Maironio literatūros muziejuje vyko Dovilės Zelčiūtės pjesės „Suoliukas, arba Aš mylėjau tave tau nežinant“ skaitymai.
Pirmą kartą visuomenei pristatytame kūrinyje buvo kalbama ne tik apie vyro bei moters tarpusavio santykį ir asmeninę dviejų žmonių dramą, bet ir skaudžią socialinę realybę. Vienatvė, gyvenimas vaikų namuose, įvairios priklausomybių rūšys – temos, su kuriomis susiduriame nuolat.
Kiek pažįstame tuos, kurie gyvena visai greta mūsų? Kaip žmogus gali būti priklausomas ne tik nuo alkoholio ar narkotikų, bet ir nuo santykių? Ir kaip, patekus į socialinę atskirtį, rasti šviesos tašką?
Užsienyje populiari forma
Vieši pjesės skaitymai – ir Lietuvoje vis labiau plintanti kūrinio pristatymo forma. Toks supažindinimas su kūriniu itin populiarus užsienyje. O gyvas aktorių ir autorių ryšys su žiūrovu ypač svarbus, kai paliečiama socialinė tematika.
Pjesę „Suoliukas“ skaitė žinomi aktoriai Rasa Samuolytė ir Vainius Sodeika, į renginį susirinko pilna salė žmonių, kai kurie netgi atvyko iš Vilniaus. Diskusiją po renginio vedė Maironio literatūros muziejaus direktorė ir rašytoja Aldona Ruseckaitė.
Kūrinyje pasakojama apie nuo alkoholio priklausomos moters Mo ir vaikų namuose užaugusio Ichtiandro susidūrimą. Netikėtai susitikę gatvėje jie kiekvienas savo motyvų yra verčiami bendrauti, drauge grįžta į Mo bendrabučio kambarį ir ten prasideda jų – kiekvieno atskirai, o ir tarpusavio santykių – drama.
Apie vienatvę ir našlaitystę
Vaikų namai, vienatvė ir išsigelbėjimo paieškos – šiandienos skauduliai, kuriuos akcentuoja ir autorė.
„Mano pjesėje pasakojama apie tai, kaip mėšlungiškai ieškodami kaltų dėl savo nepavykusio gyvenimo mes tuo pat metu prarandame pačius artimiausius. Mes jų tiesiog nepastebime įsigilinę į savo sielos „tragedijas“.
Taip pagrindinė pjesės veikėja, visą gyvenimą save žudžiusi dėl to, kad prarado meilę ir savo kūdikį, jį sutikusi tiesiog... neatpažįsta! Pjesėje kalbu apie vaikus: paliktus, išduotus, apleistus ir vienišus, augusius vaikų namuose, nuolat priklausomus nuo atsitiktinių suaugusiųjų, kurie užmuša pasitikėjimą arba įkvepia kovai.
Kovai, neturinčiai jokio realaus pagrindo. Taip pjesės herojus Ichtiandras plaukioja savo iliuzijų, keršto, ilgesio, vienatvės vandenyse. Pjesė ir apie beribę žmogišką vienatvę, apie žmogaus našlaitystę. Apie viltį susitikti Išgelbėtoją“, – taip apie savo kūrinį kalbėjo D.Zelčiūtė.
Kokios yra priklausomybės?
Kūrinyje minima ir ne viena priklausomybė: alkoholis, vaistai, santykiai. Apie tai nekalbama visiškai tiesiogiai ar didaktiškai, tačiau kad liga visai čia pat – akivaizdu. Kaip šiandienėje visuomenėje suvokiama priklausomybė?
Kasdien girdime apie tarsi netyčia įvykusias tragedijas, panašias į: „Keista, kad Petras po traukiniu palindo, ne tiek daug ir išgerdavo.“ O alkoholizmo problema vis gilėja. Lietuvoje alkoholizmo ir savižudybių rodikliai vieni aukščiausių Europoje, tačiau vis dar gaji nuomonė, kad alkoholikas – tik gulintis patvoryje.
D.Zelčiūtė kvietė plačiau pažvelgti į priklausomybės sąvoką.
„Priklausomybių tema man yra skaudi, artima galbūt pirmiausia todėl, kad, viena vertus, esu tas žmogus, kurio artimieji, mylimi ir mylėti žmonės, turėjo ir tebeturi didelių problemų. Taigi esu priklausoma nuo priklausomų. Kaip žinoma, tai lygiai tokia pat dvasinė liga. Juk mes visi esame susiję.
Kita vertus, priklausomybių rūšių yra labai daug: tai ne tik alkoholis, narkotikai ir pan. Tai priklausymas nuo santykių, dideli dvasiniai sužeidimai, lydintys žmogų visą gyvenimą, priklausomybė nuo nuomonės apie tave, nuo vertinimo ir įvertinimo, nuo šlovės.
Ne be reikalo bažnyčioje atsižadėjimo akte atsižadama visų rūšių priklausomybių, įskaitant seksą, kompiuterinius žaidimus, pornografiją. O priklausymas nuo savo baimių, mitų? Nuo įsivaizduoto, nerealaus gyvenimo?
Mano pjesėje „Suoliukas“ apie tai kalbama: mes gyvename susikurtų iliuzijų kasdienybėje, nematydami tikrovės, nes neatsiveriame tai tikrovei ir esame dar nesusitikę su pačiais savimi. Iš čia – beribė žmogiška vienatvė, pasmerktumas, neviltybė.
Kol gaudome graibšteliu iliuzijas, tikrasis gyvenimas atsitraukia, užleisdamas vietą priklausomybėms. Nežinau, ar įmanoma atrasti pačiam save neatrandant Dievo. Tiesą sakant, žinau: neįmanoma“, – sakė rašytoja.
Gal tai vyksta greta?
Pjesę skaičiusi aktorė R.Samuolytė pabrėžė, kad nederėtų kūrinio suprasti vienpusiškai.
„Skaitant pjesę priklausomybės net nekeliu į pirmąją vietą. Aišku, tai yra jos elgesio priežastis. Bet įdomi yra paties žmogaus istorija. Man neįdomu, kaip konkrečiai veikia psichotropiniai preparatai. Įdomu, į ką jų veikiamas žmogus transformuojasi, kuo virsta.
Šioje moteryje talpu viskas. Motina, meilužė, rašytoja, redaktorė. O iš tiesų tai – pagrindo po kojomis neturėjimas ir bėgimas nuo savęs. Tada prasideda žmogaus teatras: jis pradeda susikurti istoriją, aplinkybes, priešus, siaubus ir mylimąjį. O iš esmės juk tai moteris, gyvenanti gal 6 kvadratinių metrų kambarėlyje.
Jos iliuzijos – tai pagalbos šauksmas. Galbūt daug tokių kaimynių turime, tik niekas apie tai nežino. Ir vis dėlto sakyti, kad ši pjesė – tik apie priklausomybes, – tai labai ją susiaurinti. Ji turi kur kas daugiau lygių, ne vieną gylį, kurį verta nagrinėti. Socialinės problemos – tik vienas jų“, – teigė R.Samuolytė.
Svarbiausia – įžvelgti viltį
Ichtiandro tekstą skaitęs aktorius V.Sodeika ypač akcentavo vienatvės liniją ir sutiko, kad didelį poveikį charakteriui turi augimas vaikų namuose.
„Labai ryški vienatvės tema, noras pakeisti vaikų namus, kuriuose personažas augo, noras surasti tikrąją motiną... Jo priklausomybės yra daugiau nuo santykių, prisirišimas prie praeities.
Socialinė tematika, kuria kalbama kūryboje, yra labai jautrus reikalas. Kalbant apie spektaklį, labai plona riba tarp to, kai spektaklis paveikia žiūrovą ir kažką jam praneša, ir to, kai žiūrovo veiksmas neliečia ir nejaudina.
Esu matęs spektaklių, kai scenoje vyksta didžiulė drama, dūžta žmonių likimai, o žiūrovo tai nepaliečia. Nuo ko tai priklauso? Turi būti vilties momentas, ypač socialinėje tematikoje.
Pavyzdžiui, šioje pjesėje daug tamsių spalvų. Ir tik režisierius turėtų rasti tokį raktą, kuris padėtų žiūrovui atverti temoje viltį. Žiūrovui reikia šviesos.
Manau, šioje pjesėje viltis galėtų būti apčiuopta būtent vyriškame personaže. Pasirodydamas jis tarsi atsineša šviesą, kuri priklausomai veikėjai ir žiūrovui galėtų tapti tarsi langu į kitą gyvenimą“, – svarstė V.Sodeika.
Pasak autorės D.Zelčiūtės, svarbiausia jai ir yra, kad ši pjesė kalbėtų apie viltį ir apie šviesą tunelio gale.
Atviras kūrinys žiūrovus apstulbino
Aldona Ruseckaitė
Maironio literatūros muziejaus direktorė
„Manau, kad šį kartą kūrinys labai paveikė žiūrovus. Kai diskusijoje pradėjau kalbinti žmones, jie vis dar buvo apstulbę, buvo matyti, kad buvo labai paveikti.
Pradėjus kalbėtis jie kėlė įvairias socialines problemas: ir vaikų namų, ir pamesto (surasto) vaiko, ir nuo alkoholio priklausomos moters sąmonės, kurioje susisieja visi praradimai.
Tokie tekstai iš tiesų jaudina ir priartina žmones prie problemų suvokimo.“
Žmogaus emocijos – galingas ginklas
Ovidijus Grincevičius
Socialinis darbuotojas, Kauno kolegijos Socialinio darbo katedros lektorius
„Kūrinys yra galingas ginklas, todėl labai svarbu, kokia jis forma pateikiamas.
Jeigu kūrinys paveikia žmogaus emocijas, jis gali motyvuoti keisti bet kokią situaciją ir keistis pačiam.
Žinojimas ir informacijos suvokimas didelių pokyčių nedaro. Emocijos – štai kas mus labiausiai paveikia.“
Priklausomybių rūšys ir pagalbos būdai
Tiesioginė priklausomybė – tai priklausomybė nuo produkto, veiksmo ar medžiagos. Pavyzdžiui, nuo narkotikų, vaistų, azartinių lošimų, sekso, taip pat nuo valgymo ar pirkimo. Dažniausia iš jų – priklausomybė nuo alkoholio. Ja serga kas dešimtas Lietuvos gyventojas.
Dažniausia priklausomybė Lietuvoje – netiesioginė. Netiesiogiai priklausomais vadinami asmenys, priklausomi nuo savo artimųjų – šeimos narių ar draugų, sergančių tiesiogine priklausomybe. Pavyzdžiui, žmona, kurios vyras geria, turi didelį šansą sirgti netiesiogine priklausomybe.
Netiesioginė priklausomybė pasireiškia savo interesų praradimu, susikoncentravimu į kitą asmenį, jo gyvenimą ir ligą, taip pat sumažėjusia saviverte ir padidėjusios kontrolės apraiškomis. Netiesiogine priklausomybe sergantis žmogus linkęs manyti, kad daro sergančiam gera, gelbėja jį, nors dažniausiai pagalbos reikia pačiam.
Tiek nuo tiesioginių, tiek nuo netiesioginių priklausomybių sveikstama anoniminėse savitarpio pagalbos grupėse – anoniminių alkoholikų, narkomanų anonimų, anoniminių lošėjų ir kitose. Populiari ir grupė, skirta netiesiogiai priklausomiems asmenims, – Al-anon. Šias grupes galima rasti kone kiekviename mieste.
