Į knygų mugę atvyks garsiojo meilės romano autorė

Vasario pabaigoje Vilniuje lankysis rusų poetė, prozininkė Marina Stepnova. Be daugybės apsakymų, ji yra trijų romanų autorė.

„Lazario moterų“ autorė Marina Stepnova – išskirtinė viešnia 2016 metų Vilniaus knygų mugėje<br>Lrytas.lt koliažas
„Lazario moterų“ autorė Marina Stepnova – išskirtinė viešnia 2016 metų Vilniaus knygų mugėje<br>Lrytas.lt koliažas
Daugiau nuotraukų (1)

Lolita Černiauskaitė

Jan 28, 2016, 2:48 PM, atnaujinta Jun 9, 2017, 11:24 PM

Garsiausią, apdovanotą prestižiškiausiomis premijomis ir išverstą į 30 kalbų romaną „Lazario moterys“ (vertė Sigitas Parulskis, išleido „Tyto alba“) lietuvių skaitytojai įvertino kaip vieną geriausių verstinių knygų, išleistų 2013-aisiais. „Lazario moterys“ – tai romanas, įrodantis, jog vis dar įmanoma aistringai, protingai ir originaliai pasakoti apie meilę, neapykantą ir aistrą, apie istoriją, karą ir mokslą.

Kritikai, knygų apžvalgininkai ir geros literatūros mylėtojai negailėjo pagyrimų autorės ir vertėjo talentams: „meilės romanas pačia gražiausia šio žodžio prasme“, „knyga ne apie pasakišką meilę, ne apie princus ir princeses, o apie galingą jėgą, šluojančią ir maišančią viską savo kelyje“, „iki šio romano net nebūčiau pagalvojusi, kad šiuolaikinė rusų literatūra yra tokia graži, jautri ir artima“, „įspūdingas vertimas“, „skaičiau ne akimis, o širdimi“.

Pasak rusų literatūrinės spaudos, nuo 2011 metų, kai pasirodė „Lazario moterys“ nė vienas pokalbis apie šiuolaikinę rusų literatūrą neapsieina be Stepnovos pavardės paminėjimo: „Knyga tapo viena iš skaitomiausių, suteikdama viltį, kad mūsų skaitytojai dar visiškai neprarado skonio“.

Pirmasis Marinos Stepnovos romanas „Chirurgas“ 2005 metais pateko į ilgąjį premijos „Nacionalinis bestseleris“ sąrašą. Jis lygintas su Patricko Süskindo „Kvepalais“. Antrasis – „Lazario moterys“ – 2012 metais gavo trečiąją „Bolšaja kniga“ premiją, pateko į „Rusų Bukerio“ trumpąjį sąrašą, „Nacionalinio bestselerio“ ir „Jasnaja Poliana“ sąrašus.

Antroje vasario pusėje, prieš autorės viešnagę Vilniaus knygų mugėje, knygynus pasieks antras Marinos Stepnovos romanas lietuviškai – „Italų pamokos“ (vertė Lolija Spurgienė).

Šis romanas skirtas visiems, kas skaito didžiąją literatūrą, vertina poetinę prozą, gyvą pasakojimą, mėgsta kietas melodramas ir netikėtas pabaigas.

Kritikai itin liaupsina autorės rašymo stilių: „Italų pamokų“ sakiniai – tarsi kieti, sultingi, kvapnūs obuoliai, M. Stepnova rašo lengvai, sklandžiai, protingai, netikėtai ir dosniai, cituoja klasikus, tarybinius ir šiuolaikinius poetus ir prozininkus, talentingai žaidžia praeities ir nūdienos kultūros ženklais ir simboliais.“

Marina Stepnova gimė 1971-aisiais Jefremove, Tulos srityje karininko ir medikės šeimoje. Mokėsi Kišiniovo valstybinio universiteto filologijos fakultete, vėliau – M. Gorkio literatūros institute Maskvoje. Baigė pasaulinės literatūros aspirantūrą. Daugiau kaip dešimtmetį dirbo spaudoje, buvo Rusijoje itin populiariaus žurnalo „XXL“ vyriausioji redaktorė.

M. Stepnova pagarsėjo ir kaip vertėja rumunų kalbos.

Vienas jos vertimų – sovietmečiu didžiulio populiarumo sulaukusi rumunų dramaturgo Mihailo Sebastiano pjesė „Bevardė žvaigždė“, pagal kurią aktorius ir režisierius Michailas Kozakovas pastatė to paties pavadinimo filmą. Rašytoja su vyru mediku gyvena ir dirba Maskvoje.

Leidykla „Tyto alba“ siūlo paskaityti M.Stepnovos mintis:

Apie meilę ir nemeilę

Romaną „Chirurgas“ parašiau apie absoliučią nemeilę, o „Lazario moterys“ – priešingai, knyga apie tai, ką žmonės sugeba padaryti iš meilės, apie tai, ką jiems padaro meilė.

Apie rašymą ir šaukštus

Aš nemėgstu rašyti, tai sunkus, kankinantis darbas. Rašau, nes jaučiuosi atsakinga už gabumus, kurie man buvo duoti, ko gero, iš prigimties.

Dievas nesišvaisto dovanomis. Jeigu esi apdovanotas talentu skobti šaukštus – skobk. Neišsisukinėk. Nes kažkam tie šaukštai reikalingi.

Visi rašo skirtingai. Štai mano kolega Dima Bykovas geba per metus parašyti du puikius romanus, be šimtų kitų tekstų, skilčių. Jis, aišku, genijus. O

aš prasikrapštau prie romano penkerius metus. Schemų nebraižau, ne, ir planų nesudarinėju – sąžiningi romanai rašosi patys, kam trukdyti?

O štai chronologiją stengiuosi prižiūrėti: pavyzdžiui, „Lazario moterų“ tekstas didelis, istorinis laikotarpis milžiniškas. Nuo XIX amžiaus vidurio iki beveik mūsų dienų. Todėl turėjau susikūrusi bylą su visų veikėjų gyvenimo datomis.

Apie „moterišką“ prozą

Puikus rašytojas Andrejus Rubanovas yra pasakęs: tada jau kalbėkime apie moterišką architektūrą, moterišką kulinariją ir moterišką mediciną.

Kvaila etiketė – kaip, beje, visos etiketės. Knygos būna arba geros, arba blogos.

Apie skambesį ir ritmą

Tik stengiuosi kuo tiksliau aprašyti tą gyvenimą, kurį vaizduoju. Ir dar – kiekviena frazė turi savo pirminį skambesį, savo ritmą.

Reikia jį išgirsti ir išbraukti tai, kas nereikalinga.

Apie stilių

Nemanau, kad šito galima išmokti specialiai.

Stilius, kalba – kaip piršto antspaudas.

Individualus asmenybės bruožas. Vertėjos patirtis ir redaktorės darbas man tik padeda išbraukti tai, ko nereikia, ir niekada nesigailėti.

Apie protą

Aš pernelyg daug galvoju. Moteriai – tai didelis trūkumas.

Apie darbo dieną ir kerus

Patikėkite, mano darbo diena – niekuo neypatinga, net nuobodi.

Aš anksti keliuosi ir beveik tuoj pat sėdu prie kompiuterio. Paskui persikeliu į darbą – ir vėl atsiduriu prie monitoriaus. Jokia žalia stalinė lempa, atskiras kabinetas ir ypatingos sąlygos man nereikalingi.

Daugelį metų buvau redakcijos darbuotoja, taigi esu įpratusi rašyti, net kai aplink siautėja ir kvatoja dešimtis mano kolegų. Ir apskritai, man regis, – kuo daugiau ritualų, tuo mažiau kerų.

Apie muziką

Su muzika mano santykiai sudėtingi, aš jos visiškai neklausau, nebent prieš savo valią. Tai pernelyg stiprus dirgiklis. Galvoti trukdo, o jausmus primeta.

Apie didžiąją ir mažąją istoriją

Bendra susideda iš asmeniška. Didžioji – vadovėlinė, enciklopedinė – istorija susideda iš daugybės mažyčių žmogiškųjų istorijų. Gyvenimas – tai balsiukų choras.

Mes visą laiką tai pamirštame. 1918-ieji, 1937-ieji, 1941-ieji, 1998-ieji – visi jie buvo kažkieno gyvenimo metai.

Moterys gimdė vaikus, porelės bučiavosi, kažką grauždavo pavydas, kažkas sirgo gripu – ir visa tai lygiai taip pat svarbu kaip revoliucijos, liaudies statybos, karai.

Apie šeimą ir kompromisus

Kas labiau sustiprina šeimą – meilė ar vienatvės baimė?

Manau, meilė. Ir vienatvės baimė. Šeima juk planuojama ilgiems metams.

Jeigu laikui bėgant meilę pakeičia draugystė, šeima lieka. Jeigu meilė dingsta, o draugystė neužsimezga, šeima subyra.

Tik įsitikinimas, kad be šio žmogaus liksi neįgalus, leidžia abiem ištverti barnius ir tamsius periodus, jie neišvengiami. Ir dar – begalinius kompromisus dėl kito žmogaus.

Apie tai, kas svarbu genijams ir idiotams

Meilė – dar vienas knygos veikėjas, ko gero, pagrindinis.

Man svarbu parodyti, kad tik labai paprasti dalykai, kurie dažnai atrodo nereikšmingi – meilė, šeimos šiluma, namų jaukumas, atsidavimas – tik tai iš tikrųjų svarbu žmogui, ar jis būtų genijus, ar idiotas.

Apie iliuzijas

Esama tokios iliuzijos (beje, ji aktyviai kultivuojama), kad šiuolaikiniam žmogui nereikia nieko, išskyrus jį patį.

Aukščiausias gėris ir pasiekimas – asmeninė karjera, asmeninė sėkmė. Reikia būti įžūliam, pirmauti, ropštis per galvas.

Ne pasaulis, o ištisinis „aš“ linksniavimas. Kaip ir bet kokia iliuzija, išsisklaidžiusi, ji palieka akis į akį su karčia tiesa: jokia sėkmė, jokie pinigai nepakeis žmogiškosios šilumos.

Gyvenimas, kuriame nėra vietos pasitikėjimui ir meilei – siaubingas. Deja, daugelis tai supranta tik patyrę savo kailiu.

Apie pinigus

Labai lengvai žiūriu į pinigus. Ir jie lengvai į mane žiūri.

Nekreipia į mane ypatingo dėmesio. Ne, ateina jie sunkiai. Yra laimingų žmonių, prie kurių pinigai patys limpa. Tai ne apie mane.

Man visuomet tenka daug dirbti. Užtat su pinigais labai lengvai išsiskiriu ir niekada nesigailiu išleidusi. Tad pinigai visiškai negadina man gyvenimo.

Apie laimingą pabaigą

Žinoma, tikiu laiminga pabaiga. Ar verta gyventi, jeigu netiki stebuklais?

Iki nekasdieniško susitikimo vasario 27 d., šeštadienį, Vilniaus knygų mugėje!

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.