Anot M. Anušauskaitės, dabartiniai skaitytojai nori būti nustebinti, todėl kriminaliniuose romanuose ieško ir psichologijos, taigi ir nusikaltėliai turi būti išradingesni, stipresni: „Anksčiau Šerlokui Holmsui prilygo nebent profesorius Moriartis. O šiuolaikiniuose kriminaliniuose romanuose iš pradžių tarsi galingesnis nusikaltėlis: jis šaiposi, komunikuoja su tyrėju arba kėsinasi į jį. Todėl tyrėjas turi priaugti, išmokti nusikaltėlio kalbos.“
– Jūsų darbas vadinasi „Nusikalstamumo ribos šiuolaikiniuose kriminaliniuose romanuose“. Turbūt tuos romanus vertinote ne tik literatūriniu požiūriu, bet ir žiūrėjote, kaip rašytojai kuria siužetus, psichologines intrigas ir personažų charakterius? Kokią išvadą padarėte perskaičiusi tiek knygų?
– Sunku pasakyti trumpai. Galėčiau paminėti kelias šiuolaikinio kriminalinio romano tendencijas. Tarkim, kaip juose vaizduojamas nusikaltėlis. Viena vertus, šiuolaikiniuose kriminaliniuose romanuose labai ryški froidiškos psichoanalizės įtaka. Žmogus nusikaltėliu tampa, nes vaikystėje išgyveno kažkokią traumą. Paskui jis nesąmoningai arba sąmoningai ją kartoja arba bando pašalinti atlikdamas nusikaltimus.
Kita vertus, XX a. pabaigos–XXI a. pradžios kriminaliniuose romanuose itin ryškus serijinio žudiko, monstriško asmens personažas, kuris yra nesukontroliuojamas, nesuprantamas, todėl detektyvas turi mokytis jo kalbos – nebepasitikėti bendromis psichologijos išvadomis, o rekonstruoti būtent žudiko mąstymą.
Dar vienas ryškus elementas – pasakojimai, kaip tampama nusikaltėliu. Tokių tradicinių kriminalinių romanų angliškas pavadinimas yra „who done it“ (kas tai padarė), kartais jie dar vadinami „why done it“ (kodėl tai padarė). Tai irgi tam tikra tendencija, parodanti, kaip tarsi normalus žmogus tampa nusikaltėliu ir kaip privedama prie nusikaltimo.
– Kažkodėl detektyvinis žanras yra šiek tiek menkesnis nei kiti grožinės literatūros žanrai. Kodėl taip yra? Juk kritikai teigia, kad detektyvai, ypač skandinavų, yra pasiekę tam tikrą meninį lygį ir jie yra tikri grožinės literatūros pavyzdžiai.
– Kriminalinis romanas priskirtinas prie populiariosios literatūros žanrų, kaip ir meilės romanas, mokslinės ar maginės fantastikos kūrinys ir kt. Iš tokių populiariosios literatūros žanrų kriminalinis romanas vertinamas kone geriausiai – kažkodėl eiti prie kriminalinių romanų lentynos ne taip gėda kaip prie meilės romanų lentynos. Manau, kad tai susiję su jo pobūdžiu ir santykiu su kanonu, nes populiariosios literatūros kūriniai gana kanoniški – jie realizuoja tam tikrą formą. Imdamas kriminalinį romaną tikiesi, kad gale išaiškės, kas padarė nusikaltimą, – kitaip jo neskaitytum. Lygiai taip skaitydamas meilės romaną tikiesi, kad viskas baigsis laimingai ir nugalės jausmai.
Tačiau kriminalinio romano specifika yra tokia, kad jis susijęs su netikėtumu. Jei žinotum iš karto, kas yra nusikaltėlis, nebūtų įdomu skaityti. Taigi netikėtumo troškimas, noras nustebinti ir nustebti skatina kriminalinio romano kūrėjus nuolatos iš naujo atrasti tą patį žanrą, taikyti naujoves ar keisti tendencijas, neatsisakant to žanro rėmų. Manau, tai ir lemia palankią kriminalinio romano, palyginti su kitais populiariosios literatūros žanrais, padėtį.
– O kaip keičiasi kriminalinis romanas?
– Kriminalinis romanas keitėsi kelis kartus. Pastaruoju metu ryškus žanrų susilydymas – tai nėra grynas detektyvas. Kriminaliniams romanams nuo pat atsiradimo, nuo pat Edgaro Allano Poe novelių, būdingas siaubo elementas, t. y. atrodo, kad įsikišo kažkokios antgamtinės jėgos, bet vis dėlto viską galima racionaliai paaiškinti. Iš to ateina skaitymo, racionalizavimo malonumas.
Neseniai skaičiau vieną šiuolaikinį kriminalinį romaną, kurio autorius naudoja labai daug žiaurių elementų. Romano veiksmas vyko apie neva antgamtiškus reiškinius, ir skaitydama vis galvojau, kaip jis išsisuks, kaip viską racionaliai paaiškins. O galų gale jis racionaliai visko nepaaiškino – tiesiog vienas personažas pasivertė meška. Aš taip supykau! Nes tikėjausi kanono realizacijos, o gavau fantastinį elementą. Tačiau tai nėra vienetinis atvejis, manau, kad ir fantastinėje literatūroje yra detektyvinių intrigų, o fantastiniai, siaubo, net jausmų romanų elementai skverbiasi į kriminalinius romanus. Taigi žanrų maišymasis – viena iš tendencijų.
– Turbūt nuo Šerloko Holmso laikų labai pasikeitė ir pagrindiniai veikėjai, tyrėjai, detektyvai?
– Manau, taip. Detektyvai tampa žmogiškesni. Skandinavų autoriaus Henningo Mankellio sukurtas personažas – inspektorius Valanderis – nesveikai valgo, nemiega, geria viskį, nervinasi ir ant visų šaukia. Pats autorius interviu sakė, kad pirmą knygą parodė savo draugei, kuri yra gydytoja. O ji pastebėjo – žinok, jei tas tavo inspektorius taip gyvens toliau, susirgs diabetu. Tada H. Mankellis ėmė ir susargdino savo inspektorių diabetu, o šis pasidarė dar populiaresnis, nes tarsi artimesnis žmonėms. Rašytojas tokią savo taktiką net pavadino „diabeto faktoriumi“.
Kita vertus, yra dar viena tendencija, kurios ryškiausias pavyzdys galėtų būti Thomas Harris ir jo personažas Hanibalas Lekteris. Tai nusikaltėlis, kuris tarsi padeda policijai ir tuo pat metu trukdo, bet jis nebėra žmogiškas, jis labai tobulas. Taigi vienoje pusėje turime sužmogėjantį inspektorių, kitoje – tam tikrą nusikaltėlio tipą, kuris pats kuria sau normas, o ne kartoja kažkokias traumas.
– Profesorės Bankauskaitės-Sereikienės pastebėjimu, šiuolaikinių detektyvų istorijos sudėtingėja, nebepasitenkina vienaplaniu siužetu, nes labai pasikeitė pats skaitytojas. Ar sutinkate su tokia nuomone?
– Be abejo, sutinku. Visų pirma šiuolaikinis skaitytojas skaitė daugiau pačių kriminalinių romanų. Pernai buvau konferencijoje apie Šerloką Holmsą ir ten mane nustebino pastebėjimas, kad šiuolaikinius kūrinius mes labai vertiname pagal psichologinį portretą – svarbu, ar jis yra įtikinamas. Taip yra, nes psichologija dabar tapusi populiaresnė kaip disciplina ir visi turi bent minimalių psichologijos žinių. Ankstesniuose kūriniuose (pvz., Athuro Conano Doyle`io) psichologija nebuvo tokia svarbi. Buvo svarbu, kaip atliktas nusikaltimas, kas ir po ko įvyko.
Dabar mums svarbu ir psichologija, mes norime būti nustebinti. Kadangi jau žinome, kokie gali būti paprastų žmonių motyvai, nusikaltėlių reikia išradingesnių ir stipresnių. Ankstesniuose romanuose tyrėjas buvo visa galva aukštesnis nei nusikaltėlis, Šerlokui Holmsui prilygo nebent profesorius Moriartis. O šiuolaikiniuose kriminaliniuose romanuose iš pradžių tarsi galingesnis nusikaltėlis: jis šaiposi, komunikuoja su tyrėju arba kėsinasi į jį. Todėl tyrėjas turi priaugti, išmokti nusikaltėlio kalbos.
Sutinku, kad reikia sudėtingesnių siužetų. Kita vertus, kartais siužeto sudėtingumas pakeičiamas greitu tempu. Pavyzdžiui, „Da Vinčio kodo“ siužetas nėra labai jau paslaptingas ir sudėtingas. Kiekvienas skyrius baigiasi tokiais sakiniais, kaip „atidarė duris ir sustingo tarsi pamatęs pavidalą tolumoje“. Tada skaitai toliau, nes įdomu, kas tas pavidalas. Kito skyriaus gale – vėl kažkas panašaus. Taigi, be sudėtingo siužeto, yra ir kitų priemonių, kurios padeda išlaikyti mūsų dėmesį.
