Paskutinis, 25-asis, „Visuotinės lietuvių enciklopedijos“ tomas (Venk – Žvo) išleistas šių metų liepą. Enciklopedija, sukurta pagal vokiškos „Brockhaus“ enciklopedijos formatą, leista nuo 2001metų.
Kaip sakydamas kalbą posėdyje pabrėžė enciklopedijos Mokslinės redakcinės tarybos pirmininkas profesorius Stasys Vaitekūnas, „Visuotinė lietuvių enciklopedija“ svarbi ne tik dėl tomų gausos – tai pirmoji lietuviška universali enciklopedija, nuo pirmo iki paskutinio tomo be jokių suvaržymų išleista nepriklausomoje demokratinėje Lietuvos valstybėje. Joje pateikta ne tik dabarties daug naujų faktų, bet ir atskleista praeities nutylėtų ar iškreiptų įvykių bei reiškinių. Galima sakyti, kad ši enciklopedija yra ir dviejų šimtmečių slenksčio kronika“.
Enciklopedijos išlieka svarbios net ir praėjus šimtmečiams nuo išleidimo, nes be jose užfiksuotos informacijos neįmanoma suprasti ir pažinti pasaulio, numatyti jo raidos.
„Turėkime viltį, kad taip bus galima pasakyti ir apie naujausią lietuvišką daugiatomį fundamentalų veikalą – „Visuotinę lietuvių enciklopediją“, – vylėsi S.Vaitekūnas.
Dvidešimt penkiuose enciklopedijos tomuose iš viso yra beveik 122 tūkst. straipsnių, iš jų 29 650 – biografiniai, apie 25 tūkst. iliustracijų, 656 žemėlapiai. Enciklopedijos straipsnius rašė 2957 autoriai, recenzavo 1190 recenzentų. Mokslinę redakcinę tarybą sudaro visų mokslo sričių mokslininkai.
Didelė dalis straipsnių turi lituanistikos poskyrius. Daugiausia vietos skirta sovietmečiu draustai ar ignoruotai lituanistikai: Lietuvos valstybingumo, Lietuvos katalikų bažnyčios, Lietuvos kariuomenės istorijai, Lietuvos Respublikos (1918-1940) realijoms, antinaciniam ir antisovietiniam pasipriešinimui, lietuvių tautos genocidui ir tremties vietoms, išeivijai, jos literatūrai bei menui.
Enciklopedijoje aprašytos visos Lietuvos gyvenvietės, turinčios daugiau kaip 300 gyventojų, ilgesnės negu 20 km Lietuvos upės, taip pat pateikiamos Lietuvos habilituotų mokslų daktarų ir profesorių, lietuvių, pasaulio ir Europos čempionų, rekordininkų biografijos. Daugiau kaip 1,4 tūkst. straipsnių yra apie užsienio lietuvius.
Enciklopedija svarbi dar vienu požiūriu – ji nustatė ir suvienodino įvairių mokslo bei gyvenimo sričių lietuviškąją terminiją, taigi pretenduoja tapti šių dienų Lietuvos mokslo kalbos etalonu.
Mokslo ir enciklopedijų leidybos centro direktoriaus pavaduotoja Ona Pečiulienė posėdyje pristatė kitų metų pradžioje planuojamą išleisti Papildymų tomą, kuriame bus aprašytos naujausios realijos, asmenybės, kurios nepateko į pagrindinį leidinį, pateikti kai kurių straipsnių papildymai, enciklopedijoje vartojamų autentiškų tikrinių vardų ir jų lietuviškų atitikmenų sąrašas, taip pat pastebėtų didesnių klaidų atitaisymai.
Ji taip pat pristatė planus enciklopediją suskaitmeninti – bandomoji prieiga prie enciklopedijos duomenų bazės planuojama 2016 metais, o 2020-aisiais jau turėtų būti vieša laisva prieiga prie visų duomenų.
Profesorius Vytautas Landsbergis džiaugėsi, kad enciklopedijoje ištaisyta tai, kas sovietinės okupacijos metais lietuviškose enciklopedijose ir visoje informacinėje literatūroje buvo iškraipyta ar iš viso nutylėta. „Buvo abejonių, kaip traktuoti kai kuriuos laikotarpius, partinę priklausomybę, garbės vardus ir pan. Pateikėme tam tikrą vaizdą, kurį manome esant objektyvų, bet tai nereiškia, kad neginčytiną. Gyvenimas nėra sustingęs, sąmonė nėra sustingusi, tikiuosi, kad ir sąžinė. Turime enciklopediją, kuri skatins tobulėti“, – kalbėjo profesorius V.Landsbergis ir apgailestavo, kad ši „Visuotinė lietuvių enciklopedija“, ko gero, yra paskutinis popierinis tokios apimties veikalas Lietuvos istorijoje.
Jis, atiduodantis pirmenybę tikrai, apčiuopiamai, pavartomai knygai, o ne elektroninei erdvei, ragino: „Knygos kultūra turi būti branginama, nesvarbu, kad tai daug kainuoja.“
O štai vienas enciklopedijos recenzentų Česlovas Juršėnas, pažėręs leidėjams kritinių pastabų dėl vardyno sudarymo, kai kurių tarptautinių įvykių traktavimo, nepakankamo kai kurių reiškinių, žmonių aprašymo ir konstatavęs, kad „kai kurie nepatogūs dalykai apeinami ne tik anais laikais, bet ir dabar“, pasidžiaugė, kad vieną žmogų prikėlė iš numirusių. Mat gavęs recenzuoti straipsnį apie savo pažįstamą pamatė, jog užrašyta jo mirties data. Kadangi pats tarsi nebuvo apie jo mirtį girdėjęs, užuojautų skaitęs, paskambino į jo darbovietę ir viršininkų ėmė atsargiai klausinėti, kaip anas gyvena, ar gyvas sveikas. „Gyvas, ir dar perkeltas į aukštesnes pareigas“, – išgirdo atsakymą.
„Tai štai nuo mirties išgelbėjau ir dar nauja informacija straipsnį papildžiau“, – juokėsi Č.Juršėnas pasakodamas apie vieną enciklopedijos rengimo kuriozų.
