G.Grassas gimė 1927 metų spalio 16-ąją prekybininko šeimoje Dancige, laisvajame mieste-valstybėje, suformuotoje 1920 metų sausio 10-ąją. Dabar tai Lenkijai priklausantis Gdanskas. Jo tėvas buvo vokietis, motina – kašubė.
1944–1945 m. tarnavo armijoje, 1945–1946 m. buvo amerikiečių nelaisvėje. Grįžęs namo dirbo kalio kasyklose. 1949–1952 m. studijavo Diuseldorfo meno akademijoje, mokėsi skulptūros. 1953 m. įstojo į Berlyno dailės akademiją. 1956–1960 m. gyveno Paryžiuje, vėliau Berlyne.
1956 metais G.Grasas debiutavo kaip lyrikas ir 1957 m. kaip dramaturgas. Pasaulinę šlovę jam pelnė romanas „Skardinis būgnelis“, išėjęs 1959 metais. Antrasis vadinamosios Dancingo trilogijos romanas „Katė ir pelė“ pasirodė 1961 m., o trečiasis „Šuniški metai“ – 1963 metais. Juose aprašoma vokiečių reakcija į nacizmo iškilimą, karo siaubus ir kaltę, kuri liko po Adolfo Hitlerio režimo sutriuškinimo.
Trilogijoje, kurioje netrūksta natūralizmo ir kuriame G.Grassas remiasi savo paties patyrimu, gautu atliekant karinę tarnybą ir būnant amerikiečių belaisviu, pasakojama apie berniuką iš Dancigo, kuris dėl nacizmo atėjimo į vadžią nebenori išaugti. Herojaus skardinis būgnelis tampa jo pasipriešinimo simboliu.
„Skardinio būgnelio“ ekranizacija 1979 metais pelnė Auksinę palmės šakelę Kanuose, kitais metais – „Oskarą“.
1999 metais, praėjus trims dešimtmečiais po trilogijos pasirodymo, G.Grassas buvo apdovanotas Nobelio literatūros premija už „gyvą užmiršto istorijos veido“ vaizdavimą.
Šeštajame dešimtmetyje G.Grasas įsitraukė į politinę veiklą ir aktyviai dalyvavo socialdemokratinės SPD partijos ir jos lyderio Willy Brandto rinkimų kampanijoje. Savo kūriniuose „Vietinė narkozė“, „Iš sraigės dienoraščio“, „ Plebėjai bando sukilti“ rašytojas nagrinėjo Vokietijos inteligentijos atsakomybės fašižmo akivaizdoje klausimą. Jis taip pat publikavo politinio pobūdžio kalbas ir rašinius, kuriuose pasisakė už laisvą nuo fanatizmo ir totalitarinių ideologijų Vokietiją.
Aštrius debatus sukėlė romanas „Platus laukas“, kurio veiksmas vyksta buvusioje Vokietijos Demokratinėje Respublikoje po komunizmo žlugimo ir sienos griuvimo. Knygoje „Mano šimtmetis“ rašytojas atskleidžia savo asmeninį požiūrį į istorijos raidą. Romane „Krabo žingsniu“ G.Grassas vėl grįžo prie Vokietijos kaltės klausimo, aprašydamas 1945 m. garlaivio „Wilhelm Gustloff“ su pabėgėliais iš Vokietijos paskendimą.
Daugeliui žmonių G.Grassas tapo vokiečių pokarinės kartos, kuriai teko atsakomybė už jų tėvų dalyvavimą nacizmo
nusikaltimuose, balsu ir įkūnijo jos siekį įsilieti į demokratinį diskursą.
Kaip grafikas, G.Grassas dažnai pats iliustravo savo knygas, kūrė jų viršelius.
Tačiau pripažinimą pelniusio rašytojo didelį moralinį autoritetą pakirto 2006 metų prisipažinimas, kad būdamas paaugliu jis priklausė liūdnai pagarsėjusiam nacių partijos ginkluotajam sparnui „Waffen-SS“. Atsiminimų knygoje „Lupant svogūnus“ rašytojas atskleidė, jog sulaukęs 17 metų buvo pašauktas į SS tankų diviziją ir atliko tarnybą Dresdene. Pasak G.Grasso, tuo metu jis nejautė gėdos, kad priklauso šiai organizacijai, tačiau vėliau gėdos jausmas jį labai slėgė. “Mano tylėjimas visus šiuos metus yra viena priežasčių, paskatinusių parašyti knygą „Lupant svogūnus“, – sakė jis interviu laikraščiui „Frankfurter Allgemeine Zeitung“. – Galiausiai tai turėjo išaiškėti.“
2012 metais G.Grassas sukėlė naują kritikos bangą tėvynėje, o Izraelyje net buvo paskelbtas persona non grata, kai išspausdino eilėraštį proza „Kas turi būti pasakyta“, kuriame kritikavo tai, ką jis apibūdino kaip Vakarų veidmainystę dėl Izraelio branduolinės programos, ir reiškė nerimą, kad Izraelis „gali nušluoti Irano žmones“ dėl grėsmės, kurią žydų valstybė įžvelgia prieštaringai vertinamoje Teherano branduolinėje programoje. Izraelio VRM pranešime spaudai buvo pabrėžta, kad „G.Grasso eilėraštis – tai bandymas įplieksti neapykantos liepsną prieš Izraelį ir izraeliečius“.
Prieštaringai jis buvo vertinama ir dėl savo neigiamo požiūrio į Vokietijos susivienijimą po Berlyno sienos griuvimo 1989 metais. Rašytojas buvo įsitikinęs, kad Vokietija vėl gali pasukti pavojingu keliu, kuris atvedė į Antrojo pasaulinio karo tragediją.
„Negali būti taip, kad mano vaikai ir vaikaičiai kentėtų dėl stigmos, jog jie vokiečiai, – pareiškė jis gavęs Nobelio
premiją. – Bet šie vaikai taip pat turi jausti atsakomybę už tai, kad tai niekada nebeįvyktų Vokietijoje.“
Ir biografija, kaip kelių kultūrų sandūros rašytojas, laikantis save kašubų tautinės mažumos atstovu, ir rašymo maniera G.Grassas artimas kitam žymiam vokiečių rašytojui Johannesui Bobrowskiui, susijusiam su Lietuva.
Lietuviškai išleista G.Grasso Dancigo trilogija „Skardinis būgnelis“, „Katė ir pelė“, „Šuniški metai“, taip pat „Rupūžės kurkimai“, „Mano šimtmetis“, „Krabo žingsniu“.
Parengė Milda Augulytė