Nekaltas miestas
Šių metų pradžioje, sausio 7 dieną, dar neišsipildžius civilizacijos apokalipsei, Europos laisvės sostinėje pliūptelėjo demoniška ugnis, žiaurumą paskelbdama nepataisoma norma, vėliau įkvėpusi net jautriuosius tikinčius svarstyti ir suabejoti – o gal galima žudyti kuriančius žmones, kai jie tveria chimeras, o ne cukrinius avinėlius? Tą dieną radikalaus islamo išpažinėjai nužudė dvylika vienoje redakcijoje buvusių žmonių.
Paryžiuje lijo, buvo tepraėjusios kelios dienų po satyros žurnalo „Charlie Hebdo" tragedijos, gatvėse budėjo daug policininkų ir jie visi turėjo automatus. Praeivių rankose ginklų nesimatė, bet jie irgi šį tą turėjo – dauguma nešėsi gėles.
Visų laikų didžiausiu poetu vadinamas Charles‘is, išvydęs Paryžiaus gatvėmis einančius gėlėtus žmones šįkart nebūtų pasakęs taip, kaip rašė savo pranašystėje, „svajingai stebeilydamas į vinguriuojantį cigaro dūmą: „Bene man svarbu, kur eina šie žmonės?“
Sausio pradžioje eidama į nusikaltimo vietą pagalvojau, jog dabar Charles‘is pultų paskui juos veržliai, kaip kadaise ant barikadų, šaukdamas „reikia be perstojo svaigintis“. Jis juk žinojo, ką daryti, „kad nejustumėte šiurpulingos Laiko naštos, kuri laužo jums pečius ir lenkia prie žemės, reikia be perstojo svaigintis. Vynu, poezija, dorybe – kiekvienam savaip...“ Charles‘is gerai pažino „Piktybės gėles“ ir tai, kokia bausmė laukia jų kūrėjo.
Nicolas Apperto gatvėje stoviniavo daugybė žmonių, ant grindinio gulėjo kauburiai gėlių, degė žvakės. Žmonės keitėsi, tik jų nuotaika išlikdavo vienoda. Susikaupimas ir brolystė, pasitikėjimas ir atvirumas, nuoširdumas ir laisvė. Galėjai pabučiuoti bet kurį, ir jis būtų atsakęs tuo pačiu.
Tokia „Charlie Hebdo“ sušaudytos redakcijos dvasia buvo nužengusi ant visų, kurie čia ateidavo su pieštukais, karikatūromis, gėlėmis ar be jų. Šalia italų dailininkų dovanos kolegoms – pieštukų, padėjau dvi lietuviškas neužmirštuoles. Galvoje kaupėsi pernelyg daug ir pernelyg rimtų minčių apie kūrybą ir jos prasmę – žurnalo darbuotojų ir Ch.Baudelaire‘o, kurį nuolat plėšydavo perpus žiaurūs demonai.
Poeto grožio sampratos filosofijos anuomet Paryžius taip ir nesuprato, o jis tėškė atgal, jog Prancūzija nekenčia poezijos. „Epiloge Paryžiaus miestui“ Paryžių išvadino gėdinga sostine, kurioje kiekvienas „siaubas žydi gėle skaisčia“. Po žurnalo darbuotojų ir policininkų sušaudymo eilėraštį persispausdino vienas lietuviškas literatūros žurnalas (lyg miestas būtų kaltas, kad jame apsigyvena žmogžudžiai).
Išaugęs tiesiog ant gatvės grindinio gėlių kalnas skausmingai teigė mirtį ir, jeigu nebūtum drįsus pripažint paties žmogaus niekšybės, tą dieną blogom, piktom galėjai vadinti gėles. Taip, kaip tai atrodė XIX amžiaus Ch.Baudelaire‘ui.
Bėtiuno krantinė Sen Luji saloje
Dauguma pasaulio gyventojų žino – prancūzai visur ieško moters ir tai siūlo daryti ne prancūzams, tardami „cherchez la femme“. Ėjau Senos krantine, kur pirmą kartą Ch.Baudelaire‘as į išnuomotą butą parsivedė mylimąją Jeann‘ą Duval, nedidelio teatro statistę, tapusią gyvuliškos aistros ir jo gyvenimo blogybių įsikūnijimu.
Bėtiuno krantinė Sen Luji saloje (Ile Sant-Louis) šeštadienio rytą dar miegojo pustuštė, vos vienas kitas praeivis, šunis vedžiojančios moterys. Stovėjau prieš 22 numeriu pažymėtą namą (kai poetas čia gyveno, namas žymėtas 10 numeriu) ir įsivaizdavau, kaip atsiveria durys ir įžengia jaunuolis, kupinas literatūrinių vilčių, ką tik gavęs tėvo palikimą, o jam iš paskos tipena smailiakrūtė aktorė mulatė, įteigusi poetui supratimą, kad meilė – tai nusikaltimas, o tarp meilužių nieko negali būti daugiau kaip tik lova.
Poetas netruko įnikti į opiumą, hašišą, iššvaistė tėvo palikimą ir įsileisdavo į savo sielą jį pamėgusius demonus. Stebėjau Senos pakrantes, kur kažkada netikėtai sutiko „Žmogiškosios komedijos“ autorių – Honoré de Balzacą, jie turėjo gana smagiai prisivaikščioti erdviomis krantinėmis.
Apsigaubusį dendžio apsiaustu poetą vakarais čia matydavo tas pats žibintas prieš namą, kitoje gatvės pusėje – tvirta betoninė krantinės siena. Tik Senos vanduo jau kitas, į tą pačią upę niekam nelemta įbristi. Nors turbūt toks pat drumstas kaip ir anais, 1842-aisiais.
Pajutau šaltį ir karštį vienu metu, įskaudo akis nuo ryto giedros ir vėjo. Natūrali reakcija, pasakytų medikai, į stresą ir pergyvenimą – dėl kuriančių ir per anksti išeinančių žmonių, dėl kolegų žurnalo darbuotojų, sušaudytų darbo vietoje, nes matė pasaulį kitaip nei kažkas ir riebiai juokavo, o tai, pasirodo, mirtinai pavojinga, dėl poeto, kuris jau seniai ne čia, tik eilės liko, skausmingos, geliančios ir prakeiktos, kaip visas jo gyvenimas, kurį aprašė savo esė, dienoraščiuose, eilėraščiuose proza.
Tokia trumpalaikio negalavimo priežastis. Ir dar dėl brolių krikščionių, kurie mano, kad piešinys gali įžeisti religinius jausmus, ir su kuriais norėčiau diskutuoti. Pakilo temperatūra, organizmas kovojo su įsibrovusiais kenkėjais, pajutusiais kaip širdgėla ir gailestis pažeidžiamu padaro žmogaus kūną.
Jaučiausi prastai ir stebėjausi, net nežinodama, kam adresuoju šį klausimą: ar Paryžiuje tebegyvena Ch.Baudelaire‘ą kankinę ir jo aprašyti demonai?
Vaiduokliška bohema
„Jūs buvote sutikęs Paryžiuje vaiduoklių?“ – paklausiau Vilniaus knygų mugėje Paryžiuje gyvenusį lietuvių kilmės Kanados rašytoją Antaną Šileiką. Paaiškinau: „Klausiu todėl, kad tame mieste patiriu keistų būsenų – gatvės gale išnyra V.Hugo, svirduliuoja Ch.Baudelaire‘as, G.Flobert‘as už rankos veda jauną G.de Maupassant‘ą. Tai vaiduoklių miestas! Rašytojų vaiduoklių. Jeigu ten apsigyvenčiau, jie manęs neišleistų į Lietuvą“.
Tuomet rašytojas Antanas Šileika papasakojo apie angliškus vaiduoklius Prancūzijos sostinėje ir apie laiką, kai joje sutikdavo gyvus vaiduoklius – rašytojus Tedą Joansą ir Jascką Beldeną. Pabaigoje pacitavo Henry‘io Murgerio, „Lotynų kvartalo“ autoriaus, žodžius: „Bohema nėra greitkelis, ji – aklavietė. Iki kaklo bohemoje pasinėręs Ch.Baudelaire‘as ieškojo visų blogybių kaltininko, galiausiai apibūdino Paryžiaus gyvenimą daiktavardžiu „splinas“, o patį miestą – milžine kekše.
Gyvenama vieta turbūt niekuo dėta. Paryžiaus XIX amžiaus rašytojai ir poetai bendravo panašiai kaip ir XXI amžiaus Vilniaus, nors amžiams keičiantis daugėjo saviraiškos laisvės. 1857 metais išėjusią Ch.Baudelaire‘o poezijos knygą „Piktybės gėlės“ Prancūzijos administracinis teismas įvertino kaip įžeidžiančią viešąją moralę ir skyrė 300 frankų baudą.
Sovietmečio kritikai nuolat barbeno, kad baudą poetui skyrė Paryžiaus kriminalinis teismas, o panaikinta ji tik 1946 m., nors iš tiesų teisingumo ministras dar 1858 metais baudą sumažino iki 50 frankų, švietimo ministras ją panaikino ir paskyrė antrą 100 frankų pašalpą prasiskolinusiam poetui.
Tai, kas buvo gėda ir pasmerkimas anuomet, šiandien gali suteikti garbę. Apie štai tokį knygos nuteisimą svajoja daugelis kūrėjų – taip knyga nominuojama populiarumui, nes kūrybos draudimas šiais laikais yra blogos valdžios elgesio ženklas, o ją galima apmėtyti žaliais kiaušiniais ir pakeisti geresne. Autoriui kūrinio pasmerkimas suteikia pasididžiavimą ir nemokamą galimybę apie ją dažnai kalbėti. Pavyzdžių neminėsiu, nes tai būtų pigus ir paveikus neskaitytų knygų populiarinimas.
Charles‘iui buvo daug blogiau – jį atstūmė, paniekino, nesuprato, jog eilėraščiuose vaizduodamas mirties, demonų, šlykštybių siautėjimą, jis pats, savo nuosavu kūnu, krauju ir siela turėjo patirti skausmą, nusileisti į tamsiuosius požemius ir, būdamas jautrios ir geros dvasios, išgyventi pragaro kančias.
Sudėjęs į tą bjaurią knygiūkštę, kaip laiške rašė mamai, visą savo širdį, jautrumą, visą tikėjimą ir neapykantą, poetas vis dėltio teigė, jog tai „grynojo meno, pamėgdžiojimų ir žongliravimo knygiūkštė“.
Nieko keista, juk poetas visuomet girdėdavo, kaip jame ginčijasi du žmonės. Vienam teigiant, jog tai širdingos eilės, kitas aiškino, jog tai išsėdėtas grynasis menas, vienam aiškinant, jog niekad jo pavardės nebus bjauriuose valdiškuose popiergaliuose su prašymu skirti finansinę paramą, kitas lengva ranka rašė prašymus ir gaudavo pašalpas, kurios neįstengė išgelbėti nuo kreditorių ir skolų.
Atsitiktinumų dėsniai
Bodleriškų demonų dvasia apsigyvena ir dabar, ieškosi, ją atrasi ar Lietuvoj, ar Prancūzijoj, ar Ukrainos Kryme. Tragizmas ir blausus niekšingo pasaulio vaizdas, būdingas poetų regėjimams, dažnai atitinka tikrovę, kurios abejingi žmonės nesugeba išvysti. Bendri ir demonai, apsireiškiantys ten, kur net nepatikėtum.
Mariaus Janulevičiaus vieno veiksmo dramoje „Komparatyvistinis pasimatymas, arba Gražina sutinka Bodlerą“ susitinka pagrindiniai veikėjai – poetai Charles‘is Baudelaire‘as, Sigitas Geda, Gražina Cieškaitė, literatūros kritikas Vytautas Kubilius. Visų jų gyvenimai paženklinti tragizmu ir netektimi. Sigitas Geda išvertė „Piktybės gėles“ ir netruko pastebėti, kad ši poezija gimė iš disharmonijos poeto Charles‘io sieloj. Ar tai užkrečiama, perduodama raidėmis, žodžiais?
S.Geda gyvenimo pabaigoje peiliu dūrė savo dukrai ir buvo teisiamas, netrukus iškeliavo Anapilin. Poetė Gražina Cieškaitė, apimta būsenos, kurią prancūzų poetas nekart aprašęs eilėse, nužudė savo tėvą. Vytautas Kubilius, nagrinėjęs Ch.Baudelaire‘o kūrybą, parašęs literatūros kritikos darbą apie jo kelią pas lietuvių skaitytoją, tragiškai žuvo pėsčiųjų perėjoje, nutrenktas neatidaus vairuotojo.
Ar menas vertas kraujo ir gyvybių? Ar prasminga kūrybos aistra, jeigu ji taip suėda žmogų, kad keturiasdešimt šešerių jis jau pražilęs senis, suparalyžuotas, atimta kalba, tačiau vis vien svajoja, kad pateks į Rojų.
Mirtis, vienas iš dažniausiai pasikartojančių įvaizdžių poeto kūryboje, aplanko jį ir išsiveda kaip vaiką, visą gyvenimą kentėjusį ir ieškojusį kūryboje kančios pirminės priežasties, tačiau nebandžiusio ieškoti nusiraminimo tyloje. Išgėręs paskutinius savo opiumo ir hašišo nuodus, nukamuotas sifilio ir jo pasekmių, Ch.Baudelaire‘as laukė Rojaus ir buvo palaidotas nekenčiamo patėvio generolo Jacques‘o Aupicko šeimos kape Monparnaso kapinėse.
Išvengiau lankytuvių tik todėl, kad tas šeštadienis Paryžiuje su „Charlie Hebdo“ ir Bėtiuno krantine nebuvo lengvo maršruto diena. Jokių demonų ir Monparnaso kapų! Eik ten, kur menas teikia įspūdį, kur skrybėlėtos moterys leidžiasi nuo kalno, apsuptos aguonų galvų, kur akis atgaivina Cezanne‘o jūrų mėlis – įsakiau sau kitą dieną ir nuėjau į Orsė muziejų.
Jame išvydau vos kelis lankytojus ir daug kasdieniškų įspūdžių – impresionistų paveikslų. Iš toliau ir arčiau jie žiūrisi skirtingai. Ten, kur netikėtai vėl išniro Baudelaire‘as, pajutau daug daugiau pasiryžimo ir geros dvasios jo veide, negu vaiduokliškoje krantinėje, kur iš už kampo vis žiūrėdavo Nadaro įamžintas poetas, sučiaupęs lūpas ir įsmeigęs kaltinančias pasaulį akis.
Neįvykusi kova su demonais
Lotynų kvartale pas bukinistus dar ir šiandien gali rasti knygų, kurios išleistos taip seniai, kai dar gimus nebuvau. Mėgstu jas žiūrinėti ir būtinai bent vieną parsivežt į Lietuvos Šiaurės miestelį.
Senos vandeniu ir žolėmis kvepiantis Ch.Baudelaire‘o „Paryžiaus splinas“ ir Pascalio Pia‘os monografiją padėjau ant stalo su trimis angelais. Čia joms ramu. Panašią ramybę galėjo surasti ir poetas, jeigu nors kartą būtų pabandęs įsigilinti į angelų pasaulį, giliau pasidomėti šv.Antano gundymais ir jo kova su demonais, kuriuos vienuolis eremitas sugebėjo įveikti.
Ch.Baudelaire‘as pasidavė be tokios kovos ir turėjo visą trumpą gyvenimą ginčytis su šėtonu, jo nasrų ugnis pamažu sudegino poetą, neleidusi sulaukt senatvės, atėmusi net tokią svarbią poetui – kalbos dovaną. Jo pasipriešinimas pasiliko eilėse ir prozoje jauniems, pagyvenusiems kūrėjams, kaip perspėjimas, ką gali demoniškos aistros, kai nebe tu, o jos užvaldo žmogiškąją valią.
Ankstų rytą Malakoffo stotyje laukėme pasirodant pirmojo metro traukinio. Ant suolų batus pasikišę po galva tiesiog gyveno ramiai miegantys paryžiečiai, turbūt poetai? Nežinau, ar jie spėjo išleisti savo kūrinius, ar dar ne, tačiau baudos nei kriminalinis, nei administracinis teismas šiais laikais jiems nepasiūlys. Bet jeigu ši kūryba sudomintų šėtoną, sulauks jie kulkos, nespėję atsisveikint su Paryžium.
Ch.Baudelaire‘as nepatikėtų, kad taip brangiai po pusantro šimto metų Europoje sumokama už kūrybos laisvę.