„Vyno kopija“ (išleido „Tyto alba“) – pirmasis Nacionalinės premijos
laureato K.Navako romanas. Išskirtinis. Sodrus. Svaigus. Pasakojantis
apie mirusį rašytoją, kuriam leidžiama dar vieną dieną pagyventi.
„Klajojantis – vienu metu dabar ir atmintyje – po miesto alėją,
nereprezentacines kavines, Muzikinį teatrą, užkaborines erdves ir kambario
kosmosą stebėtojas įrodo, kad valkatavimas ir prasigėrimas gyvenimą gali
paversti svaiginančiu meno faktu“, – įsitikinusi rašytoja ir literatūros
apžvalgininkė Giedra Radvilavičiūtė.
Kalbėdamiesi su K.Navaku pabandėme aplankyti kuo daugiau jo kūrybos ir
gyvenimo užkaborių.
– Nobelio premijos laureatas Jose Saramago savo pirmąjį tikrąjį romaną „Tapybos ir kaligrafijos vadovas“ parašė 1977-aisiais, būdamas 55 metų. Tiesa, prieš tris dešimtmečius jis buvo išleidęs romaną „Nuodėmės šalis“, kurį leidėjai pavadino „Našle“, tačiau pats autorius kūrinį laikė nevykusiu, nes, pasak jo, tada dar nieko nenutuokė nei apie nuodėmes, nei apie našles. Kęstuti, jums 52 metai. Kodėl anksčiau nerašėte romanų?
– Man ne 52, man 26, tik jau antrą kartą. Pats laikas išridenti sunkiąją
artileriją. Apie našles aš irgi nieko neišmanau, todėl apie jas nerašau,
tačiau J.Saramago šį bei tą išmanė apie aklumą, o apie jį esu nemažai
galvojęs, todėl ir romane toks motyvas yra.
Anksčiau rašiau vien poeziją, kuri, kaip žinome, turi savaime ateiti
(nesu toks talentingas kaip Aušra Kaziliūnaitė, kuri tik pykšt, sėda,
parašo ir štai jau visas feisbukas tuo džiaugiasi), arba trumpąją prozą.
Keista tai, kad vos parašius kurio nors minėtų žanrų knygą, kurį laiką
analogiški dalykai nebesirašydavo, nematoma ranka užrišdavo dovanų maišelį,
tad teko imtis iš esmės kito žanro.
Nors knyga skaitoma lengvai ir smagiai, tekstas slysta kaip Gintarės
Scheidt jachta, tai buvo ilgas ir kruvinas darbas, nes iš esmės esu
tinginys, o ne kokia Darja Doncova. Tačiau tai jau mano problemos,
skaitytojas prakaito kvapo nejus.
– Viena moteris, perskaičiusi jūsų romaną, ištarė: „Šedevras, kuris bus populiarus siaurame tam tikrų skaitytojų būryje“. Spėju, kad ji turėjo omenyje skaitytojus, kurie yra labiau „prie meno“ – prie kitokios, išskirtinės, sudėtingesnės literatūros, neturinčios nieko bendra su „greitu maistu“. Sakykite, ar jums svarbu, kas skaito jūsų knygas?
– Man visiškai nesvarbu, kas skaito mano knygas. Jei nori, tegu skaito,
jei nenori, tegu eina gerti vyno.
Kadangi su savo skaitytojais, vienais ar kitais, feisbuke bendrauju
beveik kasdien, tą siaurą būrį įsivaizduoju. O jis ne toks ir siauras –
nuo literatūrologijos daktarės iki Bronkso floristės ar Garliavos
vargonininkės.
Dažniausiai šio būrio žmonės yra išsilavinę, apsiskaitę ir smagiai
nučiuožę. Nors tikrai ne visi, esama kuo keisčiausių asmenybių.
Retsykiais „Vynotekoje“ prie kasos sutinku labai simpatišką, bet ne itin
blaivų figūrantą, perkantį miniatiūrinį butelaitį, kuris pašlovina mano
kūrybą taip, kad girdėti net Jonavoje. Įdomiausia, kad jis ją
akivaizdžiai išmano.
– Jūsų romanas prasideda tuo, kuo paprastai baigiasi gyvenimas ir kai kurių kitų autorių romanai – pagrindinio personažo mirtimi.
– Romane labai daug kas išsakoma per simbolius ir metaforas, tad reikia
laužti kodus, norint įeiti į gilesnį suvokimo lauką. Mirtis knygos
pradžioje šifruotina kaip vieno gyvenimo etapo pabaiga, o kito pradžia,
nes herojui leidžiama pagyventi dar dieną. Ir būtent nuo to priklausys,
kur jis atsidurs toliau – rojuje ar pragare.
Žinoma, tai vidinės būsenos, nebūtinai biblinės, nes ir rojus pirmajame
skyriuje pavaizduotas toks, tarkim, kolūkiškai kontorinis. Tad vėliau ir
matome kaip herojui sekasi balansuoti tarp anodo ir katodo.
– J.Saramago romaną „Tapybos ir kaligrafijos vadovas“ paminėjau neatsitiktinai. Jame vaizduojamas menininko formavimasis. Jūsų romanas irgi susijęs su rašytojo darbu. Kodėl? Galbūt rašote apie tai, ką geriausiai išmanote? Taigi apie save?
– Ar knyga autobiografiška? Giliąja prasme taip, nes neturiu kitos
patirties, išskyrus savąją. Esama ir konkrečių autobiografinių detalių,
net personažų prototipų. Tačiau jų nedaug, be to, viskas labai giliai
suslėpta barokiškų sakinių labirintuose.
– Ilgai galvojau, kaip trumpai apibūdinti, apie ką šis romanas? Apie žlugusį žmogų? Apie bodlerišką svaiginimąsi? Apie vaizduotės ir tikrovės santykį? Apie vieną rašytojo naktį? Apie tai, kad viskas parašyta ir lieka tik kopijos? Kaip pats apibūdintumėte, apie ką „Vyno kopija“?
– Taip, apie visus suminėtus dalykus. Interpretacijų gali būti tiek,
kiek skaitytojų, nes nenorėjau pranešti vienos gilios tiesos ar papasakoti
vieną širdį gniaužiančią istoriją.
Tegu skaitytojas bendradarbiauja su tekstu ir kuriasi savąjį suvokimo
variantą, žaidimo taisykles jam pateikiau. Jei nenori kurtis, tegu
tiesiog skaito, tikrai ras vietų, kurios jį bent jau pralinksmins.
Apie ką „Vyno kopija“? Apie mus, apie mūsų vidų, kuriame ir rojus, ir
pragaras, ir dar viso ko. Taip pat ir apie žlugusį žmogų, bandantį
atgimti, nes žmogus, turintis tokią galingą vaizduotę kaip pagrindinis
herojus, niekada nežlugs.
– Romanas išpuoštas kino filmų siužetais, vinilų melodijomis, literatūros kūrinių citatomis, kulinarijos receptais, civilizacijos istorijos užuominomis. Visa tai atmiežta gaivia ironija, rašoma, kaip sakoma, su humoru. Gal esate postmodernistas?
– Struktūra pakankamai posmodernistinė, tačiau visos tos citatos ir
intertekstai nėra puošmenos. Tai raktai, kuriais galima rakinti gausias
romano metaforas, simbolius ir kitokį pėdų mėtymą. Aš viską ten užrakinau,
tačiau po visais kilimėliais guli po raktą, padėsiantį patekti į vidų.
Pavyzdžių? Prašom. Kam man, tarkime, žodį „žavėdamasis“ reikėjo pateikti
kaip „Uliso“ citatą? Ar negalėjau pats tą žodį parašyti? Ogi tam, kad
taip siūlomas vienas siužeto suvokimo variantų – „Odisėja“.
Paraleliniai giluminiai siužetai čia yra keli ir vienas jų – „Odisėja“.
Herojus iškeliauja, bastosi visur kur, patiria mistinių nuotykių,
galiausiai grįžta namo, kur jo laukia Penelopė, mano atveju – Estera.
Kas norės žaisti seklio Kalio nuotykius, skaitydamas knygą patirs daug
atradimų.
– Vientiso, sklandaus, lengvai suprantamo pasakojimo pasiilgę skaitytojai, atsivertę jūsų pačiuožusią knygą, gali būti šiek tiek šokiruoti. Ką jiems atsakytumėte, jei jie vieno jūsų herojaus lūpomis paklaustų: „Ar mes tikrai turime būti viso šito pagiringo vudialeniško kliedesio liudininkai?“.
– Esu kažkur skaitęs, kad jūsų minimo pobūdžio pasakojimo pasiilgusių
skaitytojų kažkur esama, bet vargu ar esu tokių sutikęs. Man pasakojimo
modelis „gyveno senelis ir senelė“ pabodo dar esant šešerių, todėl
kiekvienu klavišo taukštelėjimu iš jo vaduojuosi.
O visas knygos daugiastilistiškumas, sapniškasis pasakojimas, žaibiškai
kaitaliojami planai kaip sykis ir skirti išmušti iš skaitytojų galvų
skaitymo štampus, inerciją ir tingulį, atveriant erdvę fantazijai.
Mieli skaitytojai, tai tikrai visai kitaip, negu ligi šiol skaitėte.
Neabejoju, kad tas „kitaip“ jums patiks. O tradicinio pasakojimo mėgėjai
juk negali skųstis neturintys ką skaityti. Tiesą sakant, pirmasis knygos
variantas buvo labiau linijinis ir nuoseklesnis, tačiau man tai pradėjo
darytis nuobodžiai banalu, tad viską perkeičiau.
– Esate užsiminęs, kad jums patinka knygos viršelis, nes jis esą puikiai atspindi romano nuotaiką. Gal galėtumėte konkrečiau apibūdinti viršelio ir romano sąsajas?
– Negaliu sakyti, kad jis man labai patinka vaizdine prasme, be to,
kaip tik romano nuotaikos jis niekaip neatspindi. Tačiau dailininkė
pajuto vieną išplėstinių knygos metaforų. Paaiškinsiu kiek griozdiškai ir
supaprastindamas.
Vaizduojama kėdė, stovinti atkalte į mus, tad teks apeiti iš kitos pusės,
kaip ir knygos teksto atveju. Kėdė tuščia, tad neaišku ar visi herojai
realiai egzistuoja, ar yra vienas kito fantazijos vaisius.
Kėdė stovi ant savo pačios šešėlio, pasukta į neaiškius spalvotus debesis.
Galima sakyti, kad ji pakilo iš savo pačios mirties (pirmas knygos sakinys)
ir į ją atsisėdęs herojus turės iš tų debesų suformuoti tai, kam mirtis
jam davė dar vieną dieną. Taigi.
– Skaitydamas jūsų romaną net žvilgtelėjau į 7–8 klasės vadovėlį, šį žanrą apibūdinantį štai taip: „Tai didelės apimties, laisvos sandaros pasakojamasis kūrinys, pasižymintis ne tik savo apimtimi, bet ir veikėjų ir siužetinių linijų gausa“. Kaip jūs, parašęs romaną, formuluotumėte šio žanro apibrėžimą?
– Aš neformuluoju jokių apibrėžimų, apibrėžimuose miršta fantazija. Kai
kas sakė, kad „Vyno kopija“ nėra romanas, tačiau taip kadaise sakyta ir
apie Julio Cortazaro „Žaidžiame klases“.
Žinoma, jei visi skaitys 7–8 klasės vadovėlį, romano žanras ir liks
„Altorių šešėly“ ribose, tačiau aš tas ribas bandau plėsti. Ne sportinio
azarto vedamas, bet todėl, kad kitaip nemoku ir nenoriu. O jei
literatūrologai neturi lentynėlės tokio žanro kūriniui, tegu perka naują
etažerę.
– Tuomet kas yra gyvenimas? Gal, kaip rašoma romane, „gyvenimas yra kūryba, jei jį kuriesi, jis ateina, jei ne – jis tik pasisveikina ir atsisveikina, palikdamas saują pelenų“? O gal, kaip rašė Oscaras Wilde'as, „gyvenimas panašus į spektaklį, žiūrimą nuo antro veiksmo: viskas labai įdomu, bet nieko neina suprasti“?
– Gyvenimas yra dalykas, kuris sugeba stebinti ne tik kiekvieną dieną,
bet ir kiekvieną akimirką. Ir keista, kad labiausiai jisai stebina žmones
su itin lakia fantazija, tai viena įdomiausių gyvenimo ir vaizduotės
sąsajų, tokie žmonės labai mėgsta viską stebėti būtent nuo antrojo veiksmo.
Jei gyvenimas liaujasi stebinęs, vadinasi, jis virto akmeniu ant kaklo,
metas susirūpinti, sėstis į kėdę ant mano knygos viršelio ir kurtis kitokį.
Kitokio gyvenimo kūrimosi prietaisai yra ne nauja gyvenamoji vieta ar
dvigubai jaunesnė žmona, o knygos, filmai, menai ir vaizduotė.
– „Tamsta gyvenote iliuzijomis, fantazijomis ir sapnais“, – sako viena romano veikėja. Ar tą patį būtų galima pasakyti ir apie jus?
– Kadaise gyvenau vadinamąja realybe, tačiau dabar esu susikūręs tikrą
vaizduotės rezervatą, pilną knygų, muzikos, sapnų, vienaragių ir simurgų.
Gerai ten, čiaupai nelaša, durų rankenos nenulūžta, mokesčių mokėti
nereikia.
Tačiau žmogus yra vientisa būtybė, kartais jam ir tie čiaupai laša,
kartais jis net ir valgyti užsimano. Tad vienos kojos mažuoju piršteliu
aš visada tvirtai remiuosi į realiąją kasdienybę, uoliai vykdydamas savo
priedermes.
Kasdienybėje gyvenu pagal budistinį principą: jei yra problema – spręsk
ją, jei negali išspręsti – nedaryk iš to problemos. Tad realybė man ne
taip jau labai ir kanda, bet stebina – labai.
Pagrindinis mano romano herojus elgiasi panašiai. Po visų savo vizijinių
klajonių jis grįžta namo pas Esterą ir ramiai tariasi kaip eis į turgų
arba pirks vazelę Chaimo gimtadieniui. Nors čia pat žino, kad už šalia
stovinčios širmos yra obuolys, pro ant tos sienos nupieštas duris
įriedėjęs iš vieno paralelinių pasaulių.
Smegenys neskiria realybės nuo vaizduotės, impulsai tie patys, jas
atskiria mūsų loginio mąstymo grotos. Štai pro tas loginio mąstymo grotas,
nupieštas ant sienos, iš vieno paralelinių pasaulių ir įriedėjo obuolys.
Vadinasi, tos grotos įveikiamos.
– Feisbuke užsiminėte, kad jau turite antrojo romano idėją. Tikiu, kad, skirtingai nei kiti prietaringesni rašytojai, nepabūgsi skaitytojams atskleisti, apie ką bus naujasis kūrinys?
– Parašytas kūrinys gali esmingai skirtis nuo pirminio sumanymo, o kol
kas – labai įdomu. Tai bus detektyvas pagal 76-tąjį Williamo Shakespeare‘o
sonetą, kuris vadinsis „La vie privée des animaux“ („Privatus gyvūnų
gyvenimas“). Jau pradėjau rašyti, parašiau net tris eilutes. Puiki
pradžia!