Spaudos ir knygos diena. Skaitėm, skaitysim, ir bus vis negana

Gegužės 7-ąją švęsime Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną. Lietuvos leidėjai ir spaustuvininkai šią progą minės akcija „Lietuva skaito!“, kurios metu visos šalies knygynuose autoriai skaitys savo kūrybą, vyks įvairūs literatūriniai renginiai, susitikimai, spektakliai, koncertai.

Spaudos dieną Vytauto Mačernio skaitymai vyks Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto kieme.<br>Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto archyvo (J.Kuodytės) nuotr.
Spaudos dieną Vytauto Mačernio skaitymai vyks Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto kieme.<br>Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto archyvo (J.Kuodytės) nuotr.
Daugiau nuotraukų (1)

Ieva Krivickaitė

May 6, 2015, 8:23 AM, atnaujinta Jan 4, 2018, 8:30 PM

Lietuvių literatūros ir tautosakos institute Vilniuje Spaudos diena tradiciškai švenčiama „Klasikos skaitymuose“, kurių metu vilniečiai kviečiami Vileišių rūmų kieme skaityti vis kitą klasiką. Šiemet tai – Vytautas Mačernis, kurio kūrybos rinktinę su Andriaus Bialobžeskio įskaitytu kompaktiniu disku Institutas išleido praeitų metų pabaigoje.

Apie skaitymą, Vytautą Mačernį ir pirmąjį lietuvišką laikraštį kalbamės su Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Leidybos centro vadovu, Vilniaus knygų mugės organizacinio komiteto nariu Gyčiu Vaškeliu.

– Šiandien įvedžiau į Google „skaitymas“ ir pirmasis pasiūlymas, kurį sistema automatiškai išmetė, buvo „skaitymas nebemadingas“. Ši ir panašios frazės – „jaunimas nebeskaito“, „knygoms atėjo galas“ – be sustojimo skamba žiniasklaidoje: kodėl? Kaip Jums atrodo iš leidėjo perspektyvos?Pernai, minint Donelaičio metus, atrodė, kad yra visiškai priešingai, žmonės skaitė daug ir garsiai.

– Lietuva šiandien ir raštingas, ir skaitantis kraštas. Turime daug šviesių žmonių, skaitančių ne dėl mados, o tiesiog norinčių skaityti. Ir šiuo atveju pati knygos forma nėra tokia svarbi – tradicinė popierinė ar elektroninė, – svarbiau, ko ten ieškome ir ką atrandame. Neabejotina, kad intensyvėjantis gyvenimo tempas kelia emocines įtampas, naujos technologijos verčia „dalinti laiką“ vis įvairesnėms veikloms, nugnybdamas nuo tradicinių, kasdienis stresas blaško ir labiau kreipia į atsipalaidavimo veiklas, norą gauti „greitą“ iškrovą, bet viliojantis „skaitymo malonumas“, atradimo džiaugsmas vis turi savo ištikimųjų ratą. Ir jis tuo platesnis, kuo visuomenė brandesnė, kuo aukštesnius uždavinius sau kelia, nes tenka pripažinti, kad skaitymas reikalauja pastangų – dažnai ir nemažų, tai nėra vien malonumas.

Gal ir paradoksalu, bet skaitymas, kad ir koks jis būtų individualus, gali suburti žmones bendrai veiklai. Yra nemažai formalių ir neformalių skaitytojų bendravimo formų. Kad ir jūsų keitimasis knygomis su draugais ir pažįstamais. Arba kavos gėrimas knygyne netolimoje perspektyvoje taip pat galėtų būti priskiriamas intelektinei veiklai. Pasaulyje populiarūs skaitytojų klubai, kur žmonės kur ne tik skaito, susitinka su rašytojais, diskutuoja, bendrauja, bet ir per knygų klubą užsisako kartu knygas, pirkdami jas žymiai pigiau, tuo pačiu leidėjui leisdami būti labiau užtikrintam dėl knygos tiražo. Manau, ir mes einame ta kryptimi, tik greitai čia niekas nevyksta – be kryptingos veiklos dar reikia ir nemažai laiko.

Sovietmečiu buvo linkstama labiau pasyviai klausytis poezijos vakaruose, nei patiems neformaliai skaityti ar deklamuoti, paliekant šį žanrą poetams ir profesionaliems aktoriams. Bet ir tada viešai ar draugų, giminių rate skambėjo ir eilės, ir vyko dainuojamosios poezijos vakarai; tos tradicijos gyvos šiandien. Poezija šiaip nėra masinis fenomenas, tai pirmiausia asmeninis santykis su tekstu, retas jaunas žmogus pats nėra bandęs pats eiliuoti.

Paskutiniais metais ta bendro skaitymo tradicija tampa vis stipresnė, ir viešesnė. Kad ir pernai pamatėme, kad lietuviai turi ir noro skaityti, ir supratimo – Donelaičio „Metus“ skaitėme tikrai neformaliai, skaitėme su užsidegimu, skaitėme ir Lietuvoje, ir pasaulyje, skaitėme su mūsų draugais daugeliu kalbų. Sunku prisiminti tokį iš žmonių kylantį norą skaityti, ir skaityti ne tokį jau lengvą Donelaičio hegzametrą. O pradžioje skeptikų būta, ir nemažai („Baikit su tuo savo Donelaičiu, jaunimui neįdomu, niekas jo nesupranta“). Bet pavyko! Hegzametras bangavo per Lietuvą ir garsiai, ir taisyklingai: teko ne kartą išgirsti abejonę, kas čia per toks skambėjimas, ar taisyklingas, ar taip reikia skaityti?

Mokėsi ir jaunas, ir senas: mušėme ritmą, bangavome, kirčiavome. Ir tikrai visiems buvo proga atrasti ne taip lengvai šiandien suprantama leksika rašiusio Donelaičio tekstus, patirti jo tekstų ir lietuvių kalbos grožį, pajusti ir suprasti, kaip galima į tokią griežtą hegzametro formą įvilkti tokią dar poetiškai neįvaldytą kalbą, įsitikinti, kad ir šiandien poetas aktualus ir gal net „madingas“.

Vilniaus knygų mugės metu marškinėliai su Donelaičio atvaizdu buvo populiariausi. („Ir nereikia čia cacku patacku“, kaip iš kitų marškinėlių skelbė ne mažiau populiari Žemaitė). Kartu paminėtinas ir aktoriaus ir režisieriaus Rolando Kazlo – „gyvojo Donelaičio avataro“ – indėlis. Jo talentingai skaitomas, komentuojamas, režisuojamas ir vaidinamas, muzikuojamas Donelaitis per tuos metus įsiminė daugeliui. Skaitant lietuviškąjį Homerą, sakyčiau, pavyko ir prakalbinti tradiciją, aktualizuoti jo tekstus, ir naujai į juos pažvelgti, gerokai pastūmėti donelaitikos studijas – pasirodė keli nauji „Metų“ leidimai, dvi naujos svarbios monografijos, išleistas rankraščių fotografuotinis leidimas, netrukus pasirodys naujos redakcijos akademinių Raštų I tomas, Martyno Liudviko Rėzos Raštų IV tomas, skirtas donelaitikai.

Donelaičio metai leido išgirsti nemažai ankstesnių „Metų“ skaitymo istorijų. Štai choristai, sovietmečiu atvykę į festivalį, vakarais garsiai skaito „Metus“, ar giminė, susirinkusi į šventę tėviškėje, vietoj užstalių linksmybių kartu pasikeisdami perskaito poemą. Ir tai tik keli pavyzdžiai. 2014 m. turėjome puikių potyrių įvairiais metų laikais, kai žmonės skaitė ne iš reikalo, o iš noro ir poreikio. Pačiam teko lankyti ne vienus tokius skaitymus, kai surinkdavo miesto ar miestelio bendruomenės bendram skaitymui – ne tik kultūrininkai, bet ir miestelio valdžia, šeimos, žmonės suvažiuodavo iš apylinkių, dažnai pirmą kartą taip susibūrę, ir skaitydavo, ir taisyklingu hegzametru, ir bendrumo jausmas likdavo ilgam, tolimesniems darbams.

Taigi skaitėme, skaitome ir skaitysime. Ir bus vis negana!   – Atidavę pagarbą Donelaičiui šiemet pasukote prie Mačernio, išleidote naują jo kūryos rinktinę, kurioje, kaip ir kitose Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto „Gyvosios poezijos“ serijos knygose –ir kompaktinis diskas. Po Knygų mugės šis rinkinys buvo įvardintas kaip viena populiariausių ir perkamiausių renginio knygų. Kodėl Mačernis vis dar toks įdomus?

– Pernai švęsdami Donelaitį, praleidome nepaminėję svarbią Mačernio datą – jo žūties 70-metį. Tai šiemet, turėdami naujai išleistą poeto rinkinį „Man patiko tik vandenys gilūs“, kartu su garso įrašu (skaito Andrius Bialobžeskis), norėtume pasiūlyti susitelkti ties Mačernio tekstais. Jis jau daug metų išlieka vienu skaitomiausių lietuvių poetų. Manau, taip ir bus ateityje. Taip jau atsitiko, kad atsitiktinės kulkos pakirstas, 1944 m. jis žuvo jaunas, bet kartu palikdamas nemažą pluoštą brandžių eilėraščių, keletą laiškų. Kaip teisingai pastebėjo paskutiniojo rinkinio sudarytojas Manfredas Žvirgždas, Mačernis yra iš tos pačios kartos, kaip ir neseniai mus palikęs Alfonsas Nyka-Niliūnas. Jis išėjo pirmasis, jaunas, intelektualus, paslaptingas. Ir šiandien jis skaitomas kaip tik jaunimo. Štai ir birželio 5 d. vyks Vytauto Mačernio skaitymai poeto gimtinėje Šarnelėje, kur kviestume vykti kartu.

Manau, kad ir jau kelerius metus aktoriaus Andriaus Bialobžeskio skaitoma Mačernio poezijos programa prie to prisideda ir traukia klausytojus, o šių metų pristatymas Vilniaus knygų mugėje, sutraukęs pilną salę žmonių, parodė neblėstantį skaitytojų dėmesį.   – Gegužės 7-ąją, švęsime Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną. Kaip manote, ar iš tiesų suprantame, ką švenčiame? Kuo svarbi, gal net esminga ši data Lietuvos literatūrai ir kultūrai?

– Šiemet sukanka jau 111 metų, kai lietuviai atsikratė vadinamosios „graždankos“, – atsikovojo lotynišką raidyną, ne tik susigrąžindami gimtosios kalbos teises, bet šia pergale pradėdami kelią į politinės nepriklausomybės atgavimą. Šią vieną svarbiausių istorinių moderniosios Lietuvos datų mes kasmet minime istoriniame Vileišių rūmų kiemelyje Vilniuje, Antakalnyje, kiekvieną gegužės 7 dieną. Ir visada kviečiame prisijungti visus norinčius švęsti kartu.

Šią šventę kasmet švenčiame bendrai skaitydami svarbiausius Lietuvai tekstus: Vaižganto, Maironio, Donelaičio, Čiurlionienės-Kymantaitės, šiemet Mačernio, prisimindami svarbiausius Atgimimo veikėjus ir jų nuveiktus darbus. Džiaugiuosi, kad šiemet gimsta dar viena graži tradicija – leidėjai ir spaustuvininkai šiemet skelbia visoje šalyje akciją „Lietuva skaito“, nors ir šiandien, sakyčiau, šios datos reikšmė dar nėra iki gavo suvokta ir įvertinta. O kaip tik ji tapo tuo atskaitos tašku, nuo kurio iš istorinio šešėlio sugrįžę lietuvių inteligentai, mūsų Nepriklausomybės Tėvai, pasinaudojo imperijų griuvimu, pagauti per Europą nuvilnijusios tautų pavasario bangos, iš imperinės valdžios iš pradžių pareikalavo kultūrinės autonomijos, vėliau kūrė kultūros, mokslo ir šalpos draugijas, rengė pirmąsias lietuviškos profesionaliosios dailės ir tautodailės parodas, steigė lietuviškas mokyklas, kovojo dėl lietuviškų mišių bažnyčiose, ir galų gale, gal kam ir netikėtai, atkūrė modernią Lietuvos Valstybę XX amžiaus pradžioje, sugrįždami į laisvų Europos šalių šeimą.

– Vadinasi, galima sakyti, kad Spaudos atgavimas iš esmės paskatino pirmąją Lietuvos nepriklausomybę?

– Kaip tik 1904 m. pavasarį, praėjus vos kelioms dienoms po caro Nikolajaus II įsako pasirašymo, inžinierius Petras Vileišis padavė prašymą steigti lietuvišką knygyną ir spaustuvę lietuviškai spaudai, kiek vėliau ir pirmajam lietuviškam dienraščiui.

Tuoj pat į Vilnių sukvietė jam geriau ar mažiau žinomus šviesius mokytus žmones, turėjusius kad ir nedidelės patirties rengiant uždraustą spaudą ar ją platinant. Jie be didelių abejonių ir su karštu užsidegimu suvažiavo į Vilnių, istorinę Lietuvos sostinę, iš kaimų ir miestelių, imperijos pašalių ir Vakarų Europos šalių, kur tuo metu pastoviai gyveno ir dirbo. Jie ėmėsi pirmojo lietuviško dienraščio – „Vilniaus žinios“ – leidybos parengiamųjų darbų. Taip būsimojo dienraščio redakcijoje pradėjo dirbti Jonas Jablonskis, Povilas Višinskis, Gabrielius Landsbergis-Žemkalnis, Jonas Kriaučiūnas, Alfonsas Vėgėlė, Martynas Kukta, Marija Piaseckaitė, Kazys Puida, Jonas Siabas, Kostas Stiklius kiti bendradarbiai.

– Kokį vaidmenį pirmojo lietuviško dienraščio kūrimo ir lietuvių inteligentų telkimosi Vilniuje procese vaidino Petras Vileišis? Panašu, kad be jo entuziazmo ir investicijų lietuviškai spaudai ir kultūrai būtų buvę gerokai sudėtingiau?

– Palydėdamas pirmąjį „Vilniaus žinių“ numerį 1904 m. gruodžio 10 d. Petras Vileišis rašė, kad „dabar mes nebesijausime palaidais, o busime, tarsi, į vieną kuną surišti: viens apie kitą lengviaus žinią aturėti galėsime, viens su kitu lengviaus susiprasime... Teip, spauda šiandien yra mums didžiausia geradėjystė. Dabar vien to tik reikia, idant męs mokėtumėm ta spauda ant gero pasinaudoti.“ Kaip prisimena amžininkai, pasirodant pirmojo numerio redakcijoje naktį laukė nemažas būrelis lietuvių, visi norėjo kuo greičiau išvysti pirmąjį „Vilniaus žinių“ numerį. Jį iš spaustuvės Vilniaus gatvėje atnešė apie vidurnaktį. Džiaugsmo ir emocijų niekas nebetramdė – kėlė ovacijas leidėjui Petrui Vileišiui, glėbesčiavosi, bučiavosi. Kadangi pats Vileišis tą vakarą sirguliavo, grupė darbuotojų jam „auksu ant šilko atspausdintą“ numerį nunešė į namus.

Vileišis nebuvo naujokas leidybos baruose – gerus du dešimtmečius viešai ir slapta rengė, leido ir spausdino lietuviškas knygas. Tai darė šalia pagrindinio legalaus darbo, kuriame statė tiltus, klojo geležinkelio bėgius Rusijos imperijos platybėse ir oficialiai išliko patikimu imperijos pavaldiniu. Jo žygiai dėl legalaus knygų leidimo lietuviškais raštmenimis ir jo paties „Autobiografijoje“ aprašyti. Rankraštinis Peterburgo lietuvių studentų laikraštis „Kalvis melagis“ dar 1875 metais buvo pirmasis bandymas. Per vėlesnius 20 metų Vileišis išleidžia beveik pusę šimto knygelių, kurių pusę pats parašo, kitą pusę užsako įvairiems autoriams, ar verčia iš svetimų kalbų. Kelias išleidžia legaliai Peterburge, gavęs valdžios leidimus. Bet daugelį jų leidžia nelegaliai Mažojoje Lietuvoje, įvairiose spaustuvėse Tilžėje, o iškilus grėsmei, kad caro valdžia gali iš vokiečių išgauti užsakovų vardus – ir Amerikoje. Vėliau, 1904 metais, tik gavęs leidimą Vilniaus žinių knygynui steigti, tos knygos, iki tol saugotos sandėliuose Tilžėje, apie 40 000 egzempliorių, skubiai geležinkeliu buvo pergabentos į Vilnių, ir sudarė pagrindą knygyno asortimentui.

Tačiau lietuviško dienraščio leidimas tuo metu buvo naujas didžiulis iššūkis – ir kalbinis, ir profesinis, ir ypač ekonominis. Laikraščio leidyba buvo brangus reikalas, net ir tokiam turtingam žmogui kaip Petras Vileišis. Jis nesutiko su valdžios siūloma laikraščio kaina, ir pasiūlė dvigubai pigesnę prenumeratą. Ir ne todėl, kad skaičiuoti nemokėtų, tą mokėjo labai gerai, o kad ir kiekvienas paprastas žmogus laikraštį galėtų įpirkti ar prenumeruoti. Ir kiekvieną mėnesį trūkstamą sumą vis pridėdavo, kol pats pinigų turėjo. Iššūkių buvo daug. Bet ne spaudos mašinos ar raidžių kasos ar kita įranga buvo didžiausia problema naujai spaustuvei įsteigti – jos buvo laiku užsakytos ir nupirktos. Ir net ne caro valdininkų vilkinami leidimai, ne kasdienė laikraščio cenzūra, buvo rimčiausios kliūtys, o stigo išmanančių žmonių: žurnalistų, redaktorių, labiausiai – lietuviškai mokančių raidžių rinkėjų, nes iš Tilžės buvo uždrausta jų atsivežti, o kiti nemokėjo lietuviškai.

Nerimą ir vargus atpirko suvokimas, kaip pirmojo „Vilniaus žinių“ numerio vedamajame rašė Jonas Jablonskis, kad „šiandien mes pradedame leisti iš Vilniaus Lietuvos dienraštį“. Tai buvo jaudinantį ir viltinga pradžia. Ji prikėlė, pritraukė, pažadino ir padrąsino daug naujų kūrybinių jėgų.

Ir šiandien iš gero šimtmečio perspektyvos matome, kokio kalibro asmenybė buvo Petras Vileišis, kokio masto darbus mums paliko, kokius stiprius pamatus Lietuvos atkūrimui paklojo. Negailėdamas nei laiko, nei jėgų, nei asmeninių uždirbtų kapitalų, kuriuos jis laisva valia iš gilaus vidinio įsitikinimo skyrė lietuvių ir lietuvybės sugrąžinimui į Vilnių, didysis mecenatas ir šiandien įkvepia mus tolesnei modernios Lietuvos statybai.

Vytauto Mačernio skaitymai Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto kieme (Antakalnio g. 6) vyks šį ketvirtadienį, gegužės 7 dieną, 15 valandą.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2023 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.