Jaunųjų poezija: nyksta, klesti ar stoviniuoja vietoje?

Teiginys, kad šiandienė poezija degraduoja, dažnai kartojamas – nebestebina. Pasak Tomo Venclovos, už gyvenimo kokybės gerėjimą mokame ne tik poezijos, bet ir apskritai meno išnykimu: „Literatūra daugiausiai virto komerciniais (arba pretenzingais, nepaskaitomais ir mažai kam reikalingais) tekstais“(1).

Literatūros tyrinėtojai bando atsekti, kas būdinga dabarties jaunųjų poezijai?<br>Nuotr. iš „Lietuvos ryto“ archyvo.
Literatūros tyrinėtojai bando atsekti, kas būdinga dabarties jaunųjų poezijai?<br>Nuotr. iš „Lietuvos ryto“ archyvo.
Daugiau nuotraukų (1)

Virginija Cibarauskė

Jul 18, 2014, 7:10 PM, atnaujinta Feb 11, 2018, 9:23 PM

Panaši literatūros kritikės, tyrėjos Ramutės Dragenytės nuomonė: „Pastarąjį dvidešimtmetį [...] lietuvių poetai įsismaginę stoviniuoja vietoje. Jaunieji rašytojai, kurių jau užaugo kelios kartos, tokie beviltiški epigonai, kad literatūros istorikui nėra ko tyrinėti, o skaitytojui darosi nuobodu“ (2).

Tuo tarpu prieš mažiau nei dvidešimt metų Vytautas Kubilius ponepriklausomybinius debiutus įvardijo kaip naują reiškinį lietuvių poezijos padangėje: Kubiliui tai buvo karta, kuri „kategoriškai atsiskiria nuo vyresniųjų poetų“ ir „ryžtasi ieškoti poezijoje būties esmingumo, išgryninto nuo laikinių istorijos antsluoksnių“ (3).

Kita vertus, nereikėtų pamiršti, kad apie literatūrą rašantys(-čios), ją vertinantys(-čios) remiasi tam tikrą asmeninį lūkesčių horizontą formuojančiomis bendrojo pobūdžio žiniomis ir nuostatomis, kurios, jei nėra kritiškai reflektuojamos, neretai veikia ir kaip akidangčiai. Šia prasme Kubiliaus autorefleksyvi (4), dinamiška pačios literatūros ir literatūros proceso samprata skiriasi nuo gana nepaslankių, statiškų Venclovos ir Dragenytės perspektyvų.

Anokia paslaptis, kad Venclovai pagrindinis poezijos matas – klasikinių formų, o kartu ir klasikinio, chaosą harmonizuojančio pasaulėvaizdžio aktualizavimas. Tuo tarpu Dragenytė poezijoje ieško „magiškumo“, „jausmo ir išminties“, „archetipinių nuorodų“, „pasaulio vientisumo“ (5).

Taigi poeziją vertina pagal lyrinio eilėraščio, kaip jį supranta, pavyzdžiui, Viktorija Daujotytė, normatyvinius kriterijus, kurių kontekste modernistinis ir juo labiau postmodernistinis eilėraštis laikomas tam tikra anomalija, kita poezija, trumpalaikiu eksperimentu ar „efektu“, kuriam bendroje poetinių dialektų hierarchijoje skiriama neabejotinai žemesnė vieta nei šventumo aureolės apgaubtam lyriniam eilėraščiui (6). Vertinimo kriterijų klausimas itin greitai besikeičiančių skonių, normų ir kategorijų metu yra kaip niekada aktualus, tad prieš bandant pagrįsti arba paneigti teiginį, kad po Nepriklausomybės atkūrimo debiutavusiųjų kūryba yra neįdomi ir neoriginali, būtina apsibrėžti, kokiais matais ji bus vertinama. Straipsnyje į tekstus čia žvelgiama iš semiotinės perspektyvos.

Raktine sąvoka tampa kultūros semiotiko, literatūros istoriko Jurijaus Lotmano pasaulėvaizdis. Pasaulėvaizdį formuoja visų meninio teksto lygmenų tarpusavio sąveika, visuma: jis glūdi morfologijoje, sintaksėje, grafiniame teksto išsidėstyme, ritmikoje, rimuose, simboliuose, įvaizdžiuose ir vadinamojoje minus-veiksenoje (7) – tam tikrų meninių priemonių sistemingame atsisakyme (8). Kalba sukuriamas pasaulis yra ne tik estetinis reiškinys, bet ir unikalus pasaulio matymo (vaizdo), suvokimo ir artikuliacijos, t. y. modeliavimo, būdas, kuris gali būti įvairus ir nebūtinai asmeniškai priimtinas, imponuojantis; geras tekstas gali teigti pasaulio dermę arba prieštaras, nuosaikumą arba destrukciją, subjekto steigtį ar jo eliminavimą, jausmą ar intelektą. Būtent nenuspėjamumas – pokyčiai, lūžiai, naujų pasaulėvaizdžių aktualizacija – leidžia fiksuoti suvokimo pokyčius ir kultūros proceso specifiką apskritai. Tuo atveju, kai pasaulėvaizdžio nėra, kai atskiri teksto lygmenys nesudaro nuoseklios sistemos, o atskiri rinkinio tekstai (straipsnyje iš esmės vertinamos knygos, o ne paskiros publikacijos ar pavieniai tekstai) niekaip ar labai menkai susiję tarpusavyje, turime reikalą su turinio stokojančiu pranešimu.

Tačiau tokių atvejų nėra daug, tiksliau – tokios „knygos“ paprastai dienos šviesos neišvysta, taigi net ir sąlyginai prastuose rinkiniuose dažniausiai galima atpažinti tam tikrą pasaulėvaizdį, pasaulio matymo ir artikuliacijos būdą. Tokiais atvejais į pagalbą pasitelkiamas kontekstas. Kontekstinis skaitymas leidžia identifikuoti iš tiesų originalius pasaulėvaizdžius, atskirti juos nuo kad ir meistriškų, bet imitacijų, epigonizmo.

Novatoriai

Hipotezę, kad sociumo pokyčiai koreliuoja su poetinės kalbos kitimais, gana gerai pagrindžia XX a. dešimto dešimtmečio Lietuvos literatūros lauko ypatumai: didžiųjų sociokultūrinių virsmų metais debiutuoja lyriką kiekvienas savaip atnaujinę ir vėlesniems debiutantams stipriai įtaką darę poetai Aidas Marčėnas (g. 1960), Kęstutis Navakas (g. 1964); 1990 m. pasirodo debiutinė Sigito Parulskio (g. 1965) knyga „Iš ilgesio visa tai“, 1994 m. – „Mirusiųjų“, po kurios pradedama kalbėti apie bjaurumo estetiką, lyrinio subjekto ir lyrinio eilėraščio mirtį.

Vos per kelerius metus literatūros lauko naujokai tampa ne tik atpažįstamu ir pripažįstamu „reiškiniu„9, bet ir literatūros lauko formuotojais: apie 1996-uosius Parulskis, Marčėnas, Neringa Abrutytė yra „madas diktuojantys“, kuriems apibūdinti Jurgis Kunčinas pasitelkia ironišką, tačiau ne be tam tikro pasigėrėjimo vartojamą literatūros seržantų vaizdinį (10).

Dėl pasirinktos autsaiderio laikysenos pro literatūros kritikų ir istorikų akis vis prasprūsta Valdas Gedgaudas (1962–2013). Išimtis – minėtas Kubiliaus straipsnis, kuriame pristatant vyraujančias XX a. paskutinio dešimtmečio poezijos tendencijas Gedgaudo pavardė minima ne rečiau nei Marčėno ir Parulskio (11). 1994 m. debiutavęs rinkiniu „Kapsulė“, Gedgaudas nuosekliai plėtė poetinio žodyno ribas, atnaujino foniką: atsisakoma lietuvių poezijai būdingo dainingumo, melodingumo, tačiau išlaikoma griežta struktūra, ieškoma sudėtingų, originalių rimų.

Fonetikos, sintaksės ypatumai, prieštaros principu grindžiamos metaforos nėra savitikslės, vien šokiruoti skirtos, – ši poetinė veiksena atlieka sistemingo trikdžio funkciją, kreipia dėmesį į poetinę kalbą, iki tol neartikuliuotas jos galimybes. Kaip skaitytoją iš komforto zonos išmušantis trikdis Gedgaudo eilėraštyje veikia ir intertekstinės nuorodos, folklorinių, krikščioniškųjų įvaizdžių transformacijos, inversijos, kuriančios nejaukų, keistą pasaulėvaizdį.

Ši negatyvumo, struktūruoto, griežto netobulumo poetika aiškinama almanacho „Svetimi“ (1994) įvade (12): almanacho autoriai renkasi poeto-svetimojo poziciją, kurios meninė išraiška ir yra susvetimėjusi, nejauki, išankstines nuostatas ir įsivaizdavimus išklibinanti kalba.

Įdomu tai, kad bjaurumo estetikos apologetu vadintas, save kaip poetą-svetimąjį traktavęs Parulskis „Svetimų“ almanachą pasveikino itin kritiška recenzija, kurioje jaunesnieji kolegos kaltinami nihilizmu ir tautosakos personažų išniekinimu (13), – nors pats Parulskis taip pat nevengia religinių, mitologinių simbolių „apvertimo“. Ši iš pažiūros keista situacija atskleidžia Lietuvos literatūros lauko ir jame žaidžiančiųjų specifiką: dėl lauko mažumo, ribotos auditorijos kiekvienas ryškesnis, net ir idėjiškai artimas debiutantas vertinamas kaip potenciali grėsmė. Iš to kyla poreikis galimus konkurentus „demaskuoti“ – šiuo konkrečiu atveju „Svetimų“ „demaskavimas“ iš Parulskio pareikalauja prisiimti pačiam ne itin simpatišką, su jo viešu skustagalvio poeto-barbaro, desantininko įvaizdžiu nederančią moralinio cenzoriaus, auklėtojo poziciją.

Novatoriškiausias ponepriklausomybinis debiutas – Neringos Abrutytės (g. 1972) „Rojaus ruduo“ (1995). Su pirmąja Abrutytės knyga į Lietuvos poezijos lauką įvedama nauja lyrinė subjektė – naivia mergaite apsimetanti ironiška, dviprasmybėmis žaidžianti poetė. Iki Abrutytės lyrinės subjektės su retomis išimtimis iškildavo kaip jaučiančios, atsiduodančios (ar atsiduoti, priklausyti trokštančios), globojančios ir saugančios; griovimo ar bent jau ironijos, stabilių formų, normų užklausimo galimybė tradiciškai priklausė vyrams. Be abejo, žaidimo kultūros formomis, skirtingų tapatybių (kaukių) prisiėmimo esti ir, pavyzdžiui, Juditos Vaičiūnaitės poezijoje, tačiau šie žaidimai iš esmės yra rimti ir visų pirma skirti kitam – jam.

Tuo tarpu Abrutytė, ironiškai varijuodama Nijolės Miliauskaitės vaikišku registru („o Jūs – l. l. l. protingas! / aš verkianti lengva ir amžina„14), dekonstruoja jo – vyro, tėvo, mylimojo – hierarchiškai aukštesnį statusą bei rojaus sampratą (neatsitiktinai rinkinys pavadintas Rojaus ruduo):

tėvas sukūrė mane (Žmogus

stiprus kaip Žemė [...])

Jis žemas, žemesnis už mane [...]

o brolis? brolis – silpnas

žavus padarėlis: išlepinta vilionė

(įsimylėjau?) – ieškantis laimės

kai aš pamažu išmokusi

laimės visai neieškoti

(„Apie tėvą ir brolį, kurie skirtingais būdais suviliojo (į rojų)“) (15)

Ambivalentiški lyrinės subjektės santykiai su mylimaisiais, tėvu (tėvais) Abrutytės eilėraščiuose yra metafora, nusakanti rašančiosios vietą, jauseną literatūros lauke, kuris iki tol poetei numatė labai ribotą temų ir įvaizdžių, poetinių tapatybių ir registrų arsenalą.

Abrutytės eilėraštis tapo atspara eilei po jos debiutavusių poečių: Agnei Žagrakalytei, Laimai Kreivytei (pirmosios Kreivytės poezijos publikacijos kultūrinėje spaudoje pasirodė tuo pat metu kaip ir Abrutytės, tačiau pirmoji knyga – „Sapfo skai(s)tykla“ – išleista tik 2013 m.), taip pat Indrei Valantinaitei, Ramunei Brundzaitei: pastarųjų poezijoje žaismingumas ir ironija blanksta, lyrinė subjektė save vėl pozicionuoja kaip mokinę arba potencialų grobį-masalą – žvėrelį, mažą mergaitę.

Kitas poetinės kalbos atsinaujinimui itin svarbus autorius – Gintaras Grajauskas (g. 1966). Pirmoji Grajausko knyga „Tatuiruotė“ pasirodo 1993 m., tačiau jo poetinis tembras tikro išskirtinumo įgyja kiek vėliau – rinkiniuose „Katalogas“ (1997) ir „Kaulinė dūdelė“ (1999). Grajausko eilėraštis išsiskiria nuo dramatizmo, patetikos apvalytomis intonacijomis, taip pat pakitusiu poetiniu objektu, kuriuo tampa kasdienybė – eiliniai daiktai, žmonės, situacijos. Verlibru rašytuose, prie šnekamosios kalbos priartėjusiuose, tačiau frazės lengvumu ir elegancija žavinčiuose eilėraščiuose vyrauja kasdienybės estetika, švelnus komiškumas, lengva ironija. Grajausko lyrinis subjektas – ne kovotojas ir ne kentėtojas, o stebėtojas, tačiau, skirtingai nei, pavyzdžiu, Marcelijaus Martinaičio lyrinis subjektas, Grajausko „aš“ stebi ne mitologinių nuorodų prisodrintą kaimo kasdienybę, pusiau mitinius personažus, o miesto erdvę ir banalius jo gyventojus:

tokia jau diena. Alus

suminkština žvilgsnį, tai gera,

bet ne gerai. Žiūrėti ramiau,

pamiršus visokias išmones,

žiūrėti ramiai, geras daiktas,

atsitraukus, atsitolinus, pamiršus,

pamiršus. Minkštomis akimis,

viską žinant, nieko nebesitikint,

nebelaukiant,

būti sau gražiai, įminus tik

viena: būtina.

(„Diena, kurios per daug“) (16)

Kasdienybė, jos fragmentai yra ir Arūno Sprauniaus (g. 1962) poetinio pasaulėvaizdžio centrinis elementas, tačiau, kitaip nei Grajauskas, 1997 m. rinkiniu „Egzaltacijos“ debiutavęs Spraunius akcentuoja birią disharmoniją, groteską, atsirandantį kasdienes situacijas stebint per aukštosios kultūros prizmę. Sprauniaus eilėraščių tempas greitas, vyrauja paradoksalios jungtys, gausu drąsaus jusliškumo:

„Sulamita“

Visa tu graži, mano prietele,

ir dėmės nėra tavyje. (Gg 4, 7)

Menstruacijų krešulius

klozeto vanduo nuplauna, mylimoji.

Tik akimirką regiu

tavo lakųjį kraują [...]

O besiveržiąs lauk kraujas,

kurio formų liudininkas esu,

leidžia kreiptis žodžiu,

ilgai ir rūpestingai slepiamu nuo mudviejų:

Sesuo mano.

(„Sulamita“) (17)

Gero skonio poezija apie poeziją

Stipri opozicija Abrutytės, Gedgaudo, Sprauniaus eilėraščiui – 1996 m. debiutavęs (rink. „Akis“) Rimvydas Stankevičius (g. 1973). Stankevičiaus lyrinis subjektas – postromantinis poetas-pranašas, kurio tikslas – ribinių dvasinių patirčių aprašymas, anapusybės paslapčių atvertis, kuri tačiau niekada iki galo neįvyksta. Abrutytė ir Gedgaudas su tradicija konfliktuoja, Spraunius – ignoruoja ir dekonstruoja, o štai Stankevičiaus eilėraštis tradicija minta. Stankevičiaus kūryba įtaigi, nes skaitytojui duodama tai, ką pastarasis apie poeziją žinojo dar iš mokyklos, ko tikėjosi – gražų, dainingą ir paslaptingą kalbėjimą rimtomis temomis, t. y. eilėraščius apie kančią, mirtį, Dievą, meilę, poeziją. Rimtas ir dvasingas ne tik Stankevičiaus lyrinis subjektas, tačiau ir viešas, kančios ir tamsos aureole apgaubtas poeto įvaizdis, nuosekliai išlaikomas skaitymuose, interviu.

Tiek kritik(i)ų, tiek kolegų rašytojų Stankevičius buvo atpažintas ir pripažintas beveik iškart. Tuo tarpu Gedgaudo, Sprauniaus, Abrutytės poezijos vertinimai iki šiol dviprasmiški. Taip yra dėl kelių priežasčių: visų pirma, naujoves daug sunkiau adekvačiai ne tik įvertinti, bet ir apskritai priimti dėl jau minėtos kritinės refleksijos stokos savojo lūkesčių horizonto atžvilgiu. Tam reikia ne tik literatūrinio pasirengimo, literatūros proceso išmanymo, bet ir atvirumo pokyčiams, o lietuvių kritika (ir akademinė, ir kritiką rašantys literatai bei literatės) yra labiau orientuota į saugojimą, konservavimą, ideologinį (plačiąja prasme) angažavimąsi.

Be to, dėl minėto instrumentinio požiūrio į meninę kūrybą, iš poezijos įprasta tikėtis istorinės ar bent jau kultūrinės atminties manifestacijų (plg. Dragenytė eilėraštyje ieško „išminties“, „archetipinių nuorodų“), tuo tarpu ponepriklausomybiniams debiutantams juo toliau, juo įdomesnė darosi būtent kultūros atmintis, aktualizuojama kaip minus-veiksena, intertekstinės nuorodos, parafrazės ir literatūrinės aliuzijos, svetimų poetinių dialektų imitacijos, santykio su poezijos kanonu ir tradicine eilėraščio samprata artikuliacijos.

Tik retais atvejais pirmosiose knygose poetinis potencialas yra bent iš dalies išsiskleidęs. Tokie sėkmės atvejai – Abrutytei artimų poečių Agnės Žagrakalytės (g. 1979; debiut. rink. „Išteku“, 2003) ir Giedrės Kazlauskaitės (g. 1980; debiut. rink. „Heterų dainos“, 2008) pasaulėvaizdžiai. Ir Žagrakalytės, ir Kazlauskaitės lyrinė subjektė – mergaitė-poetė, tačiau pirmosios eilėraščiuose, lyginant su Abrutyte, sumenksta ironija, atsiranda daugiau konvencinio „moteriškumo“, vyrų ir moterų santykiai steigiami pagal iš folkloro ateinantį, tačiau kiek pamodifikuotą mergelės ir bernelio scenarijų: mergelė ne tik rašo, bet ir ilgisi bernelio, jo laukia, dėl jo kenčia, o rinkinys baigiamas triumfaliniu „seserų kūdikių kakučiai / rankom skalbiamuos / vystykluos [...] esu viskam / pasiruošus ([...] išteku / išteku / išteku)“ (eil. „patenkintos mergelės pakalbėjimai“) (18). Antrajame rinkinyje „Visa tiesa apie Alisą Meler“ (2008) susipina juslinės patirtys, laimingos ir nelaimingos, tačiau nebanalios, meilės istorijos, buitis ir poezija, kuri, kitaip nei, pavyzdžiui, Stankevičiaus eilėse, ateina ne iš anapusybės, o iš (moters) kasdienybės.

Kazlauskaitės lyrinė subjektė piktoka ir subtiliai ironiška, ji gyvena ne gamtoje ar buityje, o kultūroje – ir aukštojoje, ir populiariojoje. Poetės pasaulėvaizdyje moteris, meilė ir kūryba, intelektualumas, kičas ir ironija yra ne opozicijos, o viena kitą papildančios, sąlygojančios duotys. Didžioji dalis Kazlauskaitės eilėraščių yra apie rašymą, eilėraščio laukimą(si), eilėraščio ir apskritai poezijos gimimą iš intelektinio ir jausminio, kūniško moterų tarpusavio ryšio, įsimylėjimų ir ilgesio, tačiau visas šis procesas apgaubtas ne kančia, egzaltacija, o autoironišku žaismingumu:

Bučiavau užmerktas tamsos akis.

Jos rankos laikė mano lūpas.

Tamsa buvo žodžių pribuvėja.

Žaidžiau nėštumą studijų metais.

Ateidavau į paskaitas su pasisiūtu pilvu.

Ir mylimoji taip elgėsi.

Mes sėdėdavom viename suole.

O paskui vieną dieną atėjom abi be pilvų.

Niekas nenorėjo gimti, – pasakėm.

Tamsos pamokos liko neparuoštos.

Šviesa liko apstulbusi.

(„Tamsa ištiesė savo rankas“) (19)

2004 m. rinkiniu „Iš tvermės D“ debiutavusio Donato Petrošiaus (g. 1979) poezija artimesnė klasikiniam, t. y. intelekto ir santūrios distancijos pasaulėvaizdžiui, kuris lietuvių poezijoje apskritai yra retas, labiausiai siejamas su Tomo Venclovos kūryba. Petrošiaus tekstai hermetiški, tačiau skaidrūs – kritika juos lygina su fotografijomis ar kino filmais (20). Jei Petrošiaus „Iš tvermės D“ ir „Aoristas“ (2009) būtų kino filmas, be abejo, tai būtų europietiškas kinas, tikriausiai skandinaviškas: dėl savo šaltumo, lėtumo, puikaus šešėlių atšešėlius išryškinančio, subtiliai rakursus kaitaliojančio operatoriaus darbo. Petrošiaus pasaulyje tarsi nieko nevyksta, lyrinis subjektas pasyvus, labiau stebintis nei veikiantis, tačiau neveiklumas, lėtumas, tarsi beveik bukas užsimąstymas, atsisakymas ir yra prasmės šaltinis:

biblioteka yra pasaulis yra labirintas yra

danguje ženklai yra tas jausmas yra potvynis

naktis yra gaisras tavo akloje širdyje

viskas ko privalai išsižadėti yra čia

išmesk

ir liks tavo

(„Balasto inventorizacija“) (21)

Negatyvumu, trūkčiojančia ritmika ir kiek džeržgiančia fonika Petrošius artimas Gedgaudui, tačiau stokoja šio energijos, įniršio. Petrošiaus poezijoje gausu kultūrinių nuorodų, intertekstinių citatų, tačiau kitaip nei, pavyzdžiui, Marčėno poezijoje, kultūra jam nėra svetimi, nudėvėti „second hand“ apdarai, kurių nešioti siela (ar – poeto ego) „nenori ir baigta verkšlendama spardos ir daužos / drabužiai ant popieriaus gulas o ji toliau virpa“ (eil. „Second Hand“) (22): Petrošiaus eilėraštyje kultūra yra lyrinio subjekto prigimtinė terpė, jo pasaulis, kuriame jis būna taip pat natūraliai, kaip kad Žagrakalytės Alisa – savo virtuvėje.

Kasdienybės stebėtojo poziciją kaip „aukso vidurį“ tarp Sprauniaus ir Grajausko randa Marius Burokas (g. 1977; debiut. rink. – Ideogramos, 1999), tačiau jo poetinis objektas – ne šiaip gyvenimas, o poezijos lauko, savęs kaip rašytojo stebėjimai, teksto gimimas iš siurrealistiniu prieskoniu pagardintos kasdienybės ir literatūrinių kontekstų sampynos.

Eksperimentatoriai bandytojai

Iš bendro konteksto išsiskiria avangardizmo poetikos principais grindžiami Tomo S. Butkaus (g. 1975) tekstai. Pirmojoje Butkaus knygoje „Generuotos kalbos mutacija“ (1996, 22003) eksperimentuojama eilėraščio forma, kaip vienas kitą papildantys publikuojami kalbiniai ir vaizdiniai tekstai, spausdinto teksto kultūriškai aukštesnis statusas klibinamas jį trinant, deformuojant, greta publikuojant ranka rašytus poetinės prozos fragmentus. Poemoje „Mylintis organizmas. Kontrapunktai“ (2000) išbandomos siurrealistinio eilėraščio architektonikos galimybės, tačiau Butkaus siurrealizmas pernelyg nenutolsta nuo Vytauto P. Bložės poemų.

Kaip ir Butkaus „Generuotos kalbos mutacija“, Benedikto Januševičiaus (g. 1973) pirmoji knyga „Šalkis“ (1995) tęsia neornamentuoto Algimanto Mackaus eilėraščio tradiciją. Vėlesniuose rinkiniuose grafiškai skaidydamas tekstus Januševičius eilėraščius paverčia vaizdais, naikina ribą tarp daikto ir eilėraščio: pavyzdžiui, eilėraštis užrašomas ant troleibuso bilieto, degtukų dėžutės („0+6: eilėraščiai-daiktai“, 2006). Bjaurumo estetika, svetimų (Abrutytės, Parulskio) poetinių diskursų imitacijos („Raugintu krauju“, 2007) tampa priemone suabejoti stereotipu, kad poezija yra autentiškas, gražus kalbėjimas apie svarbias („metafizines“) patirtis.

Januševičiaus, Butkaus eilėraščiai tampa iššūkiu kritikai, mat įprastų lyrinei poezijai aiškinti ir vertinti pasitelkiamų sąvokų ir kriterijų eilėraščiams-daiktams, eilėraščiams-vaizdams, ne-eilėraščiams taikyti, be abejo, neįmanoma. Tokios pat problemos kyla ir bandant suvokti bei aprašyti Gabrielės Labanauskaitės (g. 1980) grupės „Avaspo“ kuriamą ir atliekamą audiovizualinę poeziją („Nėra okeano“, 2009).

Jauniausieji – sekėjai, veikėjai ir paskiros įdomybės

Vertinti jauniausius poetus sudėtinga, nes, viena vertus, apskritai nelengva analizuoti tai, kas vyksta dabar, bandyti tekstų ir veidų masėje išskirti tendencijas anksčiau, nei tai padaro laikas ir natūralioji poetinė atranka – ne paslaptis, kad daliai debiutantų pirmoji knyga būna ir paskutinioji.

Kita vertus, lyginant su XX a. pabaigos – XXI a. pirmo penkmečio debiutantais, jauniausieji atrodo gana blankiai: vos viena kita pirmoji knyga pasižymi įdomesniu pasaulėvaizdžiu – dauguma panašios ir stilistiškai, ir tematiškai. Techniškai jauniausiųjų tekstai nėra prasti, tačiau stokojama poetinės drąsos, inovatyvumo, pasitikėjimo savo balsu.

Todėl visai neatsitiktinai eilėraščius linkstama užbaigti abejonę, netikrumą ir savo balsu, ir poetiniu pasauliu reiškiančiais žodelyčiais su priešdėliu ne-: plg. Mindaugo Nastaravičiaus (g. 1984) tipiškos antrojo rinkinio „Mo“ (2014) pabaigos – „visai netyčia“ (23), „bet nė vieno iš mūsų nėra“ (24), „nė vienas iš mūsų atremti nebesitiki“ (25) ir pan.

Jei iškart po Nepriklausomybės atgavimo debiutavusieji – griovėjai, maištininkai, kurių eilėraščiai veikė ir tebeveikia kaip „dinamito užtaisas“ (26), tai jauniesiems tinka nedrąsaus mokinio/mokinės epitetas, o jų eilėraščiai primena pratybas: jie tęsia, neretai – iš tiesų tik imituoja, kartoja, ką pradėjo pirmtakai.

Išskirtinis aptariamos kartos bruožas yra socialumas, aktyvumas, pripažinimo ir atpažinimo siekis: Aivaro Veiknio (g. 1983; rink. „R aktai“, 2007) iniciatyva organizuojamas Literatūrinių Vilniaus slinkčių festivalis buvo sumanytas kaip būdas „parodyti stipriausius savo kartos atstovus“ (27). Beveik visi šioje dalyje aptariami jauniausieji – nuolatiniai festivalio dalyviai: neseniai pirmąsias knygas išleidę, kai kurie – vos kelias publikacijas turintys, jaunieji drąsiai važinėja po mokyklas, rengia skaitymus, kasmet išleidžia savo almanachą.

Taigi jaunuosius tenka vertinti ne tik tekstų kokybės aspektu, o ir pagal publikacijų dažnumą, dalyvavimo poetiniame gyvenime intensyvumą (įvairius apdovanojimus ir pan.), recepcijos gausą, leidžiančią identifikuoti, kuriuos naujokus lauko „senbuviai(-ės)“ pripažįsta ir atpažįsta kaip vertus poeto ar poetės vardo. Nors ir sąlygiški, šie kriterijai padeda išskirti šiuo metu svarbesniais laikomus vardus ir tendencijas.

Abrutytės, Žagrakalytės ir Kazlauskaitės pramintu keliu eiti bando Indrė Valantinaitė (g. 1984; rink. „Žuvim ir lelijom“, 2006; „Pasakos apie meilę ir kitus žvėris“, 2011), tačiau jai moteris, jusliniai potyriai yra ne metafora, ne nuoroda į kažką kita, o pasidemonstravimas, flirto su skaitytoju priemonė. Valantinaitės poezijoje naudojamasi neva ironiška, tačiau iš esmės itin konvencine ir gana seksistine moters sudaiktinimo ar sukeistinimo strategija – lyrinė subjektė stebinčiajam pasirodo tai kaip buities rakandas, tai kaip panaudota servetėlė, tai kaip erotiška žvėrelė.

Šia prasme Valantinaitės poezija yra kokybiškas populiariosios kultūros produktas, kurį vartoti galima dviem būdais: skaitytojas/skaitytoja gali identifikuotis su lyrine subjekte arba jos geisti, žavėtis jos bejėgiškumu ir trapumu:

Kai lyja

Įmerki mane į kiaurus batus,

Kaip gėlę vazon, kad prasiskleisčiau

[...]

Žinau, kad iš aukštai mane stebi

Visa žinantis vyras,

Tad išleidžiu musę pro langą –

Iš šilto kambario į šlapią pasaulį

Ir vėl grįžtu į tavo lovą,

Kad mane pervystytum

Nesiliauja lyti

(„Kai lyja“) (28)

Kaip atskiras jaunųjų falangas išsiskiria poeto Marčėno „augintiniai“ – Nastaravičius (rink. „Dėmėtų akių“, 2010; „Mo“, 2014), Ramunė Brundzaitė (g. 1988; „Drugy, mano drauge“, 2013) ir Nerijus Cibulskas (g. 1987; „Nutrinami“, 2012). Visų trijų kūrybai būdingas nuosaikus, taikus ir net atvirai pagarbus santykis su tradicija, santūri poetinė laikysena bei išlavinta ranka. Brundzaitės ir Nastaravičiaus tekstai artimiausi išpažintinei poezijai: didesnė dalis eilėraščių – verlibru rašyti išsipasakojimai apie vaikystės patirtis, laimingas ir nelaimingas meiles, bandymus rašyti, „įsirašyti“ į poetinę tradiciją ir pan. Brundzaitės poezijoje gausu įvairių „mergaitiškų“ atributų (blakstienų, žiedlapių, dūsavimų ir pan.), tuo tarpu Nastaravičius, kaip berniukui ir dera, eilėse pasakoja apie berniukiškus žaidimus – indėnus, padangų deginimą, žaidimą su paskerstos kiaulės pūsle ir pan.

Abu noriai reflektuoja rašymo patirtį; rašymas tampa meilės, tarpsubjektinių santykių, apskritai gyvenimo prasmės paieškomis. Naujausioje knygoje Mo Nastaravičius išbando intertekstinių nuorodų ir žodžių žaismo prisodrinto marčėniško soneto žanrą. Brundzaitės, Nastaravičiaus patirtiniam rašymui labiausiai trūksta ne rašymo įgūdžių, o pačios patirties, kurios stoka dangstoma ironija, tariamu intelektualumu (tekstai apie rašymą, žaidimų intertekstinėmis nuorodomis intrigos nė iš tolo neprilygsta Kazlauskaitės ar Petrošiaus subtilybėms) ar rezignacija.

Jauno Marčėno ir Navako estetikai artimas Nerijaus Cibulsko eilėraštis – nėrinių, ornamentų skraistės. Tipiška Cibulsko eilėraščių struktūra: menkai sukibusios arba išvis niekaip tarpusavyje nesusijusios metaforos, įvaizdžių grandinėlės ir smūginė pabaiga – skambi bei „nuglaistyta“, tačiau iš esmės paveiki tik emociškai, o ne nuosekli, paskirus įvaizdžius konceptualiai „surišanti“ veiksena:

šuo, kuris lekuodamas vejasi šaltą vakaro skverną,

sustoja priešais mane, dabar mudu vienas

kitą galime atpažinti

aklas vanduo prie leisgyvės žuvies prirakintas,

ji keliauja į seklumos žaizdrą [...]

šis miestas, slėnio prieblandoje susigėręs,

ir vakaro ginklai, sudėti dar prie miško,

tad ši žiema gali virsti kova, neatimsiančia nieko

(„Trečias miestas“) (29)

Panaši yra ir Ernesto Noreikos (g. 1989; „Povų ežeras“, 2012) eilėraščio architektonika, pasižyminti būdvardžių, įmantrių metaforų gausa. Tiek Cibulsko, tiek Noreikos tekstų skaitymo patirtis primena žiūrėjimą pro gražiomis vietovėmis greitai važiuojančio automobilio langą: vaizdai keičia vienas kitą, kol nesiliaujantis betikslis mirgėjimas pradeda varginti ir kelti nuobodulį.

Visai kitas – dramatiškas, teatrališkas – registras vyrauja Vytauto Stankaus (g. 1984; rink. „Vaikščiojimas kita ledo puse“, 2009, Iš veidrodžio, už, 2014) ir Ilzės Butkutės (g. 1984; rink. „Karavanų lopšinės“, 2011) tekstuose. Sėkmingai derindamas Stankevičiaus, Parulskio kančios naratyvus ir Mackaus neornamentuotą, sprangią frazę, Stankus konstruoja pasaulį, kuriame nėra laimingų pabaigų: lyrinis subjektas erozijos apimtame skylančiame, yrančiame, griūvančiame pasaulyje kenčia ir fiziškai (kosti, dūsta, jo kūnas apaugęs karpomis, augliais etc.), ir dvasiškai – nerimauja, blaškosi.

Tačiau, kaip ir Stankevičiaus atveju, šis egocentriškas kančios diskursas „anapus“ nenuveda, o iki gedgaudiškos netobulumo poetikos trūksta poetinių formų išmanymo, kalbinio išprusimo. Butkutė meistriškai valdo klasikines formas, jos metriniai eilėraščiai yra sklandūs, metaforos – įspūdingos, tačiau raganiška, geisminga lyrinė subjektė pernelyg primena lemtingas Vaičiūnaitės, Birutės Pūkelevičiūtės kalbančiąsias, yra nuspėjama ir trafaretinė. Vis tik gebėjimas metrinį eilėraštį paversti hipnotizuojančiu, greitai tarsi cirko karuselė (cirkas, akrobatė, iliuzionistas – raktiniai Butkutės poezijos įvaizdžiai) besisukančiu pasakojimu rodo poetinį potencialą ir vaizduotę.

Iš bendro jaunųjų konteksto išsiskiria Aušros Kaziliūnaitės (g. 1987) ir Rosanos Lukauskaitės (g. 1989) kūryba. Abi autorės – postmodernistinės estetikos adeptės, savo eilėraščius konstruojančios iš aliuzijų, intertekstinių nuorodų, populiariosios ir aukštosios kultūros, literatūros citatų ir parafrazių. Kaziliūnaitės „Pirmoji lietuviška knyga“ (2007) pirmoji Lietuvoje švenčia asubjektyvaus kalbėjimo laisvę.

Sėkmingas Kaziliūnaitės debiutas iškart susilaukė sekėjų – stilistiškai ir idėjiškai artima, tačiau menkesnės meninės vertės yra, pavyzdžiui, Mariaus Plečkaičio (g. 1989) kūryba („Spektras“, 2013). Kaziliūnaitės eilėraštis – grakštus (glaustos, lakoniškos frazės) paradoksas, intelektinis žaidimas, konstruktas. Lukauskaitė, stilistiškai pernelyg nenutoldama nuo pirmtakės, į eilėraštį vėl grąžina subjektą, kartu su juo – jausmo, taigi ir abejonių, kančios galimybę: geriausi rinkinio „Meilės nerasi konservų dėžutėje“ (2012) eilėraščiai yra tarsi robotai, kuriems kažkas per klaidą įsodino hiperjautrią paauglio širdį.

Kadangi abiejų poečių tekstuose reikšmė kaupiasi ne atskirose metaforose, smūginėse pabaigose ar pan., o pasirodo kaip sąveika, žaismas tarp skirtingų teksto lygmenų, eilėraščiai nesileidžia iškarpomi ir cituojami dalimis. Šis aspektas – prasmė kaip išsisėjęs, nestabilus, takus reiškinys, reikalaujantis dialogiško skaitytojo ir teksto santykio – produktyvi, naujas prasmines trajektorijas atverianti tradicinio eilėraščio ir lyrinio subjekto dekonstrukcija.

Dar radikaliau tradicinę poezijos sampratą ir funkciją neigia „slemas“. Nuo įprastų poezijos skaitymų „slemas“ skiriasi ne tiek erdve (vyksta baruose, lauko kavinėse), kiek skaitomais tekstais (jų forma, turiniu) ir atlikimo būdu. „Slemeriai“ neužsiima raiškiuoju skaitymu, jų tekstai, nors ir nekuriami vietoje, yra improvizacinio pobūdžio, paprastai esti necenzūrinės leksikos elementų, dalis primena anekdotus, kanoninių tekstų parodijas. Kiekvieną skaitymo raundą lydi publikos, kuriai suteikiamas teisėjo vaidmuo, įvertinimas. Vertinant tekstus atsietai nuo atlikimo technikos, būdo ir aplinkos, retas kuris galėtų būti pavadintas meniniu tekstu, tačiau tuo „slemai“ ir skiriasi nuo eilinių skaitymų, kad tekstas tampa blyksniu, įvykiu, atsirandančiu kaip skaitovo, publikos ir erdvės dialogo rezultatas, taigi nuo tradicinės poezijos sampratos nutolta dar labiau nei eilėraščių-daiktų ar eilėraščių-vaizdų atveju.

Vienas žymiausių „slemerių“ – Žygimantas Mesijas Kudirka teigia, kad „slemas“ „bando grąžinti prigimtinį poezijos gaivalą ir sujungti jį su šiuolaikine pasaulėvoka“ (30).

Vietoje išvadų

Apibendrinant telieka konstatuoti, kad lietuvių poezijoje per pastaruosius dvidešimt metų įvyko ryškių pokyčių, debiutavo daug stiprių autorių (be abejo, ir daug silpnų, menkaverčių, tačiau tai – neišvengiama literatūros proceso dalis). Šiandienos literatūros laukas nėra vienalytis, vargiai prasminga kalbėti ir apie atskiras kartas – tiek tarp jaunesniųjų, tiek tarp jaunųjų galima išskirti tradicionalistus ir novatorius, neo-lyrikus, avangardistus, postmodernistus, veiklius kultūrininkus, „slemerius“.

Šio dinamiško ir heterogeniško proceso suvokti nebeįmanoma, jei vertinimo matu pasirenkamas lyrinis eilėraštis, o poetai ir jų kūryba aptariami atsietai vienas nuo kito ir nuo konteksto. Todėl literatūrologams telieka sukrusti, atnaujinti savo teorines žinias ir kibti į darbą. Už literatūros proceso sąstingį (neva jau n metų nieko nevyksta), nuobodulį, kurio, prisiklausę kritikų bei vyresnės kartos poetų skundų, persiima ir skaitytojai, atsakingi ne kas kitas, o mes patys – tingūs, rambūs ir/ar arogantiški literatūros istorikai(-ės) ir kritikai(-ės), ignoruojantys dalį literatūros lauko reiškinių vien todėl, kad jie mums nėra artimi idėjiškai, tačiau tuo pat metu įsivaizduojantys, kad esame objektyvūs, o mūsų išsakomi teiginiai – faktai, literatūros mokslas, o ne subjektyvi nuomonė.

www.nzidinys.lt

1 „Poetas Tomas Venclova: Kultūra autentiškiausiai plėtojasi be dotacijų“, in: Literatūra ir menas, 2014-01-24, p. 6.

2 Ramutė Dragenytė, „Kulinarinė poezija“, in: Metai, 2014, Nr. 2, p. 148.

3 Vytautas Kubilius, „Naujos poetinės bangos šaukiniai“, in: Naujasis Židinys-Aidai, 1996, Nr. 5, p. 324.

4 Straipsnio pabaigoje Kubilius pripažįsta, kad tyrimo objektas jam yra įdomus būtent kaip tyrimo objektas, o ne dėl idėjinio artimumo: „Nevienalytį jaunosios poezijos kontekstą stebėjau su įdomumu, kai kuo žavėjausi, kitur ginčijausi, bet jį pamilti ir su juo sutapti man jau buvo sunku“ (ibid., p. 328).

5 Ramutė Dragenytė, „Lapės poezija“, in: Metai, 2011, Nr. 12, p. 147–147.

6 „Kur nėra šventumo ar bent jo ilgesio, kūryba galima tik kaip trumpalaikis eksperimentas, kaip greit gęstantis efektas. [...] Lyrikai priklauso iš priežastinių ryšių išsprūstanti žmogaus pasaulio dalis, liudijanti prigimtinį šventumo ilgesį, nuolankumą, padedantį pakelti nepakeliama“ (Viktorija Daujotytė, Mažoji lyrikos teorija, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005, p. 52–53). Tokia lyrikos ir apskritai kūrybos samprata yra neabejotinai istoriška ir kontekstiška: meno sakralizavimas, „sumetafizinimas“ koreliuoja su sovietmečiu vyravusia tendencija meną traktuoti kaip „istorijos tarnaitę“, „gyvenimo veidrodį“. Nuostata, kad tikroji kūryba yra aistoriška, universalių (archetipinių, metafizinių ir kt.) pradų manifestacija, poreikis menui priskirti sovietų Lietuvoje užgniaužtų religinio ir filosofinio diskursų funkciją šiame kontekste savo regos dominantes suformavusių ir vėliau jų iš esmės nekeitusių akademikų darbuose yra bandymas pasipriešinti vulgariam istoriškumui, reikalavimui, kad meno kūrinyje atsispindėtų „dienos aktualijos“. Kita vertus, abiem atvejais požiūris į meno kūrinį, meną apskritai yra redukcionistinis ir instrumentinis: menas – tai nuolanki priemonė, „talpykla“ geistinai ideologijai skleisti ir steigti.

7 Orig. минусприем. Birutės Meržvinskytės alternatyvus vertimas minus-veiksena, straipsnio autorės nuomone, tiksliau nusako aptariamą reiškinį nei įprasta minus-priemonė: Lotmanui meninio teksto reikšmė randasi skirtingų teksto lygmenų sąveikos metu, o ne kaip pavartotų ar ne (meninių, retorinių) priemonių rezultatas.

8 Юрий Лотман, „Структура художественного текста“, in: Юрий Лотман, Об искусстве: Структура художественного текста. Семиотика кино и проблемы киноэстетики. Статьи, заметки, выступления, 1962–1993, Санкт-Петербург: Искусство-СПб, 1998, p. 30–31.

9 Tuo metu Lietuvoje rezidavusi vokiečių eseistė, literatūros mokslininkė ir kritikė Claudia Sinnig apie Marčėno ir Parulskio „nepaprastą poveikį“: „aš dar gerai pamenu, kaip jie per keletą audringų metų tarsi netyčiomis įveikė kliūčių ruožą nuo insaiderių gyrimo per kultą į kanoną“ (Claudia Sinnig, „Įžengimas į epochų lūžį“, in: Naujasis Židinys-Aidai, 2010, Nr. 3–4, p. 101).

10 „Pasirodė literatūros seržantai. [...] Tai jau visiškai naujas, džiugus ir gaivus reiškinys mūsų be galo kuklioje, nors ekstravagantiškoje bei egocentriškoje literatūros pievoje. [...] Kad ir ką sakytum, mūsiškiai lit. seržantai mažiausiai dviem galvom pranašesni už paprastus kūrėjus – t. y. eilinius. Šie seržantai diktuoja madą, eina koja kojon, neretai kokiu šimtmečiu užbėga už akių neseržantams. Jie nepaiso autoritetų, buvusių laipsnių, drastiškai tyčiojasi iš tautos tėvų bei motinų, kedena vaidilutes, negailestingai traukia per dantį ir liežuvį dar gyvus klasikus, nekenčia folkloro ir tautinio epo. Savo posmuose, esė ir kituose žanruose seržantai defloruoja moteris, adoruoja WC, tarsi prityrę pananatomai naršo po homo sapiens kūno kerteles“ (Jurgis Kunčinas, „Seržantai“, in: Šiaurės Atėnai, 1996-08-17, p. 12).

11 Vytautas Kubilius, op. cit.

12 Gedgaudas buvo vienas iš almanacho sudarytojų.

13 Sigitas Parulskis, „Penkių gėlių kvintesencija“, in: Metai, 1994, Nr. 12, p. 92.

14 Neringa Abrutytė, Rojaus ruduo, Vilnius: Baltos lankos, 1995, p. 60.

15 Ibid., p. 21.

16 Gintaras Grajauskas, Katalogas, Vilnius: Vaga, 1997, p. 17.

17 Arūnas Spraunius, Egzaltacijos, Vilnius: Vaga, 1998, p. 86.

18 Agnė Žagrakalytė, Išteku, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2003, p. 77.

19 Giedrė Kazlauskaitė, Heterų dainos, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008, p. 47.

20 Elena Baliutytė, „Įsislaptinusi poezija (Donatas Petrošius, Iš tvermės D, 2004)“, in: Literatūra ir menas, 2005-04-01, p. 5.

21 Donatas Petrošius, Aoristas, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2009, p. 80.

22 Aidas Marčėnas, Eilinė, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2006, p. 247.

23 Mindaugas Nastaravičius, Mo, Vilnius: Tyto alba, 2014, p. 5.

24 Ibid., p. 9.

25 Ibid., p. 12.

26 Vytautas Kubilius, op. cit., p. 325.

27 „Literatūrinės Vilniaus slinktys“: padiktuota „iš aukščiau“, Aivarą Veiknį kalbina Tomas Taškauskas, in: Literatūra ir menas, 2011-05-20, p. 5.

28 Indrė Valantinaitė, Žuvim ir lelijom, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2006, p. 7.

29 Nerijus Cibulskas, Nutrinami, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012, p. 58.

30 Žygimantas Mesijas Kudirka, „Kas yra slemas?“, in: Slemas Lietuvoje!, sudarė Darius Jurevičius, Kaunas: Kitos knygos, 2012, p. 87.

Spauskite mygtuką „VISI KOMENTARAI“ ir reikškite savo nuomonę.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.