J.Noreikienė romane klausia, ar gali tikėjimas pajudinti kalną

„Ar gali tikėjimas pajudinti kalną?“ – tokį sąsajų su Biblija turintį klausimą kelia žurnalistė ir filosofė Jurgita Noreikienė savo naujajame romane „Tikėjimo dugnas“, kurį ką tik išleido „Baltų lankų“ leidykla. Pirmuoju romanu „Naberijus“ apie demono ir merginos meilę atidavusi duoklę savo paauglystės aistrai – maginės fantazijos žanrui, dabar autorė neria į filosofinių apmąstymų erdvę, vėlgi įpindama jai patrauklių demoniškų motyvų ir sukurdama, kaip pati apibūdina, ligoninės siaubo romaną.

J.Noreikienė savo romaną „Tikėjimo dugnas“ pristatė „Pegaso“ knygyne Vilniuje.<br>D.Umbraso nuotr.
J.Noreikienė savo romaną „Tikėjimo dugnas“ pristatė „Pegaso“ knygyne Vilniuje.<br>D.Umbraso nuotr.
Daugiau nuotraukų (1)

Milda Augulytė

Oct 25, 2014, 9:10 PM, atnaujinta Jan 24, 2018, 4:15 PM

Šeštadienį „Tikėjimo dugnas“ pristatytas skaitytojams Vilniuje, „Pegaso“ knygyne „Panoramos“ prekybos centre. Šis renginys įtrauktas į jau kelintą savaitę trunkančią Lietuvos leidyklų akciją „Šiuolaikinių lietuvių autorių knygos. Atrask ir didžiuokis“. Susitikime dalyvavo autorė, leidyklos „Baltos lankos“ redaktorius Saulius Repečka, psichologas Andrius Kaluginas.

Leidėjų atstovas S.Repečka pirmiausia paragino skaitytojus neišsigąsti knygos viršelio – jis perteikia romano dvasią. O jo centre – neįprasta meilės istorija, kurios šiurpą keliančiose peripetijose aistros ugnis per vieną akimirksnį virsta demonišku nevilties šalčiu. Pasirinkimų kryžkelėje atsidūrusi herojė savęs klausia, kas yra tikėjimas ir pasirinkimo laisvė, kur riba tarp tikrovės ir fantazijos. Ar supratus, kad žengi neteisingu keliu, dar įmanoma grįžti atgal?

Tikėjimo keliu pagrindinė herojė Saulė nueina iki galo. Jos troškimai pildosi, ji pati renkasi ne tik savo ateitį - geba pasirinkti ir praeitį. Tačiau ar Saulė laiminga? Kokią siaubingą paslaptį slepia jos keistas mylimasis? Ar tinkamą ji pasirinko savo tikėjimo pamatą? Tokiais klausimais J.Noreikienė intriguoja skaitytojus.

Kaip prisipažino autorė, naujasis jos romanas atsirado kiek netikėtai – po sapno. Tas sapnas jai pasirodė toks įdomus, kad pabudusi jį užsirašė. O sapnavo ji ar tai paklodę, ar užuolaidą, ant kurios išryškėjo tarsi vandeniu sulaistytos raidės: „Padėk.“

„Žmogus, kuris linkęs į misticizmą, turėtų išsigąsti: ar kas nors prašo padėti, ar aš ko nors prašau padėti, kada galėjau paprašyti – ar iš ateities, ar iš praeities į save kreipiuosi, ar čia mano pasąmonė ko nors nori? Pradėjus svarstyti mintyse susidėliojo istorija – ligoninės siaubo romanas“, – pasakojo autorė apie naujojo romano, kuris, beje, ir prasideda minėto sapno epizodu, užuomazgą.

Autorė neslepia, kad ir šiame romane yra demoniškų motyvų, o  jos demoniškųjų herojų vardai – ar tai būtų Naberijus, ar pastarajame romane figūruojantis Zaganas – atėję iš grimuarų, viduramžių burtų, kerėjimų knygų.

„Dar rašydama pirmąjį romaną ieškojau demono vardo. Baisiai pavydėjau Michailui Bulgakovui, kuris surado Volandą. Man taip pat reikėjo velnio vardo ir padėjo visagalis „Google“ – išmetė net 72 vardų sąrašą iš senovinio kerėjimo vadovėlio „Mažasis karaliaus Saliamono raktelis“. Žiūrėjau, kurie jų gražiausiai skamba, patraukliausi, pasidomėjau jais pavadintų demonų aprašymais, vaizdavimo tradicija ir pasirinkau“, – savo kūrybinės virtuvės paslaptis atskleidė J.Noreikienė.

Tačiau, kaip pabrėžė S.Repečka, skaitytojai neturėtų aklai užkibti ant demonų kabliuko. Skaitant „Tikėjimo dugną“ galima manyti, kad herojus yra velnias, bet galima romaną perskaityti ir kaip psichologinį, ne visai sveikos herojės, gulinčios psichiatrinėje ligoninėje, vizijas. Demonai gali būti ir žmogaus sielos psichologinės būsenos.

Romano pavadinime figūruoja žodis „tikėjimas“, tačiau tiek autorė, tiek knygos redaktorius nenorėjo jo tiesiogiai sieti su religiniu tikėjimu, nors knygos moto ir pasirinkta Biblijos citata :„Jei turėtumėte tikėjimą kaip garstyčios grūdelį, jūs tartumėte šitam kalnui: „Persikelk iš čia į tenai“, ir jis persikeltų.“

„Tikėjimas – galinga jėga, daranti stebuklus, – mano J.Noreikienė. – Tikriausiai tam pritartų ir psichologai, ir medikai. Tarkime, placebo reiškinys, kai žmogus geria vitaminus, bet mano, kad tai vaistas, ir pasveiksta, nors cheminiu požiūriu vitaminuose buvo visai ne ta medžiaga, kuri turėjo jį gydyti.

Tikėjimą siūlo įvairios sritys, pirmiausia religija. Šiuolaikinei postmoderniai visuomenei labai patinka įvairūs ezoteriniai tikėjimai, astrologija, parapsichologija, akmenėlių galia, Taro kortų būrimas, įvairiausios sritys, kurias sveikas protas pavadintų šarlatanizmu. Antra vertus, negalime paneigti, kad kartais tai turi poveikį. Tarkime, kas nors, įtikėjęs rožinio kvarco galiomis, panešioja tą akmenį ir jaučiasi laimingesnis. Ar yra tokio tikėjimo pagrindas? Greičiausiai nėra, bet tikėjimas tikras, žmogaus psichologinė jausena išties tokia ir tuo pagrindu žmogaus gyvenimas pakinta. Tai žavu ir sveikintina, bet toks tikėjimas, mano manymu, slepia ir tam tikrų pavojų. Ši knyga ir yra savotiškas būdas paklausti, ar visi tikėjimo pagrindai lygiaverčiai, ar visi tikėjimo pagrindai nekenksmingi tam, kuris tiki. O gal apskritai tikėti reikia atsargiai?“

Apie tikėjimą per knygos pristatymą kalbėjo ir psichologas A.Kaluginas: „Nors apie tikėjimą daug pasakyta ir teologų, ir filosofų, ir mistikų, man pirmiausia iškyla mintyse trys krikščioniškosios teologijos žvaigždės: Tertulianas, IV mūsų eros amžius, šventasis Augustinas, V mūsų eros amžius, ir Martinas Lutheris , XV-XVI amžių sandūra. Tertulianas apie tikėjimą sakė: „Tikiu, nes tai absurdiška“. Augustinas: „Tikiu tam, kad suprasčiau.“ Po tūkstančio metų M.Lutheris pakeitė Augustino formulę: „Noriu suprasti, kam reikia tikėti.“ Ši knyga labiausiai atitinka Tertuliano sentenciją: „Tikiu, nes tai absurdiška.“

A.Kaluginas prisipažino, kad skaitydamas romaną pamiršo ir Augustiną, ir M.Luhterį, ėjo paskui tas realijas, kurios keičiasi kaip kaleidoskopas. Romane daug mirčių – tai, anot psichologo,  nelabai linksma, bet yra ir linksmų epizodų. Tačiau esmė lieka ta pati: tikėjimas gali valdyti tikrovę.

 „Daug kalbame apie tokius dalykus kaip minties galia, pasąmonės galia, ir jie turi pagrindą. Jei mes su pagrindine romano heroje tuo tikėsime, nebandysime įsprausti į loginius rėmus visko, kas ten vyksta, gražiai panirsime į knygos pasaulį ir dings realybė. Kartais mums reikia to absurdiškumo, kartais mes pernelyg logiški, - kalbėjo A.Kaluginas. -  Kadaise Andrius Mamontovas dainavo :„Būkime kaip vaikai, svajokime kaip vaikai.“ Čia maždaug tas pats: „Būkime truputį absurdiškesni“, nes kartais protas trukdo daryti tai, ko nori širdis. O širdis, mano nuomone, stipresnis organas už protą. Tam, kad mūsų norai pildytųsi, reikia labai tuo tikėti, atmesti logiką ir pasiduoti absurdui. “

A.Kalugino nuomone, J.Noreikienei savo romanu pavyko priartėti prie tertulianiško absurdo, kuris neragina galvoti – jis ragina tikėti. O visų skaičiusiųjų nuomone, romanas yra labai kinematografiškas, jame daug veiksmo, dialogų ir prašyte prašosi ekranizuojamas. Gal po Lietuvos ekranus ką tik pasiekusios nevykusios siaubo dramos „Rūsys“ kurio nors režisieriaus ekranizuotam „Tikėjimo dugnui“ bus lemta tapti mistinio trilerio vardo vertu filmu Lietuvoje?

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.
„Nauja diena“: gynybos svarba – ar Lietuva gali atsipūsti?