* * *
Aš prisimenu... arba man primena tai, kas man stovi skersai kelio, kas paliko savo kvapą arba senuose laiškuose su klastingais žodžiais laukė, kad būtų prisiminta. Tokios ir kitokios pinklės priverčia mus suklupti.
Staiga iš šono išnyra tai, ko iškart negali net įvardyti. Mus stumteli nebylūs daiktai, dalykai, metų metus, kaip mums atrodė, abejingai mus supę, ir ima plepėti paslaptis: kaip nesmagu, kaip nesmagu...
O kur dar nesuvokiami, reikalingi begalinių aiškinimų sapnai, kuriuose susitinkame save pačius, tokius svetimus.
Ir keliaujant po vietas, kurios mums tėra praeitis, kurios buvo sugriautos, prarastos, atrodo svetimos ir kitaip vadinamos, staiga mus užplūsta prisiminimai.
Taip man nutiko 1958-ųjų pavasarį, kai pirmąsyk po karo lankiausi lėtai iš griuvėsių kylančiame Gdanske ir tikėjausi netyčia aptikti išlikusių Dancigo pėdsakų.
Mokyklos pastatai, aišku, tebestūksojo, ir koridoriuje galėjai justi stipriai įsigėrusį mokyklos tvaiką. Keliai į mokyklą atrodė trumpesni nei prisiminimuose.
O paskui, kai nuvažiavau į buvusį žvejų kaimą Brezeną ir atpažinau tą pačią tingią Baltijos bangų mūšą, staiga atsidūriau prieš uždarytą maudyklos pastatą ir užkaltą kioską į šoną nuo įėjimo.
Bemat prieš akis suputojęs iškilo pigiausias mano vaikystės džiaugsmas: limonado milteliai su aviečių, citrinos ir krunių skoniu, kurių tame kioske buvo galima nusipirkti už kelis pfenigus.
Vos tik suputojęs tas prisimintas gaivinamasis gėrimas tuojau ėmė regzti istorijas, tikrų tikriausias melų istorijas, tik ir laukusias teisingo slaptažodžio.
Nekalti ir vandenyje lengvai ištirpinami limonado milteliai sukėlė mano galvoje grandininę reakciją: purslojanti pirmoji meilė, tas jos nuolatinis ir paskui daugiau niekada nepatirtas jaudulys.
Prisiminimai – kad ir kokie migloti, skylėti atrodytų – yra daugiau negu tikslumo mokanti atmintis. Prisiminimai gali apgaudinėti, viską piešti gražesnėmis spalvomis, klaidinti, o atmintis – tarsi nepaperkamas buhalteris.
Tačiau mes žinome, kad senstant atmintis silpnėja, o prisiminimai visa tai, kas kada jau nugrimzdo, – vaikystę – priartina ir dažnai paverčia laimės akimirkomis.
Man, ir dabar tebemėgstančiam grybauti, kartais iškyla prieš akis ta akimirka, kai būdamas vaikas Kašubų krašto miškuose staiga atsidūriau prieš vienišą baravyką. Jis didesnis ir gražesnis už bet kurį mano vėliau rastą grybą. Taigi ieškosiu toliau. Prisiminimai man nurodė matą.
Rašytojas prisimena profesionaliai. Kaip pasakotojas jis yra įgudęs šios disciplinos meistras. Jis žino, kad prisiminimų dažnai šaukiamasi lyg tos katės, kurią reikia paglostyti, kartais net prieš plauką, kad pradėtų traškėti: tada ji ima murkti.
Jis išnaudoja savo prisiminimus, o jeigu reikia – ir išgalvotų asmenų prisiminimus. Prisiminimai jam – lobynas, sąvartynas, archyvas. Jis puoselėja juos, kaip lysvėje puoselėjami laiškiniai svogūnai.
Jis žino, kad literatūra yra besotė ir praryja netgi laikraščių žinutes ar panašias nebrandžias aktualijas, tačiau pagrindinis jo maistas – atrajojami prisiminimai; stygiaus metu jis prisimena jau nuimtą prisiminimų derlių.
Ir, ko gero, tam tikras profesinis iškrypimas yra tai, kad jis gali mėgautis prisimindamas skaudžius ir gėdingus dalykus ar net apsijuokimus.
Prarasta tėvynė mane nuolatos vertė prisiminti, tai yra rašyti kaip apsėstam.
Kažkas, kas buvo galutinai prarasta, ir toje vietoje žiojėjo tuštuma, kurios negalėjo užpildyti vienos ar kitos pakaitinės tėvynės surogatas, turėjo būti lapas po lapo prisiminta, prisišaukta, aprašyta baltame popieriuje, nors ir iškreiptai sugauta sudaužyto veidrodžio šukėse.
Prisiminimai buvo apskaičiuotai melžiami, kad sočiomis porcijomis maitintų egocentrišką pasakotoją, kuriam, jo pažiūrom, tai, kas didinga, atrodė maža, o kas maža – didinga. Visi šliuzai buvo atviri. Viskas vėl buvo apčiuopiama ir po ranka. Dancigo tramvajų linijos, senamiesčio kino teatrai ir priemiesčiai.
Ir kitoks prisiminimuose iškilo tas dėdė kašubas, kuris karo pradžioje, gindamas Lenkų paštą, nenorom tapo didvyriu. Apie jo mirtį šeimoje buvo tylima.
Išliko tik pokalbių apie apsupčių mūšius, skubius pranešimus, eilines pergales ir smulkiai aptartas kasdienes smulkmenas nuotrupos.
Prisimenama kalba: tas per dešimtmečius sykiu su seniausiais bėgliais išmirštantis bambėjimas, toji einant iš Vakarų į Rytų Prūsiją vis labiau ištęsta vokiečių žemaičių tarmė, kurios kašubiškąjį variantą, kai mano giminaičiai kalbėdavo vokiškai, prisimenu iki smulkmenų.
Kaip tą man penkiasdešimt aštuntaisiais vienos motinos tetos į ausį pašnibždėtą frazę, kurios būtų neįmanoma tiksliai perteikti vokiškai: „Ech waiss, Ginterchen, em Wasten is basser, aber em Osten is scheener“ („Žinau, Giunteriuk, Vakaruose geriau, bet Rytuose – smagiau“).
Ši vertinamoji definicija ne vien įsirėžė mano atmintin, bet ir vėliau nuolatos šmėkščiojo vertinant Rytus ir Vakarus savo knygose ir šiandien tebėra man orientyras.
Tiek trumpai apie rašytojo maniją profesionaliai prisiminti. Nežinau, ar tai reikalavimas, ar tvirtinimas, bet ir rituališkai švenčiamomis progomis esama kolektyvinės atminties.
Visoje Europoje ją kviečiasi į pagalbą, ji varginama, atmetama. Karai ir karo nusikaltimai jai tapę našta. Ji vis dar nenusikračiusi ideologinių štampų.
Kolektyvinė atmintis ypač vargina vyresniąją kartą. Gal todėl mes, vokiečiai, sugalvojome tipišką ir klišę pabrėžiantį naujadarą „atminties darbas“.
Jo reikalaujama kaip kaltės prisipažinimo, jis nebeatrodo prievarta ir uoliai dirbamas, jį kaip privalomą pratimą nuo septintojo dešimtmečio atlieka ir jaunoji, atrodytų, nekalta karta. Atrodo, lyg vaikai ir vaikaičiai norėtų prisiminti vietoj savo nešnekių tėvų ir senelių.
Dabar nepraeina nė savaitės, kad nebūtų primenama: „Nepamiršk!“ Kai mes, kaip ir tikėtasi, pakankamai dažnai pradėjome prisiminti nesuvokiamais mastais persekiotus, emigravusius, nužudytus žydus, pavėluotai prisimename dešimtis tūkstančių išvežtų ir nužudytų čigonų.
Daugeliui jau pavėluotai esame priversti prisiminti likimus šimtų tūkstančių prievarta darbams suvarytų žmonių, kurie buvo atvežti iš Lenkijos, Sovietų Sąjungos ir daugelio kitų šalių ir pastatyti prie Vokietijos karo pramonės konvejerių.
Susidaro įspūdis, jog tie vos per dvylika metų įvykdyti nusikaltimai vis sunkėja, kuo labiau tolstama nuo apskritai gėdingomis vadinamų piktadarysčių.
Bejėgiški atrodo bandymai įkūnyti atmintį paminklų pavidalu. Berlyne, pavyzdžiui, dėl to kilo ginčas. Ir ne vien estetiniai klausimai iškilo į pirmą vietą. „Prisiminkite!“ – šaukė vieni, „Užteks!“ – sakė kiti.
Kartais mus stebintys svetimšaliai tokį mūsų knaisiojimąsi prisiminimuose vadina „saviplaka“ ir pasako, kad mūsų prisiminimai skausmingi. Tačiau tam nematyti galo.
Mums planuojant ateitį, praeitis tariamai neliestoje vietoje jau būna palikusi savo pėdsaką ir pastačiusi rodykles, grąžinančias į atgyventus laikus.
Keistai ir nerimastingai nuteikia tai, kaip vėlai ir vis dar nedrąsiai prisimenamos per karą vokiečių patirtos kančios.
Apie neapgalvotai pradėto ir nusikalstamo karo pasekmes, – sugriautus vokiečių miestus, šimtų tūkstančių civilių gyventojų žūtis nuo bombardavimų, išvarytų dvylikos milijonų Rytų vokiečių vargus – buvo kalbama mažai.
Net ir pokario literatūroje daugybei žuvusiųjų per naktinius bombardavimus ir masiniam bėgimui buvo skirta mažai vietos. Viena neteisybė išstūmė kitą. Manyta, kad neleistina vieną lyginti su kita ar net priskaičiuoti.
Be to, patirtis sako, kad prievartos, nesvarbu, kas ją būtų vykdęs, aukos nenori prisiminti išgyventų baisumų; jos savo ruožtu turi teisę užmiršti ir išstumti tai, kas buvo.
Betgi taip liks neišsakyta daug kas, net jeigu skausmingi prisiminimai nuolatos neduos ramybės. Tačiau aukų tylėjimo neišgirsti neįmanoma.
Kadangi niekada nebuvo taikos ir šiandien Balkanuose, Kaukaze, daugelyje šio pasaulio kraupių vietų žudoma, žmonės bėga ar išvaromi iš gimtųjų vietų, tad prisiminimai, kaip patirtų kančių aidas, niekada neišnyks.
Vengrų rašytojas Gyorgy Konradas neseniai taip rašė apie Europos istoriją: „Prisiminti apskritai yra žmogiška, galima sakyti, humaniška.“
Jo pastaba, kad gamta istorijai abejinga, prieštaringai apibrėžia išskirtinį žmogaus gebėjimą prisiminti – tai esanti malonė ir kartu prakeiksmas; prakeiksmas, nes prisiminimai nuo mūsų neatstoja, malonė, nes jie panaikina mirtį.
Prisimindami mes kalbamės su gyvaisiais ir mirusiaisiais. Kai mus prisimena, mes išgyvename. O užmarštis įtvirtina mirtį.
Vertė Teodoras Četrauskas
G.Grassas Vilniuje kalbėjo apie atmintį
G.Grassas (1927–2015) – vienas reikšmingiausių vokiečių rašytojų. Jis mirė balandžio 13-osios rytą Liubeko ligoninėje.
G.Grassas – daugybės apsakymų, romanų ir eilėraščių autorius, išgarsėjęs 1959 m. romanu „Skardinis būgnelis“. 1999-aisiais už visus savo nuopelnus G.Grassas buvo apdovanotas Nobelio literatūros premija.
2000-ųjų spalio 1, 2 d. Vilniuje surengtame trijų Nobelio premijos laureatų – G.Grasso, Cz.Miloszo ir W.Szymborskos – susitikime G.Grassas kalbėjo apie atmintį.