Penkiolikos metų baigė mokyklą ir išvyko mokytis į San Diego koledžą, po to Edinburgo universitete studijavo senąją graikų kalbą ir literatūrą. Baigusi klasikinės filologijos bakalauro studijas, įstojo į magistrantūrą, bet netrukus metė mokslus ir persikėlė į Japoniją. Šiuo metu ji gyvena nedidelėje saloje Meino pakrantėje su draugu, dviem šunimis ir užsispyrusia kate.
Portalas booksforkeeps.co.uk pažymi, kad rašytoja Catherynne M. Valente yra „Mythopoeic“, „Locus“, „Nebula“, „Hugo“ ir kt. premijų laureatė.
Neseniai lietuviškai išleista pirma jos knyga paaugliams „Mergaitė, kuri laivą pasidarė ir Pasakų šalį apiplaukė“ (iš anglų k. vertė Vytautas Stankus, išleido „Tyto alba“). Ji įvertinta „Andre Nortono“, „CulturGeeks“ ir „Locus premijomis“.
Šį rudenį „Tyto alba“ išleis dar dvi C. M. Valente‘s knygas – „Mergaitė, kuri nusileido po Pasakų šalimi ir ten kėlė linksmybes“ ir „Mergaitė, kuri pakilo virš Pasakų šalies ir perskėlė mėnulį“.
Pasak rašytojos – pagrindinė „Mergaičių“ žinia labai paprasta – neatsisakykite galimybių, visada sakykite „taip“ nuotykiams ir pasauliui.
Catherynne Valente, nuolat klausinėjama, kaip parašė tokias knygas, nusprendė pati papasakoti, KODĖL parašė:
– Norėjau pasakyti vaikams ir suaugusiesiems, kad jie nebijotų nuotykių, magijos ir keistenybių. Iš esmės mūsų kultūroje yra nedaug pasakojimų, kuriuose tai būtų akcentuojama.
Be abejonės, sakyti „taip“ yra pavojinga, baisu ir nesaugu. Niekada nežinai, kas gali nutikti. Pasakyti „ne“ daug lengviau – tada negrės jokie pokyčiai, o išorinis pasaulis liks ten, kažkur toli. Paprastai knygose apie portalus ir paralelinius pasaulius vaikas aptinka kelią į magišką pasaulį ir išgelbsti jį dažniausiai nuo kokių nors vietinių tironų.
Jeigu aš kažkuriuo savo gyvenimo momentu rasčiau kelią į kitą pasaulį, niekada neatsisakyčiau jo ištyrinėti ir tikrai nesiveržčiau namo kaip dauguma tokių knygų herojų.
Vaikystėje aš desperatiškai troškau magijos. Būčiau bet ką atidavusi už duris į kitą pasaulį, už portalą į kokį paslaptingą mišką. Niekada nesupratau rašytojų poreikio užbaigti tą gražų sapną ir sugrąžinti herojus namo – galbūt todėl, kad „namai“ man niekada nereiškė saugumo. Ne visada „namai“ garantuoja saugumą.
Viena priežasčių, kodėl fantastika dažnai yra nelabai vertinama, yra ta, kad ji mums dovanoja idėją, jog pasaulyje esama šio to daugiau, nei mums duota, kad gali būti dar kažkas ir kad sunkus darbas ir nuolatinis judėjimas – dar ne viskas, kad galbūt ne tai svarbiausia šioje visatoje.
Tačiau iš svajotojų išeina prasti darbuotojai, todėl reikia juos įtikinti, kad vis tiek stengtųsi, net jei jaučiasi apgailėtinai, nes visa kita atseit yra melas ir blogis.
Nusprendžiau, kad jei rašysiu knygą apie paralelinį pasaulį, išsiųsiu vaiką į nuostabią šalį, kur jam teks atlikti daugybę žygdarbių ir demonstruoti pašėlusią drąsą. Aš tikrai neseksiu kitų rašytojų pėdomis. Ypač todėl, kad ten planavau išsiųsti mergaitę.
Pernelyg dažnai tokio tipo knygose (ypač klasikiniuose fantastikos kūriniuose) mergaitės nuvertinamos – joms skiriama gerokai mažiau vietos nei berniukams, be to, jos neturi ir didelio pasirinkimo, nes jų elgsena knygoje atspindi realų pasaulį, kur mergaitės galimybės dažnai apibrėžiamos remiantis jos gebėjimu reikiamu metu pasakyti „ne“ – mergintojams, žemesnio luomo atstovams, tarnams, netgi pačiai sau. O aš norėjau, kad mano mergaitė pasirinktų alternatyvą: išdrįstų pasakyti „taip“, išdrįstų kurti savą istoriją ir, žinoma, plaukti pačios pasidarytu laivu...
Mano knygos herojė Rugsėjė nėra blogiukė. Ji – vaikas, dar nežinantis, kas ji yra ir kuo nori būti, kaip buvo daugeliui mūsų sulaukus dvylikos metų. Bet ji žino, ko nori, – tai yra visko, kas magiška ir nevaldoma. Rugsėjė – stipri ir ištikima, ji nieko neatsisako, net jeigu tai ir skausminga. Tai daugiau nei tiesiog istorija apie mergaitę, išgelbėjusią Pasakų šalį. Jei Markizės planas būtų išdegęs, Pasakų šalis būtų pražuvusi. Nenoriu išduoti, kuo viskas baigsis, bet tik Rugsėjės dėka buvo išsaugota galimybė pasirinkti, pasakyti „taip“...
Aš parašiau knygą apie mergaitę, kuri niekada nesakė „ne“. Ji įžengia į Pasakų šalį ne todėl, kad netikėtai įkrenta į kažkokį urvą, pereina spintą ar nusiveja triušį. Toks jos sprendimas. Ir netgi pačiais sunkiausiais ar pavojingiausiais momentais ji neima svajoti apie grįžimą namo. Žaliasis vėjas pasirodo prie jos lango raitas ant skraidančios leopardės ir paklausia, ar ji nenorėtų skristi su juo. Jai tereikia sutikti. Jei ji nori palikti šį pasaulį ir nukeliauti į kitą – į beprotišką, žavingą ir nematytą šalį – jis galįs ją nugabenti, bet neatsakąs už pasekmes. Ir ji sutinka...
- Kas Jus paskatino jas rašyti?
– 2009-ųjų pradžioje JAV ištiko ekonominė krizė. Mano vyras neteko darbo, o aš negalėjau parduoti savo naujausio rankraščio. Buvo metas, kai mes net nežinojom, iš kur gauti pinigų kito mėnesio nuomai. Tada nusprendžiau parašyti istoriją apie Pasakų šalį.
Tikėjausi, kad ji padės mums išsikapstyti iš finansinės duobės. Sąmoningai veiksmo vieta pasirinkau Pasakų šalį. Paskelbusi pirmuosius skyrius internete, sulaukiau milžiniško susidomėjimo – apie tokį pasisekimą nebūčiau drįsusi net pasvajoti. Kartais man sunku patikėti, kad „Mergaitė, kuri laivą pasidarė ir Pasakų šalį apiplaukė“ gyvena savo gyvenimą...
- Tai Jūsų pirmoji knyga jauniesiems skaitytojams. Ar sąmoningai nusprendėte rašyti knygą 10-15 metų vaikams ir paaugliams? Kuo ši knyga skiriasi nuo kitų Jūsų romanų, skirtų suaugusiesiems?
Sąmoningai pasirinkau tokią amžiaus grupę, nes knyga „Mergaitė, kuri laivą pasidarė ir Pasakų šalį apiplaukė“ minima mano romane „Palimpsestas“ ir priskiriama vaikų literatūrai. Ji sukurta remiantis tais pačiais principais kaip ir klasikinės vaikiškos knygos, su kuriomis dauguma mūsų užaugome. Knygoje nagrinėjami brendimo ir saviraiškos klausimai, ieškoma atsakymo, kaip jaunam žmogui rasti savo vietą pasaulyje.
Kadangi rašiau knygą jaunesniems skaitytojams, stengiausi supaprastinti kalbą ir siužetą, mat vaikai neturi tiek kantrybės, kad skaitytų perdėtai išmoningą pasakojimą.
Todėl skyriai yra trumpi ir kiekviename jų nutinka kas nors nauja. Be to, pagrindinė veikėja yra dvylikametė mergaitė Rugsėjė, knygoje ji patiria daugybę nuotykių. Tiesa, ir šioje istorijoje nevengiu temų, kurias nagrinėju suaugusiesiems skirtose knygose: šeimos kūrimas, vienišumas, tarpusavio ryšys, tik skaudžią realybę perpasakoju pasitelkdama pasakas ir įvairių tautų folklorą. Ir čia mažiau povandeninių srovių nei kituose mano romanuose.
- Pirmajame knygos skyriuje Rugsėjė plaudama įsipykusius puodelius sumano išlipti pro virtuvės langą ir nuskrenda ant leopardės į Pasakų šalį. Ar jos virtuvės langas – šių laikų stebuklinga drabužių spinta arba veidrodis?
– Niekada apie tai nepagalvojau! Taip, išlipusi pro virtuvės langą ji tarsi peržengia savotišką slenkstį – ši namo dalis skiria jos pasaulį nuo kito, dar nepažinto. Namai visada yra magiška vieta, skirianti mums pažįstamą pasaulį nuo išorinio, civilizuotą – nuo laukinio. Ir mes patys turime išsiaiškinti, kaip nukeliauti į kitą pasaulį – dažnai tas kitas pasaulis yra paauglystės ir brendimo metafora.
Norėdami užaugti ir rasti savo kelią privalome apiplaukti mūsų vaikystės namus. O tą kelią ne taip lengva rasti, retai jis nusidriekia vos atidarius duris...
- Iš pradžių „Mergaitės, kuri laivą pasidarė...“ tekstai pasirodė internete, atskiromis dalimis. Kaip tokia publikavimo forma paveikė pačią istoriją ir rašymo stilių?
– Knygos prigimtį atskleidžia jos struktūra. Pažvelkite į skyrius – kiekvienas jų baigiasi kokiu nors įdomiu, jaudinamu momentu, skirtu sužadinti skaitytojui smalsumą ir priversti jį grįžti prie šios istorijos kitą savaitę, dar kitą ir t.t. Sprendžiant iš atsiliepimų, daugeliui žmonių labai patiko skyrių aprašymai, bet tiesa ta, kad jie atsirado tam, kad paskatintų skaitytoją spustelėti nuorodą. Ši gudrybė – sena kaip pasaulis.
Šiame pasaulyje nėra nieko naujo, nauja – tai pamiršta sena...
Be to, pasirinkus tokią publikavimo formą, man reikėjo daug rimčiau nei paprastai planuoti būsimus įvykius ir siužetinius vingius, juk negalėjau kada panorėjusi grįžti atgal ir ką nors keisti.
Teko iškart apsispręsti, kas laukia Rugsėjės, kokia bus pabaiga. Man prie širdies kur kas organiškesnis metodas, kai matydama, kurlink plėtojasi siužetas, galiu grįžti atgal ir ką nors pataisyti, pamėtyti pėdas. Bet kai rašai ir publikuoji knygą atskiromis dalimis, privalai turėti tikslų planą ir jo laikytis.
- Kaip manote, kodėl ši istorija sulaukė tokio didelio susidomėjimo?
– Buvau priblokšta – atsiliepimų ir skaitančiųjų skaičius didėjo protu nesuvokiamu greičiu – lyg virusas. Matyt, susidėjo keletas aplinkybių – tuo metu jau buvau žinoma autorė, išleidusi kelias knygas, ir pasiūliau skaitytojams patrauklią istoriją.
Be to, ji buvo skirta 10-15 metų skaitytojams, nors iki tol dar nebuvau nieko panašaus rašiusi, ką ir kalbėti apie tai, kad joje gausu neįprastų ir komiškų elementų bei keistenybių.
Skaitant apie Rugsėjės nuotykius Pasakų šalyje, apima senas geras jausmas – visai kaip vaikystėje, kai įsikniaubdavome į pamėgtas knygas, bet su nežymiu skirtumu, mat manojoje herojės laukia daugiau pavojų. Nesu tikra, ar kada galėsiu parašyti ką nors tokio įspūdingo kaip „Mergaitė, kuri laivą pasidarė ir Pasakų šalį apiplaukė“ ir pakartoti jos sėkmę...
Parengė Jūratė Dzermeikaitė
