Žiemą žalieji nebe tokie aktyvūs, o paspaudus šalčiams net nesiryžta pult Lukiškių, kur įsitvirtinę elito likučiai.
Bet nuo Šiaulių šalies – kaip sparnai debesies – artėja valstiečiai. Jų tikslas – sugriaut dirbtinio apvaisinimo bastionus. Tie narsuoliai pasiryžę vaisinti natūraliai. Sklinda gandai, kad visi Vilniaus vyrai bus užšaldyti. Kiti guodžiasi, neva iš kiekvienos elito rūšies paliks po tris...
Ties Pravieniškėm valstiečių ordas atmuša darbininkai. Tie vis dar įsižeidę, kad valstiečiai susimetė su žaliaisiais.
Vis dėlto elito pasiuntiniai grįžta iš Pravieniškių nieko nepešę: darbininkai atsisako pasiūlymo jungtis ir bendrom jėgom sumušti valstiečius.
Sutrikę elito vadai vis dažniau glaudžia prie lūpų ne trimitą, o butelį. Kur kreiptis pagalbos? Prancūzai vėl paėmė Bastiliją, vokiečiai taip pat kaunasi su vidaus priešais, o italų ir graikų elitas kiaurom valtelėm per Viduržemio jūrą sprunka Afrikon.
O kas ten laukia? Zambijos, Angolos, Ugandos elitas slepiasi palmių viršūnėse, bet tik laiko klausimas, kada vietiniai patriotai gaus pjūklų iš Amerikos.
Nuo Molėtų kalvų pro žiūronus dairosi rusai. Tie lūkuriuoja, kol brolžudiškam kare vienodai nusilps ir valstiečiai, ir darbininkai. O kai pavasarį atsigaus ir vėl ims pulti žalieji, rusai atidarys antrą frontą.
Vakarų fronte tai nieko naujo. Na, niekieno žemėj įsitvirtino kažkoks žemgrobys, ant bevardės aukštumos mūrą statosi kitas... Bet šiaip vakarais gan ramu.
Tik še tau...
– Lenkai vėl ima Vilnių! – praneša žygūnas.
Dabar jau visiems smunka nuotaika.
Bet pakyla Maišiulis, vienas iš narsiausių elito vadų.
– Jei tokiom nepalankiom sąlygom paimsiu kyšį, tai tikrai atgausiu pasitikėjimą savimi, – skelbia jis. – O tada jau lengvai paimsiu Ramygalą, Varšuvą ir netgi Naisių žemes.
– Varšuvą imk tik su vienguba V, – primena žygių draugai.
Anas stveria maišą ir drąsiai žengia į užnugarį.
Dar ne viskas prarasta!
Žalieji tariasi su valstiečiais ir supranta beveik viską
– Ar tai jūs einat į priekį?
– Oi ne! Tai anam kaime...
– O kas jūs tokie?
– Mes paskutiniai.
– Ar šiemet buvot intarniete?
– Mes tik savo troboj.
– Technologijos tobulėja, o žmogus atbulėja.
– Todėl, kad žmonės pavargo eit į priekį.
– Bet jei dar kiek paeit... Gal ir pasiektume?
– O jei priekio išvis nėra?
– Tai kur tiek metų ėjom?
– A kas pasakys... Dar Mykelanas įrodė, kad Žemė apvali.
– Kada tai buvo! Per šimtus metų viskas galėjo pasikeist. Aną vasarą plaukęs Bumblauckis įrodė, kad Lietuva nebėra apvali.
– Tai kodėl eidami į vakarus grįžtam iš rytų?
– Gal Žemė sukasi.
– Mano žemė tai nesisuka.
– Todėl, kad tavo tik trys ha. Sukasi dideli plotai. Tas pats ir su žmonėm: stambieji puikiai sukasi, o smulkieji niekaip neprasisuka.
– O Lietuva?
– Seniau sukosi. Kol nusisuko nuo lietuvių.
– Tai ką darysim?
– Einam elitą mušti.
– Gerai. Aš tik smuiką pasiimsiu.
– Pirmieji pradeda, o paskutiniai laimi.
– Pirmyn...
Nauji vėjai karų pagairėj
Po švenčių į frontą atvykstam smarkiai vėluodami ir pavargę.
– Kur čia užfrontė? – žvalgosi Antanas. – Negi ant priekinių linijų reiks vemt?
– Prieš karą gal ir nevertėjo sveikatą taisyt, – dūsauju.
– A pagalvę pasiėmei? – kumšteli draugas.
– A kad nemiga man...
– O jei galvą reiks padėt už Tėvynę?
– Ot nepagalvojau...
Pasitinka mus kažkoks apyjaunis paniurėlis ir pareiškia maršalas esąs. O nėmaž į tokį nepanašus. Vietoj auksinių durklų ant diržo tintaluoja medinis šaukštas.
– O kur Oleka? – dairomės.
– Prašom į frontą, – nusuka šneką naujokas.
– Su nepažįstamais neisim, – purkštauja Antanas.
– Pirmyn, – ragina tas karvaikis.
Antanas kyšteli koją ir žengia atgal.
– Ten gi šlapia! Dėl ko negalėtume žiemą uždarose patalpose kariauti? – piktinasi. – Ant parketo gražiau krist už Lietuvą.
– Ar bent jau čiužiniais žemę nukloti, – siūlau.
– Televizininkai jau suvažiavę, – teisinasi maršalas. – Karo atidėt nebegalime.
Esam labai nepatenkinti. Ginklai tobulėja, bet patys karai...
– Purvynuose... Dykynėse... – dūsauju. – Kaip viduramžiais.
– Sakytum, tie karai būtų ne žmonėms, o kiaulėms skersti, – rūstauja ir Antanas.
– Kokia numatyta trukmė? – klausiu.
– Kaip ir visų rimtų karų, – atsako maršalas. – Ketveri metai.
– Eik tu sau! – žiopteliu. – Kas šiais laikais turės kantrybės tiek kariaut? Kai šitoks gyvenimo tempas! Visi gi skuba, reikalų turi...
Antanas paskubom pritupia po štabo langais.
– Maniau, net karvedžiui aišku, kad normalus yra tik dviejų valandų karrrasss... – sustena, – su pertrauka. Antraip žiūrovai ims nuobodžiaut.
– Nors metus pakariaukit, kad jau atėjot, – įkalbinėja karybininkas.
Antanas purto galvą.
– Tegu čia kiti plūkiasi, o mes rasim trumpesnį karą.
– Visi tie karai vienodi, – pritariu aš. – Visuos žmonės kaunasi už teisybę.
– Manot, man čia patinka? – pykteli maršalas. – Bet kad visur dabar pristatyta kietų miestų. Kol viską sugriauni... Aišku, gražu, kai virsta didnamiai. Bet karas yra ne tik dėl grožio, todėl geriau būtų, jei naujo karo žmonės lauktų tūnodami urvuose. Aš jau pateikiau šį pasiūlymą Jungtinėms tautoms.
– O kas šiandien puola? – teiraujuos. – Ar galim įvardinti, kad tai rusai?
– Ša, – vadas glaudžia prie lūpų tyliakalbį. – Kad nebūtų pažeistas Tolerancijos įstatymas, turim sakyti: kaimynai iš Rytų.
– Kaimynus reikia praleisti, – sumetu. – Antraip bus pamintas Geros Kaimynystės įstatymas.
– Bet jei vienus praleisim, o kitų – ne, tai nusižengsim Lygių galimybių įstatymui, – įžvelgia spragą Antanas.
Maršalas skėsčioja ginklais.
– Tada jau nebežinau, kaip kariaut.
– Kaimynais iš Rytų aš nepasitikiu, – raukosi Antanas. – Reikalaukim, kad prieš mūšį jie papūstų į alkotesterius. Už kariavimą išgėrus iš pėstininkų reik atimti batus, o iš tankistų – tankus.
– O jei pėsčiųjų perėjoj tankas sutraiškys pėstininką, toks karas turi būti nedelsiant nutrauktas, – priduriu. – Čia ne žaidimai.
Tik kas tvarką palaikys? Niekur neregėt nė vieno policininko. O televizijų režisieriai jau rodo ženklus – metas pult.
– Marš, marš, – atsidūsta maršalas. – Tratatai...
– Bet kaip šiuolaikiniam kare elgtis? – stabdau. – Žudyti ar gyvybę atimti?
Karvedys krapšto pakaušį. Paskui numoja ranka.
– Žudyk... Jei atiminėsi, dar Jungtinių tautų stebėtojai prikibs.
– O jei žudantį žudiku ims pravardžiuot?
– Už patyčias dabar griežtai baudžia.
– O mes ar galim anuos agresoriais vadint?
– Įsižeis. Vadinkim kitos politinės orientacijos asmenimis.
– Į tokius, manding, ir šaudyt negalima?
– Jei priekabiauja prie Lietuvos... Turbūt galima.
– Bet ar neteks atsakyti už smurtą artimoj aplinkoj?
Maršalas trepteli koja.
– Vyrai! Susitvardykim! Nelipkim į svetimą apkasą.
– Vadinas, per atstumą žudyti?
– Čia jau kaip pornografija!
Tyliai pralekia rusų pilotuojamas bepilotis lietuviškas bombonešis...
Susižvelgiam su Antanu ir abu pagalvojam tą patį: prie Olekos kažkaip rimčiau kariavosi.
Mūsiškiai
– Lietus praėjo...
– Seniau tokie čia nepraeidavo.
– Dabar visokie praeina.
– Europoj tai būtų neįmanoma.
– Kad ir Azijoj yra šalių, kur lietus nepraeina.
– O sako, yra tokių, kur lietus net neužeina.
– Pas mus tai kas nori eina.
– Ir išeina, kas nori.
– Ir kas nenori.
– Mums tai nieko neišeina.
– Ot gerai!
– Taip ir laikykimės.