80 metų A.B.Yehoshua į ketvirtadienį prasidedančią Vilniaus knygų mugę atvyks pristatyti savo romano „Moteris Jeruzalėje“ („Sofoklis“, vertė K.Gudelytė).
Tai bus antroji rašytojo kelionė į Lietuvą. Šįkart jis atvyks be savo žmonos Rivkos, kuri prieš penkis mėnesius susirgo ir mirė. Rivka dirbo psichologe.
Ji A.B.Yehoshuai buvo ne tik žmona, bet ir patarėja, padėdavusi kurti psichologinius herojų portretus.
Iki šiol gedi žmonos
„Aš iki šiol jos gedžiu. Itin ryškiai atsimenu, kaip prieš ketverius metus mes kartu lankėmės Lietuvoje, jos tėvų gimtinėje. Dabar štai jos jau nebėra, o aš vienas kraunuosi lagaminą“, – telefonu iš Haifos graudžiai kalbėjo A.B.Yehoshua, neretai pavadinamas žymiausiu Izraelio rašytoju.
Prieš ketverius metus A.B.Yehoshua su žmona keliavo žydiškaisiais Lietuvos keliais – apžiūrėjo Rivkos motinos ir tėvo namą, aplankė Panerių memorialą, pasivaikščiojo po buvusio Vilniaus geto teritoriją.
„Anoji kelionė turėjo žydišką atspalvį, o šįsyk vykstu į Lietuvą pažiūrėti ir suprasti, kaip gyvena lietuviai ir kaip jiems sekasi saugoti atgautą laisvę“, – ištarė A.B.Yehoshua, kurio tėvynę jau daugybę metų drasko nesutarimai ir teroristiniai išpuoliai.
Draugę pražudė teroristai
Romanas „Moteris Jeruzalėje“ dedikuotas Dafnai. Tai itin artimos Abrahamo ir Rivkos draugės vardas.
„Dafna buvo itin aktyvi kovotoja už taiką. Paradoksalu, ironiška ir net absurdiška, kad ji žuvo nuo teroristų rankos“, – atsiduso A.B.Yehoshua.
Artimos šeimos draugės Dafnos gyvybė užgeso 2002 metais, kai Hebrajų universitete Jeruzalėje susisprogdino palestinietis savižudis.
Savižudis teroristas pražudo ir „Moters Jeruzalėje“ personažę Juliją Ragajevą. Tik ne universitete, o Jeruzalės turgavietėje. Aukos darbdaviai net nepastebi, kad jos nėra darbe, kol dėl to nesikreipia laikraščio žurnalistas.
Julija Ragajeva su savimi neturi jokio asmens dokumento, tik bevardį didelės kepyklos algalapį. Jos kūnas neatpažintas guli ligoninės lavoninėje.
Kai vietinis savaitraštis apkaltina kepyklą sukrečiančiu abejingumu, įmonės savininkas, gelbėdamas reputaciją, paveda žmogiškųjų išteklių valdymo skyriaus vedėjui išsiaiškinti žuvusiosios tapatybę.
Iš pradžių savų rūpesčių kamuojamas vyras nenori imtis užduoties, bet po truputį jam veriasi žuvusiosios gyvenimo faktai – nors dirbo valytoja, iš tiesų buvo inžinierė, atvykusi į Jeruzalę iš buvusios Sovietų Sąjungos.
Įpareigotas surasti jos šeimą žmogiškųjų išteklių skyriaus vedėjas leidžiasi į keistą piligriminę kelionę iš Izraelio į tolimą šalį šiaurėje. Toje kelionėje jo mintis ir širdį vis labiau užkariauja jį lydinčiame karste gulinti moteris.
„Nežinau, ar skaitytojai tai pajus, bet knygos herojus, iš pradžių vengęs teroristinio išpuolio aukos, pamažu prisiima vis daugiau atsakomybės, gailesčio ir galiausiai net įsimyli tą esą gražią moterį, kurios veido nė nematė“, – teigė A.B.Yehoshua.
Kaip nustatyti tapatybę?
A.B.Yehoshuą užsienio kritikai neretai pavadina Izraelio Williamu Faulkneriu. Pats „Moters Jeruzalėje“ autorius neneigė, kad garsusis JAV rašytojas jam padarė didžiulę įtaką.
„Net šiame mano kūrinyje galima aptikti W.Faulknerio romano „Kai aš gulėjau mirties patale“ atgarsių. W.Faulknerio romane mirties karavanas traukia į tolimą Džefersoną Misisipės valstijoje, kad palaidotų savo motiną, žmoną, seserį Edę Bandren.
Manajame duonos kepyklos žmogiškųjų išteklių skyriaus vedėjas į paskutinę kelionę lydi terorizmo auką“, – kalbėjo A.B.Yehoshua.
Tiesa, rašytojas atskleidė, kad jo kūrybą galbūt net labiau nei W.Faulkneris paveikė tokie rašytojai kaip Franzas Kafka, Samuelis Beckettas ir ypač Shmuelis Yosefas Agnonas.
Ir iš tiesų – nors A.B.Yehoshuos romano tema ganėtinai liūdna ir tragiška, pats pasakojimo būdas ne spaudžia ašaras, o kelia juoką. Absurdiškos situacijos, tarsi ir nelogiški herojų sprendimai, kankinamai įtempta nežinia – lyg atkeliavę iš F.Kafkos kūrybos.
Net tai, kad teroristų aukos kūnas kelias savaites guli lavoninėje neatpažintas ir ničnieko nedomina, mums, lietuviams, atrodo neįtikėtinas. Bet A.B.Yehoshua teigė, kad tai labai glaudžiai susiję su Izraelio ir Palestinos tikrove.
„Izraelyje buvo toks atvejis, kai teroristų aukos kūnas morge buvo laikomas net aštuonis mėnesius, kol galų gale buvo nustatyta tapatybė.
Ir apskritai Europoje šiais laikais pilna emigrantų. Daugelis jų neturi nei vardų, nei aiškios tapatybės. Jie tarsi nepriklauso tai šaliai, kurioje yra įstrigę.
Kai jie žūva Vokietijoje, Prancūzijoje ar Izraelyje, būna sunku atsekti, kas tokie jie iš tikrųjų yra.
Tai didelė problema. Nesvarbu, apie ką kalbame – apie aukas ar apie savižudžius teroristus“, – svarstė A.B.Yehoshua.
Terorizmas nuodija smegenis
A.B.Yehoshua atskleidė, kad romano „Moteris Jeruzalėje“ idėją padiktavo tikri įvykiai, susiję su antrąja intifada, – tai antrasis palestiniečių sukilimas, kilęs 2000 m. rugsėjį. Tuomet izraeliečiams ir palestiniečiams nepavyko pasiekti susitarimo ir prasidėjo daug aukų nusinešęs Palestinos sukilimas prieš Izraelį.
„Antroji intifada buvo vienas žiauriausių ir siaubingiausių sukilimų. Kodėl? Nes palestiniečių pasipriešinimas įgijo didžiulį mastą ir visiškai kitokią formą.
Dėl palestiniečių savižudžių vykdomų teroristinių išpuolių išnyko fronto linija, tad karas ir mirtis priartėjo prie kiekvieno iš mūsų. Savižudžiai paprastai pridaro ne tik fizinės, bet ir moralinės žalos. Mat aukų ir nusižudžiusių teroristų kraujas susimaišo.
Be to, nusižudydami jie atima bet kokią keršto galimybę.
Aš nesakau, kad kraupių savižudžių išpuolių nepasitaikydavo anksčiau, bet jie nebūdavo tokie dažni. Tarkime, net ir Antrojo pasaulinio karo metais žydai ryždavosi savižudybei, kad priešams pridarytų kuo daugiau žalos ir nuostolių.
Tačiau per antrąją intifadą pasipylę teroristiniai išpuoliai buvo tokie dažni, kad net ėmė nuodyti žmonių smegenis, – pasėjo baimę, siaubą, abejingumą“, – kalbėjo A.B.Yehoshua.
Dėl konflikto pakeitė nuomonę
Romane Jeruzalė vadinama „miestu, kuris netiki pats savimi“, „didžiule pragaro žeme, kurią kamuoja nuolatiniai teroristiniai išpuoliai“.
Ar įmanoma išspręsti Izraelio ir Palestinos konfliktą? A.B.Yehoshua ilgus metus agitavo už vadinamąjį dviejų valstybių sprendinį, suformuluotą po 6 dienų karo tarp Izraelio ir Palestinos 1967-aisiais. Dviejų valstybių sprendiniu buvo siekiama izraeliečiams ir palestiniečiams sukurti dvi valstybes.
Bet pastaruoju metu A.B.Yehoshua šiek tiek pakeitė nuomonę.
„Man atrodo, kad dviejų valstybių sambūviu pagrįstas sprendimas Vidurinių Rytų konflikte kuo toliau, tuo labiau darosi itin sudėtingas arba net neįmanomas. Vien dėl žydų nausėdijų.
Todėl vis aktyviau pasisakau už vienos valstybės idėją. Joje tiek palestiniečiai, tiek žydai turėtų visiškai vienodas teises.
Šiaip ar taip, svarbiausias uždavinys – atrasti tokią konfederacijos formą, kuri sumažintų ar net panaikintų Izraelio vykdomą Palestinos okupaciją“, – svarstė A.B.Yehoshua.
Pasak jo, Izraelio ir Palestinos konflikto centras yra Jeruzalė. Net ne visa, o centrinė jos dalis – kvadratinis kilometras senamiesčio, kuriame įsikūrusios šventosios vietos.
„Manyčiau, kad Jeruzalė, ypač jos senamiestis, galėtų nepriklausyti niekam, nes ji priklausytų visiems.
Kitaip tariant, čia turėtų būti įkurtas savotiškas Vatikanas, nuo valdžios nepriklausoma valstybė valstybėje, kuri sujungtų tris monoteistines religijas – islamą, judaizmą ir krikščionybę. Šiaip ar taip, Izraelio vykdoma Palestinos okupacija jau nebegali tęstis“, – įsitikinęs būsimasis Vilniaus knygų mugės svečias A.B.Yehoshua.
* * *
Įteiks garbingą apdovanojimą Vasario 23 d. Izraelio ambasada Lietuvoje ir M. K. Čiurlionio fondas apdovanos A.B.Yehoshuą.
Rašytojas gimė Jeruzalėje, studijavo literatūrą ir filosofiją Jerzualės Hebrajų universitete. A. B. Yehoshua yra parašęs 11 romanų, 3 apsakymų knygas, 4 pjeses ir 3 esė rinkinius. 2005 m. autorius buvo nominuotas Man Booker International premijai. Taip pat dėstė Harvardo, Prinstono, Čikagos, Haifos universitetuose. Jo kūryba verčiama į daugelį pasaulio kalbų, tarp jų ir į lietuvių kalbą. Leidykla „Sofoklis“ Lietuvos skaitytojams pristatė rašytojo romaną „Moteris Jeruzalėje“, kurį įsigyti, o kartu ir pasimatyti su autoriumi, galima bus knygų mugėje.
Vakaro metu apdovanojimą „M. K. Čiurlionio taurę REX“ įteiks J. E. Izraelio ambasadorius Lietuvoje p. Amiras Maimonas. Koncertinę programą skirs arfininkė Joana Daunytė ir pianistas Viktoras Paukštelis, taip pat bus pristatyta Izraelyje gyvenančio menininko Leo Ray darbų paroda.
Šiais metais tai yra pirmoji M. K. Čiurlionio fondo organizuojama apdovanojimų ceremonija, rengiama su užsienio šalių ambasadomis. Jos tikslas, pagerbti asmenybes, kurios savo veikla kuria tiltus tarp atstovaujamos šalies ir Lietuvos, pristatyti iškiliausius mūsų laikmečio užsienio menininkus, kultūros žmones.
„M. K .Čiurlionio taurės Rex“ laureatais yra tapę dirigentas Gintaras Rinkevičius, diplomatas Petras Auštrevičius, šviesios atminties filosofas ir politikas Leonidas Donskis ir dailininkas Kazimieras Leonardas Žoromskis, prof. Vytautas Landsbergis, aktorė Nelė Savičenko, verslininkai Fredis Obsomeris ir Nicolas Ortizas ir kitos iškilios asmenybės.
* * *
Mugė ieškos lietuviškų ženklų pasaulyje
Tarptautinė Vilniaus knygų mugė vyks vasario 23–26 dienomis Lietuvos parodų ir kongresų centre „Litexpo“. Šiųmetės mugės tema – „Lietuviški ženklai pasaulyje“.
Aštuonioliktoji Vilniaus knygų mugė sulauks 303 dalyvių – 270 iš Lietuvos ir 33 iš aštuonių užsienio šalių. Joje lankysis 29 užsienio svečiai iš 15 šalių – Rusijos, Lenkijos, Ispanijos, Prancūzijos, Ukrainos, Suomijos, Izraelio, Italijos, JAV, Islandijos, Čekijos, Estijos, Baltarusijos, Vokietijos, Jungtinės Karalystės.
Mugėje vyks 400 kultūrinių renginių. Ji lankytojus kvies diskutuoti, svarstyti ir sužinoti, ką Lietuva yra davusi ir gali duoti pasauliui, kaip atrodome iš šalies, kaip patys suvokiame save. Bus galima susitikti su autoriais, susipažinti su šiuolaikiniais užsienio ir lietuvių kūrėjais, naujausiais leidiniais.
Keturias dienas vyksianti Vilniaus knygų mugė išlaikys nusistovėjusias ir lankytojų pamėgtas tradicijas. Čia, kaip ir kasmet, ne tik susitiks skaitytojai bei rašytojai – erdvės turės muzika, kinas bei kitos meninės raiškos formos.
Anot Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Leidybos centro vadovo G.Vaškelio, ši Vilniaus knygų mugė – proga susivokti, kokį kelią moderni Lietuvos valstybė nuėjo per 100 metų, kokie mūsų santykiai su kitomis regiono valstybėmis ir su visu pasauliu.
„Kai šiemet Nobelio literatūros premija buvo paskirta B.Dylanui ar 2013 m. chemikui M.Levittui ir ekonomistui R.Schilleriui, minėjome ir džiaugėmės, kad jie kilę iš Lietuvos ar bent jų seneliai – iš Lietuvos. Kartu su pasauliu liūdėjome, kai mirė žinomas Kanados dainininkas, poetas L.Cohenas, tvirtai žinodami, kad jo močiutė kilusi iš Kauno. Tokie ženklai mums svarbūs ir savo ruožtu kyla klausimas, kaip mes juos suvokiame, ką jie mums reiškia. Apie tai ir svarstysime šioje knygų mugėje“, – sakė G.Vaškelis.
Kas gi tie lietuviški ženklai? Tai – po įvairias šalis išsibarstę lietuvių kilmės rašytojai, menininkai bei mokslininkai, savo veikla garsinantys Lietuvą pasaulyje. Knygų mugė mėgins atrasti lietuviškus ženklus pasaulyje ir juos perskaityti, o sykiu – pamatyti, kiek daug esame atradę, sukūrę, patyrę, kiek daug pasaulyje yra Lietuvos. Į mugę atvyks 17 tokių „ženklų“.
G.Vaškelis priminė D.Grinkevičiūtės atsiminimų knygą „Lietuviai prie Laptevų jūros“, kuri Vokietijoje tapo bestseleriu ir sulaukė keturių leidimų. Arba R.Šepetys – lietuvė, kuri nekalba lietuviškai, bet angliškai rašo knygas apie skaudžią lietuvių tremčių ir kančių istoriją, leidžiamas daugelyje pasaulio šalių ir daugeliu kalbų. Anot G.Vaškelio, šios autorės ir jų knygos – taip pat Lietuvos ženklai pasaulyje.
Kaip priminė leidyklos „Tyto alba“ vadovė L.Varanavičienė, bus kalbama ir apie tai, kokia kalba kurti, jei jau 20 metų gyveni užsienyje. Bus galima susipažinti su ispanišku romanu, bus kalbama ne tik apie litvakus ir jų indėlį į Lietuvos kultūrą, bet ir apie žydų literatūrą. „Ši mugė – savotiškas Lietuvos 100-mečio minėjimas“, – pabrėžė L.Varanavičienė.
Lietuvos leidėjų asociacijos vykdomoji direktorė A.Dobkevičiūtė neslėpė, kad po 2008-ųjų ekonominės krizės knygų leidyba ir toliau patiria nemažai finansinių sunkumų. Šalyje liko tik 61 privati leidykla.
„Auganti mokesčių našta grasina ir patiems lietuvių literatūros autoriams. Tai gali reikšti, jog leisti lietuvių autorių knygas gali tapti prabanga“, – perspėjo A.Dobkevičiūtė.
