Ąžuolo vainiku pasipuošė būties dalininkas V. Braziūnas

„Viskas man per vėlai – nuo debiuto iki premijų. Aš visas per vėlai“, – kalbėjo Vladas Braziūnas. 63 metų poetui vakar Kaune buvo uždėtas tradicinio literatūros festivalio „Poezijos pavasaris“ ąžuolo vainikas.

Poezijos pavasario laureatas V.Braziūnas vakar vainikuotas Kauno Maironio lietuvių literatūros muziejaus sodelyje.<br>M.Patašiaus nuotr.
Poezijos pavasario laureatas V.Braziūnas vakar vainikuotas Kauno Maironio lietuvių literatūros muziejaus sodelyje.<br>M.Patašiaus nuotr.
Daugiau nuotraukų (2)

Ramūnas Gerbutavičius („Lietuvos rytas“)

May 30, 2015, 9:00 AM, atnaujinta Nov 25, 2017, 5:42 PM

Maironio premija ir „Poezijos pavasario“ laureato vardas V.Braziūnui skirti už pernai pasirodžiusią jo eilėraščių knygą „Stalo kalnas“, kurią išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla.

Jeigu reikėtų rasti raktą, atrakinantį į šią knygą sudėtus eilėraščius, gal geriausiai tiktų leidėjų paminėtas žodis „restauratorius“.

V.Braziūnas savo kūriniuose tarsi stengiasi restauruoti šimtmečių senumo istoriją, ieškoti dabarties ženklų mitologijoje, baltiškoje kultūroje, galų gale iš pasąmonės iškasti žmonijos patirties šukes, klaidžioti po „dausų Lietuvą“.

– Iki pilnos garbingiausių šalies literatūros premijų kolekcijos jums trūko tik „Poezijos pavasario“ laurų.

Kaip jaučiatės surinkęs visą apdovanojimų kolekciją – nuo Nacionalinės kultūros ir meno premijos iki „Poezijos pavasario“ laurų?

Gal poezijos srityje jau nebeliko ko siekti? – provokavau V.Braziūną.

– Laurų srityje jaučiuosi visaip, bet iš esmės gerai.

Poezijos sritis – visai kas kita. Čia tiesiog jaučiuosi. Iš esmės.

– Ar jums neatrodo, kad „Poezijos pavasario“ premija jums galbūt skirta per vėlai. Juolab kad ir ankstesnės jūsų knygos buvo jos vertos. Šis apdovanojimas buvo sumanytas jauniems kūrėjams paskatinti. Ar nematote čia problemos?

– Viskas man per vėlai – nuo debiuto iki premijų. Aš visas per vėlai. Bet kai šiuos faktus žinai, liauniesi spurdėti ir galvą sau kvaršinti. Dėl nuostatų taip pat.

Tik turiu patikslinti šitą „du viename“ painiavą: premija yra Maironio (jai tik treji metai), o šios premijos laureatas tampa ir „Poezijos pavasario“ laureatu. Taigi būsiu ir trečias, ir penkiasdešimt pirmasis vienu metu.

Aš irgi manau, kad žmones reikia pastebėti ir įvertinti laiku. Bet žinome, kad būna visaip: kur ropės sėta, ridikai dygsta. Guodžiuosi, kad bent jauniems kelio nebeužstosiu.

Beje, ir Nacionalinių kultūros ir meno premijų nuostatai kalba ne tik apie laureato nuopelnus, bet ir apie jo kūrybos skatinimą. Ir čia net aiškiau matyti, jog dažną skatinti reikėjo bent jau prieš ketvirtį amžiaus.

– Kuo jums apskritai svarbus „Poezijos pavasario“ festivalis?

Girdėti balsų, kad jis turėtų atsinaujinti, labiau prisitaikyti prie skubančios dabarties visuomenės?

Kokia jūsų nuomonė?

– Festivalis – pirmiausia žmonės. Brangūs ir artimi, susieti poezijos: skaitytojai, kolegos poetai ir vertėjai, lietuviai ir svečiai, pažįstami ir gal būsimi pažįstami, bičiuliai.

Mano nuomone, jei jau poezija pradės bandyti prisitaikyti ir bėgti patekom paskui civilizacijos rykščių plakamą visuomenę, draugiškai nurisnosime nebent iki to gardo, už kurio skerdykla.

Poezija nuo monstriškai besiplėtojančios civilizacijos dar bando žmogų kiek pristabdyti, palenkti jį prie savo paties esmės, prie dvasios.

Ir „Poezijos pavasaris“ gali pasinaujinti kokią drapanėlę. Taip ir daro, naujinasi, bet savęs išsižadėti dėl visuotinio skubėjimo nežinia kur – ginkdie.

– Savo poezijoje talentingai nardote po mitologijos, tautosakos, kalbos galimybių gelmes. Gal man tik taip atrodo, bet lyg ir privengiate dabarties būties ir buities labirintų. Jei aš teisus, kodėl?

– Būtis yra belaikė, kaip ir poezija. Kaip ir vienatinis paskiro žmogaus, būties dalininko, buvimas laikinose buities dekoracijose.

Gyvenu jos labirintuose, kai kuriuos perprantu, kai kurių – ne. Bet kodėl turėčiau atimti duoną iš politikų bei žurnalistų ir po mirgančią tų laikinybės labirintų kaitą gainioti savo eilėraštį?

– Su kuo būtų teisingiausia sieti jūsų naujausios knygos „Stalo kalnas“ pavadinimą? Su altoriumi? O gal su garsiaisiais kalnais Vilniuje ir Pietų Afrikos Respublikoje?

– O gal dar su kuo nors? Su viskuo leista, kas tik žadina vaizduotę.

– Vienas apžvalgininkas pažymėjo, kad naujausioje jūsų knygoje „Stalo kalnas“ galima pastebėti tam tikrų nežinios ženklų. Ar sutinkate? Ir apskritai – kuo, jūsų manymu, ši knyga išsiskiria jūsų kūrybos kontekste?

– Tai gerai: visažiniai teisuoliai pasitikėjimo man nekelia. Tokios knygos – taip pat. Priimu viską.

Štai kitas žmogus sakė, jog pagaliau V.Braziūnas parašęs knygą visiems, skaidrią ir suprantamą. O trečias man aiškino, kad ši knyga aš giliau nei kitose įgrimzdęs į etiologinių sakmių erdvėlaikį, kūrinijos pradžią, užlaikių karaliją.

Ir visi jie teisūs. Kaip ir tie, kurie pasakys dar ką nors tikėta ar netikėta.

Džiaugiuosi: vadinasi, knyga talpi.

– „Aš poezijos nesuprantu“ – ką atsakytumėte taip sakantiems skaitytojams? Kaip apibrėžtumėte, kas yra poezija ir kas yra gera poezija?

– Jei paguostų, – aš irgi nesuprantu.

Dažnai nuo jos, kieno nors, kokios nors, nuspūdinu šalin.

Retuomiais prie jos grįžtu, dažniau – ne. Žmonių aš irgi kartais, atrodo, nesuprantu. Užtat su jais ir gera. Bent jau nenuobodu.

Pelnė visas svarbiausias šalies premijas

Poetas, eseistas, vertėjas V.Braziūnas gimė 1952 m. Pasvalyje. 1962–1972 m. Vilniaus universitete studijavo žurnalistiką, 1997 m. ten pat baigė lietuvių kalbą ir literatūrą. Dirbo „Gimtojo krašto“, „Literatūros ir meno“, „Lietuvos ryto“ redakcijose. Nuo 1996 m. atsidėjo kūrybai.

Išleido 20 poezijos knygų. Tarp jų – „Slenka žaibas“, „Užkalinėti“, „lėmeilėmeilėmeilė“, „Būtasis nebaigtinis“, „Fontes amoris“. Poezija versta į albanų, armėnų, anglų, baltarusių, bosnių, bulgarų, gruzinų, hebrajų, italų, japonų, kinų, kroatų, latvių, lenkų, makedonų, prancūzų ir kt. kalbas.

Apdovanotas visomis svarbiausiomis šalies literatūros premijomis. 2013 m. pelnė Nacionalinę kultūros ir meno premiją už poetinius atradimus gilinantis į lietuvių kalbos lobyną ir baltiškąją pasaulėvoką.

***

laumės raistely velėja

kultuvėm daužo bailias

iš pragarmių koplytėlėn

atblyksinčias liepsneles

jų šviesą kuriu ar mirštu

nei apmaudu, nei baisu

kai Viešpaties žuvys iš pirštų

kai vieversiai iš ausų

iš kraujo, atmeni, dygo

smigūs nemigę uodai

lygos su tavo sargyba

spygavo pasklidai

čežėjo, kas netingėjo

skriejo pro šalį būriais

fėjos, apaštalai, gėjai

genijai ir juokdariai

telkės ir skelbė nuo kelmo

teisiųjų tiesas falcetu

nuodėmės tavo per švelnios

ir apskritai – tu ne tu

V.Braziūnas, iš knygos „Stalo kalnas“

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.