Šviesaus atminimo J.Marcinkevičius: „Mindaugas nebuvo gražuolis“

Su Just.Marcinkevičiumi kalbėjausi 2003-iaisiais, kai buvo švenčiamos Mindaugo karūnavimo 750-osios metinės. Ar Just.Marcinkevičiaus mintys aktualios iki šiol? Nesiimu spręsti. Paskaitykite ir pasidarykite išvadas patys.

* * *

– Be abejo, kaip ir daugelis lietuvių, esu šios šventės ir pakylėtas, ir pagilintas. Istorija tarytum priartėjo prie mūsų, mums atrodo, kad pajėgiame ją mąstyti ir matyti savyje kaip gyvenimą, kaip bendrumą.

Manome, kad visa tai turi prasmę ir tikslą. Kad gina ir saugo mus. Kad esame istorijos tauta, patyrusi ir šilto, ir šalto. Šalto daugiau. Apskritai, nėra „šiltos“ istorijos.

Manyčiau, kad šventė turėtų sušildyti ir mus, ir karalių Mindaugą. Ligšiol jis mūsų didžiųjų kunigaikščių panteone buvo lyg ir neaktulus, nustumtas, rašytinėje ir mokyklinėje istorijoje užėmė kuklią vietą (ir tos buvo nedaug), jį nustelbė Gediminas, Algirdas, Kęstutis, Vytautas. Ir kiti.

O juk pakėlė jis didžiulę naštą. Pradžią pakėlė. Stumtelėjo Lietuvą, ir ji geriau ar blogiau ėmė eiti. Ir lig šiol eina. Geriau ar bliogiau.

– Jūsų manymu, kuo ši šventė galėtų būti aktuali Lietuvai? Kitaip tariant, ar ji neturėtų išjudinti kokių nors dabartinės Lietuvos politinės ir visuomeninės padėties detalių, negerovių ar skaudulių?

– Šventė aktuali einančiai Lietuvai. Dirbančiai, kuriančiai. Ne apsižiojusiai butelio kaklą. Šventė aktuali sąmonėjančiai, bręstančiai Lietuvai.

Europos integracija reikalauja iš mūsų būtent sąmoningo tautiškumo ir aktyvaus pilietiškumo. Rizikuoju pasirodyti juokingas, bet ištarsiu žodį: lietuviškumo. Kalba, istorija, papročiai, moralė... Nematau prasmės ištirpti, išnykti. T.y. nutautėti.

Kam tada visi tie paminklai, tiltai, Valdovų rūmai? Arba dainų šventės? Verta gyventi turtingiau, bet neverta mokėti už tai padorumu, sąžiningumu, lietuviškumu. Juo labiau, kad šitokios kainos iš mūsų, rodos, kol kas nereikalaujama.

Taigi šventės ženklai, paminklai ir ritualai, mūsų dvasios susikaupimas prie istorijos šulinio turėtų sutelkti mus, pažadinti mumyse valią gyventi namie, bet su visais. Prisiminkime, kad šventė visada yra daugiau šventė dvasiai, o ne kūnui.

– Koks Mindaugo paveikslas yra susidaręs jūsų – kaip kūrėjo ir kaip žmogaus – sąmonėje?

– Esu daug galvojęs apie Mindaugą, net sapnavęs jį. Leisiu sau truputį pafantazuoti. Nuvilsiu moteris – man atrodo, kad jis nebuvo gražuolis. Neaukšto ūgio. Beje, kaip rodo archeologiniai kasinėjimai, lietuviai tada buvo gerokai mažesni (neįmanoma būtų sudaryti šiuolaikinę krepšinio komandą).

Gal Mindaugas turėjo ir kokį fizinį defektą – nedidelį, bet matomą, dėl kurio, ypač vaikystėje, patirdavo patyčių. Iš čia jo siekimas pirmauti, atsigriebti.

Buvo kresnas, stiprus, sunkiai nuverčiamas nuo arklio. Kantrus. Protingas ir gudrus – tada tie dalykai nebuvo skiriami. Mokėjo daug žodžių, t.y. buvo iškalbus.

Kai 1219 metais Mindaugo vardą pirmą kartą sutinkame metraštyje, jam galėjo būti gal 20 metų. Bet buvo jau kažkuo pasižymėjęs, jeigu traukė su kitais kunigaikščiais į Voluinę pasirašyti sutarties.

Be abejo, tai buvo žmogus, gimęs to meto politikai. O ji buvo nė kiek nelengvesnė už šių dienų. Matyt, Mindaugas buvo gerai įvaldęs įprastus besikuriančių valstybių politikos „įrankius“: melą, klastą, prievartą, papirkinėjimą. Net nužudymą.

Bet reikia stebėtis, kaip tiksliai jis sugebėdavo įvertinti situaciją, pasinaudoti ja (kad ir pasiryžimas krikštytis), kaip atkakliai kėlė Lietuvą į karalystės rangą, kaip, aplinkybių prispaustas ir gelbėdamas valstybę, atsimetė nuo krikščionybės (arba apsimetė atsimetęs).

Šiandien mums atrodo, kad tik Mindaugas ir galėjo suvienyti, sukurti, išgelbėti Lietuvą – jo įpėdiniai tiktai ardė ją, griovė, dalinosi.

– Su karaliaus Mindaugo vardu susijusi ir dar viena sukaktis. Prieš trisdešimt penkerius metus parašėte garsiąją draminę poemą „Mindaugas“. Kiek vėliau prisipažinote, kad Mindaugas – vienas mylimiausių jūsų personažų. Kodėl?

–Todėl, kad Mindaugas – reflektuojantis, kenčiantis, gilus žmogus, sugebantis vertinti savo poelgius, ieškantis pasiteisinimo, atgailaujantis, keikiantis savo lemtį, regintis, suvokiantis istorinę prievartą.

Būdamas karalius, Mindaugas išlieka žmogumi, kuris turi ir savo dievą – Lietuvą. Ir jam tarnauja. Ne vien tik valdžios ar turtų siekimas veda ir iškelia Mindaugą – iškelia jį jo dievas, jo Lietuva.

Man atrodė (ir dabar atrodo), kad reikėjo pasakyti tai ir skaitytojui, ir žiūrovui. Todėl ir buvo rašomas „Mindaugas“.

Tarp kitko, šypsenėlę kelia kai kurių mūsų istorikų (ir ne tik istorikų) mėginimai „rūšiuoti“ istorinę medžiagą: jeigu koks metraštis (pvz., Ipatijaus) rašo, kad Mindaugas ir žudė, ir trėmė nepaklusnius kunigaikščius, kad atsimetė nuo krikščionybės (Livonijos eiliuotoji kronika) – suabejojama tais metraščiais, jie apkaltinami tendencingumu, priešiškumu Lietuvai ir pan.

Ar tik ne tokį istorinės medžiagos sterilizavimą esame patyrę tarybiniais metais. Tiesą sakant, Mindaugas pakankamai stiprus, kad ir pats apsigintų, jo pusėje ir pagrindinis argumentas – Lietuva ir jos 750 metų.

– Ar tiesa, kad „Mindaugą“ parašėte per dvylika dienų? Gal galite prisiminti šios poemos atsiradimo impulsus ir tokio jos rašymo spartumo priežastis?

– Tikrai, „Mindaugą“ parašiau 1968 metų vasario mėnesį per 12 dienų. Buvau jaunas ir įkvėpimo pagautas. Atvažiavau į „Dainavos“ sanatoriją Druskininkuose, užsidariau, niekas man netrukdė. Tiesa, neskyriau nakties nuo dienos.

Baigęs „Mindaugą“, raktą nuo sanatorijos kambario perdaviau Jonui Avyžiui – jis atvažiavo rašyti romano „Sodybų tuštėjimo metas“.

1967 metų pabaigoje prancūzų rašytojų asociacijos pakviestas lankiausi Prancūzijoje. Susitikau su garsiais to meto rašytojais – su „naujojo romano“ kūrėja ir teoretike Nathalie Sarraute, su poetu Jacques'u Prevert'u (net du kartus), su filosofu ir rašytoju Jeanu-Pauliu Sartre'u ir kitais.

Buvau sukrėstas – niekas nieko nežinojo apie Lietuvą. Nei apie mūsų praeitį, nei apie tuometinę mūsų situaciją.

Supratau, kad skęstančiųjų gelbėjimas yra pačių skęstančiųjų reikalas. Supratau, kad reikia kalbėti, rašyti apie Lietuvą, rašyti Lietuvai, jos žmonėms, reikia neleisti jos užmiršti, reikia aktualizuoti (kiek įmanoma) jos istoriją.

Jau prieš tai buvau galvojęs apie istorinę dramą ar poemą. Grįžęs ir puoliau prie jos.

Situacija kažkuo priminė „Anykščių šilelio“ genezę.

– Klausimas apie istorines realijas jūsų „Mindauge“. Ar kurdamas šį personažą ir jo aplinką siekėte priartėti prie istorinės tiesos, ar tai – daugiau vaizduotės ir fantazijos vaisius?

– Dar XIX a. viduryje rusų kritikas Visarionas Bielinskis tvirtino, kad tragedijoje asmuo priklauso ne istorijai, o poetui. Pritarčiau jam, ypač paskaitęs Williamą Shakespeare'ą, Friedrichą Schillerį, Aleksandrą Puškiną... Ir naująją dramaturgiją.

Sunku pasakyti, kas yra istorinė tiesa, žinau, kad istoriją perrašinėja kiekvienas režimas. Kai pradėdamas „Mindaugą“ atradau Juodą ir Baltą metraštininkus, faktai ir jų interpretacija, mano supratimu, nenutolo nuo „isorinės tiesos“.

Žinoma, yra iš „išmislo“. Kitą sykį vaizduotės, fantazijos žaismas gali būti tikresnis už tikrų tikriausią istoriją. Kaip rašė Puškinas: „Nad vymyslom slezami oboljus“ („Išmonės sujaudintas verkiu“).

– „Mindaugas“, kaip ir kitos jūsų draminės trilogijos dalys „Mažvydas“ ir „Katedra“, lietuvių skaitytojus pasiekė tuomet, kai mokyklose galėdavai paragauti tik Lietuvos istorijos nuograužų. Ši trilogija tada ištisai kartai suteikė nemažai impulsų ne tik domėtis Lietuvos istorija, prisiminti savo šaknis, bet ir atrasti savyje stiprybės. Ar tuomet tai pajutote? Ar galima teigti, kad šiuo kūriniu siekėte būtent to?

– Paprastai kūriniu siekiama ne vieno kokio rezultato. Pirmiausia, žinoma, siekiama paties kūrinio. Kad jis būtų, kad, susiliejęs su žiūrovu ar skaitytoju, įvyktų.

Galiu patvirtinti: „Mindaugą“ vaidino du respublikos teatrai, keletą metų tai buvo populiarūs spektakliai, važiavo į juos žiūrovai iš visos Lietuvos. Noriu tikėti, kad rasdavo juose impulsų stiprybei, atsparai, laikymuisi. Bent jau aš rašydamas to tikėjausi.

– Ar dėl šios trilogijos neturėjote kokių nors problemų ar nemalonumų su tuometinės valdžios institucijomis?

– Visas problemas tuometinė valdžia sprendė ne su autoriumi, o su teatro vadovybe. Pavyzdžiui, nurodė perkelti „Mindaugo“ premjerą iš 1968-ųjų į 1969 metus – kad kažkas neįžvelgtų aliuzijų į Nepriklausomybės 50-metį. Ne sykį koregavo scenovaizdį – ir Vilniuje, ir Klaipėdoje.

– Jūsų manymu, ar „Mindaugas“ dar gali būti aktualus šiuolaikiniams skaitytojams? Ar šis kūrinys „suskambėtų“ scenoje kaip tais laikais? Ko šiuolaikinė visuomenė galėtų pasimokyti tiek iš jūsų personažo, tiek iš realaus istorinio asmens? O galbūt jis jau atliko savo vaidmenį kaip, kai kurių politikų bei ekonomistų teigimu, ir litas?

– Į šį klausimą nerasčiau kiek objektyvesnio atsakymo. Viskas priklauso nuo sceninės konjunktūros – šiuo metu ji nėra palanki „Mindaugui“. O šiuolaikinė visuomenė, mano galva, iš Mindaugo galėtų pasimokyti patriotizmo, tarnystės ir darbo Lietuvai. Galėtų pagalvoti apie istorijos tragizmą. Pagaliau, ką aš žinau.

Nors „Mindaugas“ – ne kokia valiuta, ne atsiskaitymo priemonė, ne litas, ne doleris, bet buvo imtasi žygių jį nuvertinti. Daugiausia kai kurių mūsų išeivių pastangomis. Nenorėčiau apie tai kalbėti. ˙