Romano paklausą akivaizdžiai paskatino Donaldo Trumpo inauguracija bei po jos sekę jo administracijos svaičiojimai apie „alternatyvius faktus“. Ar žinote, kas taip pat bandė kontroliuoti žmones piršdamas jiems alternatyvius faktus? Didysis Brolis (tiesą sakant, labiau nei tikėtina, kad Didysis Brolis pats buvo „alternatyvus faktas“).
Tiems, kurie tikisi, kad šis romanas yra tarsi intsrukcija, padėsianti išgyventi ateinančius sunkius laikus, teks nusivilti.
„Visų pirma, nors romane yra daug bauginančių panašumų su dabartimi, knyga nėra tobulas D.Trumpo prezidentūros atspindys – jei atvirai, nemanau, kad tokia knyga išvis egzistuoja. Tai tiesiog pernelyg keista. Svarbiausia yra štai kas – G.Orwello veikėjai neišgyvena. Žmogiškumas, laisvas mąstymas, tiesa ir teisingumas pralaimi romano „1984-ieji“ pabaigoje. Nors romanas nėra tikslus dabarties atitikmuo, tačiau galbūt verta pažvelgti, kaip mūsų gyvenimas susijęs su šio romano pasmerktųjų gyvenimais. Bent tam, jog žinotume, nuo ko pradėti pasipriešinimo kovą“, – teigia „lithub.com“ apžvalgininkė Emily Temple.
O mes, lietuviai, šiose citatose galbūt atrasime ir tik sau naudingų interpretacijų meistro Ramūno Karbauskio elgesio atspindžių.
Apie mitinguotojus, kuriems parodomas jų priešininko veidas:
„Antrąją minutę neapykanta virto įniršiu. Žmonės, pašokę iš vietų, kiek galėdami šaukė, stengdamiesi kaip nors užgožti tą siutinantį mekenimą, sklindantį iš ekrano. Mažoji šiaudaplaukė moteriškė pasidarė skaisčiai raudona, jos burna čiaupėsi ir žiojosi kaip krantan išmestos žuvies. Net stambus O'Brajeno veidas buvo išraudęs. Jis sėdėjo labai tiesus, jo galinga krūtinė kilnojosi ir trūkčiojo lyg pasitinkant didžiulę bangą.
Tamsiaplaukė mergina už Vinstono nugaros pradėjo šaukti „Kiaulė! Kiaulė! Kiaulė!“, paskui stvėrė storą naujakalbės žodyną ir metė jį į ekraną. Jis pataikė Goldšteinui į nosį ir atšoko, bet merginos balsas netilo. Vieną akimirką atsipeikėjęs Vinstonas pasijuto bešaukiąs su kitais ir įnirtingai kulnu bespardąs skersinį po kėde. Pats baisiausias dalykas neapykantos dviminutėje buvo ne tas, kad privalėdavai vaidinti, o priešingai — kad negalėdavai likti nuošaly.
Per trisdešimt sekundžių išgaruodavo visa savitvarda ar apsimetimas. Apimdavo ekstazė, keršto troškulys, noras žudyti, kankinti, traiškyti veidus kūju tarsi įelektrindavo visus žiūrovus, net prieš asmeninę valią paversdavo juos rėkiančiais, įniršusiais bepročiais. Bet tas įniršis būdavo abstraktus, į nieką konkrečiai nenukreiptas, jį galėdavai perkelti nuo vieno objekto prie kito kaip litavimo lempos liepsną.“
Apie „alternatyvius faktus“:
„Labiausiai gąsdina tai, svarstė jis dešimttūkstantąjį kartą, skausmingai lošdamas atgal pečius (įsisprendę rankomis į klubus, jie sukdavo kūnus iš liemens, tas pratimas buvo laikomas labai geru nugaros raumenims), gąsdina tai, kad gal tai ir tiesa. Jeigu partija gali tiesti ranką į praeitį ir apie vieną ar kitą įvykį pasakyti, kad jo nebuvo, tai juk yra daug baisesnis dalykas negu kančia ir mirtis.“
„Partija sako, kad Okeanija niekad nebuvo Eurazijos sąjungininkė. Jis, Smitas Vinstonas, žino, kad Okeanija buvo sudariusi sąjungą su Eurazija tik prieš ketverius metus. Tačiau kur egzistuoja šitas žinojimas? Tiktai jo sąmonėje, kurią bet kada galima sunaikinti. O jeigu visi kiti priims partijos siūlomą melą — jei visi šaltiniai sakys tą patį, tai šitas melas pateks į istoriją ir taps tiesa. „Kas valdo praeitį,— sako partijos šūkis,— tas valdo ateitį; kas valdo dabartį, tas valdo praeitį“. Ir vis dėlto praeitis niekad nebuvo pakeista, nors pagal savo prigimtį ji ir galėtų būti keičiama. Kas yra tiesa dabar, buvo tiesa nuo seno iki amžinybės. Tai visai paprasta. Tereikia vieno dalyko: be atvangos kariauti su savo atmintim. Tai vadinama „realybės valdymu“, anot naujakalbės — „dvejaminte“.
„Žinoti ir nežinoti, suvokti absoliučią tiesą, o sakyti kruopščiai sumontuotus melus, vienu metu turėti dvi viena kitą paneigiančias nuomones, žinoti jas esant prieštaringas ir abiem tikėti, naudoti logiką prieš logiką, atsižadėti moralės ir kartu kliautis ja, tikėti, kad demokratija neįmanoma ir kad partija yra jos sargas, pamiršti tai, ką reikia pamiršti, o paskui, atėjus reikalingam momentui, ištraukti visa tai iš atminties ir greitai vėl pamiršti, o svarbiausia — taikyti šį procesą pačiam procesui. Tai ir yra aukščiausia subtilybė: sąmoningai skatinti nesąmoningumą ir drauge nesuvokti to hipnozės akto, kurį pats sau atlieki. Netgi norint suprasti patį žodį „dvejamintė“, reikia pasitelkti dvejamintę.“
„Kartais, tiesa, gali aptikti ir akivaizdų melą. Pavyzdžiui, partijos istorijos knygose sakoma, kad partija išrado lėktuvą, o tai netiesa. Jis prisimena lėktuvus iš pačios ankstyvosios jaunystės. Bet nieko neįrodysi. Nėra kuo pasiremti.“
Apie lyderį išaukštinantį melą:
„Vinstonas surinko ekrane „atgalines datas“ ir pareikalavo tam tikrų „The Times“ numerių, kurie jau po kelių minučių išlindo iš pneumatinio vamzdžio. Tuose gautuose lapeliuose buvo nurodyti naujienų straipsniai, kuriuos dėl vienokios ar kitokios priežasties manoma esant reikalinga pakeisti, arba,— naudojant oficialią frazę — rektifikuoti. Pavyzdžiui, iš kovo septynioliktos dienos „The Times“ matyti, kad Didysis Brolis, kalboje, pasakytoje prieš dieną, išpranašavo, jog Pietų Indijos frontas bus ramus, bet Eurazija labai greitai pradės puolimą Šiaurės Afrikoje. O iš tikrųjų vyriausioji Eurazijos vadovybė pradėjo puolimą Pietų Indijoje, o Šiaurės Afriką paliko ramybėje. Todėl reikia perrašyti tą Didžiojo Brolio kalbos pastraipą taip, kad ji pranašautų kaip tik tą dalyką, kuris ir atsitiko.“
„Lentynose gulėjo „The Times“ su originalia data, kurie dėl politinių permainų arba klaidingų Didžiojo Brolio pranašysčių buvo perrašyti gal dešimtis kartų, ir niekur nerasi kito egzemplioriaus, kuris jam prieštarautų. Knygos irgi buvo perrašomos iš naujo ir iš naujo, ir nauji leidiniai išeidavo be jokių nuorodų, kad kas nors pakeista. Net tose rašytose instrukcijose, kurias Vinstonas gaudavo ir baigęs darbą būtinai sunaikindavo, niekad nebūdavo rašoma ar net užsimenama, kad turi būti atliktas koks nors klastojimas: visada būdavo remiamasi apsirikimais, korektūros klaidomis, neteisingu citavimu ir kitokiomis klaidomis, kurias tikslumo dėlei reikia ištaisyti.
Bet iš tikro, galvojo jis, taisydamas Pertekliaus ministerijos tekstus, tai netgi ne klastojimas. Tai paprasčiausias vienos nesąmonės pakeitimas kita. Dauguma medžiagos, su kuria jis dirba, neturi jokio ryšio su realiu pasauliu, netgi to ryšio, kurį turėtų tiesioginis melas. Statistika pradinėje versijoje yra lygiai tokia pat fantazija kaip ir rektifikuotoje versijoje. Juk dažniausiai tie skaičiai imami iš galvos.“
Apie plačiai paplitusią užsieniečių baimę:
„– Beje, seni,– tarė jis. – Girdėjau, kad vakar tas mano chuliganiukas pylė tau iš laidynės. Aš jį už tai kaip reikiant išplūdau. Pasakiau, kad atimsiu laidynę, jei dar sykį pamėgins.
– Man atrodo, jis labai liūdėjo, kad negali eiti į egzekuciją,– tarė Vinstonas.
– Aha, taigi, juk tas rodo teisingą nusiteikimą, ar ne? Abu išdykę kaip velniukai, bet azarto netrūksta! Visos jų mintys – apie šnipus, karą. Ar žinai, ką padarė mano mažoji aną šeštadienį, kai su savo būriu ėjo į žygį Berkamstedo keliu? Prikalbino dvi kitas mergaites, pabėgo iš žygio ir visą pusdienį sekė įtartiną žmogų. Dvi valandas tykino paskui jį per mišką, o kai nuėjo į Amershamą, atidavė jį patruliui.
– O kam to reikėjo? – paklausė Vinstonas gerokai nustebęs. Parsonsas triumfuodamas aiškino toliau:
– Mano mergaitė buvo tikra, kad tai koks nors priešų agentas, gal, pavyzdžiui, numestas su parašiutu. Bet kas svarbiausia, seni! Kodėl, tavo manymu, jis jai pasirodė įtartinas? Ji pastebėjo, kad jo batai neįprasti; sako, dar niekad tokių nemačiusi. Taigi nusprendė, kad jis koks užsienietis. Septynerių metų varliūkštis – tik pamanyk!
– Kas buvo tam žmogui? – paklausė Vinstonas.
– Šito tai nebežinau. Bet labai nenustebčiau, jeigu... – Parsonsas pavaizdavo, jog taikosi šautuvu, ir caktelėjo liežuviu.“
Apie grėsmingus populiarius šūkius:
„– Draugai! – sušuko energingas jaunas balsas. – Dėmesio, draugai. Mes jums turime šaunią naujieną. Laimėtas gamybinis mūšis! Užbaigtos ataskaitos apie liaudies vartojamų prekių gamybą rodo, kad praėjusiais metais pragyvenimo lygis pakilo ne mažiau kaip dvidešimčia procentų. Šį rytą visoje Okeanijoje įvyko daugybė nesuvaldomų spontaniškų demonstracijų – darbininkai pasipylė iš fabrikų ir įstaigų ir nužygiavo gatvėmis, nešdami vėliavas ir šūksniais dėkodami Didžiajam Broliui už naują laimingą gyvenimą, kurį mums užtikrino jo išmintingas vadovavimas. Štai kai kurie galutiniai skaičiai. Maisto produktai...
Frazė „naujas laimingas gyvenimas“ nuskambėjo dar keletą kartų. Pastaruoju metu ji buvo labai mėgstama Pertekliaus ministerijoje.“
Apie tokius vyrus, kaip D.Trumpas:
„Net keista, kaip ministerijose išplitęs šis vabzdinis tipas — maži, stori, labai anksti nutukę vyrai trumpomis kojomis, greitų skubrių judesių, putlių neįžvelgiamų veidų su labai mažomis akimis. Šis tipas, ko gero, labiausiai klesti partijos valdose.“
„Mažas, panašus į kokį nykštuką neapykantos iškreiptu veidu, jis viena ranka gniaužė mikrofoną, o kita didžiule plaštaka, madaruojančia ant kaulėto riešo, grėsmingai kapojo virš galvos orą. Jo metalinis per garsiakalbius griaudintis balsas vardijo nepabaigiamą sąrašą žvėriškumų, skerdynių, deportacijų, grobimų, prievartavimų, kalinių kankinimo, civilių bombardavimo, melagingos propagandos, neteisėtų agresijų, sulaužytų sutarčių. Buvo beveik neįmanoma klausytis jo ir nepatikėti, o paskui neįniršti. Minios neapykanta tolydžio sukunkuliuodavo ir kalbėtojo balsą nustelbdavo žvėriškas iš tūkstančių gerklių išsiveržęs riaumojimas.“
Apie partijos apgavystes ir „pamiršto“ žmogaus kontrolę:
„Žinoma, partija tvirtina išvadavusi prolius iš pančių. Prieš revoliuciją jie buvo negailestingai išnaudojami kapitalistų, marinami badu ir plakami kaip arkliai, moterys verčiamos dirbti anglies kasyklose (tiesą sakant, moterys ir dabar dirba kasyklose), vaikai nuo šešerių metų atiduodami dirbti fabrikuose. Bet tuo pačiu metu pagal dvejamintės principus partija moko, kad proliai iš prigimties yra nepilnaverčiai žmonės, kuriuos reikia valdyti kaip gyvulius, vadovaujantis keliomis paprastomis taisyklėmis. Iš tikrųjų apie prolius labai mažai žinoma. Nėra reikalo. Kol jie dirba ir dauginasi, kita jų veikla neturi svarbos.“
„Sunkus fizinis darbas, rūpestis šeima ir vaikais, smulkūs kivirčai su kaimynais, filmai, futbolas, alus ir svarbiausia lošimas — visa tai su kaupu užpildo jų sąmonę. Juos kontroliuoti nesunku. Tarp jų nuolatos sukiojasi keletas minčių policijos agentų, kurie skleidžia melagingus gandus, registruoja ir paskui pašalina tuos negausius individus, kurie galėtų tapti pavojingi. Tačiau įdiegti jiems partijos doktrinas nebuvo mėginama. Nepageidautina, kad proliai turėtų polinkį politikai. Iš jų tereikalaujama primityvaus patriotizmo, į kurį būtų galima apeliuoti, ilginant darbo valandas arba mažinant davinį. Net tada, kai jie retkarčiais pasidaro nepatenkinti, tas jų nepasitenkinimas niekur neveda, nes neturint bendrų idėjų, yra nukreiptas tik prieš menkas ir laikinas skriaudas. Stambesnis blogis lieka jų nepastebėtas.“
„Teleekranai dieną ir naktį ūžia ausis su statistika, kuri įrodinėja, jog žmonės šiandien turi daugiau maisto, daugiau drabužių, geresnius namus, geresnes sąlygas poilsiui — ilgiau gyvena, mažiau valandų dirba, yra aukštesni, sveikesni, laimingesni, protingesni, labiau išsilavinę negu žmonės prieš penkiasdešimt metų. Nė vieno žodžio iš viso to neįmanoma nei paneigti, nei patvirtinti. Pavyzdžiui, partija tvirtina, kad šiandien 40 procentų prolių yra raštingi, o prieš revoliuciją jų buvę tik 15 procentų. Partija tvirtina, kad kūdikių mirštamumas dabar — 110 tūkstančių, o prieš revoliuciją buvęs 300 ir taip toliau. Tai panašu į lygtį su dviem nežinomaisiais. Puikiausiai gali būti, kad absoliučiai kiekvienas žodis istorijos knygose, net tie dalykai, kuriais visi besąlygiškai tiki, yra gryna fantazija. Kiek jis žinojo, galėjo apskritai niekada neegzistuoti toks įstatymas kaip pirmosios nakties teisė arba tokie padarai kaip kapitalistai, arba toks daiktas kaip cilindras.“
Apie tai, kur šis nevaldomas melas mus nuves:
„Jis pasiėmė vaikišką istorijos vadovėlį ir pažiūrėjo į Didžiojo Brolio portretą prieštituliniame puslapyje. Į jį žvelgė hipnotizuojančios akys. Atrodė, kad iš jų sklinda kažkokia didžiulė jėga — smelkiasi į kaukolę, grimzta į smegenis, atima visas mintis, kone skatina atsisakyti visų savo jutimų. Gal partija paskelbs, kad du ir du yra penki, ir turėsi tuo patikėti. Vėliau ar anksčiau jie tikrai taip paskelbs — to reikalauja jų pozicijos logika. Jų filosofija atkakliai neigia ne vien tavo gyvenimo patirtį, bet net aplinkinės realybės egzistavimą. Ir baisiausia ne tai, kad jie gali nužudyti žmogų už kitokį mąstymą, o tai, kad jie gali būti teisūs. Iš kur pagaliau mes žinome, kad du ir du yra keturi? Arba kad traukos jėga iš tikro yra? Arba kad praeitis nepakeičiama? Jeigu ir praeitis, ir realybė egzistuoja tiktai sąmonėje ir jeigu sąmonė yra valdoma — kas tada?“
„Partija liepia nepaisyti to, ką sako tavo ausys ir akys. Tai svarbiausias, esminis jos įsakymas. Jam net širdis sudrebėjo, pagalvojus apie tą didžiulę prieš jį nukreiptą jėgą, apie tai, kaip lengvai bet kuris partijos intelektualas sutriuškintų jį ginče, apie tuos subtilius argumentus, kurių jis nesugebėtų suprasti ir tuo labiau atremti. Ir vis dėlto teisybė jo pusėje! Jie klysta, o teisybė jo. Reikia ginti tai, kas aišku, primityvu ir teisinga. Nuvalkiotos tiesos yra tiesa — tuo ir remkis! Materialus pasaulis egzistuoja tvirtai, jo dėsniai nesikeičia. Akmenys yra kieti, vanduo šlapias, nelaikomas daiktas krinta Žemės centro link. Jausdamasis tartum kalbėtų su O'Brajenu ir lyg formuluodamas svarbią aksiomą, jis parašė:
Laisvė yra laisvė sakyti, kad du plius du yra keturi. Jei tai pripažįstama, visa kita aišku savaime.“
Apie propagandą apie užsieniečius ir patriotizmą:
„Užsieniečiai, ar iš Eurazijos, ar iš Rytazijos, buvo lyg kokie neregėti gyvūnai. Žmonės juos ir tematydavo tik su belaisvių apranga, bet net tada neturėdavo pakankamai laiko ilgiau įsižiūrėti. Niekas nežinojo, kas bus jiems vėliau, išskyrus tuos keletą, kurie būdavo pakariami kaip karo nusikaltėliai. Visi kiti paprasčiausiai dingdavo, tikriausiai patekdavo į priverčiamojo darbo stovyklas.“
„Visame Londone staiga pasirodė naujas plakatas. Jis buvo be užrašo, tiktai grėsli Eurazijos kareivio figūra, keturių ar penkių metrų aukščio, žengianti pirmyn su bejausmiu mongolišku veidu, didžiuliais batais ir paruoštu automatu prie juosmens. Iš kurio kampo žiūrėtum į tą plakatą, perspektyvos padidintas automato vamzdis atrodė nukreiptas tiesiai į tave. Šitų plakatų buvo prikabinėta ant visų tuščių sienų, net daugiau negu Didžiojo Brolio portretų. Proliai, šiaip abejingi karui, dabar buvo raginami patriotiškai susitelkti.“
Apie tai, kaip jaučiamės gyvendami dabartyje:
„Senovėje, galvojo jis, vyras žvelgdavo į merginos kūną, jausdamas geismą, ir tuo viskas pasakyta. Šiandien gryna meilė, gryna aistra nebeįmanoma. Nebėra jokios grynos emocijos, nes viskas atmiešta baimės ir neapykantos.“
Apie pasidavimą plūduriuojant begalinėje melo jūroje:
„Oficialią mitologiją ji dažniausiai priimdavo tik todėl, kad skirtumas tarp tiesos ir melo jai atrodė nesvarbus. Pavyzdžiui, ji tikėjo mokyklos teigimu, kad partija išrado lėktuvą. (Vinstonas prisiminė, kad šeštojo dešimtmečio gale, kai pats ėjo mokyklon, partija sakėsi išradusi tik malūnsparnį; po dvylikos metų, kai mokėsi Džulija, partija savinosi jau lėktuvą; praeis dar kiek laiko, ir ji savinsis garvežį.) Kai jis pasakė, jog lėktuvai buvo jau prieš jam gimstant ir net gerokai prieš revoliuciją, jai šis faktas pasirodė visiškai neįdomus. Koks pagaliau skirtumas, kas išrado tuos lėktuvus?
— Kam koks skirtumas?— nekantriai tarė ji.— Tie sumauti karai visada vienodi, ir kiekvienas žino, kad naujienos iš jų tikras melas.“
„Ko gero, partijos pasaulėžiūra labiausiai patraukia žmones, nesugebančius jos suprasti. Jiems galima įbrukti pačius baisiausius realybės prievartavimus, nes jie iki galo nesuvokia iš jų reikalaujamos niekšybės ir nepakankamai domisi visuomeniniais įvykiais, kad pastebėtų, kas vyksta aplink. Nuo išprotėjimo juos gelbsti neišmanymas. Jie paprasčiausiai praryja viską, ir tai nedaro jiems žalos, nepalieka jokios liekanos, taip kaip grūdas nesuvirškintas pereina per paukščio žarnyną.“
Apie tarptautinius santykius:
„Šeštą neapykantos savaitės dieną, po visų procesijų, kalbų, riksmų, dainavimo, vėliavų, plakatų, šūkių, filmų, vaško figūrų, būgnų dundusio ir trimitų skardenimo, marširuojančių kojų trempimo, tankų vikšrų žlegenimo, lėktuvų riaumojimo, patrankų griaudėjimo — po šešių šitokių dienų, kai didysis orgazmas buvo bepasiekiąs viršūnę ir neapykanta Eurazijai virto tokia karštine, kad minia būtų į gabalus sudraskiusi tuos du tūkstančius paskutinę dieną viešai pakarsimų Eurazijos kalinių, jei tik būtų galėjusi juos pasiekti — kaip tik tą momentą buvo paskelbta, kad Okeanija visiškai nekariauja su Eurazija. Okeanija kariauja su Rytazija. Eurazija yra sąjungininkė.“
Apie mokslą:
„Šiuo metu Okeanijoje mokslas senąja prasme beveik liovėsi egzistavęs. Naujakalbėje nebėra žodžio „mokslas“. Empirinis mąstymo būdas, kuriuo rėmėsi visi mokslo pasiekimai praeityje, yra neigiamas daugumos pagrindinių angsoco principų. Net technologinis progresas vyksta tik tada, kai jo produktai gali būti kaip nors panaudojami žmonių laisvės apribojimui. Visi naudingi amatai arba stovi vietoje, arba eina atgal. Laukai dirbami plūgais, o knygos rašomos mašinomis. Bet gyvybinės svarbos srityse — turimas galvoje karas ir policijos šnipinėjimas — empirinis požiūris tebėra skatinamas arba toleruojamas. Partija turi du tikslus — užkariauti visą žemės paviršių ir visiems laikams galutinai išnaikinti laisvo mąstymo galimybę.“
Apie lojalumą, kvailumą ir „realybės kontrolę“:
„Partijos narys privalo neturėti jokių asmeniškų emocijų ir neduoti atokvėpio entuziazmui. Jis turi gyventi nuolatinėje ekstazėje — neapkęsdamas užsienio priešų, vidaus išdavikų, triumfuodamas dėl pergalių, atsižadėdamas savęs prieš partijos galią ir išmintį. Nepasitenkinimas, sukeliamas jo pilko, skurdaus gyvenimo, yra sąmoningai iškeliamas ir išliejamas tokiomis priemonėmis kaip neapykantos dviminutė, o samprotavimams, kurie galėtų sukelti skeptiškų ar maištingų nuotaikų, kelias užkertamas anksti įdiegiant vidinę drausmę.
Pirmoji ir paprasčiausia drausminimo stadija, kuri gali būti taikoma net jauniems vaikams, naujakalbe vadinama „kaltstabdis“. „Kaltstabdis“ reiškia gebėjimą staiga, lyg instinktyviai, sustoti prie bet kokios pavojingos minties slenksčio. Čia įeina ir mokėjimas nesuprasti analogijų, nepastebėti loginių klaidų, nesuvokti paprasčiausių argumentų, jei jie priešiški angsocui, bodėtis ir net šlykštėtis bet kokia minčių seka, galinčia nuvesti eretiška linkme.
„Kaltstabdis“, trumpai tariant, reiškia savigyną kvailumu. Bet vien kvailumo neužtenka. Priešingai, lojalumas reikalauja absoliučios savo protinės veiklos valdymo, taip kaip akrobatas valdo savo kūną. Pagrindinis Okeanijos visuomenės ramstis yra tikėjimas, kad Didysis Brolis yra visagalis, o partija — neklystanti. Bet kadangi iš tikro Didysis Brolis nėra visagalis, o partija nėra neklystanti, tai kyla poreikis nepails tarnai, pagal situaciją kaitalioti požiūrį į faktus. Čia raktažodis yra „juodbaltė“. Kaip ir daugelis naujakalbės žodžių, šis žodis turi dvi visiškai priešingas reikšmes.
Kalbant apie priešininką, jis reiškia įprotį įžūliai tvirtinti, jog juoda yra balta, prieštarauti aiškiems faktams. Kalbant apie partijos narį, jis reiškia ištikimą norą pasakyti, kad juoda yra balta, kai to reikalauja partijos drausmė. Bet kartu tai reiškia ir sugebėjimą tikėti, jog juoda yra balta, dar daugiau — suvokti, jog juoda yra balta, ir pamiršti, kad kada nors esi manęs atvirkščiai. Tai reikalauja nuolat kaitalioti praeitį, pasitelkiant mąstymo sistemą, kuri apima absoliučiai viską ir naujakalbėje žinoma kaip „dvejamintė“.
Praeities kaitaliojimas reikalingas dėl dviejų priežasčių, ir viena iš jų yra pagalbinė, kitaip sakant, apsidraudžiamoji. Mat partijos narys, kaip ir proletaras, yra patenkintas esamomis sąlygomis iš dalies todėl, kad neturi palyginimo skalės. Jį reikia izoliuoti nuo praeities, taip pat izoliuoti nuo užsienio šalių, nes jis turi tikėti, kad gyvena geriau negu jo protėviai ir kad pragyvenimo vidutinis lygis nuolat kyla. Bet kur kas svarbesnė priežastis, verčianti keisti praeitį, yra poreikis apginti partijos neklystamumą. Ir tai ne vien paprasčiausius kalbų, statistikos ir įvairiausių dokumentų atnaujinimas, norint parodyti, kad partijos pranešimai visada esti teisingi.
Maža to — negalima leisti jokių pakeitimų doktrinoje ar politinėje linijoje, nes keisdamas pasaulėžiūrą ar net savo taktiką, pripažįsti savo silpnumą. Jei, pavyzdžiui, Eurazija ar Rytazija (nesvarbu kuri) šiandien yra priešas, tai ta šalis turėjo būti priešas visą laiką. Ir jei faktai sako kitaip, tai faktai turi būti pakeisti. Taigi istorija yra nuolat perrašinėjama. Ši šiandieninė praeities falsifikacija, vykdoma Teisybės ministerijos, yra tokia reikalinga režimo stabilumui, kaip represijos ir šnipinėjimas, atliekamas Meilės ministerijos.
Praeities kintamumas yra centrinė partijos dogma. Įrodinėjama, kad praeities įvykiai objektyviai neegzistuoja, jie išlieka tik rašytiniuose šaltiniuose ir žmonių atmintyje. Praeitis yra tai, ką rodo įrašai ir žmonių atmintis. O kadangi partija valdo absoliučiai visus įrašus ir taip pat valdo savo narių sąmonę, tai reiškia, jog praeitis yra tokia, kokią ją norės matyti partija.
Tai drauge sako, jog nors praeitį galima keisti, ji niekada jokiu konkrečiu atveju nebuvo keičiama; kai ji kada nors reikalinga linkme perkuriama, tai ši naujoji versija ir tampa praeitimi, ir jokia kitokia praeitis pasidaro nebeįmanoma. Tai galioja ir tada, kai gana dažnai tas pats įvykis per vienerius metus pakeičiamas net neatpažįstamai.
Partija bet kuriuo atveju skelbia absoliučią tiesą, o tai, kas absoliutu, negalėjo kada nors skirtis nuo to, kas yra dabar. Vėliau pamatysime, kad praeities valdymas labiausiai priklauso nuo atminties treniruočių. Padaryti, kad visi rašytiniai šaltiniai sutaptų su šio momento lojalia versija, tėra grynai mechaninis aktas. Telieka įtikinti save, kad įvykiai klostėsi taip, kaip pageidautina. O jeigu reikia perrikiuoti prisiminimus arba keisti įrašus, tai, vadinasi, paskui reikia ir pamiršti, kad esi tai daręs.
Šio triuko irgi galima išmokti, mankštinant sąmonę. Jis įvaldytas daugumos partijos narių, ir, žinoma, visų, kas laiko save intelektualiais bei lojaliais. Senąja kalba tai vadinama realybės kontrole Naujakalbe tai vadinama „dvejamintė“, nors dvejamintė apima kur kas platesnę sąvoką.
„Dvejamintė“ reiškia gebėjimą vienu metu turėti sąmonėje du priešingus įsitikinimus ir abiem jais tikėti. Partijos intelektualas žino, kuria kryptimi keisti savo atmintį, todėl jis supranta, kad daro triukus su realybe, bet pasitelkęs „dvejamintės“ pratybas, įtikina save, kad realybė nėra prievartaujama.
Šis procesas turi būti sąmoningas, antraip jis nebus atliktas su deramu tikslumu, bet drauge jis turi būti ir nesąmoningas, nes kitaip sukels klastojimo ir kaltės jausmą. „Dvejamintė“ glūdi pačioje angsoco šerdyje, kadangi esminis partijos tikslas — panaudoti sąmoningą apgaulę, išlaikant tvirtą kursą į tikslą, o tam reikalingas visiškas dorumas. Sakyti sąmoningą melą, nuoširdžiai juo tikint, pamiršti bet kurį nepatogų faktą, paskui, kai vėl prireiks, ištraukti jį iš užmaršties ir vėl naudotis juo tiek, kiek būtina, neigti objektyvios realybės egzistavimą ir drauge atsižvelgti į tą paties neigiamą realybę — visa tai nepaprastai svarbu. Net vartojant žodį „dvejamintė“, reikia remtis „dvejaminte“. Mat ištardamas šį žodį, vis dėlto pripažįsti, jog kišiesi į realybę, o pasirėmęs šviežiu „dvejamintės“ aktu, šį suvokimą ištrint, ir taip be galo — melui visada vienu žingsniu pralenkiant teisybę. Taigi kaip tik „dvejamintė“ įgalino partiją — ir atrodo įgalins dar tūkstančius metų — sustabdyti istorijos tėkmę.“
Apie lyderius, kurie yra tikra priešingybė to, ką privalo reprezentuoti:
„Net mus valdančių keturių ministerijų pavadinimai tarsi tyčia neatitinka esmės. Taikos ministerija rūpinasi karu, Teisybės ministerija – melu, Meilės ministerija – kankinimais, o Pertekliaus ministerija – badavimu. Šie prieštaravimai nėra atsitiktiniai, jie taip pat nereiškia paprastos apgavystės: tai yra sąmoningos „dvejamintės“ pratybos, nes tik užglaistant prieštaravimus galima išlaikyti valdžią. Jokiu kitu būdu amžino ciklo nenutrauksi. Jeigu reikia amžiams panaikinti žmonių lygybę, jeigu aukštieji, kaip mes juos vadiname, nori išlaikyti savo valdžią amžinai,– tai vyraujanti sąmonės būsena turi būti valdoma beprotybė.“
Apie meilę nugalinčią neapykantą:
„– Neįmanoma sukurti civilizacijos ant baimės, neapykantos ir žiaurumo pamatų. Ji neišsilaikys.
– Kodėl ne?
– Ji bus negyvybinga. Suirs. Pati save nužudys.
– Niekai. Jūs esat įsitikinęs, kad neapykanta labiau sekina negu meilė. Kodėl taip turėtų būti? O jeigu ir būtų, kas nuo to pasikeistų?“
Taip pat aktuali, nors nevisiškai tokia pačia prasme, įprasta ir nesatyriška mizoginija, egzistuojanti romane. Pavyzdžiui, kai Džulijai prasideda mėnesinės:
„Iš pradžių jis net supyko. Pirmasis kartas buvo tik paprasčiausias valios aktas. Bet po antro karto viskas pasikeitė. Jos plaukų kvapas, jos lūpų skonis, jos odos jutimas tarsi prasismelkė jo vidun, užpildė orą aplink jį. Ji tapo fizine būtinybe, ne vien tuo, ko jis nori, bet ir turi teisę turėti. Kai ji pasakė negalinti susitikti, jam pasirodė, kad ji meluoja.“
Pagal „lithub.com“ parengė Ernesta Vyčaitė, romano fragmentus vertė Virgilijus Čepliejus.