Tylėdami valgėm silkę...
– Aš prisimenu jus... – tariau.
Ji nudelbė akis ir droviai paklausė:
– O kas aš tokia?
– Mano žmona.
– Kiti artimuosius dažniau prisimena.
– Užtat tie ir skundžiasi smurtu artimoj aplinkoj, – paaiškinau. – Mums to nebereik.
Ji pripylė dvi stiklines kisieliaus..
– Rytoj vėl gražiausia metų šventė... Aš taip laukiu!
– Kodėl? – klausiau.
– Per Kalėdas žmonės būna geresni.
Atstūmiau stiklinę.
– Aš jau nebegaliu daugiau gerėt.
– O ką daktarai sako?
– Tuoj nieko nebegalėsiu.
– Tai vis geryn ir geryn! – nušvito viltim moteriškė.
Pabaigėm silkę ir grįžom į savo kambarius.
Naktį prižadino tyla. Virš kamino spindėjo Kalėdų žvaigždė.
„O kiti gal kaip tik šiuo metu girtauja, rėkauja, smurtauja...“ – šmėstelėjo mintis.
Nudiegė širdį.
Bet ką čia... Galima ir taip gyventi.
Kitoks vakaras
Prisimenu, sėdėjau kambary. Atsivėrė durys...
– Žinom, kad tau liūdna, – sugirgždėjo. – Norim, kad draugas įeitų.
Neturiu aš draugų. Nežinau, kur jie dingo. Sykį išėjo pro duris ir nebegrįžo.
Išeisiu pats...
O pilnas dangus žiburių, lyg Paryžius! Bet kokios šaltos šviesos... Pasukau ten, kur miesto žiburiai. Vėrėsi baro durys.
– Paimk mane, – siūlėsi prašmatnususęs brendis.
Ir viskis ten spindėjo, romas kalbino jūrininkus, o spalvingi kokteiliai plakėsi prie nemūsiškai klegančių ponų...
Paėmiau degtinę. Aš tradicinės orientacijos.
– Man šalta, – glaudžiaus.
Ir sušildė... Ir kas, kad žinojau – apgaulinga ta šiluma, ta degtinė – klastinga. Vis tiek man buvo šilta.
O kuris gi iš tų dalykų, kurie teikia džiaugsmą, nėra klastingas? Šlovė ir šturmas? Audra ir meilė?.. Barščiai...
Taip, barščiai teisingi. Bet sunku įsivaizduoti būrį bičiulių prie barščių.
Prie barščių net reikalų neaptarsi. O prisimint ką yra tiktai iš tų dienų, kurios praleistos be reikalo...
Moterys gi į vyrus su barščiais išvis nežiūri. Nuo barščių nebetoli iki piensriubės, o tai jau riba, kurią peržengęs tampi svetimas net sau.
Porai, šparagai, trintos sriubos – tai klaidžiojimas tamsybėse.
O varškėčiai! Kas ima varškėčius, tas pasirašo sau paskutinį nuosprendį.
– Paimk mane dar... – kuždėjo degtinė.
Prisiminiau Petrą, kuris jau daug metų gyvalioja su alumi, o tai beveik tas pat, kaip su barščiais. Seniau Petras paimdavo ir degtinę, bet...
Degtinė suteikia sparnus, deja, neišmokina skrist.
Bet ir trumpam pakilęs pamatai viską taip, kaip yra...
Pieną gerti sveika, bet sveikame kūne nesveika siela. Visi banditai pilni sveikatos.
Rūkymas kenkia jūsų sveikatai. O mūsų sveikata jums nerūpi. Antraip pasirūpintumėte, kad mums nereiktų rūkyti šaltam tarpdury.
O gėjų santykiai bus natūralūs, kai jie išmoks gimdyti vaikus.
O bėgliai nusipelnys gyventi geriau tik tada, kai išmoks susitvarkyti savo namuos.
Sako, visokių yra, visokių reikia. Savaime sprogstantys gali būti naudojami tiesiant tunelius, griaunant senus statinius ir leidžiant naujametinius fejerverkus. Bet jeigu jų nebūtų – susitvarkytume ir senoviškai.
Aišku, galėtų ir lietuvių nebūti. Ir Europos. Ir viso Žemės rutulio. Vienu rutuliu daugiau ar mažiau – tarp tiekos rutulių! – kas pastebėtų?
Štai išeisiu – ir kas manęs pasiges?
Daug mano draugų išėjo pro baro duris... Dabar jie už kitų, gal net už devynerių durų. Neieškosiu. Kai durys ne tos, ir žmonės nebe tie...
Aš norėčiau turėti tokias duris, kurias visur galėčiau nešiotis su savim, o kur užsimanęs pasistatyti, užeiti ir jaustis kaip namuose.
Vilčių pakalnė
Mažiulis vepėjo:
– Man patiktų, jei moterys, žiūrėdamos į mane, matytų ne žmogų, o siekso objektą.
Nužvelgę jį patikinom:
– Tu jau tikrai nebepanašus į žmogų.
Senis labai džiaugėsi.
– O kas tas yr – siekso objektas? – teiravosi Gražulis.
– Tai vyras, kurį moterys nori vestis į lovą, – paaiškino Mažiulis.
Vėl nužvelgėm tą stipeną. Skitiniavo net pučiant lengvam brizui.
– Tave tikrai norėtų vest į lovą, – pritarėm.
Tatai girdėdamas Mažiulis dar labiau džiūgavo.
Mokslo pasaulyje
Riomerio universiteto profesoriai vėl sprendė svarbiausias problemas.
– Aš mėgstu bendrauti su jaunimu. Aš tada atjaunėju, – gyrėsi daktaras kunigas K.
– Bet pagalvok apie juos, – siūlė privatdocentas P. – Kiek tu atjaunėji, tiek anie pasenėja. Tokie pusiausvyros dėsniai. Kodėl seneliai suvaikėja? Ogi bendrauja su anūkais.
– Yra jaunatviškų profesorių...
– Tie niekšai išsiurbė visą jaunimo energiją.
Senolis privalo atrodyt senatviškai. Tada jis ir bus pamokantis pavyzdys jaunimui. Tai visuotiniai dėsniai.
Vyrai, bendraudami su moterimis, sumoteriškėja. Kai kurie net liaujasi keiktis, girtaut ir smurtaut. Kaip toks Tėvynę apgintų?
– O moterys?
– Suvyriškėja. Antraip negyventų su vyrais.
– O vyrai, kurie su vyrais?..
– Tie išlieka savimi.
Taip daktaras kunigas K. suprato, kad jis yra jis. Bet vis tiek skundėsi:
– Kiekviena diena kupina visokiausių galimybių. Žinau, kad taip yra. Bet nežinau, kodėl aš nieko negaliu.
– Todėl, kad tu durnas, – paaiškino privatdocentas P. – Aš tau knygą nupirksiu.
– A su paveikslėliais?
– Tu galėsi į knygą žiūrėt, o aš į tave.
– Aš norėčiau, kad žiūrėdamas į mane, tu pirmiausia matytum žmogų, paskui – profesorių ir tik po to jau – vyrą.
– Na jau ne, – atkirto P. – Esu mokslo žmogus ir viską matau, kaip yra.
– Jūs nepamirškite, kad aš universitete filosofiją dėstau!
– Kis kis, – pašaukė privatdocentas P.
Ir jiedu vėl išėjo kartu...
Ar mokslai padeda išsaugot tikėjimą?
Niutonas pirmas suformulavo traukos dėsnį, bet nepastebėjo, kad svetimos moterys traukia labiau nei saviškės.
Saliamonas pirmas pastebėjo, kad viskas praeina. Bet jis nepažinojo mano žmonos. Kai aš noriu praeit – ta visados ant tako.
Kopernikas pirmas atrado pamestus akinius. Po to beparašė: „Kai viską pamatai, kaip yra, tai...“ Toliau tekstas sulietas, bet galima numanyti... Juolab kad vėliau anas tik į žvaigždes bežiūrėjęs.
Ar su džiaugsmo sukėlėjais reikia kovoti?
– Kalėdoskalėdos!.. – aiškina žmonės.
– Na, Kalėdos, – raminu. – Ir ką?
– Džiaukimoos!
– Aš džiaugsiuos, kai bus dėl ko džiaugtis.
Tada išvardijau dvylika dalykų, kurių Kūčių vakarą neradau nei viduj, nei aplinkui, ir susiraukęs nudūlinau į tvartą.
Bet ir tvartas ne mano. Reikia padegt. Sako, visi džiaugiasi, kai svetimas tvartas liepsnoja.
Bet jeigu visi....
Anoks man džiaugsmas.
Emigrantai
–...kad galėčiau dirbti savo valstybei, – pabaigė ministras.
– Ot gerai tokiems, – pavydėjau. – Jie turi savo valstybę.
– Jei mes turėtume, gal ir mums kiltų noras dirbt, – pasvajojo kiemsargis.
– Kaip nekils, – pritariau. – Juk savoj valstybėj ką nori gali...
– Ot pridirbčiau! – pūtės senis. – Ne mažiau kaip anie.
– Iš kur tu gausi valstybę, – vyptelėjau. – Tokie prašmatnūs dalykai ne mums.
– Bet gal ir jų valstybėj galėsim gyvent?
– Tikriausiai, kad leis. Dabar kur nori gali būti. Bet koks ten gyvenimas...
– Taigi, – atsiduso kiemsargis. – Tarp svetimų...
– Pasimelskim...
Kažkur toli krito į kišenes. Kažkur aukštai net lygis kilo. Graži buvo žiema.
Tik svetimas mums tas grožis.
