- „Tapau jotvingiu“ – taip daugelis „Poetinio Druskininkų rudens“ laureatų pasidžiaugia po festivalio. Ar jūs, tapęs jotvingiu, jaučiate kokių nors judesių savo viduje? – paklausiau Rolando Rastauskas.
– Netikėtumo ir dėkingumo „Jotvingių tarybai“ spazmą. Lenkiuosi jiems. Šiuo metu esu paskendęs daugiau tikslaus apskaičiavimo, o ne įkvėpimo reikalaujančiuose darbuose – leidyklai „Apostrofa“ baigiu rengti savo esė trečiąjį tomą, ne už kalnų Adomo Mickevičiaus „Vėlinių“ pastatymas Varšuvos nacionaliniame teatre (esu Eimunto Nekrošiaus dramaturgas), dar keli teatriniai sumanymai namuose, tad poetiniai nušvitimai, neslėpsime, lieka kiek prigesinti.
– „Poetinis Druskininkų ruduo“ šiemet vyko 26-ąjį kartą. Koks jūsų santykis su šiuo festivaliu, kurį kai kurie pavadina ne visuomenei, o patiems dalyviams skirta švente?
– Na, sutikite, turi būti šventė ir poetų gatvėje. Mačiau, kaip gimė PDR – tarptautinio, dabar jau legendinio, Vilenicos festivalio Slovėnijoje pavyzdžiu, kur drauge su Kornelijumi Plateliu esame praleidę nemažai nemigo naktų.
Taip, ilgainiui PDR tarsi skilo į dvi dalis – kartais nedaugeliui žinomų užsienio autorių ir jaunųjų vietos genijų, – bet ir tame nematau nieko bloga: pirmieji vis tiek atsitrenkia į antruosius, viskas ima kibirkščiuoti, daugintis, tos kibirkštys tradiciškai nusėda puikiame festivalio almanache.
– Vieni teigia, kad poeto ir poezijos vaidmuo beveik nesikeičia nuo Homero laikų. Kiti tikina, kad poetas ir poezija netikrumo kupiname dabarties pasaulyje praranda savo reikšmę. Kaip yra jūsų manymu? Koks poeto ir poezijos vaidmuo šiandienos Lietuvos kultūroje, virstančioje projektine mėsmale?
– Klausimuose užkoduotos įtampos tikrai egzistuoja. Tik nereiktų pamiršti, kad poezija – ne kolektyvinis, ne grupinis veiksmas. Čia vienetinis talentas virsta vienatiniu, ir tada viskas stoja į vietas: poetas „atgieda“ už visus prisegtliežuvius, parodydamas pasaulį naujoje šviesoje. Jo balsas ir jo ritmas sykiu yra ir to pasaulio gyvybingumo įrodymas. Bet retsykiais, tarkime, įstabaus Ukrainos poeto Serhijaus Žadano atveju, poetas „atgieda“ ir už kolektyvą. – Gal ir simptomiška, kad šių metų festivalis skirtas kūrybinei krizei. Ar jums yra tekę patirti tai, ką festivalio rengėjai vadina balto popieriaus lapo baime, kūrybingumo krize, išmonės santaupų bankų griūtimi, avarija fantazijos išteklių rezervuare, problemomis su galva? Kaip manote, ar visokios krizės poetui labiau padeda ar labiau kenkia?
– Visa, ką gan poetiškai ir sykiu ironiškai išvardijot, esu ne kartą ir ne du patyręs savo kailiu.
Krize minėtų būsenų nevadinčiau: tau nutilus, geriau girdėti tų didžiųjų ir tauriųjų balsai, kuriuos šiuolaikybės triukšmas ir įniršis kartais tarsi nuplauna. Osipas Mandelštamas, Dylanas Thomasas, Paulis Celanas ar Judita Vaičiūnaitė tada ištiesia tau ranką.
– Jei kalbėtume apie įkvėpimo žemę, kokie dalykai jus skatina rašyti eilėraščius?
– Jei pasakyčiau: noras patekti „Mirusiųjų poetų draugijon“, turbūt nusišypsotumėt.
Gal čia vis dėlto padėkime daugtaškį: Druskininkuose įvyko šventė, atriedėjo ruduo – astrologiškai ne tik mano, bet ir kitų, žymiai puikesnių (ko verta vien Marina Cvetajeva!), poetų gimties ir įkvėpimo laikas.
* * *
* Rolandas Rastauskas (g. 1954) – poetas, eseistas, dramaturgas, vertėjas.1978 m. VU baigė anglų kalbą ir literatūrą. 1978–1986 m. dirbo redaktoriumi Operos ir baleto teatre, dėstė VU. 1986 m. persikėlė į Klaipėdą, organizavo gatvės vaidinimus-performansus.
* Stažavosi Londono nacionaliniame, Edinburgo „The Traverse“ ir Skarboro teatruose. Klaipėdos universiteto docentas. Daugelio tarptautinių kultūros projektų ir konferencijų dalyvis, meno festivalių konsultantas. 1989–1990 m. – „Atgimimo“, 1993–2003 m. – “Lietuvos ryto“, 2003–2004 m. – „Akiračių“ (Čikaga), nuo 2005 m. – „Verslo klasės“ skiltininkas.
Debiutavo eilėraščių knyga „Albumas“ (1987). Vėliau išleido eilėraščių rinkinius „Albumas“ (1987), „Tinginio raudos“ (1992), „Aktorius pasitraukia“ (1996), „Metimas“ (kartu su Arkadijumi Gotesmanu, 2006), pjesių rinkinį „Lenktynių aitvaras. Talmantas žuvėdra“ (1989), esė knygas „Kitas pasaulis“ ir „Privati teritorija“.
2001 m. R. Rastauskui paskirta LR Kultūros ministerijos premija už geriausią metų kultūrinę publicistiką, 2006-aisiais – Ievos Simonaitytės premija bei Lietuvos literatūros ir tautosakos instituto premija už geriausią 2005-ųjų metų knygą „Kitas pasaulis“, 2010 m. tapo Nacionelinės kultūros ir meno premijos laureatu.
