„Taškas padėtas – tetralogija baigta. Jaučiuosi pavargusi ir
laiminga“, – sakė K.Sabaliauskaitė, tetralogijai – medžiagai
rinkti, idėjai brandinti, rašyti – atidavusi apie 15-16 metų.
Pati romano idėja jai kilo dar praėjusiame amžiuje – 1996-1998
m. – studijuojant. Taigi kelias iki šio darbo buvo ilgas. Kai
prieš aštuonerius metus pasirodė pirmoji dalis, ji žinojo, kad iš
viso bus keturios. Taip pat žinojo pirmosios dalies pirmąjį sakinį
ir ketvirtosios – paskutinį.
Tai, kad „Silva rerum“ bus keturių dalių, rašytoja „užkodavo“
jau pirmojoje dalyje, kur kalbama apie kaimišką lietuvišką Jono
Motiejaus Norvaišos dvaro arkadiją, keturis gamtos elementus –
žemę, orą, ugnį ir vandenį.
R.Valatka paklausė, ar keitėsi per tą laiką rašytojos požiūris į
literatūrinę išmonę, stilių, kalbą.
Pasak autorės, jai ne gėda dėl to, ką parašė,
ir ji nieko nekeistų. Kita vertus, šia tetralogija kūrėja šiek tiek
apsidraudė dėl rašytojiško brendimo.
„Man atrodo, tos keturios dalys, jų herojai simbolizuoja ne tik
keturias šeimos kartas, bet ir keturis žmogaus amžiaus skirsnius.
Nuo vaikystės iki seno žmogaus patirties ir brandos man teko bręsti
kartu su savo herojais“, – sakė rašytoja.
R.Valatka ir K.Sabaliauskaitė leidosi į netrumpą ketvirtosios
romano dalies analizę, kurios atidžiai klausėsi ne tik suaugusieji,
bet ir paaugliai. Rašytoja ir pokalbio moderatorius kartais
prisimindavo ir dabartį.
„Pasaulis per aštuonerius metus, kai pradėjau rašyti pirmąją
dalį, labai pasikeitė. Buvo šviesesnis, ramesnis ir laisvesnis negu
dabar“, – mano autorė.
Kiekvienos dalies rašymą lydėjo kažkokie mistiniai reiškiniai.
Pavyzdžiui, rašant pirmąją pradėjo siausti paukščių gripas, kurio
visi bijojome. Šiandien jį užmiršome.
„Rašant svarbu suteikti istorinei biografijai, istoriniam faktui
žmogaus likimo matmenį. Ir būties egzistencijos matmenį“,
– pabrėžė K.Sabaliauskaitė.
Rašydama šį romaną, ji neracionalizavo, nekalkuliavo rašymo
proceso, nes literatūrinė magija būtų išnykusi.
Visa tetralogija parašyta be galo ilgais sakiniais. „Kai rašiau
tuos ilgus sakinius, supratau, kokia lietuvių kalba yra graži“, –
sakė autorė.
Neužginčysi, kad K.Sabaliauskaitės tetralogija tapo
bestseleriu. „Kaip parašyti bestselerį?“ – dialogui einant į
pabaigą autorės klausė ir R.Valatka.
Kristinos atsakymo esmė buvo maždaug tokia – reikia gyvenime
patirti daug vargo: 20 metų studijuoti, gyventi bendrabučiuose
įvairiuose Europos kraštuose, nuo ryto iki pat uždarymo dirbti
bibliotekose – štai tada galbūt ir atsiras bestseleris.
Į klausimą, kaip ji jaučiasi, kurį, anot R.Valatkos,
sportininkams užduoda po laimėtų varžybų, K.Sabaliauskaitė atsakė:
„Jaučiuosi pavargusi ir laiminga“.
Tada buvo bandoma Kristiną pavedžioti „už nosies“ – esą o gal
tie herojai jai neduos gyventi, pradės persekioti, todėl gal
atsiras ir penktoji dalis – jau apie XIX amžių?
Atrodė, kad
rašytoja akimirką ne juokais išsigando savo herojų „persekiojimo“.
Tačiau greitai išsivadavo iš tos nelaisvės: „Ne, XIX amžius – ne
mano sritis. Įdomiausia tai, kad aš jau žinau, ką veiksiu.“