Su 2014 metų Vilniaus mugės svečio kūryba susipažinome, kai buvo išleista jo knyga „Kalifo rūmai. Metai Kasablankoje“. Šią keliautojo, dokumentinių filmų kūrėjo ir rašytojo knygą 2006 metais žurnalas „Time“ įtraukė į metų geriausių knygų dešimtuką.
Ji ir kitos Tahiro Shaho kelionių knygos (apie Peru, Indiją, Etiopiją ir kt.), kurių jis parašęs jau 14, užsienio kritikų vadinamos kelionių literatūros klasika.
Be minėtų „Kalifo rūmų“ ir kartojamos „Tūkstančio ir vienos nakties šalyje“, lietuviškai išleistas ir jo istorinis romanas „Timbuktu“ (2013 m.), o visai netrukus leidykla „Tyto alba“ žada dar vieną T. Shaho knygą – „Kelionės su pačiu savimi“. Visas šio autoriaus knygas iš anglų kalbos vertė 2010 m. vertėjo krėslo laureatė Rasa Drazdauskienė.
Anglijoje gimęs ir augęs rašytojas knygoje „Kalifo rūmai. Metai Kasablankoje“ (2009 m.) aprašė savo atsikraustymo iš Anglijos į Maroką vargus. Knyga tik pasirodžiusi iškart atsidūrė tarp perkamiausių.
Skaitytojus sužavėjo T. Shaho papasakojimas – sąmojingai ir su švelnia ironija aprašytos rūmų remonto peripetijos, vietiniai papročiai, supažindinimas su virtine spalvingų asmenybių.
Kartojama antroji knyga „Tūkstančio ir vienos nakties šalyje“ pasakoja apie naujus rašytojo patyrimus Maroke, su žmona ir dviem vaikais įsikūrus atnaujintuose Kalifo rūmuose Kasablankoje. Apleisti rūmai virto tikrais rūmais, Marokas – namais. Tada rašytojas suvokė, kad šalies sielą įmanu pažinti tik pasinėrus į šalies pasakų ir istorijų pasaulį.
„Tūkstančio ir vienos nakties šalyje“ T. Shahas skiria žmonėms, išsaugojusiems senąją žodinę tradiciją, – istorijų pasakotojams. Vienas iš žingsnių link nematomų tradicinių gijų atvėrimo – vietinės kavinės, kuriose renkasi moterų užguiti vyrai ir pasakoja... kaip tik pasakas. Rytuose, skirtingai nei Vakaruose, išsaugota žodinė, o ne rašytinė kultūra. Taip iš kartos į kartą perduodamos tradicijos – Vakarai skaito, o Rytai pasakoja.
Pasakas visą gyvenimą rinko ir Tahiro Shaho tėvas, išleidęs ne vieną knygą. „Tūkstančio ir vienos nakties šalyje“ autorius nupūtė dulkes nuo prisiminimų, apie kuriuos, pasak jo, net neįtarė... „Kai kurių dalykų tėvas mus mokė, bet gerokai daugiau išmokome netiesiogiai, klausydamiesi istorijų. Jos ištisais dešimtmečiais lašas po lašo sverbėsi į mus ir sukūrė nuostabiausią gyvenimo instrukciją...“ Pasakos – tai alegorijos, rytietiškos išminties klodai, kuriuose slypinti prasmė padeda suvokti aplinkinį pasaulį. Įsitvirtinusios galvoje, jos palengva kinta, ir tampa vis aiškesnės jų prasmės. Sekdamas berberų tautos papročiu, autorius ima pats ieškoti širdžiai artimiausios pasakos.
Širdžiai svarbiausios pasakos paieškos T. Shanui tampa dingstimi keliauti po Maroką, suvokti, kokia yra kelionių prasmė ir dovana („Tikroje kelionėje svarbūs ne ypatingi įspūdžiai, kuriais apstulbini draugus, grįžęs namo. Tikra kelionė – tai vienišumas, vienatvė, vakarai, praleisti vienumoje, trokštant būti kur nors kitur. Tik šios akimirkos yra tikrai vertingos. Jos kelia ir pasididžiavimą, ir gėdą, jas įsidedi į širdį.“ (270 p.) (D. Zabielaitė, recenzija „Maroko gyvenimo ir kultūros mozaika“).
Rašytojas stengiasi perteikti Rytų ir Vakarų kultūrų skirtumus, žvelgdamas į visa tai mėgina atsakyti ir į tokius klausimus kaip: kas iš tikrųjų svarbu žmogaus gyvenime, kokie yra žmonių tarpusavio santykiai, kokį vaidmenį atlieka tradicijos. Gilinimasis į Maroko tradicijas autoriui kartu reiškia ir vidinius atradimus.
Gyvu ir žaismingu stiliumi parašytoje knygoje ir truputis Maroko istorijos, gamtovaizdžių, architektūros aprašymų, autorius mintimis nukeliauja laiku iš dabarties į praeitį, kai po šią šalį keliaudavo su savo tėvu ir dviem seserimis, pasakoja apie savo žmoną ir du mažamečius sūnus, kaip kuriamas jų vakarietiškos ir kartu rytietiškos šeimos židinys dar neįprastame krašte.
Knygoje įspūdingos kelionės traukiniais, autobusais ir pakeleivingais sunkvežimiais į Saharą, senus Maroko miestus Marakešą, Fesą, Tanžerą. Skaitytojams orientuotis padeda knygos pradžioje įdėtas Maroko žemėlapis.
Autoriaus sutikti pašnekovai prisimena laikus, kai Marokas buvo Prancūzijos kolonija. Čia atvykdavo vakariečiai bohemos atstovai, lankėsi Edith Piaf, Albert’as Camus, Antoine’as de Saint-Exupéry. Ir laikus, kai Marokas buvo tapęs hipių traukos centru.
Rašytojas ne tik papasakoja apie savo gyvenimą, bet per savo santykį subtiliai ir šiltai atidengia kitonišką tikrovę ir prisipažįsta : „Man vis dar nelengva suprasti Maroką“.
