Jis šeštadienį Vilniaus knygų mugėje pristato savo naujausią romaną „Nutylėtų lelijų miestas“ („Alma littera“), kuriame daug autobiografinių motyvų.
– Po romano „Tamsa ir jos partneriai“ prabėgo beveik ketveri metai. Kaip dabar vertini tą šaršalą, kuris kilo dėl šio kūrinio apie žydų ir lietuvių santykius? – paklausiau S.Parulskio.
– Literatūra man visuomet įdomiau nei politika, religija ir panašiai. Menas apima visą žmogaus būtį, politika – tik labai siaurą plotelį, nors kančių žmonėms suteikia be galo daug. Lietuvius vis dar kankina baisi kaltė ir gėda dėl žydšaudžių, todėl jie taip aršiai, isteriškai reaguoja į bet kokį siūlymą diskutuoti šia tema, o kai kurie elgiasi tiesiog kaip menkystos ir šūdžiai.
Tiesą sakant, ši tema vis dar nepaleidžia – baigiu tvarkyti kino scenarijų, kurio labai nekantriai laukia filmą pagal knygą statyti sumanęs režisierius Audrius Juzėnas. Labai sunkus darbas, sunkesnio nesu daręs. Sunkus techniškai, bet dar sunkesnis... Kaip čia pasakius – romane gali pasislėpti už žodžių, kine žodžių lieka nedaug, turi kalbėti dramaturgija, vaizdas. O masinės žmonių žudynės niekad negali būti malonus vaizdas, kad ir kiek mus Holivudas prie to pratintų.
Dar vienas dalykas. Neseniai perskaičiau Loretos Mačianskaitės straipsnį, kuriame ji labai tiksliai, įžvalgiai tyrinėja religinę romano simboliką. Man be galo smagu ir esu dėkingas, kad ji reabilituoja knygą kaip literatūros kūrinį, kurį kai kurie kolegos literatai norėjo paversti politine brošiūra.
– Ką veikei, kas labiausiai rūpėjo tą laiką, be to, kad rašei naują romaną „Nutylėtų lelijų miestas“. Gal vadavaisi iš vidurio amžiaus krizės ir visų su ja susijusių jausenų, apie kurias pastaruoju metu vis užsimindavai?
– Rūpėjo, kaip užsidirbti pragyvenimui. Na, dar rašiau pjesę apie Darių ir Girėną, kino scenarijų, verčiau knygą, rašiau komentarus į „Lietuvos rytą“, truputį dėsčiau, truputį gyvenau.
Baisus klausimas, jaučiuosi, tarsi turėčiau pateisinti savo egzistavimą. Ir nelabai randu svarių argumentų. Krizės, kad ir kokios jos būtų, neišvengiamos. Nenoriu su jomis grumtis, bet nenoriu ir apsimesti, kad jos neegzistuoja, arba kad jos aplenkia mane.
Bet rašymas kartais yra privilegija, nes gali savo krizę išgyventi kitoje erdvėje, iš savo gyvenamos aplinkos perkelti į kitą, į paralelinius pasaulius. O rašau visur ir visada – vedžiodamas šunį, klausydamas operos, žiūrėdamas TV, skaitydamas knygas, net sapnuodamas. Tai nelabai romantiškas užsiėmimas – bet užsikabinu už kokio nors vaizdo, minties, iškyla koks nors prisiminimas, detalė, užsirašau.
O paskui, kai jau sėdžiu ir spaudžiu klavišus, kai kuriu pastraipą, epizodą, veikėją, struktūrą, nejaučiu jokios krizės, apskritai nieko nejaučiu, tik sunkiai nusakomą, labai nuosaikų, švelnų malonumą. Jis trumpas, bet visi geri dalykai trumpi. Vėliau, kai prasideda redagavimo, perrašymo darbai, viskas vėl iš naujo. Pavyzdžiui, redaguodamas šią knygą, išmečiau arba perrašiau daugiau nei pusę teksto. Bet dariau tai labai aiškiai žinodamas, kodėl taip darau.
– Aptarkime romano formą. Jį sudaro tarsi du pasakojimai, kurie knygoje atskirti vertikaliai – puslapių viršuje daugiau pasakojama apie pagrindinio personažo Simono dabartį, o apačioje – apie praeitį. Galima kalbėti apie viršų ir apačią, dangų ir pragarą, dabartį ir praeitį, kūną ir sielą, bet, prisipažinsiu, skaityti buvo nepatogu, dar nepatogiau nei Julio Cortazaro „Žaidžiame klases“. To ir siekei – kad knyga būtų nepatogi kaip pats gyvenimas?
– Viršutinį ir apatinį pasakojimus sudaro dalys, taigi patarčiau skaityti dalimis – vieną iš viršaus, kitą iš apačios. Nors galima skaityti kaip patinka – iš pradžių tik viršų, paskui apačią arba atvirkščiai. J.M.Coetzee‘s knygoje „Diary of a bad year“ („Blogų metų dienoraštis“) naudojama tokia struktūra – tiesa, ten viršuje eseistika, o apačioje – siužetas. Man patiko ši idėja, ir skaityti buvo nesunku, nes gyvenimas toks ir yra – fragmentiškas, gabalais.
Iliuziją, kad mūsų gyvenimas – sklandi istorija, mums pakiša pasakos, anekdotai, literatūra, kinas, žmogus linkęs kurti pasakojimus, apibendrinimus. Sklandi struktūra mus guodžia, kad pasaulyje yra tvarka, harmonija, o komplikuota erzina, nes reikalauja pastangų.
Man patinka pasakojimai, bet patogus pasakojimas dažnai virsta nuobodžiu. Štai Europa po karo pradėjo gyventi labai patogiai, tapo nuobodi, inertiška, riebaluota. Griuvo Sovietų imperija – šiek tiek atkuto, ėmė mumis domėtis kaip kaliniais, kaip laukiniais, skaitė mūsų tekstus kaip pranešimus iš seniai praėjusio laiko, tarsi iš piramidžių ar Kumrano urvų.
Paskui prisijaukino ir mus, rytų europiečius, ir vėl viskas ėmė skęsti nuobodulio dulkėse. Dabar štai gavo pabėgėlių – ir vėl atsigavo, ėmė mąstyti, kaip gyventi, ką daryti, ėmė kurti filmus apie pabėgėlius, ėmė netgi šiek tiek suprasti, kad Rusijai patinka blogio imperijos statusas, nieko geresnio ji sukurti negali.
Taigi, patogumas nėra geras dalykas literatūrai ar apskritai kultūrai. Be to, man patiko nesena Williamo Faulknerio „Kai aš gulėjau mirties patale“ ekranizacija (režisierius Jamesas Franco) – tuo pačiu metu ekrane matomi keletas vaizdų, du ar net trys, iš skirtingų veikėjų perspektyvos, įspūdingas dalykas.
Norėjau vienu metu paleisti tris pasakojimo juostas, bet negalėjau išgauti natūralumo, atsisakiau. Tiesą sakant, du pasakojimai šioje knygoje tereiškia dabartį ir praeitį. Tai, kad mes gyvename dvigubą gyvenimą, tą, kuris yra „einamasis“, ir tą, kuris visą laiką šalia mūsų, kuris yra mūsų prisiminimų, mūsų tapatybės, mūsų asmenybės saugykla.
Kas lieka be gyvenimo, kuris kaupiasi atminties rezervuaruose, labai akivaizdžiai liudija Alzheimerio liga. Štai toks dviejų pasakojimų viename paaiškinimas.
– Kai galvoju apie romano pavadinimą, apie Simono jausenas, net apie neįprastą formą, pirmiausia kyla mintis, kad tai knyga apie išsiskyrimą, tariant paties Simono žodžiais, apie skausmingą išsiskyrimo jausmą, nors nelabai aišku, su kuo išsiskiriama ir kas tą jausmą provokuoja. Ar aš teisus?
– Man patinka manyti, kad iš esmės tai knyga apie šeimą – apie įvairias jos formas, jos tęsinius ir galimybes. Deja, galbūt labiausiai apie neįvykusią, nepavykusią, neišsipildžiusią šeimą.
Labiausiai simboliška būtų Alpinisto ir Kristinos neįvykusi šeima, meilė, įšalusi kalnų ledynuose – tai knyga ir apie meilę, ir apie praradimą. Simono noras sugrąžinti Alpinistui Kristiną – noras susigrąžinti tikėjimą šeima.
O praradimai... Visas mūsų gyvenimas, visa būtis – totalus, didingas arba absurdiškas, komiškas ir ydingas praradimo spektaklis.
– Kita vertus, „Nutylėtų lelijų miestas“ – ir knyga apie atmintį, apie tai, kaip atmintis prasimano žmogų ir kaip žmogus prasimano atmintį. Tai susiję su biografija, autobiografija, su tuo, kaip atmintis kuria praeitį. Neatsitiktinai ir pats užsiminei, kad romane daug autobiografinių motyvų. Ar nebijai, kad skaitytojai, žinodami apie knygos autobiografiškumą, gali atsainiai mestelti, kad S.Parulskiui rūpi vien seksas, nes knygoje labai daug kūniškumo, seksualinių santykių?
– Manau, sekso joje tiek, kiek norėjo autorius, tiksliau, kiek pageidavo veikėjai. Seksas linksmas, nerūpestingas, lengvabūdiškas ir šiek tiek labiau stilius, nei turinys – ir man tai patinka.
Tiesa, tekstui šiek tiek įtakos darė muzikinis fonas. Kai rašydamas klausydavau „Tiger Lillies“, pavyzdžiui, „Vagina in the Sky“ arba „1 2 3 4“, sekso ir mirties temos sustiprėdavo.
Kai klausydavau „Pink Floyd“ – tekstas sukdavo apmąstymų ir apibendrinimų link, kai fone grodavo Albertas Kingas ar Tony's Joe White'as – bliuzo nuotaika.
Manau, knygoje visko yra, tik seksas labiau krenta į akį, jis dirgina mūsų seksualumą, pagrindinį mūsų instinktą – todėl atrodo, kad dominuoja.
Galiu tik tiek pasakyti: turėkite kantrybės, prasibraukite pro juslinį luobą, tikrai surasite knygoje šį tą daugiau.
Kai kurių scenų kūniškumas yra aiškiai motyvuotas. Pavyzdžiui, sueities scena kapinėse – tai intertekstas (Romeo ir Džuljeta) ir tai proga Simonui pakalbėti apie mirtį – o mirtis lengviausiai pražysta sekso dirvožemyje. Ir atvirkščiai.
Arba: Salomėja rodo Simonui vaizdo įrašą, kaip jos motina dulkinasi su apsauginiu. Seksas čia antraeilis dalykas – tai pirmiausia priemonė atskleisti Salomėjos – dukros – charakterį. Ir taip toliau. Tik visiškai neskaitantis ir kultūra, kaip sudėtinga ženklų sistema, nesidomintis žmogus gali sakyti, kad šioje knygoje tik seksas ir kūniškumas.
Rašau apie tai laisvai, nenorėdamas ko nors papiktinti ar kad popiežiui sustangrėtų – manau, kad jau seniai seksualumas tapo mūsų viešos kasdienybės dalimi, būtų labai davatkiška vaidinti nekaltybės amžių.
Atmintis – labai svarbi tema, vienas skyrius skirtas Frances A.Yeats knygoje „The Art of Memory“ („Atminties menas“) aprašytai mnemotechnikos teorijai, kuria susidomėjau labai seniai skaitydamas Kornelijaus Platelio esė knygą „Būstas prie Nemuno“.
Be to, kai kurie šios knygos skyriai atsirado iš labai mažyčių atminties krislelių, taigi vadinti ją knyga ir apie atmintį nebūtų neteisinga.
– Jei jau prakalbome apie autobiografiškumą, tai romane daug minėtos krizės motyvų. Štai viena citata: „Jei gyvenimas būtų scenarijus. Ar jis būtų įdomus? Ne, velniai griebtų. Jis tapo per daug tolerantiškas, prisitaiko, neišsišoka, nebekrečia kvailysčių, nors tai visiškai ne brandumo ar išminties, o labiau tinginystės ir apatijos požymis. Vienintelis konfliktas – niūri akistata su senėjimu“. Ar tai apie tave?
– Hm. Aš prasimaniau knygos veikėją Simoną, jis prasimanė jos autorių – mane. Sėdim dabar abu, geriam viskį ir krapštome galvas – ką daryti su tuo prakeiktu autobiografiškumu, kuris mudviem visiškai nerūpi.Viena yra biografijos faktai (datos įvykiai, darbai, rezultatai), bet tai nėra tikroji biografija. Kas kita yra mūsų emocijos, jausmai, išgyvenimai, mąstymas ir pananšiai, ir tai yra tikra, tai svarbiausia.
Taigi, jeigu kalbėsime apie emocinę biografiją, šis romanas nuo pirmo iki paskutinio žodžio yra autobiografinis. Ir ką gi tai reiškia? Gerai? Blogai? Niekaip? Nežinau. Ir Simonas nežino.
Knygos veikėjas – 45 metų vyras, norėčiau, kad būtų manoma, jog tai apibendrintas tokio amžiaus žmogaus portretas. Senstant vis daugiau dalykų tampa nepasiekiami –– net ir tie, kurių paprasčiausiai nebesinori, gali būti vadinami nepasiekiamais, ir taip aiškiausiai supranti, kas yra laikas.
O senėjimas – siaubingas dalykas. Žiūriu, kaip mes, lietuviai elgiamės su savo pensininkais, su savo tėvais ir seneliais, ir šiurpsta nugara – mes juos žeminame, mes juos laikome antrarūšiais, nors jie mus užaugino.
Geriau jau iš aukštų tribūnų mieli mūsų ponai nebekalbėtų apie garbę ir orumą. Nėra šioje šalyje jokios garbės ir orumo supratimo, ir negali būti, kai mes taip elgiamės su senais žmonėmis.
– Romane yra ir detektyvinių užuominų, tačiau jos įprastą detektyvą tarsi paverčia parodija, kurioje ryškėja universalesni dalykai, susiję ir su religija. Kodėl tau taip rūpi dar Kristaus laikus menantys tėvo ir sūnaus santykiai ir senas religinių paveikslų siužetas – galvos nukirtimas?
– Kalbėjausi ir su kriminalistais, ir su psichologais, norėjau kur kas daugiau pasinaudoti įdomia jų darbo patirtimi, bet kūrinys turi savo taisykles ir anksčiau ar vėliau ima sukti savo vaga. Todėl romane detektyvinė linija nėra pati svarbiausia. Psichologinė – labai svarbi. Ir svarbi ne dėl to, kad yra personažas, šiek tiek komiška psichoterapeutė Ana. Tai tik savo funkciją atliekantis veikėjas, bet ne autoriaus požiūris į psichologiją apskritai.
Man psichologija labai patinka. Bet patinka ne teoriniai šūkiai, o elgesio struktūros, kurias galima analizuoti pasitelkus psichologiją. Knygos epigrafas, Carlo Gustavo Jungo cituojama Sigmundo Freudo mintis apie tai, kad pacientas savo pasakojimu ir netgi nutylėjimu atskleidžia nesąmoningą savo negalios foną – raktas į šios knygos suvokimą. „Tėvo ir sūnaus“ epizode (o šis epizodas – labai svarbus) yra scena, kur sūnus išsižada tėvo. Tėvas guli girtas netoli Šventos Mergelės Marijos statulos, praeivis klausia sūnaus, ar jis pažįsta tą žmogų, sūnus tris kartus pasako ne.
Taip, tai Evangelija. Taip, tai universali formulė. Bet tam jos ir skirtos, tos universalios schemos – kad atpažintume save, savo elgesį, savo gyvenimą.
Krikščioniškos šeimos modelis – netoliese stovi Šv.Mergelės Marijos statula. Deformuotas, ironiškas ar tragiškas modelis? Tarkime, mano tėvas taip pat mėgo išgerti ir nė velnio nevykdė tėvo pareigų. Ar tai reiškia, kad aš dabar keršiju jam nukirsdamas galvą arba išsižadėdamas? Nežinau.
Galbūt aš kalbu ne tik apie savo šeimą, bet apie daugelio mūsų šeimas, kurias nuolat ištinka išdavystės, apgavystės, kerštas, kurioms trūksta darnos, atsakomybės. Todėl ir rašau ne memuarus, ne esė, ne straipsnį, o romaną, kuris yra atsakymų paieškos, bet ne atsakymai.
Ko gero, Simonui visą gyvenimą trūko tėvo, ir ta nukirsta galva kaip tik yra šios tuštumos simbolis.
Kita vertus, manau, tai didžiausia Lietuvos problema – toks įspūdis, kad dabartiniam lietuviui kažkas nukirsta, kažko trūksta ir tas kažkas – svarbiausias, esminis dalykas. Kas tai, aš nežinau. Autoritetas, mokytojas, tradicija, atsakomybė, vertikalė, švietimas? Nežinau. Bet akivaizdu, kad to nėra. Niekas nesilaiko, viskas nuolat byra.
– Kaip gyventi pasaulyje, kuriame per daugiabučių langus matyti ne bažnyčios, o „Maximos“, kuriame, pasak Simono, Dievas baigėsi kaip tualetinis popierius, tiksliau, Dievas nesibaigė, jis tik atpigo ir pateko į išpardavimo akciją?
– Visais laikais žmonės labiau norėjo „Maximos“, o ne bažnyčios, tai normalu. Beje, bažnyčią miniu turėdamas galvoje dvasinį žmogaus pradą, o ne religiją. Anksčiau žmogus neturėjo didelio pasirinkimo, dabar turi – tai ir renkasi, kas jam mieliausia. Ir nieko dėl to negalima kaltinti. Net Vyriausybės. Bet man, knygų žmogui, asmeniui, gyvenančiam iliuzijų pasaulyje, apmaudu, kad mūsų gyvenimo vertikalės viršuje viso labo tik prekybos centras.
