Kritiškai į tikrovę žvelgiantis Š.Navickis nekursto vilčių, kad mūsų miestas artimiausioje ateityje taps pasaulio bamba: tas, kam skirta lėtai vaikštinėti medžių paunksnėje, sprinto varžybų ant asfaltuoto tako nelaimės.
Tie, kurie vaikšto į bibliotekas ar knygynus, naršo kultūrinius tinklalapius, rašytoją, verslininką, vieną fitneso pradininkų Lietuvoje Šarūną Navickį pažįsta puikiai. Bet kauniečiai jo senokai nematė miesto gatvėse ar viešuose renginiuose.
Jis jau kelerius metus gyvena Vakaruose ir į Kauno bei visos Lietuvos tikrovę žvelgia iš toli. Gyvenimo audrų grūdinto rašytojo žvilgsnis – anaiptol ne pro rožinius akinius. Š.Navickis savo pažiūras kartais apibūdina aštriai skambančiu žodžių deriniu – „žiaurusis realizmas“.
Interviu „Laikinajai sostinei“ jis kalbėjo apie Kauno socialinių ligų priežastis ir išsakė nuomonę apie jų diagnozę.
– Kauniečiai jau senokai nematė jūsų inteligentiškai žilos galvos ir sportiškai pasitempusios figūros. Kur šiuo metu apsistojęs, ką veikiate?
– Gyvenu tarytum brolių Grimų pasakoje – tai toks žavingas užkampis Vokietijos, Prancūzijos ir Liuksemburgo kryžkelėse. Gražus ir jaukus kraštas su vaizdingomis upėmis, tarsi gerai treniruoto sportininko venos besirangančiomis tarp kalvų, apaugusių vynuogynais, supamais miškų.
Truputį kuriu – bet tik ką noriu ir kaip noriu.
Taip pat rengiu ir padedu įgyvendinti individualias kūno gerovės programas, jos apima tiek gerą savijautą – sveikatą, tiek ir išvaizdą. Sulaukiu klientų antplūdžio, kadangi išsivysčiusių šalių maisto pramonė ir visokie reklamos guru pasirūpina, kad žmonės tuktų tiesiog epidemijos mastais.
– Kaunas jums tik gimtasis miestas, vieta, kurioje gimėte, ar kažkas daugiau?
– Jis man išlieka nepaprastai gražus pasakų miestas, įsuptas į maldų ir godų vystyklus, kad ir kokie randai puoštų ar bjaurotų jo karžygišką ir nenuolankų veidą. Toks man Kaunas, mano gimtinė ir sapnų lopšys.
– Dar 2001 metais parašėte romaną „Diagnozė: Kaunas“. Ar tuometis žvilgsnis į Kauną buvo pranašiškas – gal numatėte miestą prislėgsiančius nevisavertiškumo kompleksus, Mažojo Paryžiaus ilgesį, neišsipildžiusias svajones, ambicijas? O kokią diagnozę dabar nustatytumėt Kaunui?
– Vargu ar tai buvo labai vykusi knyga. Yra gerų gabaliukų, bet fragmentiška, iki visavertės visumos jai trūko kokių dviejų trijų perrašymų. Liūdniausia, kad Kaunui nuo to laiko – po Nepriklausomybės atkūrimo – tų perrašymų pritrūko dar daugiau... Šiandieninė diagnozė? Astma. Bet visos Lietuvos kontekste tai palyginti nesunki liga.
– Istorinėje praeityje Kauno misija buvo aiški: tai laikinoji sostinė, praradus Vilnių, sovietiniais laikais – pasipriešinimo centras, lietuviškumo tvirtovė. O kokia Kauno misija šiais laikais?
– Mano galva, pasaulio politiką lemiančių jėgų sandūroje ne tik Kauno ar Lietuvos, bet visos Rytų Europos, o ypač tarpinę zoną su Rusija sudarančių satelitinių valstybių misija ir yra būti buferine zona.
Kitos misijos nenumatyta. Žinau, skamba šiurpiai, bet tokia jau tikrovė.
Tai ir yra giluminė emigracijos priežastis, nes išgyvenimo prasme yra geriau būti juodadarbiu kokioje nors Amerikoje, negu taikiniu gimtinėje. Aišku, galima muštis į krūtinę ir garsiai šaukti, kaip svarbu mirti už tėvynę, tik kažkodėl tie garsiai šaukiantys patys nei į apkasus, nei į karstus savo noru negula.
– Kauniečiai vadinami labai praktiškais, versliais, taigi „materijos“ žmonėmis. Bet būtent daugiausia iš Kauno kilę poetai pelno premijas, būtent Kaune jau treti metai iš eilės puošiama originaliausia Kalėdų eglė. Tad kokie tie kauniečiai – materialistai ar dvasingi? O gal Kauną galime pavadinti kontrastų miestu?
– Kiekvienas žmogus randa ir sutinka tuos, į kuriuos jis pats panašus. Kaune visokių yra – ir tokių, ir kitokių. O užvis įdomiausia, kad jame daug žmonių, kurie vienu metu yra ir poetai, ir netgi labai „medžiagiški“.
– Jums teko atsidurti audringo pirmojo nepriklausomybės dešimtmečio, vadinamo „laukiniu kapitalizmu“, sūkuryje. Buvo šiurpių dalykų – banditizmas, finansinės aferos. Bet ar iš laiko perspektyvos neatrodo, kad tai buvo proga Kaunui atrasti savo nišą? Juk šiame mieste gimė pirmosios verslo idėjos, ieškota ir naujų kultūros saviraiškos formų – bet kažkaip viskas baigėsi nevykusia kriminaline romantika?
– Kai kalbame apie tą laiką, viską reikia tikslinti ir atskirti pelus nuo grūdų. Nes primeluota tiek, kad baisu. Sakote, laukinis kapitalizmas, banditizmas, finansinė aferos?
Taip, pasodinta į kalėjimą keletas tam reikalui paaukotų žmonių, sukurtos istorijos, kaip dūmų uždangos, už kurių pasislėpę tikrieji sukčiai, pinigų plovikai rezgė ir surezgė savo tinklus ir voratinklius.
Aišku, jie nedėvėjo treningų, vilkėjo prabangius kostiumus.
– Pasigirsta balsų, jog Kaunas Lietuvai jau nieko nebegali duoti, tik sportą. „Žalgiris“ neva liko vienintelis gyvybingas Kauno savasties ženklas. Ar tikrai daugiau nieko nebevertas šis miestas?
– Manau, nėra įtakingų jėgų, kurioms būtų paranku, kad miestas turėtų savo branduolį: misiją, verslą, idėją, vadinkime, kaip norime – nes kam iš galingųjų reikalingas savarankiškas žaidėjas?
O kadangi kauniečio prigimtis nėra nuolanki, tad jis, kaip nebuvo linkęs bučiuoti maskvėnų biurokratų užpakalio, taip dabar panašiai žvelgia ir į Briuselio kopūstų valgytojus.
Manau, todėl Kaunas ir yra nuolat išstumiamas į užribį, kad netrukdytų virti košę įsitaisiusiems aikštelėje. Nematau net teorinės teigiamų permainų galimybės ir nemanau, kad artimiausiu laiku bus kaip nors kitaip. Tiesiog net prielaidų pažangos postūmiams nėra, neišeinant už miesto ribų. O išėjęs – jau esi nebe Kaune.
– Greitai pasirodys nauja jūsų knyga „Smėlio sakmė“. Kokia jos pagrindinė mintis?
– Knygą sudaro kelios didokos apimties apysakos ir keli trumpesni apsakymai – visi jie parašyti lietuviškai, išskyrus titulinį kūrinį „Smėlio sakmė“, kurį parašau angliškai.
Visos novelės (gal nebent išskyrus vienintelę „Beždžionių salą“, kuri trykšte trykšta ironija) persunktos vienatvės, kuri man atrodo kaip paties žmogaus anksčiau padarytų pasirinkimų pasekmė ir didelė vertybė, pasiekimas, beveik prizas, skirtas išrinktiesiems.