„Mano vardas – Marytė“. Romanas tokiu pavadinimu Lietuvoje pasirodė 2012 metais. Jį išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla.
Kūrinio autorius – žinomas scenaristas, aktorius, režisierius, poetas, prozininkas Alvydas Šlepikas. 50 metų rašytojas – kelių eilėraščių rinkinių ir apsakymų knygų autorius. Šiemet jis išleido novelių rinkinį „Lietaus dievas ir kiti“.
Dešimtukų karalius
„Mano vardas – Marytė“ – romanas apie vadinamuosius vilko vaikus. Po Antrojo pasaulinio karo Rytprūsių vokietės siuntė vaikus anapus Nemuno, kur buvo duonos, ir vokietukai ėjo į Lietuvą, dirbo pas ūkininkus, elgetavo, o sunkiai uždirbtą maistą nešė savo badaujančioms šeimoms.
Lietuvoje šis kūrinys tik pasirodęs sulaukė didžiulės sėkmės. Jis iškart įsiveržė į perkamiausių knygų dešimtukus, kuriuose tai pakildamas, tai nukrisdamas išbuvo kelerius metus.
A.Šlepiko romanas išrinktas 2012-ųjų metų knyga suaugusiųjų prozos kategorijoje.
Už romaną autorius apdovanotas 2012 m. Jono Marcinkevičiaus premija bei Rašytojų sąjungos premija.
Knyga buvo išrinkta į 2012 m. kūrybiškiausių knygų dvyliktuką. Romanas autoriui pelnė Patriotų premiją. Kūrinys sulaukė jau penkių leidimų. Tai iki šiol viena perkamiausių lietuvių autorių knygų šalies knygynuose.
Šiuo metu A.Šlepikas redaguoja tekstą – gludina sakinių ritmiką, taiso atsiradusias klaidas. Mat leidykla romaną žada dar kartą perleisti – šįsyk kiek prašmatniau.
Sudomino užsienio leidėjus
Romano „Mano vardas – Marytė“ sėkmė tuo nesibaigė. Netrukus į jį akis atkreipė užsienio leidėjai. Šiuo metu knyga išversta net į kelias užsienio kalbas.
Romanas jau pasirodė Estijoje, Latvijoje, Lenkijoje ir Vokietijoje. Netrukus jį skaitys ir Olandijos skaitytojai. Pasak A.Šlepiko, knyga sulaukė gana daug dėmesio ir užsienyje.
„Vertėja į estų kalbą Tiina Kattel pasakojo, kad labai nudžiugo ir nustebo vienoje savo šalies bibliotekoje pastebėjusi, jog ant mūsų knygos priklijuotas lipdukas: „Privalote grąžinti per penkias dienas.“
Pasak jos, Estijos bibliotekose taip žymimos itin populiarios knygos, prie kurių kartais nusidriekia ir eilės. Dažniausiai tai būna fantastinė literatūra“, – pasakojo A.Šlepikas.
Įdomi ir romano kelionės į Vokietijos knygynus istorija. Pasak A.Šlepiko, prie to, kad jis pasirodytų didžiulėje Vokietijos knygų rinkoje, prisidėjo daugybė žmonių. Tai ir Vokietijos ambasada, ir buvęs Lietuvos ambasadorius Vokietijoje Evaldas Ignatavičius, ir vertimą finansavęs Lietuvos kultūros institutas, ir vertėjas Markus Roduneris.
Galiausiai romanu „Mano vardas – Marytė“ susidomėjo ne pati mažiausia Vokietijos leidykla „Mitteldeutscher Verlag“, ji šiam jautrios tematikos kūriniui pranašavo vadinamojo „longsellerio“, ilgai perkamos knygos, kelią.
A.Šlepikas pasakojo, jog leidyklos vadovui Romanui Pliske taip patiko romano tema ir tekstas, kad jis šių metų Leipcigo mugėje viešėjusiam lietuvių autoriui pasiūlė išleisti jo eilėraščių knygą.
A.Šlepikas vokiečiui parodė ką tik pasirodžiusią savo novelių knygą „Lietaus dievas ir kiti“.
R.Pliske nesudvejojęs nė sekundės užsimojo vokiškai išleisti ir šią knygą. Ji, šiuo metu verčiama to paties M.Rodunerio, Vokietijoje turėtų pasirodyti netrukus.
R.Pliske žada su A.Šlepiku bendradarbiauti ir toliau. Jis labai nori, kad lietuvis parašytų dar vieną romaną.
A.Šlepikas „Lietuvos rytui“ prisipažino, kad šiuo metu renka medžiagą romanui apie stebuklingos XI amžiaus ikonos kelionę per laikus, vietas ir žmones.
Filmo nepavyko susukti
Ar A.Šlepiką nustebino tokia romano „Mano vardas – Marytė“ sėkmė? „Na, nepribloškė. Kaip gali rašytoją nustebinti tai, kad žmonės skaito jo knygą? Juk rašytojas tam ir rašo, kad jo knyga būtų skaitoma.
Tiesą sakant, mane labiausiai džiugina, kai šios knygos skaitytojai prisipažįsta, kad jaučiasi tarsi pažiūrėję filmą“, – sakė A.Šlepikas. Mat jo populiariojo romano atsiradimo istorija susijusi ir su kinu.
„Mano vardas – Marytė“ atsiradimo istorija siekia 1996 metus, kai šviesaus atminimo kino režisierius Jonas Marcinkevičius A.Šlepikui pasiūlė kartu kurti dokumentinį filmą apie dabartinėje Kaliningrado srityje gyvenusius vokiečių vaikus, po Antrojo pasaulinio karo ieškojusius išsigelbėjimo Lietuvoje.
Šis sumanymas žlugo. Kaip ir vėlesnis užmojis šia tema susukti vaidybinę juostą. Nors A.Šlepikas su Evaldu Ignatavičiumi parašė scenarijų, filmui statyti neatsirado pinigų nei Lietuvoje, nei Vokietijoje.
Karas – tai pragaras žemėje. Jame sunaikinami, sutraiškomi visi – ir vaikai, ir suaugusieji. Baisiausia, kad ta siaubo šliūžė tempiasi dar ilgai po karo. A.Šlepikas.
„Kai paskelbėme, kad kursime filmą apie vilko vaikus, man ėmė skambinti įvairiausi žmonės. Jie pasakojo istorijas apie kaimynus, draugų draugus, kurie irgi buvo vokiečiai, pokariu išsigelbėjimo ieškoję Lietuvoje.
Tada susipažinau ir su ponia Renate, kuri po karo Lietuvoje taip pat rado galimybę išlikti.
Dabartinė pensininkė visą gyvenimą dėstė vokiečių kalbą M.K.Čiurlionio menų mokykloje“, – prisimena A.Šlepikas.
Ponia Renatė A.Šlepikui papasakojo savo išlikimo istoriją, o ją išklausęs jis suprato ne tik tai, kad reikia kalbėti šia tema ir rašyti knygą, bet ir tai, kaip ją rašyti. Jai pasakojant rašytojas tarsi matė, girdėjo, juto gyvus ano meto žmones.
Ar Renatei, kuri tapo romano pagrindinės personažės prototipu, patiko knyga? A.Šlepikas tikino, kad patiko, nors rašydamas jis aklai nesekė jos pasakojimu.
„Tau pavyko pagauti esmę, kaip tada viskas vyko“, – esą ištarusi Renatė.
Siekė smūginio pasakojimo
A.Šlepikas atskleidė, kad iš pradžių romanas buvo storesnis, tačiau labai daug epizodų jis paprasčiausiai išbraukė, nes ir be jų viskas buvo aišku.
Juolab kad jam rūpėjo ir jaunieji skaitytojai, kurie tiek pasaulį, tiek literatūrą esą jau suvokia visiškai kitaip – iš užuominų galvoje sugeba susikurti visumą, charakterius.
„Siekiau parašyti trumpą smūginį pasakojimą. Atrodo, pavyko“, – ištarė rašytojas.
Apie ką romanas „Mano vardas – Marytė“? Leidėjai teigia, kad apie pokario vaikus, sudėtingomis sąlygomis siekiančius bet kokiais būdais išlikti.
Kritikai įžiūrėjo ir tapatybės problemą.
Renatei išlikti padėjo vienintelė frazė, kurią ji mokėjo lietuviškai: „Mano vardas – Marytė.“
Nors motina jai buvo prisakiusi, kad niekada nepamirštų, jog yra vokietė.
Pats rašytojas sakė, kad ši knyga – ir apie karo beprasmybę.
„Karas – tai pragaras žemėje. Jame sunaikinami, sutraiškomi visi – ir vaikai, ir suaugusieji. Baisiausia, kad ta siaubo šliūžė tempiasi dar ilgai po karo“, – svarstė A.Šlepikas.
