„Kadangi mugės tema „Lietuviški ženklai pasaulyje“, kilo mintis pakalbėti apie tai, kiek kalba kuria rašytojo tapatybę. Buvo mintis
kalbinti lietuvių autorius, kurie rašo ne lietuvių kalba.
Kai buvo atliktas toks mažas tyrimas, paaiškėjo labai įdomus dalykas, kad ne lietuviškai, t.y. daugiausia angliškai, rašo vadinamoji „dypukų“ karta, kurie pasitraukė į Jungtines Amerikos Valstijas Antrojo pasaulinio karo metu. O tie lietuvių rašytojai, kurie šiuo metu gyvena Europoje, visi išvažiavo dabartinės nepriklausomybės laikais ir jie visi rašo lietuviškai“, – sakė diskusijos vedėja literatūrologė, humanitarinių mokslų daktarė Jūratė Čerškutė.
Tad koks svetur gyvenančių rašytojų santykis su lietuvių kalba?
V.Kelertas, per karo audras dvejų metų tėvų išvežta į Švediją,
prisiminė, kad lietuvių kalbos pagrindų daugiausia išmoko
šeštadieninėje mokykloje.
„Buvo metas, kai tėvai iš manęs imdavo po
vieną centą už kiekvieną anglišką žodį, ištartą namuose. Bet kai
ištekėjau ir išvažiavau toli nuo jų, o jie pasidarė televizoriaus
vergai, kai grįždavau pas juos, imdavau iš jų penkis centus – dėl
infliacijos – už kiekvieną ištartą anglišką žodį.
Lietuviškai skaičiau nuo ketverių metų lygiagrečiai su švedų
kalba. Bet aš net atsimenu tą momentą, kai save nučiupau, kad
nemąstau lietuviškai – tada buvau 12 metų“, – pasakojo mokslininkė.
Lietuvių kalba Amerikoje tada buvo nefunkcionali visuose
registruose, kaip sako kalbininkai. Kai reikėdavo susikalbėti
sudėtingiau, pavyzdžiui, išsiaiškinti, ką rodo termometras, daryti
filosofinį diskursą, prireikdavo anglų kalbos.
V.Kelertas prisiminė, kad kai pradėjo dėstyti lietuvių kalbą
Ilinojaus universitete Čikagoje, pati turėjo jos mokytis. Todėl nuo
1974 metų ji pradėjo važinėti į Lietuvą ir jos mokytis. Iš viso
Lietuvoje lankėsi gal 40 kartų.
„Straipsnius rašau lietuviškai. Tačiau jaučiuosi, kad nesu
„cool“, kai kalbu lietuviškai, – negaliu pasakyti, išreikšti visų
niuansų“, – neslėpė mokslininkė. Dėl tos priežasties memuarus ji
pradėjusi rašyti angliškai. O kai atvyksta į Lietuvą, mąsto pusiau
angliškai, pusiau lietuviškai.
Po Antrojo pasaulinio karo Vokietijoje gimusi B.Putrius
prisiminė, kaip jų tėvai liūdėjo dėl prarastos Lietuvos, dėl joje
likusių giminių. Jie, jauni, nenorėjo dėl to liūdėti visą gyvenimą.
Jiems kilo kitokio gyvenimo, gal amerikietiško, noras, jie norėjo
kurti kitokią savo ateitį.
B.Putrius prisiminė, kaip jie kalbėdavo senoviška ikikarine
lietuvių kalba ir sakydavo „išvietė“, o ne „tualetas“. 1980 m. ji
pradėjo rašyti scenarijus, bet paskui pamanė, jog negalinti 120
puslapių laikyti savo galvoje, todėl pradėjo rašyti noveles. Taip
atsirado angliškai parašytas jos novelių romanas, kuris prasideda
1950 m. – tais metais, kai jos šeima atvažiavo į Ameriką.
„Man buvo svarbu pagauti tą Market Parką Čikagoje ir parodyti, kas mums
atsitiko per 40 metų. Romanas baigiasi 1992 metais, kai saujelė
žmonių grįžta į Lietuvą. Žinoma, ta Lietuva – ne tokia pat. Ir
žmonės – ne tie patys“, – pasakojo B.Putrius.
„Koks mano santykis su lietuvių kalba? Jokio santykio su
lietuvių kalba nėra – ji manyje, ji – mano tapatybė, ir kaip aš
galiu apibūdinti tai, ko nėra? – retoriškai kalbėjo jau 20 metų
Paryžiuje gyvenantis ir kuriantis V.Papievis. – Kalba – ar aš ant
jos pyksiu, ar jos nekęsiu, ar ją mylėsiu – yra mano kalba. Aš
išėjau į pasaulį su lietuvių kalba ir niekada negalėsiu rašyti
prancūziškai“.
Rašytojas ne kartą pabrėžė, kad lietuvių kalba yra tikrieji jo
namai.
Kipre gyvenanti D.Staponkutė sakė, jog niekada negalėtų rašyti
graikų kalba.
„Rašymu nesibaigia gyvenimas. Mano santuoka – mišri. Iš jos
gimė vaikai, kuriems lietuvių kalba yra ne pirmoji kalba. Niekada
nebūsiu iki galo aiškus žmogus. Bet geriausiai girdžiu lietuvių
kalbą. Ji yra mano keliaujančio kūno kalba“, – filosofiškai
apibendrino D.Staponkutė.