Lrytas.lt pateikia ištrauką iš naujausios Violetos Palčinskaitės knygos „Atminties babilonai, arba Aš vejuos vasarą“ (leidykla „Tyto alba“, 2015).
Ištrauka iš skyriaus „Teatre“
Tą žvarbų 1966 metų rudenį mes, keli jauni rašytojai, jau išleidę savo pirmąsias ir gal net antrąsias knygas, atvykome į Panevėžį. Troškome pamatyti garsiosios Borcherto pjesės „Lauke, už durų“ pastatymą, ir patys likome lauke už durų. Bilietai buvo seniausiai išparduoti, teatro pastatą juosė virtinės autobusų su žiūrovais iš įvairiausių šalies kampelių. Plūdo žiūrovai, kritikai...
Ir ne tik iš Baltijos šalių. Neeiliniai talentai, kuriuos mokėjo išsiugdyti Juozas Miltinis savo unikalioje teatrinėje mokykloje, pagarsėję aktoriai Donatas Banionis, Bronius Babkauskas, Dalia Melėnaitė, Gediminas Karka, Eugenija Šulgaitė, Algimantas Masiulis ir daugelis kitų buvo kviečiami filmuotis garsių režisierių filmuose.
Teatro legenda augo kaip ant mielių. Vėliau Donatas Banionis aprašys įsimintiną epizodą, kai iš kaimo atvykęs žiūrovas prieš įeidamas į salę nusiavė batus. Paklaustas, kodėl taip daro, atsakė, kad į tokį teatrą eiti su batais – nevalia...
O mes tąsyk už durų nelikome – paskutinę akimirką mus kažkas pakvietė ir be bilietų įleido į salę. Tai prilygo stebuklui. Buvo pasakyta, kad nežinia iš kur Donatas Banionis, atliekantis pagrindinį (ir, kaip pats vėliau pasakys) savo sunkiausią vaidmenį teatre, netyčia sužinojo, kad tokie sulyti, suvargę, bet meno ištroškę jauni žmonės iš Vilniaus nepateko į teatrą, ir paprašė juos įleisti bent pastovėti.
Buvome visiškai pakerėti to, ką pamatėme scenoje, ir kaip apduję ieškojome išėjimo po spektaklio. Tačiau ir vėl tas paslaptingas „kažkas“ pranešė, kad aktorius nori mus visus pamatyti. O toliau veiksmas tęsėsi senajame Donato bute, ten buvome sušildyti ir pamaitinti ne vien gardžia vakariene, bet ir nesibaigiančiomis kalbomis apie teatrą ir poeziją...
Donatas deklamavo Vytauto Mačernio eiles, ligi tol mums visai nežinomas, ir pasakojo tragiškas poeto gyvenimo ir žūties detales. Pasijutome visai kitame, ligi tol nebūtame pasaulyje. Trečią valandą nakties Donato žmona Onutė išlydėjo mus į stotį, iš kurios šaltas naktinis autobusas ilgiau nei tris valandas gabeno namo į Vilnių.
Nesidalijome įspūdžiais ne todėl, kad būtume buvę pavargę ar norėję miego, tiesiog po tokios dienos visi paskendome savo mintyse...
Manau, kad būtent tada teatras nenumaldomai ėmė mane traukti. Dar pati iki galo to nesuprasdama norėjau suartėti su teatru ne tik iš žiūrovų salės...
Su Banionių šeima draugavome visą gyvenimą. Daugybę švenčių, spektaklių ir šiaip pasibuvimų esame praleidę kartu.
Iš pradžių Panevėžyje, vėliau Vilniuje. Iki šiol prisimenu pokštą, kuriuo aktorius pasinaudodavo pobūvių metu, kai nebenorėdavo ilgiau švęsti.
Sykį Panevėžyje, kai Banionių namuose buvo susirinkę svečių, vakarui įpusėjus, kai dar niekas nežadėjo skirstytis, Donatas, išlenkęs vos kelias taureles, ėmė taip siūbuoti į šalis, kad svečiai buvo gerokai nustebinti: negi įmanoma taip pasigerti nuo tų kelių taurelių.
Tačiau aktoriaus vaizdas įtikino, kad žmogų reikia kuo greičiau paguldyti ir leisti atsitokėti. Taip ir buvo padaryta. Tačiau po keliolikos minučių žmona paprašė manęs kažko atnešti iš to kambario. Nedrįsdama trikdyti aktoriaus miego, tylutėliai pravėriau duris ir nustėrau.
– Užeik, užeik, – blaiviu ir žvaliu balsu pakvietė Donatas.
Jis sėdėjo krėsle su pjese rankose ir skaitė savo tekstą...
– Supranti, juk rytoj spektaklis...
O aš visų pirma supratau, ką reiškia tikras aktorius. Ne tik scenoje.
Ilgam įsiminiau ir vieną mūsų pokalbį virtuvėje, prie puodelio kavos, mano eilinės viešnagės metu.
– Draugus atpažinsi varge ar nelaimėje, taip bent jau įprasta buvo manyti. Dabar laikai pasikeitė, – liūdnai mąstė Donatas Banionis. – Dabar kai kuriems žmonėms taip gerai, kad tau blogai, kad jie netgi ateis tau padėti... O tikrą draugą atpažinsi tada, kai jis nuoširdžiai džiaugiasi tavo pasiekimais ir nepavydi sėkmės. Nes čia jau visai kitas reikalas...
Teisuoliai norės pataisyt per kančias Pasaulio iškrypusį modelį. O kipšas, išrengęs nuogai po delčia, Mylės renesansinę moterį.
Prožektoriai keičiasi, plieskia ugnis, Bus tiesiamas surauktas audeklas. Į sceną išeis trečias brolis kvailys, (Blogai nuo vaikystės išauklėtas).
Jis visą teisybę išrėš į akis, Atpirkdamas svetimas nuodėmes, Ir leidžiantis uždangai mums pasakys: Gyvenimas – didelis nuotykis!
• • •
Nutiko taip, kaip tyčia nesugalvotum. Beveik vienu metu parašiau dvi pirmąsias vaikiškas pjeses, kurios tuo pačiu metu, 1968-ųjų pavasarį, sulaukė savo premjerų Panevėžio dramos ir Jaunimo teatruose, tikrą pagreitį įgavusio naujo rudens sezono metu.
Jau nuo pirmos pažinties su legendiniu Panevėžio teatru, nuo „Lauke, už durų“ ir pažinties su Donatu Banioniu, turėjau slaptą svajonę, apie kurią niekam nepasakojau. Galima sakyti, slėpiau net pati nuo savęs. Kartais ir nuo tokio slapstymosi būdo gyvenimas tampa įdomesnis.
Taigi, sėdėjimas senojoje stiklinėje Palangos bibliotekoje tada, kai visi normalūs žmonės eina į paplūdimį, mane labai linksmino. Sakydavau artimiesiems, kad staiga pasidariau alergiška saulės spinduliams.
Kai saulės nebūdavo, tapau „alergiška“ mėnuliui...
Žodžiu, sėdėdavau toje bibliotekoje iki uždarymo. Jau nebebuvo svarbu, ar kam reikės to mano rašymo, tačiau pats procesas suteikdavo tiek džiaugsmo, kad apie kitką nebegalvojau. O jeigu dar bandai žanrą, prie kurio niekada nebuvai prisilietęs, ir neturi supratimo, kaip tai daroma, malonumas dvigubai didesnis. Likusi ištikima savo nuostatai, kad visi vilkai, kiškiai, lapės ir kiti gyvūnai turi pasilikti už mano teksto ribų, žaidimas buvo sugalvoti kitaip.
Taip atsirado žaislų parduotuvė su žaisliniais gyvūnais, kurie negalėtų sukelti šoko pirmoje eilėje sėdintiems mažyliams, be to, atsirado veikėjai, kurie ir pačiai keldavo juoką ir rašant, ir sėdint žiūrovų salėje. Tai pilies komendantas Kaladė, žinoma, bukas kaip kaladė, ir trys jo dukterys, tokios pat kvailos kaip ir jis, kaladėlės.
Manau, tas veikėjų kitoniškumas, originalių vaikiškų pjesių trūkumas, kai daugelis jų buvo parašytos pagal tautosakos motyvus, o aš rašydama norėjau kažko tokio, kas būtų artima ir miesto vaikui, nulėmė Panevėžio teatro pasirinkimą.
„Spyruoklinį kareivėlį“, mano pirmą vaikišką pjesę, teatras ėmėsi statyti su tokiu rimtumu, tarsi tai būtų ne vaikiška pjesė, o Šekspyras su Moljeru sykiu...
Buvau priblokšta. Va, šito tai jau tikrai nesitikėjau. Neįsivaizdavau, kad vaikiškam spektakliui šitame rimtame teatre gali būti skiriamas toks dėmesys. Tai įpareigojo. Spektaklio režisieriumi tapo Vaclovas Blėdis, tačiau visas darbas buvo akylai stebimas Juozo Miltinio, ir pradėjusi artimai bendrauti su šitais iškiliais menininkais labai daug ko išmokau ar bent sužinojau.
Juozas Miltinis mokė mane, kad pjesės autorius, kad ir ką rašytų, visų pirma turi būti pats sau architektas ir pirmas pamatyti pjesės pastatą. Jis turi būti dailininkas ir regėti spalvas, kurias nori matyti scenoje. Jis turi būti net ir kompozitorius, kuris girdi scenoje veiksmo metu skambančią muziką.
O tada – tada ateina kiti žmonės, – aktoriai, scenografai, kompozitoriai, šviesų dailininkai, ir iš tavo įsivaizdavimo galbūt... nieko nelieka. Bet, nepaisant to, pirmiausia viską turi pamatyti pats.
Sykį, prisimenu, labai prajuokino, kai Vacys Blėdis liepė man apsakyti Kareivėlio biografiją.
– Kokia čia dar gali būti biografija paprasto prisukamo žaislo, – nusistebėjau aš.
– O tokia, kad jeigu nori, kad tavo veikėjas turėtų charakterį, kurį jam perduos aktorius, privalai viską apie jį žinoti: kur gimė, kas jo protėviai, iš ko padarytas ir kodėl nori kariauti. Ir visai nesvarbu, ar scenoje jis pasakys vieną vienintelį sakinį, ar penkis monologus...
Buvo išties įdomu. Dar labiau susižavėjau dramaturgijos menu.
Pradėjau važinėti į repeticijas. Nakvodavau Miltinio namuose, ant sudedamos lovelės, užklotos, kaip sakydavo Vacys Blėdis, jo mamos pasogine staltiese. Negalėdavau atsistebėti, kai teatro bufete pertraukų metu geriant kavą prie manęs niekada neprieidavo nė vienas aktorius, niekas su manimi nenorėjo bendrauti. Niekaip nesupratau, kodėl jie visi manęs taip vengia.
Gal pjesė taip nepatinka, kad pyksta joje vaidindami? Tik vėliau vienas iš aktorių man paaiškino, kad Miltinis nemėgsta, kai jo autoriai sueina į pernelyg artimas draugystes su teatro kolektyvu. Ir tik gerokai vėliau Miltinis ėmė toleruoti mano artimą draugystę su Banionių šeima ir mano viešnages jų namuose. O juk taip mums visiems būdavo kur kas patogiau.
Miltinio namuose ir toliau kalbėdavomės ne tik apie būsimą premjerą, mano atmintyje išliko tos nepakartojamos valandos, kurių nepamirštu iki šiol. Sovietinės realybės jūroje Miltinio namai tapo išskirtine dvasinės aristokratijos ir išskirtinio talento žmonių sala.
Pirmą kartą gavau dovanų prancūziškų kvepalų flakonėlį – „Caron“ firmos „Narcise Noire“ iš Miltinio rankų. Dievai žino, iš kur jis juos ėmė. Tada apie prancūziškus kvepalus buvau girdėjusi tik iš mamos, kuri pasakojo, kaip jie, maži vaikai, Kalvarijos namuose vis traukdavo iš spintelės stalčiaus tuščią dėžutę, kurios šilkinis pamušalas ir po daugelio metų kvepėjo tuo stebuklingu kvapu, kaip tada, kai senelei juos padovanojo kažkoks gerbėjas viename Italijos kurorte...
Išklausiau ir paskaitėlę apie kvepalus. Sužinojau, kad uždarą buteliuką galima laikyti ne ilgiau kaip metus, o jau atidarytą – tik pusę metų. Dabar kiekvieną kartą, kai tenka lankytis Paryžiuje, ieškau kvepalų „Narcise Noire“ – „Juodojo narcizo“. Sako, „Caron“ firma juos iki šiol gamina. Bet aš neužtikau...
Anksti perpratau, kad su Miltiniu reikia mokėt kalbėti. Beje, jis, o ne kas kitas išmokė mane tam tikrų „žaidimo“ taisyklių.
Iš drovios jaunos moters, atvirai pasakius, truputį „mėmės“, tapau tvirtesnė, išmokau drąsiau reikšti savo nuomonę, o prireikus – ir atsikirsti pašnekovui. Santykiuose su Miltiniu tai buvo vienintelis galimas išlikimo būdas. Antraip tektų tapti ne tik kandžios pašaipos, bet ir šiokios tokios paniekos auka, o šito dažnai nepakeldavo „silpnesnių nervų“ moterys. Teko savo akimis matyti verkiančią žurnalistę iš Latvijos ir ne vieną sumautą interesantę iš Lietuvos...
Kartą po repeticijos sėdėjome Miltinio namuose trise.
– Ko norėtumėte išgerti? Kavos? Arbatos? – natūraliai paklausė režisierius.
– Kavos. Juodos. Stiprios. Šviežiai maltos, dar neišsivadėjusios, – atsakiau įžūliai iškėlusi galvą, nes jau buvau pramokusi šiokių tokių specifinio elgesio normų.
– O man vis tiek, nesvarbu ką. Labai ačiū, nesirūpinkit, – drovėdamasi išlemeno kita pašnekovė.
– Tu, – linktelėjo mano pusėn, – esi velnių priėdusi. Bet kavos gausi, kokios prašei. O tu, – kreipdamasis į tą kitą viešnią, – negausi nieko. Nes tau vis tiek.
Kartais, po repeticijų keliaudama naktį šaltais autobusais namo, mąstydavau: neretai žmonės tik senatvėje supranta, kokie laimingi buvo kažkada, kai... Kai net neįtarė, jog yra laimingi. O aš suprantu dabar, čia ir dabar, kad esu labai laiminga, nes likimas suvedė su žmonėmis, kurių niekada gyvenime nebepamiršiu ir kurie tiek daug man davė. Supratau dar nesulaukusi senatvės. Esu laiminga. Esu.
„Spyruoklinis kareivėlis“ sulaukė savo premjeros gegužės mėnesį, naujajame Panevėžio dramos teatre, ir visiems buvo šventė. Režisavo Vaclovas Blėdis, dekoracijas kūrė architektas Eugenijus Gūzas, muziką – kompozitorius Vytautas Barkauskas, o vaidino visas gražus būrys jau garsių ir patyrusių bei jaunų aktorių.
Pagal Panevėžio teatro tradicijas, spektakliui pasibaigus, kad ir kiek žiūrovai plotų, uždanga niekada nebepakildavo. Tam, kad teatrinio veiksmo iliuzijos nesugriautų išėję nusilenkti aktoriai. Tokia buvo Juozo Miltinio nuostata, tapusi teatro tradicija. Pirmą kartą šita nuostata buvo sulaužyta po „Spyruoklinio kareivėlio“ premjeros. Miltinis pageidavo, kad teatro kolektyvas scenoje man padovanotų meškiną... Iki šiol saugau tą geltoną meškutį su prisegta sveikinimo kortele ir visų aktorių parašais. Ant kortelės didelėm raidėm užrašyta eilutė iš pjesės teksto: „Turi gi teisę gyvuoti po saule pats nuostabiausias pasaulio pasaulis.“
Po premjeros šventiniai pietūs buvo suplanuoti Miltinio namuose. Siauram rateliui. Iš Vilniaus buvau pasikvietusi mamą, ir pažintis su Miltiniu praėjo be iššūkių. Miltinis mums pasakė, kad pietų virsime gaidį. Bus skanu. Atėjusios su mama į virtuvę pamatėme ant stalo tą gaidį. Didelį, su margiausiomis ir gražiausiomis plunksnomis, kokių tiktai galėtų norėti gaidys, jeigu būtų dar gyvas...
– Viena laimė, kad gyvo neatvilko ir nepririšo prie stalo kojos, – sumurmėjau aš. – Tektų dar ir nugalabyti.
Bet mamai užteko sąmojo, kad nepanikuotų, nes mintis apie gaidžio nugalabijimą buvo kur kas baisesnė už plunksnų pešiojimą. Prisiklausiusi mano pasakojimų apie Miltinį, mama, matyt, buvo pasiruošusi viskam. Kibom į darbą. Kadangi patirties šioje srityje neturėjom, pietūs buvo gatavi gerokai vėliau, negu tikėtasi. Tačiau niekas nesupyko.
Nuotaika buvo puiki, virtas gaidys mamos ir Miltinio, pridėjusio saują prancūziškų prieskonių, dėka, išėjo labai skanus, o svarbiausia – gerai, kad per tą gaidį nepavėlavome į vakarinį spektaklį.
Į vakarinį spektaklį atvažiavo mano draugai iš Vilniaus, salė buvo pilna žmonių, o po spektaklio kukliai pavakarojome teatro kavinaitėje. Mano artimas žmogus premjerą atšventė kitoje kompanijoje. Kai ryte prieš išvažiuodama atėjau į teatrą atsisveikinti su Juozu Miltiniu, jis nužiūrėjo mane savo skvarbiu žvilgsniu ir nieko neaiškindamas pasakė:
– Skirkis. Kas ta meilė? Tik žemina žmogų...
Kadangi tuo metu jau ir šiaip viskas judėjo skyrybų link, nebuvo nei pikta, nei apmaudu. Premjeros džiaugsmas vis tiek būtų užgožęs bet kokius kitus nemalonumus.
• • •
Violeta Palčinskaitė. Atminties babilonai, arba Aš vejuos vasarą: atsiminimai. – Vilnius: Tyto alba, 2015. – 263 p. Dailininkė Ilona Kukenytė.
Violetos Palčinskaitės knygos pristatymas Vilniaus rotušėje – lapkričio 30 d., pirmadienį, 19 val.
