„Tai dialogų knyga. Ji parašyta nerimastingu laiku, kai prasidėjo Krymo okupacija ir aneksija, prasidėjo negeros įtampos Europoje. Džiugu, kad Tomas sutiko prisidėti prie tokios knygos rašymo“, – sakė L.Donskis.
Susivokti, kas vyksta Europoje? Tai, pasak L.Donskio, rūpėjo abiem autoriams. Jie kėlė klausimą, ką daryti, kai gyvename pesimizmo amžiuje. „Nepaisant to, kad šis laikotarpis žymi civilizuočiausią laikotarpį žmonijos istorijoje, dar niekada nebuvo tiek apokaliptinių pranašysčių. Be to, žinia šiais laikais – bloga žinia. Geros žinios tapo nereikalingos. Kaip gyventi? Jei nugali savo baimę, gali ieškoti atsakymų“, – kalbėjo L.Donskis.
„Reikalas tas, kad šis grėsmingas periodas, kuris prasidėjo 2014 metų pavasarį, tęsiasi iki šiol. Kai rašiau, man atrodė, kad gali prasidėti didelis karas Europoje ir Baltijos šalyse. Dabar situacija kiek pasikeitusi. Gana sėkmingo Vakarų atsako Vladimirui Putinui dėka karo grėsmė nutolusi“, – kalbėjo T.Venclova.
Pasak T.Venclovos, Europos ciklas kartojasi. Vėl atsirado naujas Kaligula, už kurio stovi blogio jėgos. Ne tik Rusijoje, bet ir visoje Europoje. Vėl esame grėsmės akivaizdoje. Atrodė, kad galėsime pailsėti: filosofuoti, gėrėtis menu ir kitomis vartotojiškos visuomenės gerybėmis. Pasirodo, kad ne visai. Kažką reikia daryti. Vėl viską reikia pradėti iš naujo. Vėl reikia ridenti Sizifo akmenį į kalno viršūnę.
„Atėjo pesimizmo laikotarpis. Su pesimizmu nereikia perlenkti. Mat pesimizmas išsipildo, kai tik ištariamas. Pasakai „viskas baigta“, ir greičiausiai taip ir yra. Taip pat yra ir dėl optimizmo. Jei sakai „aš nepasiduosiu“, tai greičiausiai taip ir yra“, – kalbėjo T.Venclova.
Pasak poeto, reikia ką nors daryti: rašyti, civilizuotis, nes tik tada, kai ką nors darai, atsiranda viltis.
„Pesimizmo amžius susijęs ne tik su susvyravusia tarptautine tvarka, bet ir su save įgyvendinančiomis pranašystėmis. Didžiulis technologijų šuolis turi svarbios reikšmės. Žmogus bendrauja su visu pasauliu. Bet tuo pačiu netikima žmogaus laisve. Visur regimos katastrofos, apokaliptiniai scenarijai. Tai lyg gero tono ženklas. Gąsdinti pasaulį – geras tonas. Laimi tie, kurie savo baime užkrečia visus. Įdomu, kad ta baimė puikiai parduodama“, – kalbėjo L.Donskis.
Pasak T.Venclovos, yra optimistai ir istoriniai optimistai. Optimistai sako, kad viskas bus gerai. O istoriniai optimistai sako, kad viskas bus gerai, bet aš to nesulauksiu. „Neįmanomas nei absoliutus rojus, nei absoliutus blogis. Kodėl? Dėl to, kad žmogus yra netobulas kūrinys. Tik tobulas kūrinys gali sukurti rojų arba pragarą. O tarp netobulų žmonių visada atsiras spragų, pro kurias prasiverš kiti dalykai“, – sakė T.Venclova. Jis pateikė pavyzdį, kaip sugriuvo Sovietų sąjunga ir Lietuva atgavo laisvę. Tik tiek, kad, kaip sakė Rimvydas Šilbajoris, istorijos greitis buvo pagreitintas, o ne prailgintas gyvenimas.
Pasak T.Venclovos, yra ir dar dvi rūšys žmonių. Strateginis optimistas sako: viskas bus gerai, bet aš nežinau, kada. Apokalitinis optimistas sako, kad viskas bus gerai, bet niekas to nesulauks.
„Dabartinis pasaulis, nepaisant nieko – V.Putino režimo ar humanitarinių katastrofų Afrikoje, vis tiek geresnis nei kada nors istorijoje. Vaikų mirtingumas yra mažiausias istorijoje. Tai kelia optimizmo. Žmogaus gyvenimo trukmė irgi ilgesnė nei bet kada.
Kada gyveni Vakaruose, jauti ir matai, kad viskas aplink neblogai. Gyventi galima, net savo malonumui. Tada atsiranda noras save ir kitus pagąsdinti. Tada atsiranda apokaliptinės pranašystės, kurios, man regis, yra gerokai perdėtos“, – sakė T.Venclova.
„Blogio jėgos, laimei, turi savybę išmontuoti save. Mano nuogąstavimas – kad Baltijos valstybių pasmerkimas, kad mes gyvensime karo laukimo aplinkoje. Ir tai niekada nesibaigs. Pasak George'o Orwelo, karas tai taika, taika – tai karas. Kitas dalykas: ar Vakarai neims gailėtis, kad NATO Baltijos šalis priėmė kaip silpnąją grandį. Džiaugiuosi, kad aš galvojau daug blogiau nei yra iš tiesų. Ar nėra taip, kad gyvenimas viską išdėlioja savaip“, – klausė L.Donskis.
„Ar bus karas? Daug kam tai rūpi. Karas niekada nebūna toks, kokio mes tikimės. Mes karą įsivaizduojame kaip II pasaulinį. Bet jis gali būti ir kitoks. Gal karas ir dabar vyksta, bet visai kitoks – be sugriovimų ir panašiai. Tokia karo situacija gali trukti ilgai. Tam reikia būti pasiruošus ir nereikia bijoti. Reikia nebijoti daryti tai, ką reikia. Tada nuolatinio karo būsena neatrodys tokia baisi“, – sakė T.Venclova.
