71 metų A.Mikutai už eilėraščių rinktinę „Gyvenau be laikrodžio“ (išleido „Kauko laiptai“) per Tris karalius buvo įteikta Lietuvos rašytojų sąjungos premija. Ją skiria ne kritikai ir ne politikai, o kolegos rašytojai.
– Algimantai, ką jums reiškia faktas, kad premiją skyrė ne kokie kritikai, politikai, o kolegos rašytojai?
– Vadinasi, kolegos manęs dar nenurašė. Ir žada užstoti, jei jaunieji genijai varys mane miegoti, mandagiai tardami: „Labankt, seneli“.
Suprantu, kad ši premija nėra skatinamoji, tačiau pripažįstanti, jog su rinktine neišsišokau...
Kritikų ir politikų premijas gauti irgi neblogai, visuomenė jas netgi labiau vertina, bet tuo atveju svarbiau ne literatūros kokybė, o jos aktualumas, autoriaus veidas.
– Dvi pastarosios jūsų knygos vadinosi „Keltininkas“ ir „Gyvenau be laikrodžio“. Ar labai suklysčiau, jei jus, kaip poetą, pavadinčiau keltininku be laikrodžio?
– Gana smagiai sulydyta, gerai sukimba. Tasai keltininkas, realios aplinkos ir pro jį praslenkančių žmonių stebėtojas, tikrai yra be laikrodžio, nes plukdo keliautojus ne pagal kokį nors grafiką.
Jis nėra laiko vergas, bet nėra ir vien dykas stebėtojas, jis dirba darbą ir būna suinteresuotas kitų žmonių reikalais. Tai ne stebėtojas pro stiklą, atitvertas to stiklo ne tik nuo nuo vėjo, bet ir nuo gamtos garsų.
Mano jaunystės laikais politiškai angažuoti kritikai poetus ragino būti veikliais, socialiais, net karingais. Poetai dažniausiai tą aktyvumą imitavo.
Nė vienas, išskyrus nebent senolį Vincą Mykolaitį–Putiną „Lange“, nedrįso pasiskelbti laisvu nesuinteresuotu stebėtoju. Šiandien tai tarsi tapo madinga norma, jau studijų suole menininkas pasiskelbia stebėtoju, nežadančiu nuo stiklo, pro kurį gražiai matyti, niekur trauktis.
Keltininko amatas jam neįdomus, be to, vargu, ar jis su savo gyvenimo aprašymu ten ir pakliūtų. Jis gi nenori būti dėl ko nors atsakingas. Absoliuti laisvė, ir jokių įsipareigojimų.
Tegul visi plaukia per upę kaip kas moka. Štai jums ir pamokslas, dėl ko į mane daugelis jaunų menininkų šnairuoja.
– Jūsų rinktinės pavadinimą „Gyvenau be laikrodžio“ galima suprasti metaforiškai. Jei į knygos pavadinimą pažvelgtume ne metaforiškai, kaip apibūdintumėte savo santykį su realiais laikrodžiais, realiu laiku?
– Jau sakiau, kad mano rašinių veikėjas nėra laiko vergas. Tačiau jis jokiu būdu neignoruoja realaus laiko, to „čia ir dabar“. Retkarčiais žvilgtelėjęs, į kokį nors stoties laikrodį greitai sumeta, kad šis meluoja.
Manau, kad rašytojui iškristi iš laiko yra didžiausia nelaimė. Laikrodis neturi diktuoti moralės, pateisinti dėl skubėjimo atsirandančio cinizmo, puikybės.
Mano jaunystės eilių herojus dar išdrįsdavo pasiaiškinti, kad vėluoja į darbą tik todėl, kad gražus rytas. Šiandien, ko gera, tik šyptelėtų ir papasakotų kokią nors „Klemenso pasakaitę“. Jei nesi pajėgus laiko tramdyti ir kritikuoti, nesileisk bent jo mindomas.
– Eilėraščius pradėjote skelbti labai anksti – būdamas maždaug 15 metų. O ar atsimenate, kada apskritai parašėte pirmąjį eilėraštį? Kas paskatino imtis eiliavimo ir vėliau knygų leidimo?
– Įsiminusios akimirkos, kuomet griebęs žąsies plunksną užrašiau pirmąją odę, skirtą guvernantei, tikrai nebūta.
Neseniai bendraudamas su žemaičiais, prisiminiau, jog vaikystėje pravardžiuodavome vienas kitą ne kaip kitaip, o eiliuotais. Tai gal čia jau ir įsmeikime kuoliuką? Toliau nebėra kur eiti.
Nors viena mano tetulė vis šaiposi, kad dar Barstyčiuose aš jai sakęs: „Dega dega pum“. Kuo ne avangardistinė poetinė ištara apie krentantį į žemė degantį lėktuvą? Tada galėjau turėti porą metų.
Pirmąją knygą paskatino išleisti Justinas Marcinkevičius. Atsiuntė pirmakursiui į Kauną laišką, pasiūlė parengti knygą ir pristatyti į Vilnių jo vadovaujamai darbo su jaunaisiais rašytojais komisijai. Vėliau knygas rengiau be skatinimo.
– Studijavote pramonės ekonomiką, vėliau žurnalistiką, tačiau, jei neklystu, nebaigėte nei vienų, nei kitų mokslų. Kodėl? Ar tik nėra kalta poezija, kurios keliu štai einate beveik 60 metų?
– Žinoma, kad ji, velnienė, dėl visko kalta. Kelių darbų vienu metu dirbti nemoku, todėl kuomet gyvenimas (laikrodis!) pareikalavo pasirinkti ką nors viena, pasirinkau rašymą. Beje, be jokių svarstymų, spontaniškai.
– Tiek Marcelijus Martinaitis, tiek Viktorija Daujotytė yra teigę, kad kai jūs pradėjote skelbti savo eilėraščius, jautėsi, jog atėjote tarsi iš kito, mūsų poezijai neįprasto pasaulio. O jūs pats ar jautėte, kad lyg ir neįsipaišote į lietuviško lyrizmo tradiciją?
– Man ir neleido įsipaišyti. Ko tik aš nebandžiau, – rašiau ir apie pirkelę ir apie vakaro gaisus raudonus. Visą mano kaimišką lyriką redaktoriai brokavo – supratau, kad jaunieji Vilniaus filologai apie tai parašo daug geriau. Žurnalai noriai spausdino tik eiles apie cechus, braižyklas, suvirintojus.
Prisipažįstu, jog tuo metu susipažinau su Vilniaus jaunųjų lyderiais Sigitu Geda, Vytautu Skripka, Remigijumi Gražiu. Pakaušęs V.Skripka man taip ir pasakė: „Tupi tame Kaune, apie jį ir rašyk, o apie Aukštaitijos grožį parašysiu aš“.
V.Skripkos draudimo kurį laiką paisiau, tačiau kiek gi galima. Parašiau poemą apie gelmių žuvis, kurioje taip pat buvo intarpų apie proletarų buitį, bet Vladas Šimkus tuometinėje „Pergalėje“ juos išjojo, pasakęs, kas ir taip aišku, kad kalbama ne apie plekšnes. Tada tik ir išsivadavau iš fabrikinio poeto pančių.
– Kritikai jūsų kūryboje išskiria ironiją. Vieni tą ironiją vadina pasaulio grožio sergėtoju, kiti savisaugišku slapstymusi. Kas jums yra ironija gyvenime ir kūryboje?
– Ne taip seniai parašiau eilėraštį apie druską, todėl maždaug to eilėraščio žodžiais ir atsakau, kad gyvenime ir kūryboje druska, t. y. ironija, mane gelbsti nuo saldžių apgaulių, veidmainiškų liaupsų, cukruotų jausmų.
Tik nereikia manyti, kad aš ja naudojuosi labai apgalvotai, pamatuodamas šaukšteliu, kiek ir kur jos berti. Galimas daiktas, kad įberiu ir ten, kur nereikia. Tokių pastabų esu gavęs iš kūrybos draugų. Bet kad negaliu susilaikyti.
Atsimenu, vaikystėje pro mūsų namus giedotojai lydėdavo mirusiuosius, važiuodavo grindiniu, ratai dardėdavo, giedotojai vežimuose kratėsi, jų graudžios giesmės trūkčiojo, žodžiai strigo. Vaizdas liūdnas, o mane ėmė juokas.
Todėl pamokslauju toliau – ironija nedera piktnaudžiauti. Išmokti ironijos taip pat neįmanoma, kaip kad nebyliui dainuoti.
– Jei jau studijavote tiksliuosius mokslus, turėtumėte būti racionalus, atsargus žmogus. Ar taip ir yra? Tokiu atveju, ar niekada nesate suabejojęs rašymo prasme?
– Jau sakėte, kad studijavau, bet nebaigiau, vadinasi, ne viską išmokau. Mano racionalumą ir atsargumą tiksliau galėtų įvertinti kiti, šiek tiek mane pažįstantys.
Į ugnį šokęs, berods, nesu, o į vandenį nežinomoje vietoje ant galvos esu, po to gailėjausi. Rašymo prasme abejoju gana dažnai, bet kažkokiu būdu, tikriausiai užsikrėtęs naujais sumanymais, abejones išvaikau.
Yra netgi toks gydymo būdas –– vieni virusai neutralizuojami kitais. Atvirai sakant, bet kuris savimi itin pasitikintis ir tai nuolatos rodantis meno žmogus man yra įtartinas.
– Esate teigęs, kad labai greitai atpažįstate netikrus, „falšyvus“ žmones. O kaip pavadintumėte šiuos laikus –– labiau „falšyvais“ ar labiau tikrais?
– Laikai kaip laikai, jie vis panašūs. Su žmonėmis truputį kitaip. Laikų spalva priklauso nuo to, kokie žmonės vyrauja, kokie yra proteguojami, reklamuojami, kabinami ant sienų.
Manau, kad rasčiau bendraminčių, manančių kad „falšyvų“ žmonių tarp jų nemažai. Viskas priklauso nuo proporcijų. Bet netikrų žmonių net šioje visuotino susireikšminimo, įvaizdžio pergalės prieš vaizdą gadynėje vis dėl to mažiau negu natūralių, kuklių ir padorių piliečių.
Taigi man, ne visiškam daltonikui, regisi, kad rožinę veidmainystės spalvą permuša dangiškoji melsva. Žinoma, taip atrodo iš televizijos bokšto. Prie žemės viskas daug juodžiau.
– Jei dabar stebuklingai galėtumėte pasikalbėti su tuo keliamečiu vaiku, rašančiu pirmąjį eilėraštį, ar dvidešimtmečiu jaunuoliu, metančiu pramonės ekonomikos mokslus, ką jiems pasakytumėte? Ko patartumėte vengti, ką daryti kitaip?
– Ką aš galėčiau patarti? Ėgi nieko, nes bergždžias tai reikalas. Man gi dėdė Mečislovas, teatralas, vėliau mokytojas, patarinėjo: „Baik tu tą politechniką, turėsi inžinieriaus diplomą, nenorėsi inžinieriauti, tą diplomą užmesi ant aukšto kaip kokią geležinę lovą, tegul dulka, gal kada prireiks“.
Argi aš paklausiau? Jei jau privalu tam hipotetiniam vaikeliui ką nors byloti, sakyčiau: „Daryk, vaikeli, kaip širdis geidžia“.
– Užsiminėte, kad pastaruoju metu rašote mažai ir kad gal net reikėtų mesti poeziją. Gal juokavote? Kuo skiriasi eilėraščių rašymas jaunystėje ir senatvėje?
– Tas ir įdomiausia, kad beveik nesiskiria. Nebent senatvėje pokštą gali iškrėsti atmintis.
Jaunystėje frazę, šmėkštelėjusią galvoje, gali užsirašyti ir po savaitės. Senatvėje, jei naktį patingėjai atsikelti ir užrašyti žodžius, kurie įkyriai sukosi galvoje, rytą atsikėlęs nebepagausi. Kad ir kokios įdomios tos naktinės mintys bei frazės būtų buvusios, rytą išgaruoja kaip eteris.
Ar juokavau? Kol išleidau šią rinktinę, praėjo dveji metai. Nežinodamas, kada ir kuo viskas baigsis, parašiau eilėraščių, kurių kiekybiškai pakaktų naujai knygai.
Dabar, kai išėjo „Gyvenau be laikrodžio“, lyg ir galėčiau be jokios sielograužos dėti tašką, bet ką tada daryti su ta palaida naujų eilėraščių šūsnimi, – mechaniškai iš jų knygos nesudėliosi, bet palikti našlaičius likimo valiai negaliu, teks dar skrebenti.
* * *
Studijavo pramonės ekonomiką, tapo poetu
* Žematijoje, Salantuose, augęs A.Mikuta Kauno politechnikos institute studijavo pramonės ekonomiką, o Vilniaus universitete žurnalistiką. Dirbo mechanikos dirbtuvėse, vėliau žurnale "Nemunas". Eilėraščius pradėjo spausdinti 1958 m. Išleido keliolika poezijos knygų.
* Eilėraščiai versti į keliolika užsienio kalbų. Pagal jo tekstus sukurta daugiau kaip 50 dainų pagal jo tekstus.
* Išvertė kūrinių, kuriuos parašė Č.Aitmatovas, M.Bulgakovas, R.Gamzatovas, G.Markovas, B.Pasternakas ir kiti.
* Pelnė įvairių premijų. 1979 m. už knygą "Švytuoklė" tapo "Poezijos pavasario" laureatu. 2003 m. jam įteiktas LDK Gedimino ordino medalis, 2011 m. - Vyriausybės kultūros ir meno premija, 2014 m. - B.Brazdžionio premija.
