Tiek Vilniaus svečiai, tiek visi besidomintieji nuo šiol galės viena svarbiausių pasaulio kalbų skaityti dailiai iliustruotus K.Sabaliauskaitės apsakymus apie sostinę.
Rašytoją pastaruoju metu aplankė kelios geros naujienos. Tai – apsakymų rinkinys anglų kalba „Vilnius. Wilno. Vilna. Three Short Stories“ (išvertė Romas Kinka, išleido „Baltos lankos“) ir Liudo Dovydėno premija už „Silva rerum III“, kuri bus įteikta rugpjūčio 19-ąją Rokiškyje.
„Premija – labai netikėta. Nepriklausau nei Rašytojų sąjungai, nei kitoms kūrybinėms organizacijoms, tad malonu gauti nepriklausomą, rašytojo sūnaus Jono Dovydėno įsteigtą apdovanojimą, peržengiantį cecho ribas ir įvertinantį tokius vienišius kaip aš.
Prie šių dviejų naujienų paminėčiau trečiąją – rugsėjį Lenkijoje pasirodys „Silva rerum“ vertimas į lenkų kalbą, talentingai išverstas Izabelos Korybut-Daszkiewicz. Knygą išleido „Znak“ – Czeslawo Miloszo ir Wislawos Szymborskos leidykla“, – sakė K.Sabaliauskaitė.
– Nors jūsų ir L.Dovydėno kūryba labai skiriasi, bet vis dėlto koks jūsų santykis su šiuo žurnalistu ir rašytoju, pusę gyvenimo praleidusiu JAV? Ar yra kokių nors sąlyčio taškų, kurie jums būtų įdomūs ir reikšmingi?
– Likimas lėmė man gyventi visai kitais laikais. Nė negalima to lyginti su istorijos mėsmale, į kurią buvo patekęs Liudas Dovydėnas. Bet reikšminga yra tai, jog jis buvo tapęs garsiu ir svarbiu balsu, Vakaruose kalbėjusiu apie stalinizmo nusikaltimus.
„Diktatūra yra didžiausias nusikaltimas tikėjimui ir laisvei“ – tai jo žodžiai, su kuriais visiškai sutinku. Sąlyčio taškas turbūt būtų žurnalistika, iš kurios prieš penkerius metus pasitraukiau. Ji – puiki gyvenimo stebėjimo mokykla kiekvienam rašytojui.
– Anglų kalba išleistame rinkinyje „Vilnius. Wilno. Vilna. Three Short Stories“ sudėti trys apsakymai iš „Danieliaus Dalbos ir kitų istorijų“: „Juodieji Franko perlai“, „Vilnerio sugrįžimas“ ir „Vilniaus vėtrungės“. Pasirinkdama šiuos kūrinius greičiausiai siekėte anglakalbiams skaitytojams atskleisti, pristatyti tris Vilniaus praeities klodus: lenkiškąjį, žydiškąjį ir sovietinį. Kas dar jums buvo svarbu sudarant šį anglakalbį rinkinį?
– Smulkiausios detalės. Kokybė – visų pirma, vertimo. Dizaino, iliustracijų parinkimas. Norėjosi sukurti estetišką, reprezentacinį, bet ne oficiozinį leidinį apie Vilnių.
Džiugu, kad jo svarba patikėjo Nacionalinis Muziejus ir Vrublevsių biblioteka, leidę naudoti istorines Jano Bulhako nuotraukas ir Nacionalinės premijos laureatas fotografas Romualdas Rakauskas, kurio kūryba žaviuosi.
Vaizdai, kuriuos atrinkau, yra veikiau asociatyvūs, bet – ikoniški. Jie apie Vilnių byloja tūkstančiais žodžių. Ar tai būtų Aušros Vartų votai, ar Samuelio Vilnerio jaunystę primenantis balionų pardavėjas Kaziuko mugėje?
Ar Vilniaus Dailės akademijos koridorius, kuriuo kažkada vaikščiojo Jacques Lipschitzas ir Chaimas Soutine'as, ar Romualdo Rakausko kadras, kaip sovietinis sunkvežimis su betono plokštėmis tarsi prievartaudamas Senamiestį skverbiasi į Dominikonų gatvę?
Net gelsvas viršelis parinktas simboliškai – tarsi rusvas senasis Vilniaus Senamiesčio tinkas. Gaila, kad žadėtos paramos šiam leidiniui nesulaukėme nei iš „Lietuviškų knygų“, nei iš Kultūros tarybos.
– Jūsų apsakymus į anglų kalbą išvertė Londone gyvenantis vertėjas Romas Kinka. Ar vertėjas susidūrė su daug sudėtingų vietų, dėl kurių turėjo kreiptis į jus pagalbos?
– Taip, mano tekstai sudėtingi, tačiau R.Kinka puikiai susidorojo. Man visiškai nereikėjo jo gelbėti – tik džiaugiausi vertėjo teksto pajauta, jo erudicija komentaruose.
Buvo, žinoma, vietų, kur tikslinome subtiliausius reikšmės ar ritmikos niuansus. Na, maždaug siūliau, kad „čia gal dėl ritmo reikėtų triskiemenio sinonimo“. Bet tai perfekcionistinės subtilybės, kurias R.Kinka, pats būdamas perfekcionistas, puikiai suprato.
Šiuo atveju tikrai sutapo vertėjo ir teksto energija – juk būna, kad net ir labai geram vertėjui kokio autoriaus tekstas tiesiog nelimpa. R.Kinka išvertė taip, lyg būčiau pati parašiusi angliškai.
– Jei kalbėtume apie dabartinį Vilnių, ar dar liko jame vietų, kurios ne muziejiškai atspindėtų lenkiškojo, žydiškojo ir sovietinio miesto atmintį?
– Norėčiau pertarti – nesuteikime neigiamos reikšmės ar atgyvenusio atspalvio žodžiui „muziejus“. Geriausi pasaulio muziejai šiandien yra anšlaginės, novatoriškos, visuomenei aktualios ir gyvos erdvės. Be muziejaus kaip kolektyvinės atminties saugyklos ir įvaizdintojo esame pasmerkti būti istorijoje nesusivokiančiomis amebomis be estetinio skonio.
Todėl – tegul tik būna mieste daug šiuolaikiškų aukšto lygio muziejinės miesto istorijos atminties vietų.
Žydiškojo ir ikikarinio Vilniaus reliktų smarkiai trūksta, nes būtent tą Vilnių sovietai kryptingai naikino, trynė iš atminties, tuo tarpu sovietinio – apstu. Apie tai skaitykite apsakyme „Vilniaus vėtrungės“.
Gaila tik, kad dabar tas laikotarpis pradedamas nepelnytai „glamūrizuoti“, siekiama antrarūšę, atsilikusią sovietmečio architektūrą pristatyti kaip vertingą, o į miesto paveldosaugą dažnai yra nusitęsusios tos pačios sovietinės gijos.
Dažnai ir šiandien diletantizmo paradui vadovauja tie patys nusenę, morališkai dar sovietmetyje gyvenantys asmenys, nieko bendra neturintys su civilizuotos Europos paveldosaugos konceptais, liepiančiais ne „atstatyti“ kuriant Valdovų rūmų tipo „kolchozo baroką“, o subtiliai konservuoti, išsaugant ir atskleidžiant tai, kas tikra.
Tikiuosi, jog „Three Short Stories“ parodo gyvosios atminties alternatyvas bei tai, kad Vilnius negali būti perskaitytas viena kalba, vien per vienos bendruomenės istoriją.
– Vilnius pamažu nusikrato sovietinių drabužių. Neseniai buvo nukeltos Žaliojo tilto skulptūros. Jūsų manymu, kas ant šio tilto galėtų atsirasti vietoj sovietinių paminklų?
– Puikiai architektūriškai rekonstruotas Žaliasis tiltas. Tiesiog tiltas – kaip ikoniškas, vertingas architektūros kūrinys, kuris būtų įtrauktas į tarptautinius architektūros almanachus bei albumus ir šitaip garsintų Vilniaus miestą.
Tai būtų pats tikriausias įrodymas, kad pagaliau išsigydėme sovietines traumas ir nebe romantiniais ar totalitariniais monumentais, bet aukšto estetinio lygio kūryba pažymime savo, kaip laisvę atkovojusios tautos, teritoriją.
Tas pat ir su Lukiškių aikšte, kuri visada buvo bendruomenės, turgaus, susibūrimo vieta. Tik štai cariniai okupantai ją bandė apnuodyti kardami sukilėlius, o sovietiniai – pastatydami nuo miestiečių „meilės“ milicininkų saugomą Leniną.
Ne trinkelės ir monumentai, o Lukiškių aikštės kaip neformalios, dailiai apželdintos erdvės grąžinimas miestiečiams su vaikais, sumuštiniais ir laikraščiais būtų geriausias paminklas laisvei.
Palikčiau tik prabangias, vintažiškai stilingomis jau tapusias lempas – kaip laisvų žmonių gestą, kad iš sovietmečio pragmatiškai galime pasiimti tik tai, kas funkcionalu ir neideologizuota.
Gynusiems Žaliojo tilto skulptūras nuraminti galima pastatyti kitą sovietmečiu sukurtą paminklą – Konstantino Bogdano, 1863 m. sukilėliams. Jis bent jau turėjo meninės rezistencijos atspalvį ir be savo hiperrealistinės formos turi konceptualų krūvį.
– Nemažai metų gyvenate tarp Londono ir Vilniaus. Jums gal kiek geriau pažįstama anglakalbių knygų rinka. Sakykite, ar lietuvių literatūra turi galimybių Didžiojoje Britanijoje, JAV? Ko trūksta, kad tos galimybės būtų didesnės? Gal valstybė turėtų daugiau prisidėti kurdama savo literatūrinį įvaizdį? Kaip daugelį metų daro, tarkime, Švedija?
– Gera literatūra visada turi galimybių peržengti sienas. Bėda ta, kad Lietuvos (o ir kai kurių kitų Centrinės bei Rytų Europos literatūra) turi tam tikrą neigiamą stigmą britų leidėjų tarpe – kad yra pilkoka, monotoniška, buitiškai eseistiška, stokojanti stipriai sukonstruoto pasakojimo, ryškių personažų, to, kas vadinama „storytelling“ (liet. „pasakojimo“).
Jokiu būdu nereiškia, kad ji visa tokia ir yra. Tačiau tas stereotipas yra gajus ir jį įveikti prireiks ne vienerių metų ir ne vieno bestselerio. Juolab kad britai apskritai labai mažai leidžia verstinės užsienio literatūros ir nusigriebia tik „grietinėlę“.
Kalbant apie vertimų sklaidą ir valstybės rėmimą iš mano asmeninės patirties – bandomieji ištraukų vertimai (kurie ypač svarbūs pradiniame etape sudominant leidėjus) – daugiau kartų buvo neparemti nei sulaukė paramos, nors užsienio leidėjai ir vertėjai nuolat domisi mano kūryba.
Užsienio vertėjų paraiškos atsitrenkia į vietinius „ekspertus“, kurie, nepaisydami viso užsieniečių susidomėjimo, puikių recenzijų ir pelnytų premijų, nuolat nusprendžia neparemti. Taip buvo nekart „užtrumpinti“ vertimai į italų, vokiečių, turkų kalbas – o būtų buvęs pirmas bandymas prakalbinti lietuvių prozą turkiškai.
„Three Short Stories“ vertimas į anglų kalbą irgi nesulaukė valstybės paramos. Tai, kad paremtas vertimas į lenkų kalbą – veikiau nuostabi, stebuklinga išimtis, už kurią esu labai dėkinga.
Lietuvos kultūros institutas maloniai apmoka autorių keliones į knygų muges, literatūros festivalius, už tai ačiū. Tačiau tarptautinei lietuvių literatūros sklaidai svarbiausi yra būtent bandomieji vertimai į užsienio kalbas, o dėl jų dukart per metus sprendžia kažkokie mistiniai trumparegiai „ekspertai“ – ir paramos mano vertėjai tuomet negauna.
Apmaudu, nes jaučiu, kad Lietuvai ir jos kultūros, istorijos garsinimui galėčiau padaryti daug daugiau turėdama bent elementarų valstybės palaikymą.
– Koks serijos „Silva rerum“ likimas? Ar jūsų galvoje, o gal jau ir popieriuje sukasi jos tęsinys?
– Dar 2008 metais atėjusi su rankraščiu pas leidėją, žinojau, kiek „Silva rerum“ dalių ir apie ką noriu parašyti. „Baltos lankos“ šį sumanymą irgi žino.
Nebuvo taip, kad pasirodė pirmasis romanas, susilaukė sėkmės, o tada, pasibalnojusi sėkmės arkliuką nusprendžiau parašyti tęsinį, po to – dar vieną... Ne, nuo pat pradžių žinojau, ką ir kaip noriu parašyti.
Bet tai – sudėtingas procesas, kurio nepaskubinsi ir neįsprausi į rėmus, nes gali nukentėti kokybė. Kartais nutinka, kad supranti, jog reikia perskaityti dar maždaug 10–15 rimtų mokslinių studijų ar kažkur nukeliauti vien tam, kad galėtum parašyti kelias pastraipas. Ir kartais geriau nesidalinti planais, kol jie neįgyvendinti.
– Jei trumpam pamirštume literatūrą, kas, be jos, pastaruoju metu jus labiausiai džiugina ir liūdina?
– Džiugina daugiausiai privatūs, asmeniniai dalykai. Galimybė kurti, tyrinėti, galimybė kartkartėmis užsisklęsti – ką tik grįžau iš savaitę trukusios vienumos Pažaislyje.
Džiugina ir intelektualiniai, estetiniai nuotykiai, įspūdžiai: kelionės, knygos, parodos, muzika, spektakliai (pavyzdžiui – nuostabus Edgaro Montvido pasirodymas fantastiškame Glaindborno „Pagrobimo iš seralio“ pastatyme).
Liūdina – provincialūs, neprofesionalūs, ne iš pašaukimo ar strateginės vizijos, bet dėl politinės konjuktūros ir partinio patogumo aukščiausiuose Lietuvos kultūros ir švietimo sistemų postuose atsidūrę atsitiktiniai žmonės, kurių trumparegystė kenkia visiems Lietuvos kūrėjams ir mokslo žmonėms.
Situaciją neseniai labai tiksliai pakomentavo Oskaras Koršunovas: „Šiuo metu turime mirtiną derinį – kultūrą be politikos ir politiką be kultūros. Dėl jo Lietuva pati save apvaginėja ir pasmerkta tapti neįdomi.“ Neturiu nė ką pridurti. Nebent tai, kad mes turime šitai bendromis jėgomis tiesiog įveikti.
