Valdo Adamkaus „Pareigos, kurios nesibaigia. Prezidento dienoraščiai“
Išeis 2015-ųjų vasario mėnesį
Naujoje dvi kadencijas (1998–2003 ir 2004–2009 metais) šaliai vadovavusio prezidento Valdo Adamkaus knygoje pasakojama apie pastarųjų penkerių metų Lietuvos politinio ir visuomeninio gyvenimo įvykius, reiškinius, autorius dalijasi su skaitytojais savo apmąstymais ir išgyvenimais.
Prezidentas Valdas Adamkus jau kelis dešimtmečius nuolat rašo dienoraščius, kuriuose atvirai, be jokios vidinės cenzūros vertina politikus, šalies įvykius, fiksuoja visuomenės nepastebimas detales, atskleidžia net politologams nežinomų faktų. Pirmosios kadencijos dienoraščių ištraukos ir apmąstymai skaitytojams pristatyti Valdo Adamkaus atsiminimų knygoje „Be nutylėjimų“ (2004, „Tyto alba“), antrosios – knygoje „Paskutinė kadencija“ (2011, „Tyto alba“).
Naujojoje knygoje skelbiami pastarųjų penkerių metų, kai šalį valdė jau prezidentė Dalia Grybauskaitė, dienoraščiai. Valdas Adamkus stebi įvykius tarsi iš šalies, bet, kaip sako knygos pavadinimas, net ir baigus kadenciją šalies vadovo pareigos nesibaigia – jis nuolat bendrauja su įtakingais Lietuvos ir užsienio politikais, visuomenės veikėjais, dalyvauja vietinėse ir tarptautinėse konferencijose, todėl sužino ir mato tai, ką kitų piliečių akys ne visuomet pastebi.
Dienoraščių tekstai papildyti prezidento Valdo Adamkaus pamąstymais apie visą jo politinį gyvenimą, pasakojimais apie pažįstamų užsienio šalių vadovų asmenybes, kartais ir komiškus politikams nutinkančius atsitikimus.
Knygos, parengtos bendradarbiaujant su žurnalistu Valdu Bartasevičiumi, puslapiuose atsispindi tiek kasdieniai žmogiški Valdo Adamkaus rūpesčiai, tiek visą laiką jaučiančio atsakomybę už savo šalies likimą prezidento, nors jau ir neinančio pareigų, išgyvenimai dėl politikos nesėkmių, nerimas dėl tėvynės ateities ir nuoširdus troškimas, kad Lietuva kuo greičiau taptų klestinčia Europos Sąjungos šalimi.
Jūratės Baranovos „Jurga Ivanauskaitė: tarp siurrealizmo ir egzistencializmo“
Išeis lapkričio mėnesį
Jūratė Baranova – filosofijos profesorė, eseistė, literatūros kritikė, daugelio knygų autorė. Ypač domisi tarpdisciplininiais tyrimais – tiria idėjas, kylančias iš filosofijos ir literatūros, filosofijos ir vizualiojo meno sandūros. Ne veltui šią jos knygą recenzavusi profesorė Viktorija Daujotytė rašo: „Nematau kito tyrinėtojo ar tyrinėtojos, kuris taip profesionaliai galėtų atkurti (sukurti) Jurgos Ivanauskaitės realaus (ar galimo) dėmesio lauką.“
Analizuodama J.Ivanauskaitės fenomeną, autorė pasitelkia visą jos kūrybą: ir literatūrinę, ir vizualiąją. Remiamasi ir pokalbiais su Jurgos mama Ingrida Korsakaite, iki šiol neskelbtais Jurgos laiškais bičiulei grafikei Jūratei Stauskaitei, mokytojui Algimantui Švėgždai, Stasiui Eidrigevičiui, kai kuriais dienoraščių fragmentais.
Knygą sudaro penki skyriai, didžiausias – „Įtakos ir kontekstai“. Tad jos struktūros ašis – kontekstualumas: dailė (nuo H.Boscho, P.Bruegelio iki M.K.Čiurliono, A.Švėgždos), literatūra (nuo J.Kerouaco iki S.T.Kondroto ir R.Gavelio), fotografija, muzika (nuo „The Beatles“ iki L.van Beethoveno), kinas (nuo L.Buñuelio iki I.Bergmano). Apimamo laiko ir rašytojos kūrybos klasifikavimo pagrindu tampa Tibetas: kūryba iki Tibeto, kelionių po Tibetą laiku ir grįžus iš Tibeto.
J.Baranova rašo apie J.Ivanauskaitės pasaulėvoką ir jos raiškos būdus. Autorė į kūrėją žvelgia plačiai – ne tik kaip į rašytoją ar dailininkę, bet ir kaip į kultūros reiškinį, neturintį aiškesnių ribų, bet neabejotinai palikusį ryškų pėdsaką XX a. lietuvių kultūros istorijoje. Kultūrologinis-egzistencinis knygos autorės požiūris labai artimas ir pačiai J.Ivanauskaitei. Todėl knyga yra svarbi ne tik humanitarams, filologams – ji tikrai sudomins ir platesnę auditoriją.
„Ši knyga yra apie Jurgą Ivanauskaitę ir jos kūrybos ženklus. Kita vertus, tai ir mėginimas stabtelėjus atsigręžti – susigrąžinti bent prisiminimus. Jurga gyveno ir kūrė ne beorėje erdvėje: ją skaitėme arba neskaitėme, priėmėme, kritikavome arba ignoravome. Nekelsime klausimo – kaip, kam ir kodėl. Tiesiog Jurgos Ivanauskaitės fenomenas ženklina didelę dalį jau nebegrąžinamo laiko. Sekant jos pėdomis, galima aptikti ir XX amžiaus antroje pusėje gimusios kartos pėdsakus“, – teigia J.Baranova.
Roberto Badaro ir Danutės Jonušienės „Toksikologo užrašai“
Išleista liepos mėnesį
Robertas Badaras – Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės Toksikologijos centro vadovas, klinikinis toksikologas, gydytojas anesteziologas-reanimatologas, kelių mokomųjų priemonių aukštųjų mokyklų studentams bendraautoris. Pagrindinė domėjimosi sritis – priklausomybė nuo cheminių medžiagų.
Danutė Jonušienė – psichologė, dienraščio „Lietuvos rytas“ ir interneto portalo lrytas.lt žurnalistė, rašanti straipsnius apie sveikatą ir mediciną.
Knyga „Toksikologo užrašai“ atsirado iš žurnalistės Danutės Jonušienės pokalbių su Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės Toksikologijos centro vadovu Robertu Badaru. Daugybės žmonių gyvybę išgelbėjęs gydytojas toksikologas joje dalijasi savo įžvalgomis ir patirtimi, pateikia naujausių mokslinių duomenų.
Nuodai lydi žmoniją nuo senų laikų. Kadaise tai buvo populiari priemonė atsikratyti priešų ir konkurentų. Šiais laikais žmonės dažniau nuodijasi patys, ir ne visada tyčia. Klaidinga manyti, kad toksikologų globon patenka tik padauginę alkoholio nelaimėliai ar degradavę narkomanai. Įvairios dietos, apsukrių šarlatanų propaguojamos „detoksikacijos“ programos, netinkamas vaistų vartojimas, aklas tikėjimas liaudiškais gydymo būdais – tiesūs keliai į toksikologo kabinetą. Pacientais rizikuoja tapti ir grybautojai, egzotiškų augalų mėgėjai, toksiškais cheminiais junginiais neretai apsinuodijama buityje ir darbo aplinkoje. Ilgametę patirtį sukaupęs gydytojas pataria, kaip to išvengti ir ką daryti tada, kai išvengti nepavyksta.
Iš knygos „Toksikologo užrašai“: „Nėra nė vienos medžiagos, kuri nebūtų nuodinga, o vaistinę medžiagą nuo nuodingos skiria tik dozė.
Esu sutikęs pacientų, kurie per pusmetį neteko 40 kilogramų. Sakyčiau, pirmiausia toks lieknėjimas paveikia smegenis. Tačiau ši žinia nėra itin svarbi bet kokiomis priemonėmis metantiems svorį žmonėms – juk smegenys ne visiems reikalingos.
Dietas skirstau į dvi grupes: kvailas ir pavojingas, nesvarbu, koks specialistas jas sugalvojo. Melas, kad ir koks jis būtų įžūlus ir išradingas, nėra didžiausias tiesos priešas – kur kas pavojingesnis už melą yra mitas, kuriuo niekas neabejoja.
Mes esame unikali tauta, nes didžioji dalis pasaulio žmonių vartoja vaistus tam, kad nebūtų blogai, o lietuviai – kad būtų dar geriau.“
Arūno Bukančio „Kas užlopys dangų“
Išleista rugpjūčio mėnesį
„Kas užlopys dangų“ – klimatologo Arūno Bukančio knyga apie naujo požiūrio į klimatą ir orus būtinybę, apie pasaulinę klimato kaitą ir jos keliamas grėsmes. Skaitytojas sužinos, ar žmogus jau geba valdyti ir keisti orus, kodėl ne visada pasitvirtina orų prognozės, kaip pačiam tapti sinoptiku ir apsisaugoti nuo pavojingų meteorologinių reiškinių, kokia yra gamtos stichijų prigimtis ir jėga, ar egzistuoja klimatinis ginklas, ką gali geoinžinerija.
Knygoje aptariama, kokį poveikį orai ir klimatas daro žmogaus savijautai ir sveikatai, patariama, kur galima įsigyti „orų vitaminų“, kaip meteorologai gali pagelbėti aviatoriams, statybininkams, žemdirbiams, finansininkams, sportininkams, turistams ir kt.
Diskutuojama apie klimato įtaką žmonių protinei ir meninei veiklai, charakterio bruožams, mokslo pažangai, ekonominėms ir politinėms krizėms.
Šios knygos tikslas – padėti skaitytojui susivokti, ko galima tikėtis iš atmosferos reiškinių, ko yra pasiekęs ir ko siekia mokslas, stengdamasis perprasti kaprizingą orų ir klimato charakterį.
Klimatologas prof. Arūnas Bukantis – Vilniaus universiteto Hidrologijos ir klimatologijos katedros vedėjas. Daugiau kaip du dešimtmečius jis tyrinėja Lietuvos ir Baltijos jūros regiono klimatą, jo svyravimus, klimato ir orų poveikį įvairioms žmogaus veiklos sritims. Kartu su bendraautoriais yra parašęs 13 monografijų, vadovėlių ir studijoms skirtų leidinių, įvairiomis klimatologijos ir meteorologijos temomis paskelbęs daugiau kaip 90 straipsnių.
Giedriaus Drukteinio „Kaip išlikti suaugusiųjų pasaulyje“
Išeis 2014 gruodžio mėnesį
Giedrius Drukteinis – lektorius, konsultantas, žurnalistas ir televizijos laidų vedėjas, nuolatinis žurnalų „Verslo klasė“, „Stilius“, „TV antena“, „Playboy“ ir kt. autorius, internetinės vyrų įvaizdžio svetainės elegancija.eu įkūrėjas. Jis išleido šešias knygas: „Vietnamo karas“(1993), „Ulsteris, mano širdis“ (1997), „Izraelis, žydų valstybė“ (2005), „Kaklaraištis yra politika“ („Tyto alba“, 2011), „Lyderiai: 50 sėkmės istorijų“ (2013), „Kodėl spaudžiam dešinę: apie etiketą ir manieras“ („Tyto alba“, 2014).
„Kaip išlikti suaugusiųjų pasaulyje“ – septintoji Giedriaus Drukteinio knyga, skirta mokyklą baigiantiems jaunuoliams, kuriems prieš akis nusidriekia begalė naujų nežinomų ir dar nemintų kelių.
Kaip pasirinkti deramą kelią, kaip įgyvendinti savo svajones, pasiekti užsibrėžtų tikslų, o jeigu jų neturi – kaip pasirinkti tinkamus, kad gyvenimas suaugusiųjų pasaulyje susiklostytų kuo geriau? Tai praktinių patarimų, pamokymų ir gyvenimo išminties kupina knyga, kurioje nevengiama diskutuoti ir tokiomis skaudžiomis temomis, kaip savižudybių prevencija, jaunimo alkoholizmas, priklausomybė nuo azartinių lošimų, narkotinių medžiagų.
Ištrauka iš knygos: „Ši knyga – ne vadovėlis. Tai gidas. Suaugusiųjų gyvenime egzistuoja taisyklės, kaip geometrijoje teoremos, ir jų nepavyko paneigti jokiam žmogui. Dauguma iš jų yra nuobodžios, bet geležinės ir, negana to, keistos – nejaugi niekada neiškilo klausimas, kodėl picos dėžė yra keturkampė, pati pica apvali, bet pjaustoma trikampiais? Daugelis šio naujo beatsiveriančio gyvenimo taisyklių atrodo nelogiškos, iš pirmo žvilgsnio – net nereikalingos, vis dėlto jei tinkamai jų laikysies, gyventi bus lengviau. Ir kuo greičiau tai suvoksi, tuo geriau klostysis tavo gyvenimas.“
Alvydo Jokubaičio ir Raimundo Lopatos „Lietuva kaip problema. Filosofiniai istoriniai politikos tyrinėjimai“
Išleista rugpjūčio mėnesį
Alvydas Jokubaitis – Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorius. Knygų „Postmodernizmas ir konservatizmas“ (1997), „Liberalizmo tapatumo problemos“ (2003), „Trys politikos aspektai: praktika, teorija, menas“ (2005), „Politika be vertybių“ (2008), „Vertybių tironija ir politika“ (2012) autorius.
Raimundas Lopata – Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorius, Ukrainos nacionalinės T.Ševčenkos premijos nominantas.
„Lietuva kaip problema“ tęsia lietuvišką filosofinio ir istorinio mąstymo apie savo šalies kultūrą ir politiką tradiciją. Knygą sudaro dviejų politologų apmąstymai ta pačia tema – kas yra Lietuva ir jos politika. Nepaisant filosofinės ir istorinės politikos analizės skirtumų, šias dvi disciplinas knygoje vienija bendras noras suvokti šiuolaikinės Lietuvos būklę.
Knygoje nagrinėjamos konkrečios problemos: kas yra mokslinis politikos pažinimas? Kodėl Lietuvos tautinė valstybė yra sunkiai įgyvendinamas uždavinys? Kuo skiriasi Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė ir tautinė valstybė kaip politinio gyvenimo formos? Kaip dabartinė liberalioji demokratinė valstybė keičia istorijos ir politikos santykio supratimą? Kodėl vyskupas Motiejus Valančius gali būti traktuojamas kaip LDK ir tautinę valstybę jungianti grandis? Kodėl įstatyminis Lietuvos atmintinų dienų sąrašo papildymas Abiejų Tautų Respublikos 1791 m. Gegužės 3-iosios Konstitucijos data tapo rimta politine problema? Koks Algirdo Brazausko ir Vytauto Landsbergio istorinių ir politinių pažiūrų santykis? Kokią žymę Valdo Adamkaus istorijos refleksijoje įspaudė emigracija ir kaip tai atsispindėjo jo prezidentinėje veikloje? Ką Lietuvos ir kitų valstybių gyvenimui reiškia valstybininkas? Kodėl demokratijai nereikia religijos? Kaip susižavėjimas anglosaksų moralės filosofija nūdienos Lietuvos filosofinį gyvenimą stumia į aklavietę, de facto netiesiogiai keldamas klausimus politikai Lietuvoje?
Ištrauka iš knygos „Lietuva kaip problema“: „Dabartinė politika nėra vien tik ekonominių, socialinių, kultūrinių ir geopolitinių priežasčių padarinys. Ją lemia požiūris į istoriją. Klaidinga manyti, jog praeitis – tik istorikams priklausanti sritis, o politika ir tarptautiniai santykiai randasi iš grynojo proto ir pragmatinių interesų. Valstybininkų įžvalgumas yra istorinis, o ne politinis. Politikai negali išvengti samprotavimų apie istoriją. Kalbėdami apie istoriją, Algirdas Brazauskas, Vytautas Landsbergis, Valdas Adamkus dėsto savo požiūrį apie Lietuvos vietą pasaulyje, jos vidinę sandarą ir kultūrą. Istorija nubrėžia politinės vaizduotės ribas. Dažnai ji yra tik kitas politikos vardas. Istorinė atmintis daro stiprią įtaką politinės bendruomenės bendrumui. Nuo aukščiausių šalies vadovų, taip pat kitų politinio proceso dalyvių požiūrio į istoriją priklauso ne tik praktiniai valstybės gyvenimo sprendimai – geopolitinio tapatumo turinys ir užsienio politikos kryptys, tautinis tapatumas ir politinis stabilumas, bet ir nacionalinių interesų interpretacijomis grindžiamos Lietuvos ateities perspektyvos. Teisingai sakoma, kad valstybininko asmenybė yra neatsiejama nuo istorijos suvokimo.“
Doloresos Kazragytės „...be pabaigos...“ (Autobiografinė eseistika)
Išeis 2015-ųjų vasario mėnesį
Doloresa Kazragytė, kūrybinį kelią pradėjusi 1967 metais Nacionaliniame dramos teatre, vėliau tapo Kauno dramos teatro aktore. Dirbo su garsiausiais teatro režisieriais, sukūrė daugiau kaip 30 įsimintinų vaidmenų teatre. Jau kelias žiūrovų kartas žavi ir jos kino vaidmenys: Arūno Žebriūno „Naktibaldoje“, „Riešutų duonoje“, „Seklio Kalio nuotykiuose“, Almanto Grikevičiaus „Fakte“, Marijono Giedrio „Sūnuje paklydėlyje“ ir kitų žymių režisierių juostose.
Daugelį metų aktorė rašo miniatiūrines noveles apie teatrą, gyvenimą ir jame sutiktus žmones. „Tyto alba“ yra išleidusi autorės esė knygas „Ramybės nerimas“ (2010), „Raudoni sandaliukai“ (2012).
„...be pabaigos...“ – aštuntoji D. Kazragytės autobiografinės eseistikos knyga, kaip visada atvira dienoraštinė išpažintis. Aktorė rašo apie tai, kas jos gyvenime įvyko 2011–2014 metais. Apie ką ji kalba su savimi ir skaitytoju? Apie mažus kasdienybės stebuklus, susitikimus su Lietuvos miestų ir miestelių žmonėmis, darbą teatre, abejones ir tikėjimą, gyvenimo šurmulį ir tylos palaimą. Ir apie netikėtą likimo dovaną – įspūdingą kelionę į Izraelį...
Ištrauka iš knygos „...be pabaigos...“: „Rašyti darosi sunkiau. Gyventi darosi sunkiau, nes ilgesys stiprėja. Skaitau skaitau, ieškau ieškau lyg ir atsakymo, lyg ir kokio ramsčio, kur ta mano tiesa – kelio tiesa, kad galėčiau eiti iki galo. Tos knygos – ir padeda, ir nepadeda... Tie du pasauliai – mokslo įsiskverbimas (toks netobulas!) į visatos paslaptį ir paprastas, kasdienis žmogaus gyvenimas – atrodo tokie nesuderinami, ir tikėjimas taip kartais nutolsta, kad eini iš proto kaskart, kai užvertęs galvą žvelgi į beribį žvaigždėtą dangų ar saulėlydžio grožį. Viskas – kaip gyveni, ką darai, visi darbai darbeliai, rūpesčiai ir bendravimas, kalbėjimas, – viskas atrodo taip menka, nors žinai (tiki!), kad visa tai nėra atsitiktinumas. Būtent tai ir yra prasminga.“
Rūtos Mataitytės „Gunda“
Išeis 2015-ųjų sausio mėnesį
„Gunda“ – trečiasis Rūtos Mataitytės romanas (pirmieji – „Svajonė apie sniegą“, 2013; „Laiškai“, 2013). Romano pagrindinė veikėja Gunda išvažiuoja mokytis į Norvegiją. Baigusi studijas universitete ji tampa vertėja ir pasilieka gyventi Osle. Ši knyga – tai pasakojimas apie žmogaus adaptaciją svetimame krašte, apie kultūrinius skirtumus, žmogiškuosius konfliktus, o svarbiausia – apie vertėjos darbą, leidžiantį prisiliesti prie daugybės nepažįstamų žmonių istorijų, gyventi šalia jų, stengiantis išlikti nešališka ir kuriant savo asmeninę istoriją.
Rūta Mataitytė – architektė, vertėja, poetė ir rašytoja. Vilniaus universitete 1994–1996 m. studijavo lietuvių filologiją ir norvegų kalbą, įgijo filologės bakalauro diplomą. Nuo 1996 m. gyvena Norvegijoje. Oslo universitete studijavo norvegų filologiją, o 2009 m. baigė Oslo aukštąją architektūros ir dizaino mokyklą. 2010 m. Oslo aukštojoje mokykloje įgijo vertėjos specialybę ir nuo tada dirba norvegų–lietuvių kalbų vertėja.
Iš norvegų į lietuvių kalbą verčia grožinę ir dalykinę literatūrą, publicistiką, taip pat rašė ir vertė įvairius straipsnius savaitraščiams „Veidas“, „Literatūra ir menas“, žurnalams „Litauen-Nytt“, „Šeima“, „Mokslas ir gyvenimas“, „Psichologija tau“, „Tavo vaikas“ ir kt., prisidėjo prie lietuvių–norvegų kalbų žodyno rengimo.
Iš knygos „Gunda“: „Tik norvegai gali būti tokie šalti: sustingę kaip ledas, nebylūs lyg statulos. Jei nori išsikalbėti, jie rašo knygas, jei nori ką nors pranešti, jie pildo popierius.
Bandžiau užuosti vaikystę, bet ji buvo nebepasiekiama. Suaugau? Ne, tapau svetima... Ne, ne stotelės buvo šaltos. Ir ne laiptinės. Šalti buvo mūsų vidiniai kambariai. Neberadau ten sau vietos. Čia, stotyje, kaskart pajuntu nenusakomą pilnatvę – kelionės pilnatvę, kurią su pasimėgavimu geriu judėdama iš dienos į dieną. Visos istorijos svetimos, bet kelionės juk mano.
Esu vertėja. Be manęs du žmonės susitikę negali susikalbėti – kad ir kas būtų, kad ir ką sakytų, kol neatvykstu, jie nepajuda nė žingsnio... Ir tikiu, kad ta moteris būtų išgyvenusi, jei būčiau laiku atvykusi.
Vertėjas yra vamzdis, kuriuo teka žodžiai: įteka viena kalba, o išteka kita... Turime būti nepastebimi. Kuo mažiau vertėjas matomas, tuo jis geresnis. Vertėjas neturi savo nuomonės, neturi ilgalaikės atminties, neturi savo balso, savo jausmų, savo minčių. Mes – nulis, niekas, mūsų nėra. Kalba, kalba, kalba – vienintelis vertėjo turtas... Tesame mažytė jungtis, padedanti dviem kalboms rasti vienai kitą.“
Mikalojaus Vilučio „Sriuba“ (Esė)
Išleista birželio mėnesį
Nauja Mikalojaus Vilučio knyga „Sriuba“ – esė rinkinys, tarsi prieš penkerius metus išėjusio „Torto“ tęsinys, tik, pradėjęs nuo deserto, dabar menininkas patiekia pirmąjį patiekalą – sriubą. Nepraradę humoro jausmo „Sriubos“ ragautojai ir valgytojai ras čia įvairiausių prieskonių – autorius paskanino sriubą per savo įspūdingą gyvenimą patirtais spalvingais įspūdžiais, nutikimais. Knyga iliustruota dailininko darbais.
Pats autorius savo paveikslų ir tekstų knygą vadina ,,samprotavimais“, jos išleidimo tikslas – „atsikratyti minčių, kurios užkimšusios galvą“.
Šias esė galima būtų apibūdinti kaip „filosofines“, juk filosofijos esmė – nelinksma tiesa, tik Vilutis pamokslavimu ir moralizavimu neužsiima – jis tiesiog kviečia skaitytojus kartu ieškoti atsakymų į painius gyvenimo klausimus, klysti ir galbūt galiausiai rasti.
Mikalojus Povilas Vilutis – dailininkas grafikas, nuo 1981 m. – Lietuvos dailininkų sąjungos narys. Serigrafijos pradininkas Lietuvoje. Nuo 2000 m. kūrė tapybos darbus akrilu. Yra sukūręs ekslibrisų, plakatų, iliustracijų knygoms, mažosios skulptūros darbų. 1989–2007 m. dėstė Vilniaus dailės akademijos Grafikos katedroje, jam suteiktas profesoriaus vardas. Dailininko kūryba įvertinta Lietuvoje bei užsienyje. Rašo straipsnius periodikai, išleido knygas „Tortas“ („Tyto alba“, 2009), kartu su Antanu A. Jonynu – „Paskutinės dienos Itakėje“ („Tyto alba“, 2007). 2004 m. už šilkografijų ciklus, originalias ir estetiškai veiksmingas formas-ženklus, prasminių situacijų raiškumą apdovanotas Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premija.
Ištrauka iš knygos: „Dauguma žmonių džiaugiasi gyvenimu. Ir nepanašu, kad jie apsimestų. Yra žmonių, kurie sako, kad gyvenimas gražus, kad jie laimingi, bet jų akys liūdnos. Bet daug yra iš tikrųjų laimingų žmonių, kai jiems neskauda pilvo. Jų akyse nieko nėra, tik pasitenkinimas savimi. Gražiausia Dievo dovana – pasitenkinimas savimi. Pagrindinė laimės sąlyga ir pagrindinis kvailio bruožas. Sveiki žmonės. Jie neserga gyvenimu. Jie negyvena, nes jie nemąsto, ne cogito. Kam jiems? Jie žino, kaip reikia būti šioj žemėj, nes Dievas jų buvimui suteikė paprastą ir tobulą lygiakraščio trikampio formą –valgyti, miegoti ir tuštintis. Jų laimė jų tobuluose pilvuose. Jie laimingi. Fortunae filius. Jie tobuli, todėl savęs jiems tobulinti nereikia. O beždžionės, kurios nebuvo savim patenkintos, kokias jas Dievas sukūrė, sugalvojo ir pasidarė akmeninius kirvius. Jais buvo kur kas geriau negu rankomis ir kojomis skaldyti galvas kitoms beždžionėms. Už tai beždžionėms buvo suteiktas titulas – Homo sapiens.“
Agnės Žagrakalytė „Klara“
Išeis lapkričio mėnesį
Agnė Žagrakalytė – viena įdomiausių jaunosios kartos lietuvių poečių ir prozininkių. Yra išleidusi du eilėraščių rinkinius – „Išteku“ (2003 ) ir „Visa tiesa apie Alisą Meler“ (2008 ), o 2013 metais pasirodęs jos pirmas romanas „Eigulio duktė: byla F 117“ pelnė Jurgos Ivanauskaitės ir Patriotų premijas, buvo įtrauktas į Kūrybiškiausių 2013 metų knygų dvyliktuką.
„Klara“ – istorija apie mergaitę, gimusią ir augusią Lietuvoje, bėgusią nuo skurdo ir pažeminimo, susidėjusią su ne itin gera kompanija, apkeliavusią pusę pasaulio didmiesčių. Suvargusi paauglė, vėliau – jauna moteris, besitaškanti pinigais, liudijanti bylose ir nuolat nuo kažko bėganti, nuolat bijanti. Kas ją veja? Klaros personažas jau buvo šmėstelėjęs A.Žagrakalytės kūryboje, bet ši Klara jau kitokia – platesnė gyvenimo erdvė, komplikuotas charakteris, sudėtingos patirtys. Keturi broliai, patėvis švedas, draugas albanas Karlas, su kuriuo susipažįsta salsos klube, bulgarė senutė madam Petčeva, pas kurią galiausiai randa prieglobstį... Pasakojama poetiniu stiliumi, bet įvykiai keičiasi greitai, epizodai dėliojami tartum komiksų pasaulyje. Autorė savo pasakojimo stilių ir apibūdina kaip bande desinée arba ligne claire literatūroje: „Kodėl bande dessinée? Todėl, kad į nupieštą kraują žiūrėti yra daug paprasčiau. Kodėl ligne claire? Nes man pačiai šis stilius patinka labiausiai. Ir skaityti, ir piešti.“
Ištrauka iš knygos: „Tai antras ir trečias paliko ją miške. Nakčiai, asilai. Motinos nebuvo namie, vyriausiasis brolis mažiausiąjį vedė pas dantistą. Antras ir trečias išėjo į mišką sulos, o Klara nusekė paskui. Pavaikščioję tarp šiukšlių, beržyne rado keletą laštakų, prisisėmė sulos, grįždami, jau temstant, rado šviesią aikštę, joje stovėjo šiaudų ritinių stirta – kaip trys į vieną ilgą suklijuotos piramidės. Laipiojo, mėtė ritinius žemyn, šokinėjo, Klara žaidė, kad yra lapė, rado plyšį, tinkamą įsirausti, tada užstrigo. Broliai šaipėsi ir dar kiek pašokinėjo ant viršaus. Paskui jie visi išsigando. Pabėgo, palikdami Klarą miške. Saulė jau buvo nukritusi už miško, nei geltono, nei raudono – jokio dangaus ji nematė, tris valandas matė vien šiaudus: geltonus, rudus, gumbuotus, blizgančius auksu, varinius, papuvusius, mėlynai minkštus, snarglėtus, apseilėtus žliumbiant...
Klara, baik. Baik jau, esi lapė, kai lapės įstringa urve...
Klara yra lapė, įstrigusi įgriuvusioje oloje, lapė sako: tylėk, širdie, klausykis šunų lojimo, klausykis, kaip šunys, baisūs, dantingi, pamiške atskalija, jie dar būriais prie įsitempusių pavadėlių, bet jau tuoj juos paleis, lapė giliai įkvepia kuo daugiau oro, tada žaibiškai iškvepia ir sprunka.“
