Lrytas.lt skaitytojams siūlome perskaityti du fragmentus iš šios knygos skyriaus „Post mortem“ (1999).
Raudono rūbo metamorfozės
Šio teksto autorė kadaise žaisdama esė „Raudona liūdesio spalva“ yra rašiusi: „Ir man jaunystėje raudonas rūbas atrodė skandalingai nesaikingas ir banalus. Drovėjausi savo raudonų skruostų. Matyt, kiekviena moteris pasirenka tinkamą laiką, kada jai pasirodyti vilkint raudona suknele. Arba nepasirenka. Sugalvojau naują moterų luomo klasifikaciją: moterys, ko gero, skirstomos į tas, kurios gali apsivilkti raudoną suknelę, ir tas, kurios niekada šito nepadarys. Niekada nenusileis iki raudonos spalvos.“ (55) Frida vienu metu rengėsi raudonai siedama raudoną spalvą su revoliucija. Ar Jurga būtų galėjusi pasipuošti raudona suknele?
Jurga parašė siurrealistinį apsakymą „Raudona suknelė“, kuriame raudona suknelė įgauna dar vieną paradoksalią ir netikėtą dimensiją. Veiksmas vyksta išskirtinai vizualioje plotmėje, aprašytas iš „kas būtų, jeigu būtų“ perspektyvos. Veikėjos yra trys: buvusioji (Elegija), dabar veikiančioji (Nora) ir būsimoji (Greta). Visos trys – aktorės, visos turi vaidinti spektaklyje „Salomėja“. Elegija paslaptingai dingo, liko tik jos raudona suknelė, kurią ji nusipirko antikvarinėje parduotuvėje atsisakiusi scenografo siūlomo drabužio.
„Aktorės įnoriui niekas neprieštaravo, nes jos surastoji suknia išties buvo nežmoniškai graži ir keista. Apsitempusi tuo ekstravagantišku drabužiu, Elegija visą dieną slankiojo teatro koridoriais, kartkartėmis užsukdama į bufetą išgerti puodelio kavos.“ (56) Kai Elegija dingo, Salomėjos vaidmuo atiteko Norai. Radusi Elegijos paliktą raudoną suknelę, ji neatsispiria pagundai apsivilkti šį ugniaspalvį drabužį. Nora pajunta, kad suknelė jai ankštoka, veržia, spaudžia, o galiausiai supranta, kad nebegali iš jos išsinerti. Nors nei apsakymo pasakotoja, nei pati Nora to nepabrėžia, skaitytojui, stebinčiam jos panišką blaškymąsi ieškant pagalbos, pamažu pradeda aiškėti, kur dingo Elegija.
Supranta ir Nora: „Ir staiga, jau visai skęsdama raudonoje lipnioje mirties migloje, Nora suprato, kur dingo Elegija. Sukaupusi paskutines jėgas Nora prišliaužė prie veidrodžio. Bejėge ranka pačiupo lūpų dažą ir pakeverzojo ant stiklo: „Gerda, nesivilk šitos suknelės...“ (57) Gerda, žinoma, apsivilko. Ar galėjo moteris, juo labiau aktorė, atsispirti tokiai pagundai ir pastebėti kažkokį neįskaitomą užrašą ant veidrodžio? Kas nutiko Gerdai, nepasakojama, bet skaitytojui jos likimas aiškus.
Ar tik Jurga čia neparodijuoja amžino moters troškimo puoštis? Gal net įžvelgia dar vieną negatyvią moteriškumo dimensiją – plėšrų norą įlįsti į kitos moters rūbą, išstumti ją iš vaidmens, užimti jos vietą? Bet Nora kilniai bando įspėti Gerdą. Kita vertus, gali būti, kad rašytojai labiau rūpi įvairūs netikėti realybės apvertimai, o raudona suknelė čia – kaip vienas iš grėsmingos, nepatikimos realybės fragmentų.
Koks būtų pasaulis, jei mieli ir gražūs mūsų daiktai taptų spąstais? Imtų mus žudyti? Rašytoja per siurrealistinį, fantastiškai sumąstytą siužetą atveria išvirkščią realybės galimybę. Šis neįtikimos realybės pjūvis leidžia sieti apsakymą su egzistencine absurdo literatūra. Siurrealistiniuose Jurgos apsakymuose pasaulis intensyvėja ir atskleidžia visą savo slaptą monstriškumą. Nutikti čia gali bet kas. Raudona suknelė Jurgos kūrybinėje visatoje yra grėsmės ir iššūkių ženklas. Panašiai Wilde’o pjesėje „Salomėja“ tokiu nelaimės ir išnykimo ženklu tampa raudonas mėnulis.
Romane „Ragana ir lietus“ raudonas drabužis vienaip ar kitaip yra visų nelemtai pamilusių ir pražuvusių moterų simbolis. Romanas prasideda intriga: „Staiga troleibuse stojo pavojinga tyla. Visi, tartum išgirdę slaptą, nebylią komandą, sužiuro į raudonu drabužiu vilkinčią moterį.“ (58) Šios moters viena akis buvo violetinė, kita mėlyna, o raudona spalva – tarsi iššūkis. Nuskamba senės prakeiksmas: „Ragana.“ Tai buvo Vika.
Ir kita romano veikėja – M. V., eidama į bažnyčią, į lemtingą susitikimą, „sverdėdama atsikėlė, išsitraukė iš skrynios raudono šilko skraistę ir užsimetė ant galvos“ (60). Kai ją nuvedė pas inkvizitorių, kuris ją kankins, erdvioje, menkai apšviestoje salėje su žemomis skliautuotomis lubomis židinyje kūrenosi ugnis: „Ir kaip ugnis raudonas buvo prie židinio sėdinčiojo drabužis.“ Inkvizitorius buvo jaunas, priminė veikiau porcelianinė lėlę ar kaukę, nė trupučio nepanėšėjo į jos įsivaizduojamą Angelą Baudėją.
Dar viena šio teksto autorę ir Jurgą siejanti (gal atsitiktinė, o gal ir likiminė) paralelė: esė „Raudona liūdesio spalva“ baigiasi tokiu epizodu: „Nuėjau vieną vakarą paklausyti į Katedros knygyną, kaip skaito savo poeziją du poetai – Marčėnas ir Jakimavičius. Klausausi, kaip ir dera, sutelkusi žvilgsnį kažkur virš poetų galvų. Matau – virš jų kabo šventųjų paveikslai, tiksliau, raižiniai. Viename jų Jėzus su raudonu rūbu. Žiūriu ir netikiu savo akim. Priimu kaip ženklą. Galvoju: ką galėtų visa tai reikšti. Kodėl būtent čia? Ir kodėl vėl raudona spalva?
„Parduokite man šitą paveikslą“, – neklausdama kainos prašau po vakaro knygyno darbuotojų. „Jūs labai gerai pasirinkote“, – sako man jos. Tai Lino Giedrimo „Kristus Nazarietis“. Labai įdomus dailininkas. Ir momentas svarbus. Kristus pas Poncijų Pilotą prieš nukryžiavimą. Kai jis sako ecce homo (lot. štai žmogus). „Suvyniokite“, – sakau ryžtingai. Pasirodo, raudonu rūbu gali vilkėti ne vien gyvybingumu provokuojanti moteris. Raudonu rūbu, tariant ecce homo, galima išeiti pasitikti savo kančios ir nukryžiavimo.“ (61)
Praėjus penkeriems metams po Jurgos mirties, apsilankiau jos namuose, miegamajame pamačiau kitą Lino Giedrimo raižinį – mėlyname fone ryški akis. Dievo akis. Kitas netikėtumas – svetainėje ant spintos staiga pamačiau paveikslą: tas pats Kristus Nazarietis, taip pat raudonu rūbu, tik ant asilo – joja ryškiai raudonai violetiniame fone. Šio paveikslo autorius – Šarūnas Sauka. „Čia ankstyvasis Saukos paveikslas. Jurga labai žavėjosi Sauka“, – sako Jurgos mama.
Toks netipiškas Sauka: dar nėra kūno kulto, sarkazmo, parodijos, dar nėra atvirų mėsų. Yra tik Kristus – aprengtas raudonai, vienas su asilu, vienas raudonai degančio pasaulio fone, lyg sapne. Ir paveikslo pavadinimas keistas – „Tamsus krūmas pakeliui į Egiptą“. O juk turėtų keliauti priešinga – Jeruzalės – kryptimi. Jėzus, bėgantis iš Jeruzalės į Egiptą – pasislėpti nuo aiškios ateities, erzelynės, minios.
Jurga taip pat piešia angelą raudonais drabužiais, apglėbusį vienaragį, – taip dekoruoja stiklinį butelį. Piešia ir Kristų raudonais drabužiais ant skėčio (Jurga mėgo dekoruoti įprastus kasdienybės daiktus). Skėtį dovanoja draugui. Ji mėgo dovanomis apdalinti artimus žmones, draugus. Draugas skaito jos romaną „Agnijos magija“, rašo: „Agnija, antrą kartą atvykusi į Amsterdamą, vaikštinėja ir pasukusi galvą pamato ant elektros laidų besisupančią mirtį: lygiai tokią, kokią piešdavo viduramžiais, su raudonu Nugalėtojos drabužiu.“
Skaitant šias eilutes, baimė suėmė širdį – aukštai ant sienos kabojo J.Ivanauskaitės tapytas skėtis – Kristus akinamai raudonu drabužiu ant asilaičio – Nugalėtojas – blykstelėjo mintis: nejau jis virto mirtimi? Pakėliau akis: Kristus, vienaragis, debesys... Mirtino apsivalymo įspindys?“ (62) Rašyta 1995-aisiais. Iki fatalinės diagnozės buvo likę tik dešimt metų.
Daug vėliau Jurga „Viršvalandžiuose“ mįslingai rašys: „Prieš pradėdama kryžiaus žygį, kaip ir dera, aplankau Lundo katedrą. Mano kariuomenės branduolys nepasikeitęs, tik Frida Kahlo pakeitė suknelę, o Kristus atsisėdo į didingą sostą asketiškos šventovės kupole.“ (63)
Ką tai galėtų reikšti? Gal paaiškintų Jungas, gerai išmanęs alchemijos traktatus. Jungas skaito vieno XIV amžiaus poeto papasakotą istoriją. Poetas sapnavęs, kad jį veda angelas. Jis prisipažįsta angelui, kad nesuprantąs Švenčiausiosios Trejybės esmės. Angelas jam atsako, kad yra trys pagrindinės spalvos: žalia, raudona ir geltona. Šios spalvos dera dieviškame vandens šilko audinyje ir daugumos paukščių plunksnose. Liepia poetui pažiūrėti į povą. „Geltona yra auksas – karališkoji spalva, priskiriama Dievui Tėvui, raudona – Sūnui, nes ji simbolizuoja jo kraują, o Šventajai Dvasiai – atgaivinanti ir nuraminanti žalia.“ Tada angelas įspėjęs poetą, kad daugiau nebeklausinėtų, išnyko. (64) Raudona spalva alchemikų vadinama pagrindine. Kai visos spalvos išnyksta, o paskui rega palaipsniui sugrįžta, pirmoji pasirodo būtent raudona.
Galima ir filosofinė raudonos spalvos traktuotė. Raudoną spalvą kaip pasaulio sunaikinimo ženklą Deleuze’as apmąsto, rašydamas apie kiną. Jis sugrįžta prie Goethe’s spalvų teorijos. Goethe įrodinėjo, kad dviejų pagrindinių spalvų – geltonos ir mėlynos – palaipsnis intensyvėjimas veda prie kulminacijos – į visa persmelkiančią raudoną spalvą. Ši trečioji spalva pamažu tampa nepriklausoma, „tai grynasis karštis arba siaubingos spalvos ugnis, pajėgi sudeginti pasaulį ir jo kūrinius“ (pure incandescence ou flamboiement d’une lumière terrible qui brulait le monde et ses creatures). (65)
Klausiu Ingridos Korsakaitės, ar Jurga turėjo raudoną suknelę. „Vieną, – atsako, – jau po chemoterapijos. Kažkur ruošėsi eiti, grįžo gyvybinės jėgos, norėjo puoštis. Gal pasisiuvo, gal susimažino nusipirkusi. Raudoną, su juodais apvadais.“ Ar Jurga siūdavosi sukneles? „Ne, tik tą vieną kartą. Būtent raudoną suknelę“, – sako mama.
Žiūriu Agnės Marcinkevičiūtės filmą „Šokis dykumoje“ ir matau – Jurga Frankfurto knygų mugėje su raudona suknele juodais apvadais. Gal ta pati, gal kita. Mama sako, negali būti ta pati, nes Frankfurto mugė vyko daug anksčiau, o aną pasisiūdino jau grįžus po gydymo Švedijoje. Gal tada tiesiog savo jau turėtą persiuvo.
Audronė Urbonaitė prisimena, kad susipažino su Jurga per „Tyto albos“ Kalėdų vakarėlį, 2005-aisiais, Jurga tada jau žinojo savo diagnozę. Priėjusi tiesiai pasakė, kad skaito jos knygą „Posūkyje – neišlėk“. Tos knygos esmė – vėžiu serganti pasakotoja desperatiškai stengiasi grįžti į normalų gyvenimą. Ant knygos viršelio puikuojasi autorės su provokuojančia erotiška raudona suknele nuotrauka.
„Tik susirgusi supratau, kodėl nusifotografavai su ta idiotiška raudona suknele ant savo knygos viršelio. Raudona spalva – kraujas ir viltis. Taip pat iššūkis ligai ir visiems, kurie nori matyti mane palaužtą ir sugniuždytą, – sakai man liūdnai“ (66), – rašo Urbonaitė, kreipdamasi į Jurgą. Jurga iš Švedijos po visų operacijų jai dar atsiuntusi žinutę: „Burbėjau dėl tos tavo raudonos suknios, o pati, vos išėjus į laisvę, nusipirkau du sijonus à la Frida Kahlo.“
Likiminiu dramatišku aspektu dar vienas, jau trečias (pirmas – Ablažiejaus vaizduotėje, antras – pačios pasisiūtas) raudonas rūbas išnyra Tibeto mandaloje. „Kelionėje į Šambalą“ Jurga aprašo ją ištikusį nuovargį ir nusivylimą tibetietiška odisėja: „Tūžtu, kai kempo lama pašaukia mane tibetiškuoju vardu, kuriuo dar tik vakar taip išdidžiai jam prisistačiau. Tūžtu, kai mėlynakis Hemiso šokėjas, atnešęs į laukus, prie akmens, ant kurio pūpsau, puodelį arbatos, maloniai sako: „Čia tau, geculma.“ Tūžtu, kai pro šalį einančios kaimo moterys pagarbiai nusilenkia: „Džiulė, anili.“ Tūžtu, tūžtu, tūžtu, atrodo, kad man pro kaukolę jau kalasi plieniniai Jamos ragai ir akys pasrūva krauju. Nusprendžiu visiems laikams atsikratyti savo mįslingos tibetiškos-ladakiškos-vienuoliškos praeities. Nusivelku raudonojo vyno spalvos suknelę, taip maloniai primindavusią apie kadaise gal ir tikrai buvusią vienuolystę Himalajuose. Spausdama ją glėbyje lekiu į paupį ir jaučiuosi taip, lyg ruoščiausi nuskandinti kažką gyvą. Pasirenku nuošaliausią vietelę ir gerai apsidairau, ar kas nemato mano nusikaltimo. Sraunūs, putoti, net balti vandenys bematant praryja mano raudoną drabužį. Baigta!“ (67)
Gal iš tiesų, kaip sakė Goethe ir Deleuze’as, raudona spalva yra baisi, nes sudegina? Bet ji ir kilni – nes joje telpa visos kitos spalvos.
Jurga ir Frida: kančios patirtis
2002 metais garsi JAV režisierė Julie Taymor (g. 1952 12 15) sukuria filmą „Frida“ pagal Hayden Herreros knygą „Frida: A Biography of Frida Kahlo“ (2014 m. ji išleista lietuviškai (68)). Fridą vaidina Salma Hayek, o jos vyrą Diego Riverą – Alfredas Molina.
Elena Tervidytė Jurgai įrašo šį filmą prieš vykstant į Švediją. Jurga jį pasižiūri jau Švedijoje ir 2006 metų vasario 25 dieną dienoraštyje rašo: „Vakar žiūrėjau filmą „Frida“. Žliumbiau ir juokiausi, norėdama jai garsiai šaukt „venceremos“. (Nežinau, ką šis revoliucinis šūkis reiškia, gal „vienykimės“. O gal – „mes nugalėsim“?) Koks baisus kryžius buvo Fridos Kahlo gyvenimas“ (69), – visiškas susitapatinimas. Salmos Hayek vaidinamoje Fridoje Jurga atpažįsta save, savo vyresniąją seserį. Pirmiausia per skausmo patirtį.
Ar kančia turi prasmę? Amžinas klausimas, siekiantis krikščioniškosios teodicėjos tradiciją. Kenčianti Jurga reflektuoja sunkaus ligonio kančią – reziumuoja trim žodžiais: tylėjimas, vienatvė, gėda. Gėda, nes ligonis jaučiasi įspraustas į groteskišką rutiną, jaučiasi apgailėtinas. Jurga tarsi Jobas bando surasti kančios prasmę, prisimena krikščionių mistiką Thomą Mertoną, sakiusį: „Kankinys – žmogus, kuris ganėtinai tvirtai pasiryžo būti išmėgintas mirtimi.“ (70)
Prisimena ir dekadentą rašytoją Oscarą Wilde’ą, kuris pastebėjo: „Tačiau nors ir būdavo tokių akimirkų, kai mėgaudavausi mintimi, jog mano kentėjimas beribis, aš negalėjau susitaikyti su tuo, kad jis beprasmis.“ (71) Todėl ir pati sau sugalvoja užduotį: privalanti transformuoti šią kančią į dvasios patirtį: „Nėra tokio kūno pažeminimo, kurio neįstengčiau paversti sielą taurinančia patirtimi...“ (72) Pareiškimas labai stiprus, reikalaujantis maksimalios dvasinių jėgų įtampos. Kaip jį įgyvendinti? Ar tai pakeliama ligos išsekintai moteriai? Juo labiau kad teorinis tyrimas niekur nenuveda, tenka pripažinti: „Vis dėlto kaip sunku nusakyti ir suvokti kančios prasmę.“ (73) Ir tada kaip paguoda mintyse šmėkšteli Frida: „Frida apie kančią. Fuentesas „Fridoje“ apie skausmą. Apie neįmanomybę žodžiais išreikšti kančią ir apie tai, kaip Frida Kahlo sugebėjo perkelti asmeninį skausmą į meno kūrinius.“ (74)
Kito žmogaus laikysena sunkumų akivaizdoje tampa atramos tašku, terapine paguodos atgaiva tam, kuris krenta į panašią nevilties bedugnę. Alphonso Lingis rašė apie tokią fenomenologinę patirtį – iš kitų perimame ir kitiems perduodame percepcijos bei veiksmo modelius. Tai – patirties, o ne pasakojimo jungtis. Naratyvistas galėtų suabejoti: kaip be pasakojimo galima perduoti patirtį? Lingis atsakytų: „Pavyzdžiui, tarkime, orus mirštančiojo elgesys mus gali įkvėpti kaip sektinas, nes jo nelemia joks ateities numatymas.“ (75) Lingis pabrėžė meditatyviosios, introspektyviosios, vidinės „aš“ tapatybės paieškos svarbą. Tikėtina, kad ir Jurgos laikysena artėjančios mirties akivaizdoje sustiprins ne vieną jos skaitytoją, kuriam teks eiti panašiu skausmo tuneliu.
„Kokia čia Jurga liūdna“, – sako Jurgos mama, žvelgdama į Klaudijaus Driskiaus nuotrauką, spausdintą „Jaunimo gretose“ 1987 metų liepą. Jurgai 25-eri. Ką reiškia šis jaunos moters liūdesys? Pamatinės vienatvės nuojautą? Gilesnį žinojimą? Ateities slėgį, sunkios kančios nuojautą? Susikaupimą prieš gyvenimą kaip dvasinę piligrimystę? Nuojautą, kad gyvenimas netilps į įprasto moters gyvenimo rėmus – neteks tapti nuotaka, pajusti motinystės netikėtumo – kaip skausmo ir išsipildymo džiaugsmo, kad visa moteriškumo misterija su kasdienių buitinių rūpesčių banalumu ir šios rutinos ištvėrimo šventumu praslinks kažkur pro šalį, kažkur anapus?
O gal šis Jurgos liūdesys tiesiog liudija talentą – matyti, jausti, girdėti skausmingiausius esaties taškus ir gebėjimą šį patyrimą įprasminti žodžiu ir vaizdu? Talentas nesirenkamas, jis dovanojamas. Galbūt ir liūdesys yra dovana – būtent metafiziniu, kūrybos prasmės požiūriu, žvelgiant iš amžinybės perspektyvos. Tačiau kasdienybėje jį reikia ištverti. Jeigu prieš gimstant mums būtų leista rinktis (kaip Platono „Valstybės“ paskutiniame skyriuje) iš laimingo netalentingumo ir talentingo nelaimingumo, kas žino, ką pasirinktume. Ir ar pasirinkę nesigailėtume prarastos galimybės.
„Laimingas gyvenimas – tai ne tikslas, o galas“, – rašė Nietzsche. Kodėl? Todėl, kad laimingai gyvendamas žmogus tampa juokinga, paniekos verta būtybe. Žmogus, sako Nietzsche, yra ir kūrinys, ir kūrėjas. Kad pajėgtų kurti, jis turi sulaužyti, suplėšyti, iškaitinti, išdeginti, išgryninti tai, kas jame yra „medžiaga, atplaiša, atmatos, molis, purvas, nesąmonė, chaosas“ (76) . Kančia – tarsi žaizdras, kuris išlydo medžiagą kūrybiniam tapsmui. Gerai, kad neleista rinktis. Norėtume iš karto ir laimės, ir talento. Būtų per sunku – ypač moteriai. Kai nori per daug, paprastai negauni nieko. Talentas – tai daugiau negu daug. Ypač jei jį lydi prigimtinis moteriškumas ir grožis.
„Aš visada nujaučiau, kad manęs dar tik laukia didelė, labai didelė kančia, nors ir taip beveik visą gyvenimą, nuo pat paauglystės (o dar astmos apnuodyta vaikystė) buvau kentėtoja, savanorė kankinė, kentėjimo medžiotoja ir paika kančios apologetė“ (77), – rašo Jurga „Viršvalandžiuose“, skeptiškai vertindama savo pačios aprašytą ir apmąstytą literatūrinį liūdesį.
Toje jaunystės nuotraukoje Jurga ne tik liūdna – ji susikaupusi, nepozuoja, žiūri į pasaulį itin dėmesingu žvilgsniu. Stebi – vėliau daugelis prisimindami kalbės apie jos polinkį tylėti ir stebėti. Liūdesys gali stumti į tamsą, Jurgą, atvirkščiai, liūdesys vedė šviesos link – į dvasinių ieškojimų kelią. Šis kelias, jei pasiseka, liūdesį paverčia vidinės pilnatvės ir išsipildymo jausmu.
Viename interviu Jurga sako: „Mazochistinis periodas, ačiū Dievui, baigėsi kartu su jaunyste. Budizmas išmokė požiūrio, kad gyvenimas ir taip yra kančia, kad dera mokytis jos išvengti, užuot ją dauginus ir draskius žaizdas. Kai mokiausi Dailės institute, kančia, venų pjaustymasis, gulėjimas beprotnamyje „tikram“ menininkui buvo absoliučiai privalomi dalykai, lyg ir kokie iniciacijos laipsniai. Iki šiol nuo tų laikų tebeturiu randus ant kairiojo riešo.“ (78)
Brandžios Jurgos nuotraukose liūdesys iš akių beveik išnyksta. Atsiranda kažkoks žinojimas, gal net savos vertės įsisąmoninimas. Paskutinėse teatrališkos, gal net fantasmagoriškos fotosesijos (kai po chemoterapijos buvo nuslinkę plaukai) nuotraukose su kažkokiais kosminiais retro stiliaus drabužiais akyse nėra liūdesio – veikiau karališka ramybė. Jurgos pavyzdys moko – galima linkėti vieni kitiems: „Liūdėkime šviesiai.“ * * *
(55) Baranova J., Baimė nuskęsti, Vilnius: Apostrofa, 2009, p. 120.
(56) Ivanauskaitė J., „Raudona suknelė“, in: Kaip užsiauginti baimę, Vilnius: Tyto alba, 2009, p. 161.
(57) Ten pat, p. 181.
(58) Ivanauskaitė J., Ragana ir lietus, Vilnius: Vaga, 1993, p. 5.
(59) Ten pat, p. 29.
(60) Ten pat, p. 216.
(61) Baranova J., Baimė nuskęsti, Vilnius: Apostrofa, 2009, p. 120.
(62) Rubavičius V., „Kaip sugrįžti į kūną?“, in: Rytai–Vakarai: komparatyvistinės studijos, t. 6, sudarė A. Andrijauskas, Vilnius: KFMI, 2007, p. 96.
(63) Ivanauskaitė J., Viršvalandžiai, Vilnius: Tyto alba, 2008, p. 60.
(64) Юнг К. Г., Алхимия снов: четыре архетипа, Санкт-Петербург: Тимоти, 1997, c. 160.
(65) Deleuze G., Cinéma, vol. 1: L’Image-mouvement, (Critique), Paris: Les éditions de Minuit, 1983, p. 78.
(66) Urbonaitė A., „Vieneri Jurgos Ivanauskaitės metai“, MM, 2006, gruodis, p. 28.
(67) Ivanauskaitė J., „Kelionė į Šambalą“, in: Tibeto mandala, Vilnius: Tyto alba, 2004, p. 383.
(68) Herrera H., Frida: Fridos Kahlo biografija, iš anglų k. vertė G. Sodeikaitė, Vilnius: Kitos knygos, 2013.
(69) Ivanauskaitė J., Viršvalandžiai, Vilnius: Tyto alba, 2008, p. 104.
(70) Ten pat, p. 101.
(71) Ten pat.
(72) Ten pat, p. 102.
(73) Ten pat.
(74) Ten pat.
(75) Lingis A., „Asmens tapatumas“, iš anglų k. vertė V. Aleksandravičius, in: Problemos: mokslo darbai, Vilnius: VU leidykla, 2002, Nr. 61, p. 13.
(76)Nyčė F., „Anapus gėrio ir blogio. Ateities filosofijos preliudijos“, iš vokiečių k. vertė E. Nekrašas, in: Nyčė F., Rinktiniai raštai, sudarė A. Rybelis, iš vokiečių k. vertė E. Nekrašas [ir kt.], Vilnius: Mintis, 1991, p. 430.
(77) Ivanauskaitė J., Viršvalandžiai, Vilnius: Tyto alba, 2008, p. 102.
(78) Jurga atsako Solveigai Daugirdaitei: „Dalis manęs yra kiekviename personaže“, in: Jurga: atsiminimai, pokalbiai, laiškai, sudarė D. Zelčiūtė, Vilnius: Tyto alba, 2008, p. 531.
