Jau vienuoliktą kartą spalio viduryje pristatomi praėjusiais metais išleistų lietuvių literatūros kūrinių penketukai keturiose kategorijose: knygos suaugusiesiems, poezijos, paauglių ir vaikų. Šiais knygų rinkimais siekiama skatinti Lietuvos gyventojus domėtis šiuolaikine lietuvių literatūra ir atkreipti dėmesį į geriausius jos kūrinius, populiarinti skaitymą, kaip prasmingą ir patrauklų užsiėmimą.
Akcijoje dalyvaujančios knygos yra parašytos šiuolaikinių lietuvių autorių ir išleistos nuo 2014 m. rugsėjo 1 dienos iki 2015 m. rugpjūčio 31 dienos. Ekspertų komisijos šiemet atrinko iš viso dvidešimt knygų – po penkias kiekvienoje kategorijoje.
Knygų suaugusiesiems penketukus šiemet atrinko komisija, kurią sudarė nuolat literatūros procesus analizuojantys literatūros kūrėjai ir kritikai bei tyrinėtojai: Marius Burokas, Andrius Jakučiūnas, Rimantas Kmita, Neringa Mikalauskienė, Audinga Tikuišienė. Poezijos knygų penketukus rinko Andrius Jakučiūnas, Rimantas Kmita, Neringa Mikalauskienė ir Audinga Tikuišienė. Abiem komisijoms vadovavo Neringa Mikalauskienė. Knygų vaikams ir paaugliams penketukus atrinko: Eglė Baliutavičiūtė, Danutė Kalinauskaitė, Kęstutis Urba, Vytautas Varanius, Irma Videikaitė. Komisijai vadovavo Kęstutis Urba.
Knygų suaugusiesiems penketukas: Birutė Jonuškaitė, „Maranta“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla); Valdas Papievis, „Odilė, arba Oro uostų vienatvė“ („Alma littera“); Dalia Staponkutė, „Iš dviejų renkuosi trečią. Mano mažoji odisėja“ („Apostrofa“); Antanas Šileika, „Pirkiniai išsimokėtinai“ („Versus aureus“); Tomas Vaiseta, „Paukščių miegas“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla).
Poezijos knygų penketukas: Vladas Braziūnas, „Stalo kalnas“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla); Jurgita Jasponytė, „Šaltupė“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla); Donaldas Kajokas, „Apie vandenis, medžius ir vėjus“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla); Aušra Kaziliūnaitė, „Mėnulis yra tabletė“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla); Aidas Marčėnas, „Viename“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla).
Knygų vaikams penketukas: Raminta Baltrušytė, „Kalvėnų miesto paslaptis“ (Labdaros ir paramos fondas „Švieskime vaikus“); Tomas Dirgėla, „Apie raganą Šiokiątokią“ („Dominicus Lituanus“); Birutė Mar, „Gėlininkė“ (Labdaros ir paramos fondas „Švieskime vaikus“); Ramunė Savickytė, „Adelės dienoraštis“ (Labdaros ir paramos fondas „Švieskime vaikus“); Rimvydas Stankevičius, „Pūgos durys“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla).
Knygų paaugliams penketukas: Akvilina Cicėnaitė, „Niujorko respublika“ („Alma littera“); Kristina Gudonytė, „Jie grįžta per pilnatį„ („Tyto alba“); Daina Opolskaitė, „Eksperimentas gyventi“ („Alma littera“); Una Rebeka, „Atjunk“ („Alma littera“); Renata Šerelytė, „Rebekos salos“ („Alma litera“).
Už labiausiai patikusią knygą visose kategorijose galima balsuoti iki 2016 metų vasario 21 d. interneto svetainėse metuknygosrinkimai.skaitymometai.lt ir lrt.lt; elektroniniu paštu metuknyga@lrt.lt arba paštu: „Metų knygos rinkimams“, Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, Gedimino pr. 51, 413 kab., LT-01504 Vilnius.
Daugiausia skaitytojų balsų surinkę knygų autoriai tradiciškai bus apdovanoti Vilniaus knygų mugėje 2015 metų vasario mėnesį.
„Metų knygos rinkimų“ penketukų anotacijos
Poezijos knygos
Vladas Braziūnas, „Stalo kalnas“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla). Autorius pina lietuvių mitologijos, peizažo, savo klajonių, dvejonių ir minčių pynę. Pasąmonės ir istorijos gelmės, dievoieška, žmogaus vieta pasaulyje ‒ pagrindinės poeto temos. Braziūno žodynas itin turtingas, jo klausa žodžiui, ypač retesniam, tikslesniam, beveik absoliuti. Tačiau jis neužverčia skaitytojo archajiškais žodžių klodais, jo eilėraščiai lengvi, elegantiški, iškalbėti. „Stalo kalnas“ ‒ puiki praeities, atminties ir dabarties, grįžtamojo ryšio poezija.
Jurgita Jasponytė, „Šaltupė“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, Pirmosios knygos serija). Jaunos autorės poezijos knyga, kurioje gelminės moters gyvenimo patirtys išrašytos itin subtilia kalba, gebančia aprėpti labai privačius moters turinius: gyvenimo šeimoje, su vaikais, su savimi, su savo aplinka ir vertybėmis. Privataus gyvenimo itin preciziška ir emociškai sutvarkyta refleksija leidžia suvokti, kad lietuvių moteriškoji poezija yra pasiekusi brandos lygį. Jasponytės poezija šiandieną atrodo esanti po Miliauskaitės ‒ pačia geriausia šio žodžio prasme, nors apie konkrečią poezijos mokyklą kalbėti nėra preteksto.
Donaldas Kajokas, „Apie vandenis, medžius ir vėjus“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla). Knyga liudija intensyvų minties gyvenimą ir nesibaigiančius poetinius ieškojimus. Joje randame jau įprastus kajokiškus gyvenimo paradoksus, šviesią išmintį ir vis paprastėjančią, skaidrėjančią eilėraščio formą. Eilėraštis kuriamas jau ne įprastinėmis puošniomis poetinėmis priemonėmis, bet iš pauzių, nutylėjimų, staigaus minties posūkio, iš žodžių reikšmių susidūrimo, po kurio lieka netikėtos įžvalgos, nušvitimai. Kajoko eilėraščiai yra prizmė, per kurią žvelgiant mūsų žvilgsnis į kasdienybės rutiną staiga pasikeičia ir priverčia suklusti iš nuostabos ir grožio.
Aušra Kaziliūnaitė, „Mėnulis yra tabletė“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla) ‒ drąsi, provokuojanti, jaunatviška, ne tiek ieškanti, kiek konstatuojanti atradimus, kurie beveik visada yra paradoksalūs. Tai, kas iš pirmo žvilgsnio pateikiama kaip užklausiantis žaidimas, eilėraščio pabaigoje pereina į filosofinę būties atvertį, kur „vėjas pasklaido pasaulį / ir atverčia trečią / saulėlydžio puslapį“, o „dienos dantimis / rieda / kraujo lašai“.
Aidas Marčėnas, „Viename“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla). Knyga, kurioje autoriaus „alter ego“ mėgina aiškintis poezijos ir jos kūrėjo tarpusavio ryšius. Kai kurios temos yra liestos ir ankstyvesnėse Marčėno knygose, bet „Viename“ pasižymi tokių svarstymų konceptualumu. Eilėraštis po eilėraščio einama įkvėpimo ir sekimo poezijos pavyzdžiais keliu, gilinamasi į kūrybinio proceso kuriamą prasmės ir beprasmybės dilemą, užklausiama apie pačią egzistencijos esmę, glūdinčią ir poezijos esmėje: „Bet pamėginkim dar kartą. / Dar kartą, Viešpatie, ir yra jos – / kaip ir mūsų gyvybių – esmė, // Povo uodegoje, lakštingalos trelėje“.
Prozos knygos
Birutė Jonuškaitė, „Maranta“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla). Tai romanas-epopėja apie sudėtingą, politinių ir asmeninių aistrų draskomą Seivų krašto (lietuvių etninė sala Lenkijos teritorijoje) vienos šeimos gyvenimo istoriją. Istorijos pradžia siekia Antrojo pasaulinio karo metus ir pasienio, kurį nuolat kirsdavo rusų, lenkų ir lietuvių partizanai, ribą. Čia augusi pagrindinė romano veikėja pasiekia šių dienų Lietuvos istoriją, kurią apžvelgia ir reflektuoja ne tik iš asmeninės gyvenimo šeimoje patirties, bet ir iš platesnės perspektyvos ‒ Lietuvos, Lenkijos, Amerikos, Vilniaus, Krokuvos, Varšuvos, Paryžiaus, Jeruzalės. Menininkės žvilgsniu (pagrindinė veikėja yra dailininkė) žvelgdama į sudėtingus žmonių ir šalių tarpusavio santykius, sunkiausius išbandymus ji patiria sudėtingame savo šeimos santykių labirinte. Epopėjos bruožų turintis didesnės apimties romanas maždaug nuo vidurio įgyja ir ryškių detektyvo elementų.
Valdas Papievis, „Odilė, arba Oro uostų vienatvė“ („Alma littera“). Autorius yra meistriškas lietuvių prozos hipnotizuotojas. Jis turi savitą, aiškiai atpažįstamą balsą, yra mėgstamas lėtu, lyrišku, subtiliu pasakojimu besimėgaujančių skaitytojų. Naujasis romanas ‒ paryžietiškas iki kaulų smegenų. Jame pasakojama apie Odilę, elegantišką devyniasdešimtmetę paryžietę, apie jos gyvenimą, orumą, manieras, pažįstamus ir draugus, ritualus, aplinką. Ir tas pasakojimas dvelkia rudeniška praeities nostalgija. Romanas „įvyksta“ skaitytojui nė nepajuntant: praėjęs laikas persmelkia dabartį, miesto vaizdai persipina su jo gyventojų rūpesčiais, Odilės pasakojimai ‒ su jos nuomininko gyvenimu.
Dalia Staponkutė, „Iš dviejų renkuosi trečią. Mano mažoji odisėja“ („Apostrofa“). Antroji nuo 1989-ųjų Kipre gyvenančios rašytojos eseistikos knyga, kurioje permąstomas buvimas tarp dviejų skirtingų kultūrų ‒ bandant išlaikyti ryšį su lietuviškomis šaknimis (ypač imponuoja babytės išmintis), bet kartu konstatuojant neišvengiamą kartų atitolimą: kiprietėms dukroms Lietuva jau yra tik svetimšalės motinos gimtinė, kurioje praleidžiamos vasaros, ‒ motinos, kurią joms norisi matyti kaip garantiją, o ne kaip „nuolatinę pavojaus sireną“. Tai knyga apie skausmingą blaškymąsi tarp dviejų tėvynių, išdrįstant pripažinti savo netobulumą ir klaidas, padarytas bendraujant su artimaisiais, ir galiausiai suvoktą atsakymą: tikroji gyvenamoji vieta yra kalba ‒ ji didesnė už pasaulį.
Antanas Šileika, „Pirkiniai išsimokėtinai“ („Versus aureus“) ‒ tai istorijos apie lietuvių „dipukų“ šeimos gyvenimą Kanadoje. Nepretenzingose, lakoniška kalba ir su puikiu humoru, gyvais ir tiksliais dialogais parašytose novelėse atsiskleidžia įvairių tautybių kultūriniai, religiniai skirtumai, kasdienio gyvenimo detalės, jaunimo santykiai, išryškėja lietuvių požiūris į to meto kanadiečių gyvenimo būdą. Iškalbingos buitinės detalės kone dokumentiškai atkuria šešto septinto dešimtmečių atmosferą, aiškūs ir išraiškingi charakteriai įtraukia į savo emocijų pasaulį. Ši knyga ‒ puikus stiliaus ir autentiškumo derinys.
Tomas Vaiseta, „Paukščių miegas“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, Pirmosios knygos serija). Apsakymų žanrą galima apibrėžti kaip istorinę prozą: atskaitos taškas ‒ maždaug paskutinieji pirmosios nepriklausomybės metai ir sovietų okupacijos pradžia. Ant šio pamato yra statomas literatūrinis „miestas“ su savais gyventojais ‒ personažais. Čia jų yra visa galerija: landynėje prie Halės turgaus gyvenantis luošasis Jerzys, gatvės prekeivis Laurynas, Žiogų orkestras, į Vilnių atlietuvinti miesto atvykęs Romas, kišenvagis Alioša... Kiekvienas veikėjas turi savų motyvų, kodėl pasielgė būtent taip, o ne kitaip, skaitytojas gal ne visada pateisins jų poelgius, bet įspūdis, kad istorinių lūžių laikotarpiais gyvenimas yra tarsi paukščio būdravimas šalia nematomo, bet nujaučiamo priešo, išliks.
Raminta Baltrušytė, „Kalvėnų miesto paslaptis“, iliustracijos autorės (Labdaros ir paramos fondas „Švieskime vaikus“). Apysakoje aprašomas girios glūdumoje stūksantis miškinukų miestas gali kelti aliuzijas į tradicinį sakmių pasaulį. Tačiau autorė kuria savitą, originalų, intriguojantį siužetą apie dingstančius miškinukų vaikus, apie paslaptingą mero sutartį su pelkių valdytoja Pliumpse, apie garbingą mero sūnaus aukojimąsi, apie pagaliau atskleistą Nugrimzdusio miesto paslaptį.
Tomas Dirgėla, „Apie raganą Šiokiątokią“, iliustravo Dalia Karpavičiūtė („Dominicus Lituanus“). Šmaikšti pasaka apie šiuolaikinę raganą. Žaidžiama kalba, šiuolaikinėmis realijomis, kurios siejamos su tradicinių pasakų fragmentais. Siužetas dėliojamas iš paradoksalių, bemaž atsitiktiniais ar asociatyviais ryšiais susijusių epizodų.
Birutė Mar, „Gėlininkė“, iliustravo Kristina Norvilaitė (Labdaros ir paramos fondas „Švieskime vaikus“). Poetiška, romantiška apysaka apie tikrovišką, bet pasakiškai gražų miestą, apie jaunus ir jaunatviškus personažus – labiausiai apie gėles prakalbinančią Lėją, kuri augdama išmoksta „džiūgauti, pasiilgti ir laukti“. Vaikai pratinami suvokti vyresniųjų pasaulį, jų santykius ir jausmus.
Ramunė Savickytė, „Adelės dienoraštis. Ruduo“, iliustracijos autorės (Labdaros ir paramos fondas „Švieskime vaikus“). Ketvirtokės dienoraščio forma parašytas apsakymas apie namus ir mokyklą. Adelė, iš arčiau pažinusi savo naująją mokytoją, ne tik ima ją suprasti, bet ir pamėgsta, su ja susidraugauja.
Rimvydas Stankevičius, „Pūgos durys“, iliustravo Šarūnas Leonavičius (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla). Mitologinių sakmių motyvais pagrįsta eiliuota pasaka apie pūgos užkluptus ir malūnininko namuose prisiglaudusius keleivius. Visi jie pasakoja savo gyvenimo istorijas, lemtingus susidūrimus su mitiniu pasauliu. Kūrinio estetinį ir emocinį poveikį lemia baugumo atmosfera, paslaptingumas ir aukšta eiliavimo kultūra.
Paauglių knygos
Akvilina Cicėnaitė, „Niujorko respublika“ („Alma littera“). Kurdama gana išsamų tikrovės vaizdą, kurio fone svarbūs istoriniai 1990 metų Lietuvos įvykiai, ryškindama skaudžius socialinius ano laiko skirtumus, autorė įtaigiai perteikia paauglių tarpusavio santykius, kuria gražią Beatričės ir Oskaro draugystės, meilės istoriją. Romane atsargiai kalbama ir apie pilietines laikysenas, netiesiogiai kviečiama žvilgtelti į Lietuvos kelią iš dvidešimt penkerių metų perspektyvos.
Kristina Gudonytė, „Jie grįžta per pilnatį“ („Tyto alba“). Tarsi pokštaudama, žaisdama persikėlimu laike (šiuolaikiniai paaugliai atsiduria XVI amžiuje, o istorinės ano amžiaus asmenybės – XXI amžiuje), pasitelkdama vaiduoklių istorijas, iš dalies ir magiškosios fantastikos principus, autorė kuria dinamišką ir gana komišką pasakojimą, pateikia įspūdingų, įvairiais šaltiniais dokumentuotų žinių apie Vilnių.
Daina Opolskaitė, „Eksperimentas gyventi“ („Alma littera“). Vadinamajai „problemų prozai“ atstovaujanti, ištverti mokanti knyga vaizduoja skaudų merginos (jos vardu ir pasakojama) kelią: vaikų namai, nekenčiama, atgrasi globėja, socialinio užribio kompanija, pagaliau – šviesus, pakylėjantis motinystės jausmo atradimas.
Rebeka Una, „Atjunk“ („Alma littera“). Bene pirmoji Lietuvos paauglių literatūros istorijoje antiutopija, skaudžiai bylojanti, kaip, veikiami šiuolaikinių technologijų, pasinaudodami stulbinamais mokslo laimėjimais, mes ne tik tobulėjame, bet ir prarandame žmogiškus pojūčius, individualumą, bendravimo įgūdžius, o svarbiausia – galimybę pajusti visapusį kito žmogaus artumą.
Renata Šerelytė, „Rebekos salos“ („Alma littera“). Įvairiomis meninio sąlygiškumo atmainomis manipuliuojančio modernaus romano pagrindinė veikėja penkiolikmetė Rebeka patenka į sąlygišką, antrinį pasaulį, kuriame tarsi kitomis akimis pamato sau artimus žmones, jų gyvenimus bei vertybes, išmoksta suprasti, užjausti, įgyja svarbių socialinių įgūdžių. Pranešimą paskelbė: Sevilė Charsika, Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka
