– Savo knygoje rašote apie tris banginius, ant kurių, jūsų nuomone, dabar laikosi Rusijos valstybinė ideologija: neoimperializmas, religinė legitimacija Rusų stačiatikių bažnyčios asmenyje ir geopolitinė legitimacija, konkrečiai – Eurazijos idėja. Dėl dviejų pastarųjų viskas daugmaž aišku, o štai ką turite galvoje kalbėdamas apie neoimperializmą? Juk ne tik agresiją prieš Ukrainą?
– Žinoma, ne. Neoimperializmas plačiąja prasme susijęs su koncepcija, kuri šiuolaikinėje Rusijos politinėje kultūroje vaidina labai svarbų vaidmenį, o būtent – Imperijos koncepcija. Savo knygoje norėjau parodyti, kad ši koncepcija atgijo ir sustiprėjo jau XXI a. pradžioje konservatyviuose sluoksniuose ir galiausiai ja apsiginklavo ir ją sustiprino Kremliaus politikos technologai. Dabar daugelis Rusijos elito atstovų bando paaiškinti, motyvuoti, pagrįsti Rusijos, kaip Imperijos, gyvavimą ateityje. Pavyzdžiui, Rusijos strateginių tyrimų instituto direktorius viename interviu sakė: „Tokia didžiulė šalis negali gyvuoti tik dėl to, kad užtikrintų patogų gyvenimą dabartinei kartai. Su tokia istorija, su tokiomis tradicijomis, su tokiomis atsargomis – tokia šalis ne tam. Olandija – taip, Estija – taip. Mes – ne.“
– Imperija, o dar religiškai legitimizuota, suprantama kaip viena visuma. Bet Rusijoje gyvena daug tautų. Kokį vaidmenį šia prasme vaidina rusų nacionalizmas?
– Rusų nacionalizmas, savaime suprantama, taip pat turi didžiulę reikšmę kaip vienas šios imperijos pagrindų. Bet man atrodo, kad šiuo metu susiduriame pirmiausia su geopolitiniu dėmeniu. Naujosios valstybinės politikos oficialiojoje terminologijoje Rusija – išskirtinė, unikali civilizacija su rusų nacionaliniu branduoliu. Šią išskirtinę civilizaciją sutvirtina rusų literatūra ir rusų kalba. Visa tai atsispindi ir oficialiuose dokumentuose, kaip, pavyzdžiui, atnaujintoje nacionalinio saugumo strategijoje, kurią Vladimiras Putinas pristatė paskutinę praėjusių metų dieną. Ten kultūrai skirtas ypač svarbus vaidmuo. Kultūra oficialiai tapo šiuolaikinės Rusijos nacionalinio saugumo strategijos dalimi.
– Jūsų knygos pavadinimas – „Sielos technologija“ – asocijuojasi su Stalino fraze „žmonių sielų inžinieriai“. O ką pasakytumėte apie tuos, kurie hierarchijoje aukščiau už „inžinierius“, kurie nustato, ką tie „inžinieriai“ privalo kurti? Tokie kaip kultūros ministras Vladimiras Medinskis arba Nikita Michalkovas, kurį viename savo straipsnių pavadinote „politiniu Rusijos mentoriumi“?
– Džiaugiuosi, kad atkreipėte dėmesį į mano knygos pavadinimą. Juk tai – paslėpta programa. Čia galima įžvelgti ryšį ne tik su žinoma Stalino fraze „žmonių sielų inžinieriai“, bet ir su Michelio Foucoult, rašiusio apie „savęs technologiją“, filosofija. Pagal jo traktuotę valdžią lemia apačios. Ne valstybinės įstaigos, ne kultūros ministras, ne šiuolaikinės Rusijos elitas, valdantys biudžetą. Valdžia – tai socialinis konstruktas, persmelkiantis visą visuomenę. Tie patys Stalino laikų rašytojai ne tiesiog vykdė aukštesniųjų instancijų nurodymus, bet rašė iš širdies, ieškodami savo vietos didžiuliame imperiniame projekte, kuris daugelį jų žavėjo. Būtų per paprasta viską aiškinti represijų baime.
Tas pats ir dabar. Daugeliui konservatyvių intelektualų iš tikrųjų patinka, kaip jie sako, valstybės stiprinimas. Jie ne vykdo Kultūros ministerijos nurodymus, bet patys įsitikinę: tai, ką jie rašo, atitinka tiesą. Jie ne instrumentas valdžios rankose, jie – savanoriai, nuoširdūs tų idėjų laidininkai, tam tikra prasme – politikos technologai, dirbantys prie rusų imperinės sąmonės projekto.
- Savo knygoje jūs rašote, kad Rusijoje galbūt yra postmoderni diktatūra...
– Rusijoje, žinoma, ne diktatūra klasikine šio žodžio reikšme, tačiau kai kurie tyrinėtojai kalba apie postmodernią diktatūrą, nes valdžia sugebėjo į savo pusę palenkti daugybę gyventojų, garsiuosius 86 procentus. Tai diktatūra, kuriai pritaria valdomieji. Daugumai priimtinas autoritarinis valdžios kursas.
- Svetlana Aleksijevič kalba apie „kolektyvinį Putiną“. Ar jūs pritariate šiam apibūdinimui?
– Man atrodo, kad V.Putino įtaka dažnai perdedama. Nemanau, kad šiuolaikinę Rusią ar bent jau didžiąją dalį jos gyventojų galima vadinti „kolektyviniu Putinu“. Savo knygoje, be kita ko, rašau apie tą patriotinį patosą, kuris apėmė Rusiją po Krymo aneksijos. Manau, kad tas patriotinis patosas atsirado anaiptol ne tuščioje vietoje, ne staiga, kad tai sustiprėjusi ir suradikalėjusi tendencija, kuri pastebima Rusijoje jau maždaug dešimt metų.
- Tai paaiškina arba pateisina isteriją?
– Aš – mokslininkas ir fiksuoju tai, kas vyksta. Mano nuomone, kiekvienas nacionaliniame projekte dalyvaujantis autorius turi savo tiesą, kurią reikia gerbti.
- Ar jūs manote, kad Rusijos visuomenė prarado adekvatų požiūrį į tikrovę, prarado realybės jausmą? Ar įmanoma tai kada nors kaip nors pakeisti?
– Pirmiausia būtina pabrėžti, kad iškreiptas tikrovės vaizdas – tai Rusijos piliečių masinio propagandinio apdorojimo rezultatas. Per pastaruosius dvejus metus propaganda taip sustiprėjo, kaip nebuvo nuo sovietinių laikų. Savo knygoje aš kalbu apie tiesos gaminimą, preparavimą, fabrikavimą. Dabartinėje Rusijoje bandoma primesti savą tikrovės interpretaciją. Tačiau yra žmonių, kurie eina prieš šį galingą propagandos srautą, bando jam priešintis. Manau, kad patriotinė isterija, kuri prasidėjo prieš dvejus metus, taip pat greitai gali baigtis. Juk Rusijoje pakanka jėgų, vertinančių ją kritiškai.
Parengė Milda Augulytė