Per tris susitikimo valandas baltarusių rašytoja, 2015 metų Nobelio literatūros premijos laureatė S.Aleksijevič nuolat atsiprašinėjo dėl savo būsto.
Ji, kurį laiką gyvenusi Berlyne (Vokietija), Italijoje ir Prancūzijoje, pažįsta vakarietiškus standartus ir dėl to į savo būstą žvelgė svečių iš Vokietijos žurnalo „Der Spiegel“ akimis.
2015 m. Nobelio literatūros premijos laureatės butas – trys nedideli kambariai Baltarusijos sostinės Minsko gremėzdiškame daugiaukštyje.
Rašytoja pabandė į savo butą įlieti plataus pasaulio dvelksmo: koridoriuje kabo paveikslai. Viename jų – Bavarijos Noišvanšteino pilis, kitame – Venecijos gondola, trečiame – kinų bokštas.
Bet šie suvenyrai iš tolimų kraštų kabo ant sienų, ant kurių ištemptas kilimas. Tai būdinga Rytų Europai. Kaip ir virtuvė – visko prikimšta vieta, kur susitinkama ir kalbamasi.
Būtent virtuvėse S.Aleksijevič kalbėjosi su kareivių motinomis, karo vaikais, Raudonosios armijos karėmis, kovojusiomis Antrajame pasauliniame kare, Černobylio katastrofos aukomis.
Visus išgirstus pokalbius įrašė, o paskui savo Minsko bute juos sudėjo į kūrinius sėdėdama prie rašomojo stalo, virš kurio kabo nespalvota rusų rašytojo Fiodoro Dostojevskio nuotrauka.
Iš magnetofono įrašų atsirado koliažiniai kūriniai, kurie skaitomi kaip saviti, originalūs romanai: „Karas neturi moteriško veido“, „Cinkuoti berniukai“, „Černobylio malda“, „Second hand laikai“ ir kt.
– Baltarusija turi paskutinės Europos sovietinės respublikos vardą. Juo labiau stebina nuostabus vaizdas pro jūsų buto langą. Daugiaaukščiai atrodo kaip apšviesta kalnų virtinė.
– Taip, Baltarusija – graži diktatūros šalis. Pažvelkite štai ten į užrašą: „Minskas – didvyrių miestas“.
– Teigiama, kad jus pasveikino prezidentas A.Lukašenka, kurį dažnai ir aštriai kritikavote. Ką jis pasakė?
– Nieko. Per televiziją buvo tvirtinama, jog jis mane pasveikino.
Pranešimas apie Nobelio literatūros premiją sutapo su prezidento rinkimais, dėl to čia buvo daug tarptautinių stebėtojų.
Po savaitės, kai visi užsieniečiai jau buvo išvykę, jis pavadino mane lizdo teršėja, kuri murdo baltarusių tautą į purvą.
– Kaip žinią sutiko jūsų kaimynai?
– Jie mane pasveikino, manimi didžiuojasi.
– Kokie žmonės čia gyvena?
– Namas buvo pastatytas partiniams kadrams. Daugelis šių žmonių praturtėjo ir išsikraustė į vilas. Dabar čia įsikūrė ir menininkų.
Kai neseniai atsirado priestatas, buto kaina šoktelėjo iki milijono dolerių.
– Maždaug tokia suma, kokią gausite kaip Nobelio literatūros premijos laureatė.
– Prabanga manęs nedomina. Man svarbiau – laisvė.
– Jūsų knygos neįprastos. Jos pareikalavo daug laiko, paėmėte šimtus interviu. Kaip dirbate?
– Kiekvienai knygai parašyti prireikė daugelio metų. Pirmoje pasakojau apie Raudonosios armijos moteris. Jos kovojo su vokiečiais, įėjo į istoriją, bet jų išgyvenimai nepateko į oficialią Sovietų karo istoriją.
Norėdama užpildyti šią spragą susiradau šimtus moterų ir su jomis kalbėjausi.
Rašydama knygą apie Černobylį kalbėjausi su vadinamaisiais likvidatoriais, kurie semtuvais nuo reaktoriaus bloko valė grafitą. Kurį laiką po katastrofos jie dar buvo gyvi.
Taip, tiesą sakant, elgiuosi visuomet. Ieškau žmonių, kuriuos sukrėtė, sujaudino vienas ar kitas įvykis ir kurie gali apie tai kalbėti.
– Kada pradėjote klausytis žmonių pokalbių?
– Mano tėvai buvo kaimo mokytojai. Vaikystėje mano kaime nebuvo nė vieno vyro, išskyrus senukus ir mano tėvą, mokyklos direktorių. Visi – kareiviai ar partizanai – žuvo kare. Kaimo moterys susėsdavo ir kalbėjosi apie savo gyvenimą, o aš klausiausi.
– Ar tai yra jūsų, kaip rašytojos, gyvenimo pradžia?
– Galimas daiktas. Susižavėjau žmogaus balsu ir tiktai vėliau supratau, kad šį balsą galėčiau paversti knyga. Svarbia ir naudinga knyga, kuri susidėtų iš daugybės pasakojimų.
Knyga tų, kurie niekada to nėra pasakoję ir kurių niekas neklausia, ką jie mano apie didžias idėjas.
– Dauguma jūsų herojų – traumuoti žmonės.
– Kitaip nei Vakaruose, buvusios Sovietų Sąjungos erdvėje nėra psichoterapijos tradicijos. Iki šiol neturime šios srities specialistų.
Dėl to kalbamės tarpusavyje, o šie pokalbiai atlieka psichoterapijos funkciją.
– Virtuvės stalas – kaip psichoterapeuto kušetė?
– Mano draugai renkasi šioje virtuvėje, kur dabar mes sėdime. Taip pat kaip ir prieš „perestroiką“. Čia išliejame savo rūpesčius.
– Gyvenate Baltarusijoje – šalyje, kuri turi savo kalbą, bet rašote rusiškai. Kodėl?
– Mano knygos pateikia „raudonos“ sielos kroniką, utopinio žmogaus istoriją.
Į tai gilinausi kone 40 metų. Ši utopija apima pastaruosius šimtą mūsų istorijos metų. Ir šis utopinis žmogus kalbėjo rusiškai.
– Tai sovietinis žmogus?
– Būtent. Rusų kalba buvo milžiniškos erdvės, didelės marksistinės-lenininės laboratorijos kalba. Ši erdvė buvo didesnė nei Rusija. Ir jai priklausė Baltarusija, – mano tėvo tėvynė.
Aš gimiau Ukrainoje, iš ten kilusi mano mama. Rusų kultūra ir kalba yra didelė vienijanti grandis, kuri visa tai sujungė. Kartu ir mane.
– Savo valdžios siekį Vladimiras Putinas pagrindžia rusų žemių apsauga. Kuo skiriasi jūsų pasaulis nuo jo?
– Tai nėra geografijos ar kalbos skirtumas. Nepaisant to, mus skiria pasauliai. Kai V.Putinas kalba apie didžiąją Rusiją, jis galvoje turi šalį, kurioje vyrauja karinis mentalitetas, o jo tradicijos tokios pat senos kaip rusų istorija, kruvina, paženklinta užgrobimų.
Mes esame karo žmonės. Tuo metu, kai nekariavome, jau jam ruošėmės. Tai – V.Putino rusiškasis pasaulis. Ten kiekvienas žmogus yra kareivis.
– Kurį laiką atrodė, kad Rusija taps demokratiškesnė, pasikeis.
– Tai nepavyko. Mes praradome galimybę.
– Sovietų Sąjungai subyrėjus daugelis žmonių manė, kad tauta gali suteikti plėtotei naujas ribas, įdiegti naują tapatybę. Baltijos šalys, Ukraina, Gruzija, taip pat Baltarusija – visur susikūrė naujos nacionalinės valstybės.
– Visuomet tikėjau nacionaliniais idealais, bet atsisakau pripažinti nacionalizmą. Nesvarbu kur, – radikalus nacionalizmas visada baigiasi kraujo praliejimu.
Manau, kad pirmiausia turime sukurti demokratiją. Baltarusijos gyventojų sudėtis yra mišri, didelę dalį sudaro rusai. Ar jie turėtų palikti šalį? Visi profesoriai? Tai būtų kvailystė. Kai kurie kažko panašaus norėjo.
– Skamba taip, lyg sakytumėte, kad dešimtasis dešimtmetis buvo paklydimo laikas.
– Tai buvo gražus, naivus laikas. Mes sugalvojome tautą. Dabar galime konstatuoti: Lukašenka ir Putinas geriau pažįsta tautą nei mes. Jie kalba jos kalba.
– Bet kaip tai gali būti? Savo knygose pažadinote visus šiuos balsus, tūkstančius žmonių. Ir nepaisant to, sakote, kad nesuprantate tautos?
– Atidžiai skaitydami mano knygas, pastebėsite: būtent tokia jų tema. Ten kiekvienas išsako savo tiesą: komunistas, budelis, demokratas, – visi. Aš mėginu parodyti šį milžinišką rusišką katilą ir kaip jis kunkuliuoja.
Man nepatinka sąvoka „homo sovieticus“. Vis dėlto daugeliui demokratų, kurie nesusitaikė su savo nusivylimu, ji tapo keiksmažodžiu. Man – ne.
Mano tėvas buvo komunistas, jis buvo palaidotas su savo partiniu bilietu.
Jei neapkęsčiau savo tautos, turėčiau neapkęsti ir savo tėvo, taip pat savo pažįstamų ir draugų.
Aš norėčiau geriau juos suprasti.
– Ar save apibūdintumėte sovietiniu žmogumi?
– Žinoma. Man teko nueiti ilgą kelią, kol aš išsivadavau dvasiškai. Ilgą laiką tikėjau socializmu, turinčiu žmogiškąjį veidą. Tik nuvykusi į Afganistaną ir pamačiusi, ką ten pridarė sovietiniai daliniai, sugrįžau praradusi bet kokias iliuzijas.
– Josifas Stalinas mėgo kartoti, kur medžius ranto, ten ir skiedros laksto. Ar jūs savo knygose renkate skiedras?
– Visi mes esame istorijos skiedros, jūs Vakaruose – taip pat. Vienintelis skirtumas: posovietinis ir sovietinis žmogus yra vėl patekęs į didžiosios istorijos girnas. Žmogus čia niekada neturėjo vertės, jis visuomet lieka tarp istorijos girnų.
– Ar Nobelio literatūros premija pakeitė jūsų gyvenimą?
– Neįprastas jausmas atsidūrus vienoje gretoje su Josifu Brodskiu ar Borisu Pasternaku. Prie šios minties dar negaliu priprasti.
O šiaip kas dar? Per pirmąją savo spaudos konferenciją, kai buvau paklausta apie Ukrainą, pasakiau, kad ten V.Putinas sukėlė pilietinį karą. Iki tol nieko nebūtų sudominęs toks posakis. Dabar mano žodis – svarus. Į pasisakymą nedelsiant sureagavo V.Putino atstovas spaudai D.Peskovas.
* * *
Už ką skirta Nobelio literatūros premija?
S.Aleksijevič (g. 1948) – ukrainiečių kilmės baltarusių rašytoja, rašanti rusų kalba. Jau kelerius metus ji buvo minima tarp realiausių pretendentų į Nobelio premiją, tad šio apdovanojimo skyrimas nebuvo netikėtas. Nobelio premijos laimėtojų pasirinkimo priežastys, išskyrus oficialią formuluotę (šįkart ji skirta „už daugiabalsį prozos skambesį, kančios ir narsumo įamžinimą“), nėra žinomos.
Literatė yra viena iš kelių autorių, pelniusių Nobelio premiją ne už grožinę literatūrą, o už kitokio tipo veikalus. Šiuo atžvilgiu ji prisijungė prie Th.Mommseno, W.Churchillio, B.Russello, J.P.Sartre’o, apdovanotų už istorinius ir filosofinius veikalus.
Laureatė rašo dokumentinę prozą, kurią pati vadina „Didžiosios utopijos kronika“. Tai knygos apie Antrąjį pasaulinį karą („Karas neturi moteriško veido“, 1985 m., „Paskutiniai liudininkai“, 1985 m.), Afganistano karą („Cinkuoti berniukai“, 1990), savižudybes („Mirties užkerėti“, 1993), Černobylio tragediją („Černobylio malda“, 1997), sovietmečio žmogų („Second hand laikai“, 2013).
Parengė Onutė Kacėnaitė
