Anot jo, būtina įvertinti, kad I.Simonaitytė yra „paskutinė Mažosios Lietuvos metraštininkė, unikali, talentinga rašytoja ir išskirtinių lietuvininkų likimų vaizduotoja, garsinusi savo kūriniuose etnografinį Klaipėdos krašto savitumą“.
Pagal projektą Vyriausybei siūloma iki 2017 metų gruodžio 31 dienos parengti ir patvirtinti I.Simonaitytės minėjimo programą, kuri įprasmintų šios garsios asmenybės idėjų tęstinumą, kad būtų ugdoma visuomenės valstybinė savivoka ir pilietinė atsakomybė, turtinama kultūros paveldo istorija, plėtojami kultūriniai ryšiai.
Taip pat raginama 2018 metų valstybės biudžete numatyti lėšų rašytojos 120 gimimo metinių minėjimo programai įgyvendinti.
I.Simonaitytė (1897–1978) – Klaipėdos krašto rašytoja, autobiografinių apysakų ir romanų kūrėja. Ji laikoma žymiausia Klaipėdos krašto gyvenimo vaizduotoja lietuvių prozoje.
I.Simonaitytė gimė Vanagų bažnytkaimyje, Klaipėdos apskrityje. Penkerių metų ji susirgo kaulų džiova, dėl to negalėjo lankyti mokyklos – skaityti ir rašyti ją išmokė motina.
1912-1914 metais mergaitė gydyta sanatorijoje Vokietijoje, iš kurios grįžo pasveikusi. I.Simonaitytė vertėsi siuvėjos amatu, įsitraukė į lietuvišką veiklą: dirbo Vanagų lietuvių jaunimo sambūryje „Eglė“, bendradarbiavo leidinyje „Tilžės keleivis“ ir kitoje Mažosios Lietuvos lietuviškoje spaudoje. 1921 metais ji persikėlė į Klaipėdą, kur baigė vakarinius mašinraščio ir stenografijos kursus. I.Simonaitytė dirbo Lietuvos konsulate, spaustuvėje „Rytas“ korektore, „Prūsų Lietuvių balso“ redakcijoje, vėliau Seimelio raštinėje – mašininke ir vertėja.
Iš pradžių savo eilėraščius, apybraižas, apsakymas skelbusi Klaipėdos krašto spaudoje I.Simonaitytė pripažinimo literatūros pasaulyje susilaukė už romaną „Aukštujų Šimonių likimas“. 1935 metais jais skirta Lietuvos valstybinė literatūros premija. Nuo 1936-ųjų moteris atsidėjo vien literatūriniam darbui, jai skirta pensija.
Vokiečiams atplėšus Klaipėdos kraštą, I.Simonaitytė apsigyveno Kaune. Nuo 1963 metų iki mirties ji gyveno Vilniuje. 1967 metais I.Simonaitytei suteiktas Lietuvos TSR liaudies rašytojos vardas. Rašytoja mirė 1978 metų rugpjūčio 27 dieną Vilniuje, čia ir palaidota.
Tarp jos žinomiausių romanų – „Vilius Karalius“, „Be tėvo“, „Pikčiurnienė“.
