S.Bernotaitė gimė ir užaugo Šiauliuose. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje studijavo aktorinį. Tačiau daugiau dirbo kaip dėstytoja. Galiausiai išvažiavo į Australiją, kur gyvena septynerius metus. Bandantiems kurti ar besidomintiems rašymo subtilybėmis ji yra pažįstama iš tinklaraščio grafomanija.com. Mėgstantiems skaityti – kaip novelių rinkinio „Gaisras“, 2010-aisiais laimėjusio Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos „Pirmosios knygos“ prozos konkursą, ir romano „Katė, kurios reikėjo“ autorė.
– Romano „Katė, kurios reikėjo“ siužetas plėtojamas Lietuvoje, nors pati gyvenate kitame pasaulio krašte. Žvilgsnis į savo šalį iš toli padeda ar trukdo kurti?
– Manau, žvilgsnis iš toli negali trukdyti, jis tik padeda. Daug dalykų ima atrodyti ne savaime aiškūs, o įdomūs, savotiški, būdingi tik mūsų krašto žmonėms. Rašau, žiūrėdama į Lietuvą iš šalies ir jausdama iš vidaus. Manau, kūriniams tai suteikia tikrumo, veikėjai ir vietovės tampa konkrečios, skaitytojas gali justi aiškų autorės požiūrį, net jei nesutinka su juo.
Jei geografiškai rašytojas nenutolsta nuo savo šalies, tai padaryti tenka galvoje, kadangi būtina atsitverti nuo socialinio triukšmo. Žengti į šoną ir tapti atsiskyrėliu tam, kad imtumei abejoti viskuo, kas suteikia apgaulingą saugumą ir leidžia užsimiršti. Ilgesys, klausinėjimas, nepasitenkinimas yra prielaida apmąstymams, kurie įkūnijami rašant.
– Viename interviu esate sakiusi, kad Australijoje neuždarbiaujate ir beveik neturite vietinių draugų. Ar tai nereiškia, kad rašote ir gilinatės į rašymo subtilybes vedama nuobodulio? O gal tiesiog nenorite daryti nieko kito?
– Apskritai nesuprantu, kas yra nuobodulys, nors pažįstu žmonių, kurie gyvenime nuobodžiauja, ir man jie kelia nuostabą. Rašytojas Michelis Houllebecq’as teigia, jog rašymui reikia nuobodulio. Kai smegenys visai nebeturės už ko užsikabinti, jose ims dėtis smagūs dalykėliai.
Šią mintį persakyčiau savaip: jei nori rašyti, reikia liautis uždarbiauti, dangstytis draugais, tėvais, vaikais ar buitiniais rūpesčiais, užsidaryti kambaryje ir įsiklausyti į tai, kas dedasi galvoje. Be rašymo, darau dalykus, susijusius su kitomis išraiškos formomis, pavyzdžiui, šokiu.
– Kaip atrodo jūsų rašymo procesas? Kokia jūsų, kaip rašytojos, darbotvarkė?
– Dirbu penkias dienas per savaitę, išskyrus tuos intensyvius laikotarpius, kai prie romano eskizo (ar jau baigiamos knygos) reikia sėdėti kasdien, be išeiginių. Turiu savo darbo kambarį, į kurį, išgėrusi kavos, įeinu maždaug septintą ryto, o išeinu apie vidudienį. Kūryba – rytais, visas kitas rašymas ir skaitymas – popiet.
Savo pirmąjį romaną sukūriau per trejus metus, bet tai nereiškia, kad kasdien parašiau tik po sakinį. Kiekvieną eskizą rašau po mėnesį ar tris, paskui dedu į šalį, renku medžiagą temai, primirštu ką parašiusi, tada kritiškai perskaitau ir vėl suplanuoju perrašymo laikotarpį. Taip darau keletą kartų, kol rezultatas atrodo patenkinamas ir galiu rodyti eskizą skaitytojams.
Antrasis mano romanas dabar kaip tik yra šioje stadijoje, tačiau apie ką jis – išduoti kol kas nenoriu.
– Daugumą savo tekstų rašote pirmuoju asmeniu. Ar tai reiškia, kad jums, kaip aktorei, reikia persikūnyti į savo kuriamus personažus?
– Tai vienas sunkiausių pasakojimo būdų, nes reikia sukurti gyvą ir įtraukiantį pasakotojos balsą, nepakanka tik kalbėti taip, tarsi pati būtum atsidūrusi toje situacijoje.
Bet rašant pirmuosius eskizus matyti pasaulį veikėjos ar veikėjo akimis man patinka ir atrodo gan lengva. Gal taip yra ir dėl mano teatrinės patirties, o gal tiesiog išnaudoju savo empatiją, kuri praverčia kiekvienam rašytojui. Juk įsikūnyti tenka ne tik į herojaus jauseną, bet ir kiekvieną šalutinį veikėją, o taip pat ir antagonistą, neigiamą personažą.
– Ar jums reikalingas įkvėpimas? Jei taip, iš ko jo semiatės? O gal rašote susidariusi kokį nors planą?
– Be įkvėpimo sunku kurti, bet įdėjus valios pastangų įmanoma pradėti darbą. Beveik visada berašant įkvėpimas ir ateina. Kitaip tariant, apima transo būsena. Nebūdama transo būsenos rašyti nemėgstu. Dažniausiai negaliu rašyti tuomet, kai mano viduje nedega, kai nežinau, ką noriu pasakyti, kai neturiu idėjos, plano, galvoje sumaištis arba kamštis. Tuomet žinau, kad dar ne laikas. Reikia išlaukti.
Visuomet turiu ir kitų darbų, kuriems nereikia tokio stipraus emocijų išlydžio. Pavyzdžiui, galima išversti kokį eilėraštį ar apsakymą, dėlioti straipsnį kuria nors dominančia tema, rašyti draugams ilgus laiškus. Daryti tai, ką žinai, o ne spausti save kurti kiekvieną dieną. Su savo psichika stengiuosi elgtis pagarbiai, neperdegti.
Mane įkvepia žmonės, knygos ir mano pačios tekstai, kurie erzina ir sukelia norą parašyti geriau.
– Kaip atsirado poreikis gilintis į rašymą, ieškoti kūrybinio rašymo taisyklių? Ir kodėl kilo noras savo žiniomis dalintis su kitais tinklaraštyje grafomanija.com?
– Kiekviena meno rūšis turi savo kalbą, kurią būtina išmokti. Jei egzistuoja teatro, kino, šokio, dailės kūrimo taisyklės, kodėl turėtų nebūti literatūros taisyklių? Kažkodėl literatai vis dar pristatomi kaip išskirtinė kasta, kurianti „iš Dievo“. Man tokio aiškinimo nepakanka.
Nuo pat mažumės rašinėjau, o dvidešimt penkerių netgi turėjau savo mažą skaitytojų būrį, tačiau manęs pačios kūrinių kokybė netenkino, jaučiau, kad tai tik dienoraščiai, kuriuos pavadinęs grafomanija labai nesuklysi.
O kaip parašyti gerą romaną? Pasirodo, panašiai, kaip surežisuoti gerą spektaklį. Reikia atpažinti ir įvaldyti amato elementus. Kai tie dalykai mano galvoje susisiejo, tapo aišku, nuo ko pradėti dirbti.
Dalinuosi žiniomis su kitais, nes man reikia, kad lietuvių kultūrinė terpė taptų sveikesnė.
– Galbūt ketinate parašyti lietuvišką vadovėlį apie tai, kaip rašyti?
– Rašymo vadovėlis mokytojams ir mokiniams lietuviškai yra išleistas, jo autorė Laima Vincė, o pavadinimas „Rašyti gali kiekvienas“.
Pati planuoju sudėlioti kuo mažiau didaktišką knygą apie rašymą, kuri būtų skirta ne mokykloms, o visiems, kurie ketina rašyti ir rašo, tačiau neturi praktinių žinių apie kūrybos elementus.
– Gana kritiškai atsiliepiate apie lietuvių literatūrą. Kokie jūsų vertinimo kriterijai? Kaip atsirenkate geras ir blogas knygas?
– Kaip profesionalė, turiu skaityti daug knygų ir skaitau įvairių žanrų. Net jei tai ne mano tema, ne mano žanras ir man nepatinka autoriaus asmenybė, žaviuosi autoriaus meistryste. Literatūriškumas ar metaforiškumas – lietuvių literatų terpėje aptinkami žodžiai – turi neigiamą konotaciją ir siejasi su falšu. Vertinu kūrinius, kuriuose autorius kalba tiesiai, suprantamai ir turi ką pasakyti. Svarbiausia – kūrinio mintis, pokalbio su skaitytoju tikslas.
Estetinė pusė – kalbos ornamentika, grožis – turi tam tarnauti, o ne būti savitikslė. Taip pat skaitydama noriu jausti aiškią kūrinio struktūrą, kuriai apibūdinti tinka palyginimas su architektūra. Namas – net ir įmantriausio stiliaus – privalo turėti pamatus, sienas ir stogą. Gali būti požeminio namo ar danguje kybančio namo koncepcija, bet vis tiek – aiški koncepcija. Jei namas imtas statyti nuo kamino ir dūmų, o prie pamatų taip ir nebuvo prieita, manęs tarp tokios „architektūros“ gerbėjų nerasite.
– Kaip manote, kodėl literatūroje vyrauja stereotipai: vyriškas-moteriškas rašymo stilius ar racionalus-intuityvus rašytojas?
– Vyriškas ir moteriškas rašymo stilius yra stereotipas, kurį bandau paneigti. Pradedančiajam jis gali būti netgi žalingas, nes vyras, manydamas, jog jam pakanka įgimto vyriškumo, ims džiaugtis savo sentimentaliais kliedesiais, užuot lavinęs mąstymo funkciją.
Moteriai kartais prikaišiojamas nenatūralus vyriškumas, kuris neva įžvelgiamas jos gebėjime mąstyti abstrakčiai, kurti gerą kūrinio struktūrą. Žinoma, tai yra nesąmonė. Rašytojo – kaip ir bet kurio žmogaus – psichika yra hermafroditiška, joje yra tiek vyriškų, tiek moteriškų elementų, kurie papildo ir praturtina vieni kitus.
Racionalus ar intuityvus yra rašytojas – tai ne stereotipas, o du skirtingi tipai, kurie, kartais būdami kraštutiniai, nesupranta vienas kito ir tarpusavyje nesutaria, nors galėtų. Nuo to, kuris tipas yra kūrėjas, priklauso jo kūrybos metodas. Bet rezultatas bet kuriuo atveju priklauso nuo asmenybės, išsilavinimo, gabumų ir įdėto darbo.
– Rašytojas Ezra Poundas yra nurodęs šešis rašytojų tipus: išradėjas, meistras, skiedėjas, vidutinybė, beletristas ir pamišėlis. Kuriam tipui priskirtumėte save?
– Žinau, kuriam tipui nenorėčiau priklausyti. Jei norite mane įžeisti, pavadinkite beletriste. Tai tipas, kuris nieko gero nesukuria, nieko naujo neatranda. Nors specializuojasi savo literatūros šakoje, nėra didelė asmenybė, neatstovauja savo epochai. Nei išradėjas, nei meistras. Net skiedėjo ambicijų neturi. Ir tai ne vidutinybė – mat pastarasis, anot E.Poundo, yra gimęs gerais laikais, šliejasi prie didelių asmenybių (pavyzdžiui, pasisekė tiems, kurie kūrė sonetus Dantes laikais).
Man regis, beletristo tipui save mielai priskirtų šiuolaikiniai lietuvių autoriai, kurie savo „belles-lettres“ ypatingai didžiuojasi. Įdomesnis man – pamišėlis, tas, kuris eksperimentuoja, kvailioja, dažnai peržengdamas sveiko proto ribas. Pati siekiu būti meistrė. Jei nepasiseks, tikiuosi būti priskirta bent prie skiedėjų.