56 metų J.Nesbø kūriniai išversti į 50 pasaulio kalbų, jų parduota beveik 30 mln. egzempliorių.
Rašytojas 2005-aisiais lankėsi Lietuvoje, Šiaurės ministrų tarybos biuro Vilniuje surengtame detektyvinės literatūros festivalyje „Vilniaus alibi“, bet tada dar nebuvo toks garsus. Šiandien Lietuvoje išleista 16 jo knygų.
J.Nesbø detektyvinius romanus ir mūsų šalies skaitytojai graibstyte graibsto.
J.Nesbø neseniai lankėsi Vroclave, kuris šiemet tapo Europos kultūros ir Pasaulio knygų sostine. Lenkijos mieste rašytojas pristatė savo naujausią kūrinį, įkvėptą Williamo Shakespeare’o „Makbeto“.
Mat J.Nesbø sutiko dalyvauti „Hogarth Press“ paskelbtame W.Shakespeare’o projekte, skirtame anglų genijaus mirties 400 metų sukakčiai. Projekto sumanytojai pasiūlė bestselerių autoriams interpretuoti W.Shakespeare’o kūrinius.
Vroclave J.Nesbø savo talento gerbėjams ir žurnalistams papasakojo tiek apie savo kūrybą, tiek apie gyvenimą.
– Ar tiesa, kad jūs šalinatės žmonių?
– Tai mitas. Man patinka būti tarp žmonių, bet ne ilgiau, nei pats to noriu.
Pakviestas į vasarnamį kur nors miškuose ar kalnuose, iš kur neįmanoma išvykti, pradedu jaustis klaustrofobiškai. Osle į vakarėlius važiuoju dviračiu – tai geriausia išeitis, jei nori išnykti vos pajutęs, kad traukia namo.
– Jūs buvote ekonomistas, dirbote Vertybinių popierių biržoje, grojote roką. Kodėl nutarėte pradėti rašyti?
– Gal tai socialinis refleksas. Užaugau istorijų pasakotojų šeimoje. Mano tėvai, broliai, seneliai, dėdės ir tetos susirinkdavo per Kalėdas ir pasakodavo istorijas. Tai buvo tarsi šeimos ritualas.
Tos istorijos nebūdavo naujos, bet niekada nežinodavai, kaip jos baigsis, nes turėjo suskambėti aktualiai, pagal tos dienos dvasią. Tokia buvo ritualo esmė. Kai kurie mano giminaičiai buvo puikūs pasakotojai.
Tokia buvo mano mokykla: sekdavau, kaip kinta istorijos ir kas nauja jose pabrėžiama – kartais dėl efekto. Nerašiau iki 37-erių.
Po to, matyt, pajutau, kad atėjo mano eilė tapti pasakotoju, parodyti, kad kai ko išmokau iš savo šeimos.
Rašyti yra pašėlęs dalykas: prisvyli prie kompiuterio, po to siunti savo rašliavą leidėjams, išspausdini, aprūpini ja knygynus, sukurstai žmones tai pirkti ir perskaityti kiekvieną tavo parašytą žodį. Po to dar tikiesi, kad jie prieis prie tavęs gatvėje ir padėkos.
Tačiau už pripažinimą svarbesnis yra jausmas, kad padarei kažką prasminga.
Dailidė, praeidamas pro namą, prie kurio triūsė, sustoja ir pasidžiaugia: geras namas, nors jo gyventojai galbūt net nežino apie dailidės egzistavimą.
Ar aš rašyčiau dvejus metus romaną, jei niekas nežinotų, kad jis mano? Manau, kad taip, nes norisi nuveikti šį tą gera.
Tai irgi socialinis refleksas. Norime pripažinimo, šlovės, moterų, pinigų, bet pirmiausia – sukurti ką nors tokio pat naudinga kaip tas namas.
Aš pradėjau groti, nes mėgau klausytis muzikos. Pradėjau rašyti, nes klausiausi istorijų ir mėgau skaityti.
– Ar jūs turtingas?
– Taip, bet pinigų man reikia tik būstui, kelionėms, knygoms ir mėgstamai muzikai. Neturiu net automobilio – man jo nereikia. Niekada nepirksiu privataus lėktuvo.
– Kokie autoriai jums padarė įtaką?
– Vaikystėje tėvas man skaitydavo Marko Twaino „Tomo Sojerio nuotykius“ ir „Heklberio Fino nuotykius“. Šios knygos atvėrė nuostabų pasaulį. Suaugęs pamėgau Knutą Hamsuną, Charlesą Bukowskį, Ernestą Hemingway, Vladimirą Nabokovą, Bruno Schulzą, Francį Fordą Coppolą.
– Kaip jums pavyksta suregzti tokias įtraukiančias istorijas?
– Nesu iš tų rašytojų, kurie lieja popieriuje pasąmonės srautą. Gerai apgalvoju, ką rašysiu, susidarau planą.
Šių dienų auditorija labai sumani. Mes per metus suvirškiname tiek istorijų kino filmų, televizijos serialų ir romanų pavidalu, kiek mūsų seneliams ir proseneliams netekdavo per visą gyvenimą.
Vadovaujuosi nuostata, kad mano skaitytojai yra protingi, gal net protingesni už mane.
Jie nuspėja, kur link suks kriminalo siužetas, iš anksto žino, kad jais bus manipuliuojama.
Detektyvo autoriaus ryšys su skaitytoju – kone interaktyvus: mes žaidžiame drauge. Neriuosi iš kailio, kad jus suvedžiočiau ir apgaučiau. Tai smagu.
Tačiau negalima nueiti per toli. Vienas komikas man pasakė naudingą dalyką: publika juokiasi tada, kai prieina prie tos pačios išvados kaip ir juokintojas, – kai pasiteisina jos pasąmoningas lūkestis.
Panašiai yra rašant kriminalines istorijas: atomazga neturi nustebinti. Skaitytojas turi sušukti: „Tai žinoma!“
Todėl reikia jam suteikti pakankamai informacijos ir būti visą laiką šiek tiek priekyje.
Nors viską gerai apgalvoju, rašymo stebuklas išlieka: darbą užbaigia pasąmonė. Man pačiam keista, kaip aprašau Harį Hūlę (J.Nesbø detektyvų personažas kriminalistas. – Red.). Po kelerių metų pasiėmęs knygą suvokiu, kad ji – apie mane patį, apie tai, kas tuo metu vyko mano gyvenime.
– Haris Hūlė – alkoholikas. Jūs įtaigiai tai vaizduojate.
– Rašytojo darbas kiek primena aktoriaus. Kurdamas personažus turi rasti ką nors bendra su savimi. Hūlės atveju tai ir priklausomybė, bet nebūtinai nuo alkoholio.
Aš negeriu daug. Gal kažkada, iki tam tikrų įvykių prieš daugelį metų, kai gastroliuodavome su grupe, gėriau per daug.
Dėl to nusprendžiau mesti. Nesu pasigėręs jau 20 metų.
Haris tapo alkoholiku, nes man reikėjo demono, jaukiančio jo gyvenimą. Aš žinau, kas tai yra.
– Papasakokite, kaip dirbate.
– Osle turiu nuostabius namus su vaizdu į miestą, specialiai man sukurtą puikų didžiulį rašomąjį stalą su milžinišku kompiuterio ekranu, muzikos centru, fantastišku kavos aparatu. Ir tai vienintelė vieta pasaulyje, kurioje negaliu dirbti.
Rytais neskubu keltis – galvoju apie tai, ką rašysiu. Ar nenuostabus rašytojo gyvenimas: lovą gali vadinti darbo vieta?
Galiausiai atsikėlęs pasiimu kompiuterį ir traukiu į vietos kavinukę. Kadangi nesu ankstyvas klientas, mano mėgstamas staliukas – vienintelis, prie kurio galiu rašyti, – būna užimtas.
Bet vis tiek įsitaisau prie jo, priešais įsibrovėlį – jis mandagiai neprotestuoja, nors ir sutrinka.
Išėdęs nepageidaujamą pilietį užsisakau kavos ir pusryčius, užsidedu ausines, nes aplinkui triukšminga, klausausi muzikos ir rašau. Staliukas prie durų, jos varstosi, todėl šalta – sėdžiu su striuke tikėdamasis, kad manęs niekas neišės.
Mėgstu dirbti ir lėktuvuose. Kita ideali mano darbo vieta – oro uostai: čia paprastai yra geros kavos, keturkampių stalų – prie apvalių rašyti neįmanoma. Jaučiuosi taupantis laiką, kai dirbu laukdamas lėktuvo. Turbūt esu vienintelis keleivis, kuris nudžiunga, kai lėktuvai vėluoja.
– Ar kriminalinių romanų kūrėjui būtina kriminogeninė patirtis?
– Mano tiriamajame darbe būna dalykų, kurių negalėčiau atskleisti. Esu padaręs tokių, dėl kurių galėjau patekti į kalėjimą. Oslas – nedidelis miestas, tad lengva surasti vietų, kurių reikia savo pasakojimui pagrįsti.
Atlieku ir legalius tyrimus. Tarkim, esu praleidęs kelias dienas priklausomybių centre tarp narkomanų.
Kai kuriuos dalykus galima perteikti tik pabendravus su žmonėmis. Skaitant iškart justi, ar autoriaus patirtis autentiška.
– Kodėl sutikote dalyvauti W.Shakespeare’o projekte ir pasirinkote rašyti knygą pagal „Makbetą“?
– Sutikau ne iš karto – ilgai dvejojau, o „Makbetas“ mane traukė dėl pagrindinio herojaus prieštaravimų. Pati „Makbeto“ istorija nėra tokia tobula kaip W.Shakespeare’o poezija ar jo psichologinės įžvalgos.
Tačiau savo netobulumu „Makbetas“, kaip ir moters grožis, jaudina. Man reikėjo su šia drama pasigalynėti: niekaip nesiklijavo tos trys raganos. Ilgai perrašinėjau istoriją, kol ji tapo prasminga. Panaudojau tik „Makbeto“ skeletą. Tragedijos veiksmą perkėliau į niūrų, pavojingą, užterštą 8-ojo dešimtmečio miestą. Karaliai virto korumpuotais policijos bosais, raganos – narkotikų prekeiviais.
– Holivudas kuria filmą pagal jūsų „Sniego senį“. Ar dalyvaujate procese?
– Prisidėjau pasirenkant režisierių – filmą patikėjome švedui Tomui Alfredsonui, kuris režisavo „Bastūną, siuvėją, kareivį, šnipą“, trilerį „Įsileisk mane“.
Holivudo filmai nėra mano silpnybė, bet tai nereiškia, kad amerikiečiai nesukuria gerų filmų. Džiaugiuosi, kad Harį Hūlę vaidins Michaelas Fassbenderis – jis puikus aktorius. Manau, viskas yra gerose rankose.
Daugiau kištis nenoriu. Mano darbas buvo parašyti knygą.
Nesu linkęs žvilgčioti kitiems per petį, kaip ir nenorėčiau, kad man per petį, kai dirbu, žvilgčiotų W.Shakespeare’as.
„Sniego senis“ – tik impulsas filmui. Jis neturi iliustruoti knygos. Režisieriui pasakiau telefonu: „Daryk, ką nori, bet sukurk gerą filmą, kitaip tave nušausiu.“
Rašytojas sėkme dalijasi su vargšais
J.Nesbø didžioji aistra buvo futbolas, bet su ja teko atsisveikinti dėl traumos. Kūrėjas pirmiausia išgarsėjo kaip roko grupės „Di Derre“ muzikantas. Pasak J.Nesbø, yra tik du dalykai, apie kuriuos verta rašyti: meilė ir nusikaltimai. Jo knygos iš karto pelnė pripažinimą.
Pirmasis detektyvas „Šikšnosparnis“ (1997 m.) buvo išrinktas geriausiu kriminaliniu romanu Norvegijoje – pelnė Rivertono ir „Stiklinio rakto“ apdovanojimus.
„Raudongurklė“ (2000 m.) tapo geriausiai Norvegijoje perkamu romanu, pelnė šalies Knygų klubo apdovanojimą kaip geriausias visų laikų norvegų detektyvas. „Nemezidė“ (2002 m.) pelnė W.Nygaardo apdovanojimą, buvo nominuota Edgaro apdovanojimui. „Pentagramai“ (2003 m.) specialų apdovanojimą skyrė Suomijos detektyvų kūrėjų akademija.
„Gelbėtojas“ (2005 m.) tapo sparčiausiai perkama grožine knyga Norvegijos leidybos istorijoje. „Sniego senis“ (2007 m.) apdovanotas Norvegijos knygų pardavėjų bei Knygų klubo prizais kaip geriausias metų romanas. „Galvų medžiotojai“ (2008 m.) pelnė Norvegijos skaitytojų apdovanojimą, buvo nominuoti Knygų pardavėjų prizui.
2013 m. J.Nesbø apdovanotas Norvegijos Pero Giunto prizu.
Šiuo metu rašytojas yra išleidęs 16 kriminalinių trilerių, tarp jų dešimt – apie Harį Hūlę. Naujausias šios serijos detektyvas pasirodys kitų metų pavasarį.
J.Nesbø yra įkūręs Hario Hūlės fondą, kuris finansuoja raštingumo skatinimo projektus pasaulyje. Pajamas už knygą „Galvų medžiotojai“ autorius skyrė rašymo ir skaitymo klasėms steigti trečiojo pasaulio šalyse, o knygos „Baltasis viešbutis“ pelną – remtiniems vaikams.
J.Nesbø yra parašęs ir keturias knygas vaikams apie Daktarą Proktorą.