Marina Stepnova: „Vyrai, atsipalaiduokite! Jus valdo moterys“

„Jei krinta lubos, svarbiausia tampa ne pinigai, o noras išgelbėti mylimą žmogų“, – kalbėjo Marina Stepnova. Ji buvo viena pagrindinių sekmadienį pasibaigusios Vilniaus knygų mugės viešnių iš užsienio.

M.Stepnova teigė išsyk įsimylėjusi Vilnių.<br>J.Stacevičiaus nuotr.
M.Stepnova teigė išsyk įsimylėjusi Vilnių.<br>J.Stacevičiaus nuotr.
M.Stepnova Lietuvos sostinėje viešėjo kelias dienas. Pasak jos, Vilnius – vieta, kurioje norisi rašyti.<br>J.Stacevičiaus nuotr.
M.Stepnova Lietuvos sostinėje viešėjo kelias dienas. Pasak jos, Vilnius – vieta, kurioje norisi rašyti.<br>J.Stacevičiaus nuotr.
M.Stepnova teigė išsyk įsimylėjusi Vilnių.<br>J.Stacevičiaus nuotr.
M.Stepnova teigė išsyk įsimylėjusi Vilnių.<br>J.Stacevičiaus nuotr.
Trečiasis M.Stepnovos romanas pasirodė ir lietuviškai.<br>J.Stacevičiaus nuotr.
Trečiasis M.Stepnovos romanas pasirodė ir lietuviškai.<br>J.Stacevičiaus nuotr.
Daugiau nuotraukų (4)

Ramūnas Gerbutavičius („Lietuvos rytas“)

Mar 1, 2016, 9:45 AM, atnaujinta Jun 6, 2017, 12:23 AM

Po antrojo savo romano „Lazario moterys“ 44 metų M.Stepnova tapo išties garsi ir populiari. Ne tik Rusijoje ar Lietuvoje, bet ir daugelyje Europos šalių. Šis populiarumas rašytoją, kuri savęs nevadina rašytoja, išmušė iš vėžių.

„Nebuvau tam pasiruošusi“, – sakė M.Stepnova.

Rašytoja yra išleidusi dar du romanus – „Chirurgas“ ir „Italų pamokos“, kurį neseniai lietuviškai pateikė „Tyto alba“ (vertė L.Spurgienė).

– Prieš kelionę į Vilnių užsiminėte, kad neturite galimybių neįsimylėti šio miesto. Ar taip ir buvo? – paklausiau M.Stepnovos.

– Taip. Kad įsimylėtų, moteriai nereikia daug laiko. Nuostabus miestas. Maniau, kad Vilnius – kažkas per vidurį tarp Talino ir Rygos. Klydau. Europoje viskas panašu, bet Vilnius nepanašus į jokį kitą miestą.

Kad ir kaip būtų keista, Vilnius sudaro jauno miesto, tiksliau, seno miesto, kuriame gyvena jauni žmonės, įspūdį. Daug žmonių šypsosi. Daugelis pažįsta vieni kitus. Po Maskvos tai kelia pačius šilčiausius jausmus.

– Gal jau planuojate kokius nors savo romano personažus apgyvendinti Vilniuje?

– To niekada negali žinoti. Taip būna, kad vienas ar kitas miestas, kuriame lankeisi, tampa tavo kūrinio veiksmo vieta. Man taip yra buvę.

Tarkime, lankiausi Uljanovske, Lenino gimtinėje, kur dvi gatvės užkonservuotos – jos tarsi atklydusios iš XIX amžiaus. Dabar kaip tik rašau knygą, kurios veiksmas vyksta Uljanovske, buvusiame Simbirske.

O Vilnius – toks miestas, kuriame norisi rašyti.

– O iš kur atklysta jūsų romanų personažai, atmosfera?

– Apsakymui užtenka jausmo, kurį esi patyrusi. O romanas susijęs su problema ar klausimu, kuris man kelia nerimą.

Pavyzdžiui, pasirinkimo laisvės problema. Bandau aiškintis, kodėl žmogus, kuris yra labai talentingas, nenori būti talentingas, nesinaudoja savo talentu. Arba klausimas, kam žmogui reikalinga meilė?

O personažus, jei tai nėra istorinės asmenybės, aš išgalvoju, nes tai paprasčiausiai įdomu.

– Užsiminėte apie talentą. Jūs pati esate sakiusi, kad nors rašymas yra alinantis darbas, jūs rašote, nes privalote nešvaistyti gabumų, kurie jums suteikti.

– Švaistyti savo talentą yra nesąžininga. Gabumus mes gauname. Kiekvienas gimstame su tam tikrais gabumais. Tarkime, matematiko, nors tai man ir netinka.

Kitas turi gebėjimų rašyti. Tai Dievo dovana. Jei tau kas nors dovanojama, tu tos dovanos paprasčiausiai negali išmesti į purvą. Tai reikia atidirbti, atiduoti.

– Ilgą laiką dirbote žurnaliste. Ar atsimenate tą akimirką, kai nusprendėte, kad turite rašyti romanus? Aišku, eilėraščius jūs jau rašėte.

– Niekada nenorėjau tapti rašytoja. Tiesą sakant, ir dabar savęs nelaikau rašytoja. Tiesiog visada labai mėgau kurti istorijas. Tikrai žinau, kad jei nė viena mano knyga nebūtų išvydusi dienos šviesos, vis tiek būčiau rašiusi istorijas pati sau.

Aš net patyriau stresą, kai mano knyga „Lazario moterys“ išpopuliarėjo. To tikrai nenorėjau, nebuvau tam pasiruošusi, nes esu gana uždaras žmogus.

Tiesą sakant, daugelis žmonių, kurie nori rašyti knygą, bet nerašo, daro didelę klaidą laukdami kokio nors signalo – kad kas nors ateis ir pasakys, jog tu turi teisę rašyti romaną. Niekas neateis ir nepasakys.

Aš iki šiol nesu tikra, kad turiu teisę rašyti knygas, bet to noriu, man tai įdomu, todėl ir rašau. Nereikia nieko laukti – nei signalo, nei tinkamo laiko. Jei nori rašyti ir tuo tiki, sėsk ir rašyk. Mat pačias sąžiningiausias istorijas mes pasakojame patys sau.

– Skirtingai nei „Lazario moterys“, kurios Lietuvoje labai mėgstamos, naujasis jūsų romanas „Italų pamokos“ ką tik pasirodė, tad jį mažai kas spėjo perskaityti. Kaip jūs pati jį pristatytumėte?

– Pirmiausia man tai knyga apie laisvę ir apie tai, kokią kainą už ją reikia mokėti. Visi norime būti laisvi. Tai normalus noras. Bet jis visada žmogų nuveda į aklavietę.

Pagrindinis romano herojus Ivanas Ogariovas, bandydamas pasiekti laisvę, praranda viską. Mes su kitais žmonėmis susieti neperskiriamai. Kai bandome siekti visiškos asmeninės laisvės, nutraukiame ryšius su visais žmonėmis, kurie mums brangūs.

Kad ir ką pasirinktum, kad ir kokį sprendimą priimtum, vis tiek esi pralaimėtojas. Tarkim, meilė. Vyras ir žmona myli vienas kitą. Vyras pamilsta kitą. Ką jam daryti? Mesti žmoną ir sudaužyti širdį tiek jai, tiek sau? Ar nemesti ir prarasti galbūt tikrąją meilę? Tai vis tiek pralaimėjimas. Nėra teisingo pasirinkimo. Ir vienu, ir kitu atveju skaudės.

Žodžiu, tai knyga apie laisvę ir beprotybę. Ji netikėtai tapo aktuali, nes pasirodė tada, kai pasaulyje, kuriam priklauso ir Rusija, vėl viskas ėmė dalintis į juoda ir balta. Mane tai liūdina.

– Jūsų romanuose dažnai veikia gydytojai. Gal todėl, kad jūsų vyras – medikas?

– Greičiau mano vyras medikas todėl, kad aš pati labai norėjau būti gydytoja. Neišsipildžiusi svajonė išsipildė romanuose. Kadangi labai išgyvenu, kad netapau gydytoja, jų vis atsiranda mano kūriniuose. Mano manymu, tikro gydytojo darbas – vienas dieviškiausių pasaulyje.

– Dar viena jūsų romanų tema – moterys vyrų gyvenime. Įdomu tai, kad tai nėra vyrai moterų gyvenime, nors jūs esate moteris. Kodėl?

– Būtent todėl, kad esu moteris. Viena vertus, aš suprantu, kad moters vaidmuo tūkstantmečius buvo dirbtinai ribojamas. Moterys iki šiol gyvena vyrų pasaulyje. Mes, moterys, viską galime, bet psichologiškai šiuo požiūriu nedaug kas pasikeitė.

Tai nėra blogai, nes vis tiek valdymo pultas visada lieka moters rankose, kad ir kaip stengtumėtės jį atimti. Moteris, kurią jūs mylite, vienu žvilgsniu gali padaryti jus laimingą arba nelaimingą. Tai prasideda nuo motinos.

Žodžiu, pagrindinis mygtukas visada yra po moters pirštais. Dėl to man nuoširdžiai gaila šiuolaikinių vyrų, nes vyrams dabar trūksta to, ko jiems labai reikia. Būtent moters žavėjimosi vyru. Moterys užsiėmė kitais dalykais ir pamiršo, kad tai svarbu.

Vyras yra labai romantiškas kūrinys. Kad jis būtų stiprus, jam reikia ko nors, kam reikia, kad jis būtų stiprus. O moteris sako: aš vinį galiu įkalti geriau nei vyras. Gerai, įkalk tą vinį, kai jo nebus. Bet kai jis šalia, suteik jam galimybę parodyti, kad jis stiprus. Parodyk vyrui, kad jis tau reikalingas. Man patinka tai priminti moterims.

Mano manymu, moteris turi daugiau gebėjimų apversti vyro pasaulį nei atvirkščiai. Moteriai galima sudaužyti širdį, bet tai neilgam. Bet jei moteris imasi sugriauti vyro gyvenimą, ji tai padarys nuo pradžių iki galo. Mes, moterys, šia prasme galingesnės, todėl turime būti atsargios.

– Jei gyvenimas yra didingas pralaimėjimas, tai gal ir meilė yra toks pat didingas pralaimėjimas?

– Mano manymu, meilė, jeigu ji atsiranda, jau yra laimėjimas. Net meilė be atsako. Arba pasibaigusi meilė, nes ji, deja, linkusi baigtis.

Dar vienas svarbus dalykas – dabar visuomenė mus stengiasi orientuoti į asmeninę sėkmę. Karjerą, turtą, šlovę ir panašius dalykus. Bet tai kvailystės. Jos nieko nevertos.

Viskas, ko mums reikia, – šiluma ir vieta, į kurią gali sugrįžti su savo skausmu, kurioje gali verkti, gali būti pavargęs ar negražus, kurioje tavęs nesistengia vertinti, o tiesiog myli tokį, koks esi.

* * *

Knygų mugėje įteiktos premijos

Metų knygos rinkimuose skaitytojai geriausiomis išrinko šias knygas: suaugusiųjų kategorijoje – D.Staponkutės „Iš dviejų renkuosi trečią: mano mažoji odisėja“, poezijos kategorijoje – V.Braziūno „Stalo kalnas“, knygų paaugliams kategorijoje – R.Unos „Atjunk“, vaikų kategorijoje – R.Savickytės „Adelės dienoraštis. Ruduo“.

Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas kūrybiškiausia 2015-ųjų knyga išrinko A.Andriuškevičiaus „Beveik visi eilėraščiai“.

J.Ivanauskaitės premija įteikta A.Kaziliūnaitei už eilėraščių knygą „Mėnulis yra tabletė“.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.