„Kadangi mugės tema „Lietuviški ženklai pasaulyje“, kilo mintis pakalbėti apie tai, kiek kalba kuria rašytojo tapatybę. Buvo mintis kalbinti lietuvių autorius, kurie rašo ne lietuvių kalba.
Kai buvo atliktas toks mažas tyrimas, paaiškėjo labai įdomus dalykas, kad ne lietuviškai, t.y. daugiausia angliškai, rašo vadinamoji „dypukų“ karta, kurie pasitraukė į Jungtines Amerikos Valstijas Antrojo pasaulinio karo metu. O tie lietuvių rašytojai, kurie šiuo metu gyvena Europoje, visi išvažiavo dabartinės nepriklausomybės laikais ir jie visi rašo lietuviškai“, – sakė diskusijos vedėja literatūrologė, humanitarinių mokslų daktarė Jūratė Čerškutė.
Tad koks svetur gyvenančių rašytojų santykis su lietuvių kalba? V.Kelertas, per karo audras dvejų metų tėvų išvežta į Švediją, prisiminė, kad lietuvių kalbos pagrindų daugiausia išmoko šeštadieninėje mokykloje.
„Buvo metas, kai tėvai iš manęs imdavo po vieną centą už kiekvieną anglišką žodį, ištartą namuose. Bet kai ištekėjau ir išvažiavau toli nuo jų, o jie pasidarė televizoriaus vergai, kai grįždavau pas juos, imdavau iš jų penkis centus – dėl infliacijos – už kiekvieną ištartą anglišką žodį.
Lietuviškai skaičiau nuo ketverių metų lygiagrečiai su švedų kalba. Bet aš net atsimenu tą momentą, kai save nučiupau, kad nemąstau lietuviškai – tada buvau 12 metų“, – pasakojo mokslininkė.
Lietuvių kalba Amerikoje tada buvo nefunkcionali visuose registruose, kaip sako kalbininkai. Kai reikėdavo susikalbėti sudėtingiau, pavyzdžiui, išsiaiškinti, ką rodo termometras, daryti filosofinį diskursą, prireikdavo anglų kalbos.
V.Kelertas prisiminė, kad kai pradėjo dėstyti lietuvių kalbą Ilinojaus universitete Čikagoje, pati turėjo jos mokytis. Todėl nuo 1974 metų ji pradėjo važinėti į Lietuvą ir jos mokytis. Iš viso Lietuvoje lankėsi gal 40 kartų.
„Straipsnius rašau lietuviškai. Tačiau jaučiuosi, kad nesu „cool“, kai kalbu lietuviškai, – negaliu pasakyti, išreikšti visų niuansų“, – neslėpė mokslininkė. Dėl tos priežasties memuarus ji pradėjusi rašyti angliškai. O kai atvyksta į Lietuvą, mąsto pusiau angliškai, pusiau lietuviškai.
Po Antrojo pasaulinio karo Vokietijoje gimusi B.Putrius prisiminė, kaip jų tėvai liūdėjo dėl prarastos Lietuvos, dėl joje likusių giminių. Jie, jauni, nenorėjo dėl to liūdėti visą gyvenimą. Jiems kilo kitokio gyvenimo, gal amerikietiško, noras, jie norėjo kurti kitokią savo ateitį.
B.Putrius prisiminė, kaip jie kalbėdavo senoviška ikikarine lietuvių kalba ir sakydavo „išvietė“, o ne „tualetas“. 1980 m. ji pradėjo rašyti scenarijus, bet paskui pamanė, jog negalinti 120 puslapių laikyti savo galvoje, todėl pradėjo rašyti noveles. Taip atsirado angliškai parašytas jos novelių romanas, kuris prasideda 1950 m. – tais metais, kai jos šeima atvažiavo į Ameriką.
„Man buvo svarbu pagauti tą Market Parką Čikagoje ir parodyti, kas mums atsitiko per 40 metų. Romanas baigiasi 1992 metais, kai saujelė žmonių grįžta į Lietuvą. Žinoma, ta Lietuva – ne tokia pat. Ir žmonės – ne tie patys“, – pasakojo B.Putrius.
„Koks mano santykis su lietuvių kalba? Jokio santykio su lietuvių kalba nėra – ji manyje, ji – mano tapatybė, ir kaip aš galiu apibūdinti tai, ko nėra? – retoriškai kalbėjo jau 20 metų Paryžiuje gyvenantis ir kuriantis V.Papievis. – Kalba – ar aš ant jos pyksiu, ar jos nekęsiu, ar ją mylėsiu – yra mano kalba. Aš išėjau į pasaulį su lietuvių kalba ir niekada negalėsiu rašyti prancūziškai“.
Rašytojas ne kartą pabrėžė, kad lietuvių kalba yra tikrieji jo namai.
Kipre gyvenanti D.Staponkutė sakė, jog niekada negalėtų rašyti graikų kalba.
„Rašymu nesibaigia gyvenimas. Mano santuoka – mišri. Iš jos gimė vaikai, kuriems lietuvių kalba yra ne pirmoji kalba. Niekada nebūsiu iki galo aiškus žmogus. Bet geriausiai girdžiu lietuvių kalbą. Ji yra mano keliaujančio kūno kalba“, – filosofiškai apibendrino D.Staponkutė.
