Per Kūčias gimęs rašytojas Saulius Šaltenis: „Esu Kalėdų žmogus“

„Gimus didžiausia prasmė – gyventi, – „Lietuvos ryto“ korespondentui kalbėjo Saulius Šaltenis. – Gyventi jaučiant jaudinantį stiprų gyvenimo skonį. Gyventi dabar, ne rytoj, šią auksinę puikią akimirką, kaip šito meno mane išmokė mano nepamirštama mergaitė iš Argentinos Lola, mano dukrų motina.

Gyventi tik savo laisvą (ne kitų vis bandomą primesti) gyvenimą – ir taip nejučiom pratęsti tą nematomą meilės siūlelį, kuris ateina iš protėvių, iš kartos į kartą ir tęsiasi per mus, mūsų vaikus, anūkus, proanūkius. To visados visiems linkėjau ir su meile linkiu Kalėdų ir Naujųjų metų proga“

– Sauliau, kalbamės jūsų 70-mečio išvakarėse. Gimėte 1945 metais per Kūčias. Simbolinė data. Tais metais baigėsi karas. Kūčios – išsivadavimas iš tamsiojo meto, kūdikėlio Jėzaus gimimo išvakarės. Ar tokie simboliai jums kada nors buvo reikšmingi?

– Ką berašyčiau (ir paskutinėje knygoje „Žydų karalaitės dienoraštis“), vis nejučiomis atsiduriu Kalėdose.

Ir už mano lango žiemą vasarą žaliuoja, mirga lemputėm, laukia kada nors sugrįžtant anūkės papuošta kalėdinė eglutė.

Esu Kalėdų žmogus. Kalėdos – gerumo, artimų sielų – gyvųjų ir mirusiųjų – kuždesio, to paties seno, bet vis tiek naujo gyvenimo pradžia ir jaudinanti galimybė, jei tik to trokšti.

– Kaip jūs švęsdavote savo gimtadienį vaikystėje ir kaip švenčiate dabar? Kaip suderinate Kūčias ir gimtadienį?

– Vaikystėje baltas stalas, vis ta pati vyskupo Antano Baranausko staltiesė ar šaukšteliai. Šilta, gera, nors už lango kažkur gaisrai ir stribai baltais chalatais kaip baltais angelais perrengta visa velniava su automatais šliaužia slidėmis.

Dabar sėdime per Kalėdas su dukra dviese, padėję lėkštes mūsų mirusiems artimiesiems.

– Norėčiau paklausti, kokį jūs save atsimenate prieš 70 metų, bet suprantu, kad į tokį klausimą neįmanoma atsakyti. Taigi paklausiu kitaip: koks jūsų pirmasis atsiminimas? Ir dar: koks buvote vaikas charakterio, polinkio į mokslus, kūrybiškumo atžvilgiu? Kada parašėte pirmąjį kūrinį?

– Ankstyviausius prisiminimus nejučiomis užtemdė ar visai ištrynė vaikystėje patirtas ilgas merdėjimas be didelių vilčių išgyventi pokario ligoninėje išdaužytais stiklais.

Atmerkiu akis ir vis matau prie lovos mano narsią motiną, kuri tuo metu greitai turėjo gimdyti mano jaunesnįjį brolį ir kartu gelbėti atkritusį, su aukšta temperatūra besigalynėjantį mano tėvą. Visą gyvenimą jaučiu lyg būčiau gimęs iš naujo toje ligoninėje, išvarytas iš vaikystės rojaus.

Buvau mylimas, bet liūdesys ir vienatvė visados buvo šalia. O rašyti pradėjau anksti, nes tėvas paskyrė mane būti rašytoju, turėjau, kaip sakoma, pratęsti mūsų giminės – A.Baranausko, Antano Vienuolio – savotišką kultūrinę, literatūrinę bajorystę.

Rašiau vaikystėje vis kažkokius maištingus eilėraščius apie laisvę. Prisimenu vieną patetišką eilutę: „Tegu ir tranko į uolas aukščiausias, bet laisvas aš žmogus...“ Nors čia daug tiesos – visados buvau laisvas. Bet, ačiū Dievui, į uolas dar niekas netrankė.

– Jeigu būtų tokia galimybė pasikalbėti su tuo vaiku, kaip jūs manote, ar jis jums tapšnotų per petį ir girtų dėl visų 70 gyvenimo metų? O galbūt jis rastų ir priekaištų?

– Su tuo vaiku apsikabinčiau, nes bėgant metams atkrito visokie mane slėgę, man organiškai svetimi dalykai.

Sakoma, senatvėje žmonės suvaikėja. Bet juk aš ir tebežaidžiu tėvo pastūmėtas tą patį vaikystės žaidimą. Tik dabar niekas man netrukdo – nei mokytojai, nei politrukai. Niekas nesikėsina į mano laisvę – va, tik kelios stirnos iš Antakalnio pušynų atėjo ir žiūri nuo kalnelio, kaip aš rašau.

Dažnai man prikišdavo naivumą, kad gyvenu lyg nematydamas pavojų, klastingų, blogų žmonių, bet kaip vaikystėj ėjau, taip ir dabar einu, ir liūtai kažkodėl nesudraskė.

– Pernai pasirodė jūsų „Demonų amžius“, kuriame pabandėte atskleisti poetės Salomėjos Nėries džiaugsmus ir skausmus. Šiemet išleidote „Žydų karalaitės dienoraštį“, kuriame vaizduojate XX a. antrosios pusės demonizmą. Iš kur toks kūrybingumas po kelių dešimčių metų kūrybinės tylos?

– Matyt, vėl iš naujo ir vis labiau imu jausti kartais kvapą gniaužiantį gyvenimo grožį. Gal per ilgai buvau lyg pusiau miręs, nes kartais kiekvieną anksčiau ar vėliau lyg kokį biblinį Jobą užgriūna sunkiai pakeliami išbandymai ir kaip tyčia visi vienu metu.

– Tik paėmęs į rankas „Žydų karalaitės dienoraštį“ nevalingai atsiminiau Anos Frank dienoraštį, vieną iškalbingiausių ir labiausiai jaudinančių Holokausto liudijimų. Pamaniau, kad drąsus tas S.Šaltenis, jei panoro savotiškai perspjauti visame pasaulyje garbinamą kūrinį. Ar nebuvo baugu, kad šiedu kūriniai, nors ir labai skirtingi, bet gali būti siejami?

– Ne, rašydamas niekada nesidairau į šonus, niekas manęs niekada netrikdo. Tiesa, kai rašiau „Lituaniką“, buvau su Jaunimo teatru Lenkijoje tuoj po „Solidarumo“ sutriuškinimo. Ir 1968 m. sovietai, tankais sutraiškę Čekoslovakijos demokratijos pavasarį, siuntė į gastroles ne rusus.

Lenkija buvo apimta gilios depresijos, jų menas merdėjo, o čia atvažiuoja klestintis, pasaulio spaudos giriamas lietuvių teatras – ne tik mane, net garderobininkes Lietuvos lenkaites pribloškė keista neapykanta lietuviams.

Perki atviruką, o tau kažkodėl turi sušnypšti kioskininkė kaip angis: Vilnius – mūsų miestas. Vienas mano „Lituanikos“ herojus yra lenkų grafas, įsimylėjęs lietuvaitę – rašydamas turėjau atidėti plunksną kuriam laikui, kad nepakenkčiau jo charakteriui,kad išsigaruotų ta patirta pažemintų lenkų kvaila pagieža.

– Knygoje pasakojate tragišką, bet jautrią istoriją, kaip verčiantis XX a. istorijos vagoms lietuvių šeimoje gyvenanti žydaitė Estera pavirsta vokietaite Eliza ir galiausiai vėl tampa žydaite Estera. Sakykite, šis kūrinys – išmislo, fantazijos vaisius ar vis dėlto turi kokį nors realų pagrindą, tarkime, tėvų ar senelių pasakojimus?

– Viskas yra tikra – iš šeimyninių albumų, tėvų pasakojimų. Gimiau po karo, bet tėvų prisiminimai man lyg ir mano autentiški prieškario, karo, pokario laikų prisiminimai.

Aš lyg pats mačiau, kaip skraido pūkai iš perplėštų žydų duknų, kaip mano tėvo mokinės, puikios literatės, prieš sušaudant pakabina ant šakelės gimnazistiškas kepuraites,kaip mano prosenelis, paslėpęs žydus, nežino ką sakyti, kai maža mergaitė atėjusiems svečiams džiugiai šokinėdama praneša: o mes slepiame žydus.

Utenoje, Kauno gatvėje, ant laiptelių vis sėdėdavo akla labai sena žydė, kaip pasakojo, sušaudyta, bet išropojusi iš duobės. Vis praeidamas pro šalį galvodavau, kaip ji akla, pakilusi iš duobės, eina mišku, kaip grabinėja orą savo kaulėtais pirštais. Vis norėjau suprasti, ar ji nors truputi mato mane.

Kartą turėjau kelis pokario laikų saldainius, vadinamus paduškėlėmis (saldumynai mums buvo retenybė, didelis turtas). Padėjau vieną saldainį prie jos ir paskui gėdingai gailėjausi: o jei ji nemato? Jei kas kitas paims mano brangų saldainį?

Kai grįžau, neradau saldainio ant pamato šalia senosios žydės, kuri man išliko atmintyje lyg kokia išnaikintų Lietuvos žydų motina. Ji yra ir šios mano paskutinės knygos pradžių pradžia.

– Atsimenu, po Sigito Parulskio romano „Tamsa ir jos partneriai“ kai kurie kritikai prabilo apie Holokausto industriją. Esą romanų rašymas apie žydų tragediją turi užslėptą siekį būti skaitomam, populiariam. Ką jūs manote šiuo klausimu turėdami omenyje savo romano temas ir intencijas?

– Aš taip toli nuo visokių industrijų, gyvenu tyloje be televizoriaus, interneto. Džiaugiuosi, kad įstabi moteris, leidyklos „Tyta alba“ direktorė Lolita Varanavičienė išjudino mane ir vis ragina rašyti. O visa kita ne taip ir svarbu.

– „Baisus laikas. Bet nenuodėmė ir dabar mylėti“ – sako vienas romano personažas. Sunku užduoti tokį klausimą vyrui, bet gal galėtumėte pasvarstyti, kas yra meilė ir kokį vaidmenį ji vaidina jūsų gyvenime?

– Kapinėse ant mano tėvo kryžiaus užrašyta: „Tikrai laimingas žmogus yra mylintis ir tikintis“.

Šita tėvo mintis man graži. Buvau mylimas ir pats mylėjau. Vienos mergaitės nustebusios stirnos akimis iš Argentinos, Lolos, prie Neries paklausiau: „Ar norėtum gyventi kartu visą laiką?“

Gal drovėjausi kalbėti apie meilę. Ji pažiūrėjo į sraunų kaip greitai prabėgantis žmogaus gyvenimas Neries vandenį ir pasakė: „Gerai“. O kai ji numirė ir aš niekaip nesugebėjau jos atgaivinti, sušukau: „Lola, ar žinai, kaip mes tave mylime“.

Meilė yra žavūs artimų sielų kuždesiai, slapti žaidimai. Rašiau „Riešutų duoną“. Diktavau Lolai, mano dukrų motinai. Nebuvo aišku – ar jau diena, ar naktis. Ji žiovavo, juokėsi, snaudė. Toks rašymas – lyg nepakartojamas bendrumo ir meilės žaidimas.

– „Mes gyvename bepročių žmogėdrų laikais“ – knygoje yra ir toks ano istorinio laikotarpio apibūdinimas. O kaip jūs apibūdintumėte šiuos laikus? Pratęskite sakinį „Mes gyvename...“

– Mes gyvename iš esmės panašiame pasaulyje, kaip ir prieš tūkstantį metų, tik to pasaulio galios naikinti arba kurti gėrį dabar yra tūkstančius kartų didesnės.

– Prisimindamas savo klausimą apie jūsų kūrybingumo suvešėjimą norėčiau paklausti, ar nesigailite, kad daugybę metų literatūrą tarsi buvote iškeitęs į politiką? Buvote signataras, deputatas, Seimo narys, net kultūros ministras. Kaip jūs atsimenate tuos politikavimo laikus? Ką manote apie dabarties politiką?

– Buvau naivokas Sąjūdžio žmogus, Lietuvos savanoris. Gal kaip ir tūkstančiai atgimusių Lietuvos žmonių taip save suvokiau, ėjau visur, kur reikėjo.

Mano gyvenimas būtų buvęs pažemintas, jei Lietuva nebūtų tapusi laisva. Esu iš tikrųjų drovus, šešėlio, tylos žmogus. Visuomeninio gyvenimo ar ypač politinės mugės tarsi skuduryno ar galvijų turgaus triukšmas man svetimas – turėjau išmokti ginčytis, nepasiduoti, bet vis labiau mane kankino sielą džiovinantis klausimas: o kur prasmė? Kur ji pasislėpė?

O dabarties politikų išlikimo instinktas verčia juos gyventi tik šia diena, nuo rinkimų iki rinkimų. Gražu, jei atsirastų tokia vyriausybė, Seimas, kurie galvotų bent dešimtmečių kategorijomis: ką reiktų padaryti kad ir labai nepopuliaraus, bet būtino šiandien, kad tolimesnėje ateityje Lietuva stovėtų ant tvirtų pamatų ir negrėstų jai lėtinis nubyrėjimas ir išnykimas? Bet kas sutiks būti kilnus savižudis?

– 2012-siais viename interviu sakėte: „Lietuviai – galinga tauta. Dabar ji kaip žvėris, kaip snaudžiantis šuo. Bet tas šuo atsibus. Ir tada...“ Jūsų manymu, tas šuo per tuos metus bent pramerkė akis ar nugrimzdo į dar gilesnį miegą?

– Ir dabar nė kiek neabejoju ir tikiu lietuvių kūrybinėmis galiomis. Pažinojau Čikagoje tokį mielą istoriką svajoklį, kuris braižė Lietuvos žemėlapius – vis Prūsijos gabalą ar gudų žemes atriekdamas, bet jis parašė knygelę gražiu pavadinimu „Lietuva – pasaulio čempionas“.

Žinoma, kad esame ne pasaulio užkampis, tik nereikia nuo ryto iki vakaro zirzti ir būti amžinai nelaimingiems.

Matau ir gėriuosi: užaugo nauja kūrybinga, ne iš senosios nomenklatūros, o iš gatvės atėjusi verslo, mokslo žmonių karta.