Vilniaus parodų centre „Litexpo“ šešioliktąsyk vykstanti Vilniaus knygų mugė – jau ne vien knygos šventė, nors valstybės vadovai per atidarymą šį abstraktoką popieriaus ryšulį šlovino tokiais ditirambais, kad net skruostai raudo.
Kai pagalvoji dar geriau, mugėje knygos kasmet įsileidžia vis daugiau su jomis nebūtinai susijusių reiškinių. Ir tai greičiausiai nėra blogai. Tiesiog kuo mažiau skaitome, tuo labiau norime skaityti. O norėdami linksminamės knygų apsuptyje.
Kas mugėje garsiausi?
Vakar vos įėjęs pro „Litexpo“ vartus išgirdau garsus, atsklindančius iš plyšaujančios kolonėlės. Ta kolonėlė skleidė ne kokio Juozo Erlicko tekstų ištraukas ar detektyvines istorijas, o tai džiazą, tai Andriaus Mamontovo dainas.
Tokiu būdu lankytojai buvo kviečiami į mugės naujieną – Muzikos salę, kurioje iki pat sekmadienio vyks įvairių atlikėjų ir grupių koncertai.
Toje palyginti intymiai apšviestoje salėje buvo išties smagu, gal netgi smagiau nei kitose salėse, kuriose tiek knygos, tiek rašytojai, tiek leidėjai visomis išgalėmis stengiasi išsiskirti arba mirti.
Tarkime, „Obuolio“ leidykla gerai žino, kokie autoriai mugėje – garsiausi. Jų stendą puošė didžiulis užrašas „Garsiausi mugės svečiai“. Po užrašu puikavosi Vytaro ir Laisvės Radzevičių, Andriaus Pauliukevičiaus, Andriaus Užkalnio, Svajūno Sabaliausko nuotraukos.
Televizijos laidų vedėjas Andrius Tapinas pasistengė išsiskirti kitaip.
Prie jo romaną „Maro diena“ pristatančios leidyklos „Alma littera“ stendo stūksojo narvas su užrašais „Rankomis neliesti“ ir „Užkrato pavojus“. Lankytojams tie įspėjimai nerūpėjo – jie lindo į narvą nepaisydami pavojaus. Ko? Nusifotografuoti.
Leidėjai ir marškinėliai
„Nereikia cackų pacackų“ – pastebėjau užrašą ant marškinėlių, kabančių Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto stende. Tai Žemaitės citata. Gražūs marškinėliai, nieko nepridursi. Ir kaina pakenčiama. 15 eurų.
Maždaug tiek kainuoja ir dauguma kitų leidyklų naujienų.
Yra kiek pigesnių, bet yra ir brangesnių. Štai Aleksandro Solženicyno „Gulago archipelago“ (leidykla „Žara“) tritomiui išleistumėte 37 eurus, o Saros Poisson naują romaną „Madam madam madam“ („Alma littera“) įsigytumėte už 10 eurų.
Tiesa, mugėje gerų knygų galima nusipirkti ir už eurą. Tik jos, aišku, pasirodžiusios prieš keletą metų.
Kadangi, kaip sakoma, geros knygos nesensta, net pasigaili, kad už Pero Olovo Enquisto ar Johno Bartho romaną prieš keletą metų mokėjai bent dešimt kartų daugiau.
„Atėjau, pamačiau, išsinešiau“ – tokiu šūkiu sandėlio likučius vakar kvietė įsigyti Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla. Šių knygų, tarp kurių daug išties vertingų, kainą net nejauku garsiai sakyti: nuo vieno iki trijų eurų.
Laikas keisti pavadinimą
Jeigu šiandien, rytoj ar poryt nutarsite užsukti į Vilniaus knygų mugę, nenusiteikite taip, tarsi joje svarbiausias vaidmuo skirtas knygoms ir rašytojams. Nors to irgi netrūks.
Į mugę šiemet atvyko šiuolaikinių detektyvų autorė Salla Simukka, rusas rašytojas Michailas Šiškinas, meilės romanų kūrėja austrė Susanna Kubelka, amerikiečių publicistas Gregory Feiferis.
Savo naujus kūrinius pristatys ar su skaitytojais bendraus ir lietuvių autoriai Kristina Sabaliauskaitė, Antanas Šileika, Tomas Venclova, Janina Survilaitė, Dalia Staponkutė, Valdas Papievis, Algis Mickūnas, Agnė Žagrakalytė, kiti.
Šiaip ar taip, nusipirkę vieną kitą pigią arba brangią knygą, užsukę į vieną kitą įdomų arba nuobodų susitikimą su rašytoju galėsite ir pamedituoti, ir padainuoti, ir su vaikais pažaisti, ir ką nors nupiešti, ir net nusifotografuoti.
Net atrodo, kad dar metai kiti, ir Vilniaus knygų mugei teks keisti pavadinimą. Į kokį? Vilniaus kultūrinė akcija!