Eliza iš tamsaus koridoriaus basa, naktiniais marškinėliais, įsitempusi stebi, kaip jis kemša blynus, kaip stropiai nubraukia nuo stalo kiekvieną ištiškusios per tokį skubėjimą grietinės lašelį ir nulaižo pirštą pageltusiu suskilusiu nagu, o Milda ir Vladas kažkodėl lyg melsdamiesi pagarbiai žiūri, kaip jis bjauriai ryja, ir tyli.
Pabaigęs visą lėkštę tas ankstyvas svečias apsidaro lyg atsibudęs, valosi lūpas, paima duonos gabalėlį, juo švariai valo, valo, lyg šuva liežuviu išlaižo lėkštę ir dabar ramiai gnaibo duoną ir po mažytį trupinėlį deda į savo nepasotinamą burną.
Už langų švinta giedras saulėtas rytas, rūkas sklaidosi.
Šuo snaudžia ant saulės prie savo būdos ir nepastebi, kaip akiplėšiškai drąsi varna su atsiknojusia iš sparno plunksna įkiša snapą į jo dubenį, išsitraukia mėsgalį, ramiai nusineša krypuodama į šoną. Šuo pramerkia akis, loja pažemintas, draskosi, ir tik tada varna pakyla su grobiu ir skrenda į mišką.
Vladas atsargiai ima blynų valgytojo valdiškus popierius, surašytus violetiniu rašalu, su baugiais antspaudais, parašais ir, užsidėjęs akinius, skaito.
Pablyškusi Eliza savo kambary ant lovos varto prieškarinius Nepriklausomos Lietuvos iliustruotus žurnalus su garsiomis kino ar operos artistėmis, ministrų žmonomis labdaros vakarėliuose ir jos ranka vos vos virpa. Ji pabando atsisėsti taip, kaip įžymioji anos, dingusios Lietuvos, baleto artistė su pirštinaitėm iki alkūnių, kiek atlošusi galvą, apnuoginusi kaklą, piršteliu parėmusi smakrą, kita ranka glausdama prie krūtinės baltą leliją.
Vladas pakelia galvą nuo popierių į Mildą ir ši sako jam:
– Eisiu, pažadinsiu mūsų karalaitę.
Milda atsargiai praveria Elizos kambario duris – Eliza su šilkine suknele, jos lūpos ryškiai raudonai išdažytos, ji stovi prieš veidrodį gracingai atsilošusi ir laiko rankoje baltas pirštinaites.
– Atvažiavo Goldbergas. Papasakojo, kaip Vlado teta Teofilė Sibire išgelbėjo jam gyvybę. Turėjo paslėpusi kelias žuvies galvas ir kelias bulvių lupynas, viršininkai jas išpylė su pamazgom, tai ji spėjo susirinkti... išsivirė sriubą ir su Goldbergu pasidalijo, neleido jam numirt. Bet ji pati ir teta Bronė neišgyveno. Lapės jų kūnus apgraužė, – sako Milda. – O apie Levinsonus, tavo tėvus, gal geriau pats Goldbergas tau papasakos...
– Papasakos, kad jie irgi mirė?
– Taip, jie mirė. Tėvelis labai rūpinosi tavo motina. Jis labai ją mylėjo ir abu numirė iš šalčio ir bado. Apsikabinę... Užmigo... Gal daugiau tau Goldbergas papasakos.
– Jis bjauriai ryja... taškosi ir purvinus pirštus kiša į burną... Jis visus blynus...
– Jis nekaltas, iš baisaus bado toks įprotis. Palauk, tu matei, kaip jis valgė? Tu nemiegojai? Tu girdėjai, ką jis pasakojo?
– Mano mama labai dvokdavo, kai atšildavo. Kaimynai pykdavo. Visąlaik apsišlapindavo... buvo permirkus šlapimu... – šaižiai sako Eliza. – Mano mama kliedėdama džiaugėsi, kad pagaliau išsivežė Lėją ir Esterą į Žydų Tėvynę. Ten palmės, ir visi žydai sotūs, saugūs ir linksmi. Ir dar aš girdėjau, kad jis pasižadėjo surasti Lėją ir Esterą ir išvežti jas į Žydų Tėvynę. Ten jų dėdė, o Šveicarijoje jų pusbrolis ir Levinsono pinigai. Ir visiems, kas padės surasti ir išvežti Lėją ir Esterą, bus gerai atsilyginta.
Ji pasisuka prieš veidrodį į vieną pusę, į kitą ir ima garsiai, nejaukiai juoktis.
– Cha cha, bet aš juk Eliza, Eliza, va, čia aš... Eliza, aš ne Estera... Ar galiu pasiskolinti pirštinaites? Paėmiau ir lūpų dažus.
Milda neramiai žiūri į pablyškusią besistaipančią karalaitę ir tyli, tik paskui lyg atsibusdama pastebi atverstą žurnalą su garsios balerinos atvaizdais po „Kopelijos“ premjeros Valstybės teatre.
– A, nori pasipuošt kaip šita ponia? Palauk, juk aš irgi turiu labai panašią skrybėlaitę. Gal dar puikesnę... ir šilkines pirštines iki alkūnių... Savo vestuvėms pirkau... Karalaite, sugalvojai naują vaidinimą?
– Ne, Gediminas klausė, ar galėtų mane nufotografuot. Aš sakiau – pagalvosiu ir gal ateisiu. Įkiša galvą į kambarį Vladas.
– Gediminas mūsų karalaitę pakvietė į pasimatymą, – žvaliai sako Milda.
– Ne, ne į pasimatymą. Aš ne pasileidusi, – atkerta Eliza ir jos kairės peršautos rankos pirštai virpa. – O tas žydas dabar ieškos Lėjos ir Esteros? Ir gyvens pas mus? Ir viršuj, ne kambarėly po žemėm miegos? Ir kartu su mumis valgys?
– Ne, jis šiąnakt naktiniu traukiniu išvažiuoja, – sako Vladas. – Tik labai prašė parašyt, jeigu ką nors sužinotumėm apie Levinsono dukras. Jeigu norėsi ką nors jam papasakot, aš turiu jo adresą...
– Aš nieko nenorėsiu... aš nieko tam žydui nerašysiu, – sako ji su ašarom akyse. – Aš Eliza, Eliza, argi nematot? Va, aš Eliza... Žiūrėkit, aš Eliza... Ir veidrodyje taip pat Eliza...
– Gerai, – ramina ją Milda. – Matai, Vladai, kokia ji graži? O kai užsidės skrybėlaitę... Kai ją pamatys Gediminas, jam širdis...
– Aš neinu į pasimatymą. Aš ne pasileidus. Sakiau: tik fotografuotis.
– Gerai gerai... einam ieškot skrybėlaitės ir pirštinių. O gal ir kojinių? Tokių, kaip tos ponios? Kaip manai?
– O jos kojinės su siūle? – susidomi Eliza ir rimdama šnirpščia nosim.
Ponas Goldbergas stovi svetainėj ir klausia:
– O kur ponios Teofilės kambarys? Labai norėčiau pažiūrėti, jei galima. Kai ji mane girdė viralu iš žuvų galvų, daug pasakojo apie savo namus...
– Prašom čia, pone Goldbergai, čia teta miegodavo, – rodo Vladas savo ir Mildos miegamąjį ir juokiasi. – Čia jos lova... kaip ir Sibire čiužiny maistą slėpdavo, tik, aišku, ne žuvies galvas, o trauktinę.
Ponas Goldbergas pagarbiai lyg bažnyčioj dairosi ir kukliai šypsosi. Vladas ištraukia iš seno tetos urvelio čiužinyje butelaitį, įpila jam į tetos kresną, tvirta kojele taurelę tamsiai raudono gėrimo, ponas Goldbergas geria kaip višta užmerkęs akis, pakėlęs galvą stiprų, medum ir Lietuvos miškais ir pievom dvelkiantį gėrimą – ugninė šiluma bėga jo gerkle, jo pilvas gurgia ir vis lyg padejuoja su kiekvienu gurkšneliu.
Ant žvyrkelio reti kraujo lašai, tarpais labai stambūs, nutiškę arti vienas kito ar vėl tik kas keliolika žingsnių, vos įžiūrimi kaip rausvi taškeliai ant kokio nors balkšvo akmenėlio. Miesto link lėtai tingiai juda vežimas, vienas jo ratas kreivuliuoja suskilęs, iš bėdos suveržtas viela, cypčioja, gremžia vežėčių šoną, kraujas prasisunkia pro dugno lentas, raudonas lašas pakimba, nutįsta ir krenta ant kelio. Išsikišusi iš vežimo basa koja šokinėja aukštyn žemyn, ant kitos dar laikosi virvele surištas batas atšokusiu puspadžiu. Vežimas pakrautas lyg po kokio gero bulviakasio, bet ne maišų, o nušautųjų kūnų, ir vyrai su šautuvais ir raudonom penkiakampėm žvaigždelėm, paženklintom geltonais pjautuvais ir kūjais, kepurėse lyg artojai po sunkaus darbymečio žingsniuoja užsirūkydami.
Gediminas kerta kelią, kai tik vežimas dingsta už kalnelio, greitai pakelia akmenėlį su raudonu kraujo taškeliu, įdėmiai apžiūrinėja jį kitoje kelio pusėje tankiame pušynėlyje ir paskui nežino, kur jį dėti – numesti bet kur negali, ir į kišenę nesikiša, apsidairęs atsargiai padeda jį ant didelio akmens, kyšančio iš žemės, nugaros.
Eliza sėdi ant sofos su medine moters galva, jos kairės rankos pirštai kartais virpteli, ji žvalgosi iš laukymės pro tankius krūmus į šešėlius ir saulės nušviestas margas pušyno properšas. Kartais ji pasisuka beveik visai šonu, nežymiai apnuogina vieną petį, kiek atlošia galvą arba užkelia koją ant kojos, atremia alkūnę į sofos atkaltę, vienu pirštu kilsteli savo smakrą ir sako:
– Patylėk, Izolda... Man nė kiek ne gėda. Geriau pasižiūrėk į save, kaip atrodai. Mane fotografuos, ne tave...
Eliza net tyčia užkelia vieną koją ant sofos, visai kaip jos sesuo Lėja slaptame fotografo Kazlo nuotraukų albume, tik neturi ilgo balto kandiklio ir smilkstančios plonos cigaretės. Vėl ramiai sėdi ir laukia, pablyškusi, raudonai padažytomis lūpomis, žiūri į vėjo judinamas šakas pro akis kiek pridengiančios skrybėlaitės šilkinius mezginėlius ir todėl jai miškas atrodo lengvai padūmavęs ir šiek tiek siūbuojantis. Sofa nušiurus, išrėžtais apmušalo lopais, ir vienoj vietoj jau spyruoklė kaip šonkaulis atsikišus, bet vis tiek išsaugojusi savo prabangų, aristokratišką pavidalą.
– Sveikas, Gediminai, – sako Eliza pagaliau įžiūrėjusi šešėlyje nežinia kiek laiko jau stovintį Gediminą.
– Sveika, panele Eliza, – sako Gediminas ir tyli, nes niekada dar tokios Elizos nebuvo matęs.
– Kaip tu mane fotografuosi? – ramiai klausia Eliza. – Aš galiu ir pasisukusi. Paskui galiu tiesiai sėdėt. Nesakei, gal man gėlę reikėjo atsinešti?
– Nežinau, panele Eliza, – sako tylus Gediminas. – Atsiprašau, bet aš galėsiu tik vieną kartą jus nufotografuoti... Negaunu juostos, gal rusai tokios negamina? Čia labai geras fotoaparatas, „Agfa“, plati juosta, dar vokiška, bet tik vienas kadras man liko.
– Nieko, Gediminai, – sako Eliza. – Tada gal nufotografuok paprastai ir aš jau eisiu...
Ji atsisėda kiek nusivylusi, paprastai, tik vis tiek paremia smakrą vienu piršteliu. Gediminas išskleidžia aparato dumples, visa panelė Eliza telpa keturkampiam objektyvo stiklelyje – sulaiko kvapą, sučirškia lyg žiogas fotoaparatas.
– Pasižadėk niekam nerodyti mano fotografijos. Gerai? Nes kartais gali žmonės negražiai apkalbėti, pasižadi?
– Gerai... Turėsiu jus, panele Eliza, atminimui, – sako Gediminas. – Nežinau, ar dar kada jus pamatysiu.
– Ar tu išvažiuoji, Gediminai?
– Ne, – sako Gediminas. – Ačiū, tai gal eisiu.
Jis uždaro aparato dumples, vis atsisukdamas eina, staiga stabteli ir klausia:
– Bet jeigu žūčiau už Tėvynę, ar kartais prisimintumėt mane, panele Eliza?
– Nekalbėk taip, Gediminai.
– Ant kelio kraujo prilašėjo... Mačiau.
– Jei tik nori, Gediminai, gali atsisėst ant sofos, – tada sako Eliza ir jis prisėda šalia ant kraštelio. – Nežūk. Gerai?
– Gerai, – linkteli galva Gediminas, žvilgteli į Elizą, ji pagauna jo žvilgsnį ir šypteli raudonai išdažytomis lūpomis, vėl slapčia jis žvilgteli ir dabar abu nusijuokia.
Gediminas pakyla, Eliza sėdi tiesi tiesi, ištempusi ploną kaklą, koją ant kojos dailiai sudėjusi, šypsosi ir moja jam šilkine pirštine aptemptais piršteliais.
* * *
Naujas Sauliaus Šaltenio romanas – apie silpnųjų stiprybę
Saulius Šaltenis. Žydų karalaitės dienoraštis. – Vilnius: Tyto alba, 2015. – 152 p. Viršelio dailininkė Asta Puikienė
Saulius Šaltenis (g. 1945) – prozininkas, dramaturgas. kino scenaristas. Populiariausi kūriniai – apysakos ir novelės „Riešutų duona“, „Duokiškis“, „Amžinai žaliuojantis klevas“, romanai „Kalės vaikai“, „Demonų amžius“, pjesės „Škac, mirtie, visados škac“, „Jasonas“, „Lituanica“.
„Žydų karalaitės dienoraštis“ – romanas apie žydų mergaitės Esteros Levinsonaitės gyvenimą Lietuvoje karo ir pokario metais jaunų įsimylėjėlių šeimoje. Nuoga ir kruvina ji atšliaužė į Vlado ir Mildos namus jų vestuvių naktį... Tai mergaitės iš sušaudytųjų duobės fizinio prisikėlimo ir dar sunkesnio dvasinio atgimimo istorija. Jos slaptų meilės jausmų, košmarų, baimių, džiaugsmų istorija.
Mokytojų Vlado ir Mildos pasiryžimas, kad ir kas būtų, kiekvieną akimirką gyventi laimingai, kai aplink tiek sužvėrėjimo, nerimo, mirtinų pavojų, atrodo graudžiai paradoksalus, bet kartu tai jų neįtikėtino gyvybingumo, atkaklaus vidinio pasipriešinimo, paniekos nužmogėjusiai okupantų tvarkai liudijimas.
Tai istorija apie silpnųjų stiprybę, narsą ir pergalę.
