Gruodžio 9–10 d. Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje ir Taikomosios dailės muziejuje įvyks baigiamasis jubiliejinių Kristijono Donelaičio metų renginys – visuomenei skirta tarptautinė mokslinė konferencija „Kristijono Donelaičio reikšmės“ (XIV Jurgio Lebedžio skaitymai). Konferenciją rengia Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas kartu su Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarija ir Lietuvos Respublikos kultūros ministerija. Viena iš konferencijos dalyvių – senosios lietuvių literatūros tyrėja, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslininkė dr. Liucija Citavičiūtė. Kodėl turėtume ypač branginti ir vertinti buvusią Mažąją Lietuvą, kaip išsiskyrė L.Rėzos ir vėlesnių mokslininkų požiūriai į K.Donelaičio „Metus“, ar K.Donelaitis pats rūpinosi savo kūrinio spausdinimu – apie tai kalbėjomės su L.Citavičiūtės.
– Esate Mažosios Lietuvos raštijos tyrėja, šiemet apdovanota penktąja Liudviko Rėzos premija už Kuršių nerijai reikšmingą, aktyvią ir kūrybingą veiklą. Ko apie Mažąją Lietuvą, apie joje vykusius reikšmingus kultūros procesus iki šiol dar nesame gerai suvokę, įsisąmoninę? Ką mums visiems svarbu žinoti, kai kalbame apie šį istorinį Lietuvos regioną?
– Mažoji Lietuva yra kultūrinis fenomenas. Čia lietuvių raštiją kūrė įvairių tautų atstovai: vokiečiai, išeiviai iš Didžiosios Lietuvos, ir, žinoma, vietiniai lietuvininkai. Juos profesorius Rėza laikė nuo savo genealoginio kamieno atplėštais lietuviais. Mažoji Lietuva beveik tris šimtmečius pirmavo raštijos srityje etninės Lietuvos atžvilgiu. Tai lėmė susiklosčiusios politinės ir kultūrinės aplinkybės. Protestantizmas Prūsijoje skatino vietinių kalbų vartojimą, o kunigaikštis Albrechtas jau XVI a. kvietėsi profesorius ir potencialius raštijos darbininkus iš Didžiosios Lietuvos. Jis sudarė palankias sąlygas studijuoti vietiniam jaunimui.
XVIII a. pradžioje karaliaus Frydricho Vilhelmo I įsakymu universitete pradėjo veikti Lietuvių kalbos seminaras. Lietuviškas žodis įsitvirtino bažnyčiose bei mokyklose, vienijo tautą, ugdė savimonę ir, savo ruožtu, skatino kultūrinę saviraišką ir mokslo mintį (buvo rengiamos gramatikos, žodynai, lingvistinės studijos, rašomos literatūros istorijos, mitologijos tyrimai ir kt.).
Mažojoje Lietuvoje sukurtas ir pirmasis nacionalinis grožinis kūrinys – K.Donelaičio „Metai“. Nuo XIX a. vid. Mažosios Lietuvos literatūrinis ir mokslo paveldas integravosi į Lietuvos kultūrą, o XX a. tapo neatskiriama jos dalimi. Deja, didžiojo lietuvybės propaguotojo Rėzos svajonė apie bendrą lietuvių kultūrą išsipildė tik išnykus iš pasaulio žemėlapio Prūsijai ir jos regionui – Mažajai Lietuvai. Į Lietuvą įsiliejusi jos dalelė – Klaipėdos kraštas (kartu ir Rėzos gimtinė, Kuršių nerija) – verta ypatingo mokslo, kultūros darbuotojų ir visos Lietuvos dėmesio ir rūpesčio.
– Priminkite Liudviko Rėzos indėlį į Kristijono Donelaičio „Metų“ patekimą dienos švieson, pateikimą visuomenei. Koks buvo šio mokslininko santykis su K.Donelaičio kūriniu? Kuo jis skyrėsi nuo dabartinio mokslininkų požiūrio?
– Rėza yra Donelaičio „atradėjas“. Praėjus beveik 40 metų nuo poeto mirties į Rėzos rankas pateko Donelaičio literatūriniai rankraščiai, ir jis 10 metų su pertraukomis rengė juos spaudai. 1818 m. Karaliaučiuje pasirodė pirmasis poemos „Metai“ leidimas. Knygelėje buvo publikuoti ir Rėzos vokiečių kalba parengti tyrimai – pirmoji poeto biografija, kūrybos apžvalga ir poemos „Metai“ analizė.
Be to, Rėza išvertė kūrinį (taip pat hegzametru) į vokiečių kalbą ir pridėjo išsamius dalykinius ir filologinius komentarus. Jis siuntinėjo leidinį užsienio intelektualams ir sulaukė palankių recenzijų Vokietijos literatūriniuose laikraščiuose. XIX a. knyga įtraukta į prestižinį Heinsius‘o katalogą.
Donelaičio kūrinys įrodė skeptikams, kad niekinama lietuvių kalba tinka poezijai, o lietuvių tauta turi savo literatūrą. Redaguodamas rankraštį Rėza siekė „padailinti“ grubesnes vietas ir Donelaitį parodyti tautos dvasios reprezentantu. Jis kupiūravo tekstą, pildė jį iš kitų poeto rankraščių ir pan. Vėlesni leidėjai, profesionalūs filologai, Rėzos leidimą griežtai kritikavo. Nesselmannas iš tų pačių rankraščių parengė mokslinį leidimą (Karaliaučius, 1869), kuris iki šiol laikomas autentiškiausiu.
Minint Donelaičio 300 metų jubiliejų pagal šią publikaciją (ir išlikusius poeto autografus) Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas rengia naują Donelaičio Raštų leidimą. Tačiau neliko užmirštas ir „Rėzos“ Donelaitis. Šiemet pasirodys mano parengtas Rėzos Raštų ketvirtasis tomas su Donelaičio „Metų“ pirmojo (1818) leidimo faksimile.
– Savo pranešime, kurį skaitysite tarptautinėje mokslinėje konferencijoje „Kristijono Donelaičio reikšmės“, kalbėsite apie istoriko G.Ch.Pisanskio veikale Prūsijos literatūros istorija minimą mums nežinomą (beveik 660 eilučių) hegzametru sueiliuotą Donelaičio „mažąją poemą“ apie metų laikus, kurią gerai įvertino garsūs Karaliaučiaus literatai.
– Pisanskis apie Donelaičio kūrinį sužinojo rinkdamas medžiagą Prūsijos literatūros istorijos kursui, kurį vėliau daugelį metų skaitė Karaliaučiaus universitete. Išspausdinti rankraštį, matyt, sutrukdė Septynmetis karas (1757–1765). To rankraščio ar jo nuorašo (jei toks buvo) ieškojau buvusiame Karaliaučiaus archyve ir privačiuose archyvuose Berlyne, buvusioje Prūsijos senovės draugijoje, bet nesėkmingai. Savo pranešime kelsiu klausimus, kaip kūrinys pateko į Karaliaučių ir kas buvo Pisanskio neįvardinti ekspertai.
Manau, kad kūrinį Donelaitis nuvežė pats, o kelionės tikslai, kaip rodo naujai surasta medžiaga, galėjo būti du – krikštynos brolio Frydricho, Karaliaučiaus juvelyro, šeimoje ir bažnytinės vyresnybės įgaliojimas parvežti iš Karaliaučiaus to paties Frydricho Donelaičio pagamintus kielikus Tolminkiemio bažnyčiai.
Pats Donelaitis, stropiai pildęs Tolminkiemio Krikšto metrikų knygą, yra įrašęs tik apie vieną išvyką į Karaliaučių 1757 m. sausio mėn. Nežinomieji kūrinio vertintojai galėjo būti Donelaičio dėstytojai ar studijų kolegos – Friedrichas Bockas, Samuelis Bockas, Michaelis Lilienthalis ir pats Georgas Pisanskis. Visi jie buvo Karaliaučiaus intelektualai, domėjosi prūsų ir lietuvių raštija, šiek tiek mokėjo lietuvių kalbą, patys kūrė eiles.
Beje, Samuelis Bockas teigiamai paminėjo Donelaičių šeimą savo „Prūsijos istorijos“ veikale. Pisanskis „Prūsijos literatūros istorijoje“ Donelaičio rankraštį mini greta išspausdintų lietuviškų XVIII a. giesmynų. Toks kontekstas leidžia daryti prielaidą, kad kūrinį ketinta spausdinti ir galbūt dviem kalbomis, nes jau buvo parengtas vertimas į vokiečių kalbą. Šiame pranešime noriu akcentuoti faktą, kad Donelaičio lietuviška poezija jau XVIII a. buvo laikoma lietuvių literatūros dalimi, apie tai informuojama universiteto auditorijoje.
– Pranešime iškelsite du teiginius, galinčius apversti aukštyn kojomis ligšiolinę mūsų literatūros istoriją: kad poema „Metai“ parašyta ne tuo laikotarpiu, kaip esame įpratę manyti (apie 1765–1775), ir kad poemos dalys sukurtos ne tokia eilės tvarka, kaip dabar įprasta laikyti (pradedant nuo „Pavasario linksmybių“). Kokie atrasti faktai leidžia Jums daryti tokias prielaidas?
– Iki šiol nekritiškai kartojamas Rėzos teiginys, kad dvi poemos „Metai“ dalys dingo karo su prancūzais metu. Manau, kad Rėza nurodo „ne tą“ karą. Jeigu Rėza neklysta dėl aplinkybių, tai tie rankraščiai žuvo per Septynmetį karą, 1757 m. rugpjūčio mėn., kai Tolminkiemį tris savaites buvo okupavę rusų kazokai, o klebonas ir gyventojai slapstėsi Romintos girioje. Tuo laikotarpiu buvo nuniokota ir sudeginta daugelis klebonijų.
Po Donelaičio mirties (1780) poeto archyve dviejų dalių (iš keturių) nebebuvo, o prancūzai pirmą kartą užėmė Rytų Prūsiją tik XIX a. pr. Akivaizdu, kad per sumaištį dingo rankraščiai, parašyti iki karo, o dingo juk „Rudens gėrybės“ ir „Žiemos rūpesčiai“. Taigi, kitos dvi dalys – „Pavasario linksmybės“ ir „Vasaros darbai“ turėjo būti sukurtos vėliau.
Jos išliko poeto archyve po jo mirties. Iš šios prielaidos seka kita. Jeigu Donelaitis iki 1757 m. buvo parašęs apie pusę didžiojo kūrinio, tai pradėjo jį kurti ne apie 1765 m., o pirmojoje gyvenimo pusėje, gal net nuo paskyrimo į Tolminkiemį (1743). Beje, svarių argumentų, dėl to, kad kūrinys pradėtas rašyti nuo „Rudens gėrybių“ pateikia Friedrichas Nesselmannas ir Franzas Tetzneris. Rėza savo nuožiūra sudėjo kūrinio dalis nuo „Pavasario linksmybių“. Gal taip būtų sukomponavęs ir pats poetas? Beje, kai kurie tyrėjai poemos dalis laiko atskirais eilėraščiais ir visai nekelia kompozicijos klausimo. Iš archyvuose randamų dokumentų renkate faktus, kruopščiai juos fiksuojate, apmąstote, aprašote. Kokias naujas, galbūt mūsų nežinotas, asmenines K. Donelaičio savybes pavyksta sau atrasti nuodugniai gilinantis į dokumentinę, istorinę medžiagą?
Šiais metais Slaptajame valstybiniame Prūsijos kultūros paveldo archyve Berlyne pavyko rasti visą pluoštą dokumentų, atskleidžiančių kai kurias Donelaičio gyvenimo aplinkybes ir net – būdo bruožus. Tai Tolminkiemio mokyklos ir bažnyčios statybos bylos, bažnyčios žemių separacijos byla, Donelaičio paskyrimo į tarnybos vietas raštai, rekomendacijos ir kt.
Itin įdomūs vokiečių kalba parašyti iki šiol buvę nežinomi paties Donelaičio laiškai. Paminėsiu tik keletą iš jų. Tai prašymas vyresnybei atlyginti 1747 m. vasaros krušos nuostolius. Jame jautriai atsiliepiama apie nukentėjusius nuo stichijos paprastus valstiečius. Išliko visa vadinamoji „krušos byla“.
Įdomus ir kitas niekur neskelbtas Donelaičio prašymas – skirti jam adjunktą, nes senyvas amžius nebeleidžia tinkamai atlikti kunigo pareigas ir sunku prižiūrėti ūkį. 1780 m. prašymas parašytas likus vos keletui mėnesių iki poeto mirties ir yra vienas paskutiniųjų poeto autografų. Radinių daug, šiuo metu jie analizuojami, šifruojami ir bus pristatyti visuomenei. Būtų verta nuodugniau patyrinėti visą išsklaidytą Karaliaučiaus archyvą, nes dabar labiausiai susitelkiama ties didžiuoju fondų masyvu, kuris saugomas Berlyne. Unikalių lituanistikos šaltinių randame Krokuvoje, Olštyne, Varšuvoje.
Turėjau galimybę susipažinti su Kaliningrade išlikusiomis buvusio Karaliaučius archyvo bylomis, tačiau lituanistikai reikšmingų dokumentų ten nesama. Yra duomenų, kad didelė dalis Karaliaučiaus archyvo po karo buvo gabenama į Maskvą ir Leningradą. Taigi, archyvų „medžiotojams“ darbo yra, tik reikia trijų dalykų: atkaklumo, palankių aplinkybių ir – sėkmės.
* * *
Tarptautinės mokslinės konferencijos „Kristijono Donelaičio reikšmės“ (2014 m. gruodžio 9–10 d.) programa
Gruodžio 9 d. Antradienis.
Lietuvos nacionalinė filharmonija (Aušros vartų g. 5)
9.00 – 9.30 Registracija
9.30 – 10.00 Sveikinimai: Lietuvos Respublikos ministras pirmininkas Algirdas Butkevičius, Lietuvos Evangelikų Liuteronų Bažnyčios vyskupas Mindaugas Sabutis, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto direktorius Mindaugas Kvietkauskas
10.00 – 12.00 1 sesija. Moderuoja Mindaugas Kvietkauskas, Sigitas Narbutas Marijus Šidlauskas.
Donelaičio žodžio skalsa - Ingė Lukšaitė. Lietuvininkai, Kristijonas Donelaitis ir Lietuvos kultūros branda - Liucija Citavičiūtė. Ar tiesa, kad Donelaitis rašė „tik sau“ ir neketino publikuoti savo kūrybos? - Vaidas Šeferis. Naujas požiūris į Kristijono Donelaičio Metų kompoziciją - Vladimiras Gilmanovas. Кристийонас Донелайтис и антидот апокалипсиса (к вопросу о герменевтике выживания в эпоху «тайны беззакония» (2 Фессалоникийцам 2:7)) / Kristijonas Donelaitis ir priešnuodis nuo apokalipsės (išgyvenimo „nedorybės paslapties“ (2 Tes 2, 7) epochoje hermeneutikos klausimu)
12.00 – 13.00 Pietūs
13.00 – 15.00 2 sesija. Moderuoja Jolanta Gelumbeckaitė, Gytis Vaškelis Sigitas Narbutas. Kristijono Donelaičio reikšmė lietuvių hegzametro raidai - Kęstutis Nastopka. Kristijono Donelaičio įrašų krikšto metrikų knygose sakytinė struktūra - Carmen Caro Dugo. Kristijono Donelaičio Metai ispanų kalba: vaizdingumo perteikimas, stiliaus išlaikymas - Adriano Cerri. Grybų pavadinimai Kristijono Donelaičio Metuose: vertimo ir identifikacijos problemos - Rimvydas Laužikas. Maistas Kristijono Donelaičio Metuose XVIII a. gastronominės kultūros kontekste
15.00 – 15.30 Kavos pertrauka
15.30 – 17.30 3 sesija. Moderuoja Vaidas Šeferis, Marijus Šidlauskas Jekaterina Zykova. Country Life sub specie aeternitatis: Kristijonas Donelaitis and the Tradition of Descriptive Poem / Kaimo gyvenimas sub specie aeternitatis: Kristijonas Donelaitis ir aprašomosios poezijos tradicija - Darius Kuolys. „Donelaičio kodas“ Lietuvos kultūroje - Viktorija Šeina. Tarpukario Donelaitis - Nerija Putinaitė. Kas belikę iš sovietinių Donelaičio įvaizdžių? - Dalia Dilytė. Neatsisveikinant su Donelaičiu: būsimų darbų apibrėžtys
17.30 – 18.30 Šventinis priėmimas konferencijos dalyviams Mažojoje salėje
Gruodžio 10 d. Trečiadienis.
Taikomosios dailės muziejus (Arsenalas) (Arsenalo g. 3A)
9.00 – 10.30 4 sesija (Konferencijų salė, II a.). Moderuoja Darius Kuolys Naglis Kardelis. Lietuviškojo pasaulėvaizdžio atspindžiai Kristijono Donelaičio Metuose: filosofijos ir epinės poezijos jungtys - Regimantas Tamošaitis. Vargas ir perteklius Kristijono Donelaičio Metuose - Axel Ernst Walter. Kristijonas Donelaitis‘ Metai in der Tradition nationaler Epen in Europa / Kristijono Donelaičio Metai Europos nacionalinių epų tradicijoje
10.30 – 11.00 Kavos pertrauka
11.00 – 12.30 5A sesija (Konferencijų salė, II a.). Moderuoja Mikas Vaicekauskas Giedrė Jankevičiūtė. Kristijono Donelaičio poemos Metai vizualinio skaitymo prasmės Antrojo pasaulinio karo metais - Darius Petkūnas. Lietuvos Liuteronų Bažnyčios inicijuotos diskusijos dėl Kristijono Donelaičio portreto 1964 m. spaudoje - Aušra Kavaliauskienė. Kristijono Donelaičio epochos lietuvininkų apranga
5B sesija (Gobelenų salė, I a.). Moderuoja Vilma Zubaitienė Grasilda Blažienė. Kristijonas Donelaitis ir tikriniai vardai - Rolandas Kregždys. Kristijono Donelaičio kūrinių skolintinės leksikos – polonizmų – vartosenos ypatumai - Lionė Lapinskienė. Lingvistinis Petro Būtėno žvilgsnis į Kristijono Donelaičio Metus
12.30 – 14.00 Pietūs
14.00 – 15.30 6A sesija (Konferencijų salė, II a.). Moderuoja Grasilda Blažienė Jolanta Gelumbeckaitė. Kristijono Donelaičio Metų leksinė ir gramatinė anotacija - Florian Sommer. Antrinė predikacija Kristijono Donelaičio Metuose - Vilma Zubaitienė. Kristijono Donelaičio Metų kalba: santykis su XVII–XVIII a. Mažosios Lietuvos gramatikomis ir žodynais
6B sesija (Gobelenų salė, I a.). Moderuoja Liucija Citavičiūtė Ilja Lemeškin. Kristijono Donelaičio „paukščių pasaka“ rytų slavų epo perspektyvoje: Metų kompozicijos klausimu - Elvyra Usačiovaitė. Lietuvių senojo tikėjimo įvaizdžiai Kristijono Donelaičio Metuose - Rima Palijanskaitė. Kristijono Donelaičio ir jo literatūrinių personažų pasaulėžiūra idėjinių Vydūno dramų kontekste
15.30 – 16.00 Kavos pertrauka
16.00 – 17.30 7 sesija (Konferencijų salė, II a.). Moderuoja Mikas Vaicekauskas Žavinta Sidabraitė. Kristijono Donelaičio kūrybos lietuviškumas - Roma Bončkutė. Simonas Daukantas – Metų skaitytojas - Rūta Eidukevičienė. Kūrybinis tandemas: Hermano Buddensiego ir Eduardo Astramsko bendradarbiavimas verčiant Kristijono Donelaičio Metus į vokiečių kalbą
18.00 Konferencijos apibendrinimas Lietuvių literatūros ir tautosakos institute (Antakalnio g. 6)
Kiti Kristijono Donelaičio 300-ųjų gimimo metinių minėjimo renginiai konferencijos metu
2014-12-09 19.00 Lietuvos nacionalinė filharmonija (Aušros vartų g. 5) Šventinis vakaras Kristijono Donelaičio metų pabaigai 2014 metų Kalbos premijos įteikimas P rof. Viktorijos Daujotytės žodis apie Kristijoną Donelaitį. Koncertuos Kauno valstybinis choras (meno vadovas ir dirigentas Petras Bingelis), aktorius Dainius Svobonas. Programoje – giesmės, Algimanto Bražinsko, Vlado Švedo, Giedriaus Kuprevičiaus, Vidmanto Bartulio kūrinių chorui vėrinys, Kristijono Donelaičio pamokslai Vilniaus universiteto bibliotekoje, Pranciškaus Smuglevičiaus salėje (Universiteto g. 3) veikia paroda „Šimtus jau metus saulelė tekėjo ir leidos“ (Martynas Liudvikas Rėza), skirta kultūriniams XVIII–XIX a. pradžios Prūsijos ypatumams, darbo laikas nuo 9.00 val. iki 17.00 val.
