Briuselyje bariaus:
– Ak, tai jūs, skeltanagiai, norit nusigręžti nuo savo brolių, išsibėgiot į visas keturias puses ir gyvent nepriklausomai? Jau tiek ištvirkot, kad nebebijot net ruso!
Bene pamiršot, kad iš septynių didžiųjų Europos nuodėmių, kurios anam nepatinka, pati didžiausia – nepriklausomybė?
Tai žinokit: neaplenks jūsų Maskvos kalavijas. Pranašystės byloja, kad 2017 m. rusas nužengs į Europą, ir didelė bus ano rūstybė.
Iš jūsų, belgai, nieko nesitikiu, betgi jūs – lenkai, vengrai, slovakai – visados tikėję ruso galybe – kodėl ir jūs sukat klystkeliais?
Netikri pranašai kalba apie gerąjį rusą. Atseit viską metęs rusas eina ieškot ir vienos pasiklydusios šalelės, dėl vienos atsivertėlės jam daugiau džiaugsmo nei dėl visos Eurazijos.
Taip, ruso gerumas neišmatuojamas. Bet netikintiems rusu nebus vietos Maskvos karalystėje. Šitie bus nutremti į sibirus, ir baisios bus jų kančios.
Jūsų tėvai ir senoliai, didžiai rusobaimingi žmonės, sukūrė NATO ir Šengeno erdvę. O jūs, netikėliai, viską griaunat. Kam vargstat? Bene jūsų galios prilygsta ruso galybei? Iš tiesų sakau jums: viską, kas Europoj sukurta per šimtus metų, rusas panorėjęs sugriaus per šimtą dienų.
Andai džiūgavot regėdami griūvančią Berlyno sieną. Tada žinojot: tokia ruso valia. Bet ruso valia gali būti visokia.
Taip, mes jau suvokiam: be ruso valios net anglas nuo Europos nenukris. Taip, ruso keliai mums žinomi: į Lietuvą, Lenkiją ir dar toliau.
Bet kas mums iš to žinojimo, jeigu žinom, kad rusui nieko nėra neįmanomo? Ir kam mums tas suvokimas, jei ruso valia žmogui nesuvokiama?
Rusas yra vienas, bet visur esantis: Europoj, Azijoj, Amerikoj... Ieškokim ruso savyje – rasim ir ten. Ar smurtaujam artimoj, ar kariaujam tolimoj aplinkoj – tai rusas kelia mūsų kumštį.
Baigiau maldos į rusą žodžiais:
–...ir kasdienės laisvės duok mums, Viešputinie. Ura!
Belgai skystai paplojo ir grįžo prie kasdienių nuodėmių.
Kai buvau Gamtos prievaizdas
Į Raudonąją knygą įrašiau Lietuvos valstietį. Tai nykstanti rūšis. Daugiau jų šiais laikais gali rasti nebent Rusijoj. Bet rusų valstietis prastesnis: žvairas, trumpakojis ir aptriušusio kailio.
Kai kas pašneka: valstiečių jau nebereikia saugoti, Lietuvoj jie labai išplito, mutavo ir puikiai jaučiasi net Vilniuj.
Taip, pastaraisiais metais valstiečių populiacija smarkiai pagausėjo.
Tik negi savaime! Valstietis atkuto vien didelio žmonių rūpesčio dėka, mat nusivylę kitomis, spalvingesnėmis, modifikuotomis rūšimis, lietuviai vėl ėmė linkti prie paprasto pilkasermėgio suktauodegio.
O jei valstiečiais nebesirūpinsim, jų ir vėl sumažės ar net visai išnyks, kaip jau nutiko Australijoj. Mat miestuose, pripratęs būti šeriamas, valstietis be žmogaus globos išgyventi nebegali ir paleistas į gamtą žūva per ketverius metus.
Bet kas be ko: žmonių globojami valstiečiai suįžūlėjo, ėmė knisti lietuvių daržus, raustis po pamatais – elgtis panašiai kaip ir kitos kenkėjų rūšys. Užtat ir siūloma valstiečių skaičių reguliuoti, išvyti juos bent iš didžiųjų miestų, o gal net įrengti jiems rezervatą Šiaulių apylinkėse, kur, specialistų nuomone, specifinės sąlygos – nedarbas, vargas, skurdas – leistų valstiečiams sparčiai daugintis ir puikiai jaustis.
Manau, tai būtų klaida. Juk nūnai Lietuva yra bene vienintelė pasaulio valstybė, kur valstietis nebe laukinis, kaip Rusijoj, o prijaukintas ir net pramokytas tarnauti žmogui.
Valstietis, kuris laisvėj nesugeba nė pats apsitarnauti!
Neįtikėtina? Bet akivaizdu.
Todėl ir sakau: visur ir visokiais būdais reklamuokim šį lietuviškos gamtos stebuklą – žmogui tarnaujantį valstietį, – pulkai turistų Lietuvon sugužės.
Kai buvau Kultūros pirmininkas
1.
Baisogaloj guodžiau pažemintuosius ir nuskriaustuosius:
– Mieli bibliotekininkai. Jums atlygina kaip padavėjams, nes ir darbas toks pat. Tik padavėjai dar gauna arbatpinigių, o jūs, atnešę skaitytojams knygų, negaunat nė cento, nes nemokamo dvasinio peno čia ateina tik skurdžiai. Bet jei tokiam iš knygos per sprandą ir – nuo bibliotekos laiptų... Po kelių seansų net įkyriausias atsikvošės.
Taip taręs atsigręžiau į priešingą kultūros lytį:
– O jūs, rašytojai – skaitykit! Pamatysit, kad per šimtmečius viskas jau parašyta, ir liausitės. Žinau, sakysit, nuolat atsiranda naujų telefonų, televizorių ir kitų išmanių paraprietaisų, kurių nėra aprašęs nei Teletolstojus, nei Paraparulskis...
Bet yra gi tų prietaisų instrukcijos.
2.
Vilniuj mokinau atvykėlius iš Ariogalos:
– Išgirdus žodį „muziejus“ žmogų pagauna melancholija, nerimas, o kartais ir stabligė – nebepajudinsi iš vietos. Betgi dažniausiai norisi bėgti, kur akys veda. Ir vis dėlto! Jei kažkam kažkaip pavyko tave įsitempt į muziejų... Po valandos išlindęs per duris išvysi daug ryškesnes spalvas, ir paukščiai gražiau giedos, ir tu labiau vertinsi kiekvieną gyvenimo akimirką. Panašiai jaučiasi likę gyvi po lėktuvo katastrofos ir pakilę nuo operacinio stalo.
Atsidusęs palaiminau susirinkusius:
– Štai kodėl mums tokie svarbūs muziejai – tą patį rezultatą galim pasiekti mažesnėm sąnaudom ir mažiau rizikuodami. Aleliuja!
Nelaimingieji persižegnojo ir žengė į tamsą.
3.
Ramygaloj raminau kultūros vartotojus:
– Daugelis klausia, ar su kultūros apraiškom reikia kovoti? Nebūtinai. Jei kultūrininko neerzinsi, jis pirmas nepuls ant žmogaus. Paprastai žmonės patys išprovokuoja, patys ateina į kultūros renginius.
Ko jie ten eina? Ogi visi girdėjo: grožis išgelbės pasaulį. Bet ne visi žino, kad grožis yra vientisas ir nedalomas. Tad liaukimės ieškoję kokio ten dvasinio grožio. Pavaduotoja man sako: jei vyras gražus, tai ir dvasiškai patinka...
Seniau buvo įprasta knygos gale pieštuku prirašyti: „graži kniga“. Taip, su „i“ trumpąja, nes kas gražu, trumpai trunka. Dabar knygos vadinamos grožinėmis todėl, kad gražių niekas nebeparašo.
Ar kas nors iš čia susirinkusių turi grožinę mašiną? O grožinę žmoną? O ar gali būti, atleiskite, grožinis užpakalis? Kas tokį matė? Aš noriu pasakyti, kad reiškinio, įvardijamo kaip „grožinis“, nėra ir būti negali. Jei gražu, tai gražu.
Nėra net grožinės dailės, nes dažai savaime gražūs. O, va, raidės – ne. Ypač tokios kaip č, ž ir ū ilgoji. Vokiečiai turi u su umliautu, užtat jie dar parašo gražių knigų.
Ir vis dėlto aš matau šviesą. Mat mūsų kultūrininkai yra dviejų rūšių: kultūringi valstiečiai ir sukultūrinti žalieji. Neabejoju, kad šioms priešingoms lytims santykiaujant gims tokie rimti kūriniai kaip valstietis ant Žaliojo tilto ar net Jonas Basanavičius po tiltu.
Aš nesakau, kad negalėsit šokti nuo tilto. Būkit atsargūs, ir jokia šalia stūksanti kultūra jums nepakenks.
4.
Kulautuvoj, kultūrininkų suvažiavime, bariaus:
– O siurbėlės, niekšai, bastūnų gauja!.. Diplomuotų valizų vežikai! Pašalpų rijikai! Stipendijų lupikai! Šiuolaikinio meno kūrikai!
Kur jūs matėt šiuolaikinį briedį? O šiuolaikinį beržą? O debesis?.. Visa, kas tikra, nėra ir negali būti šiuolaikiniai. Net kūdikiai nebūna šiuolaikiniai, kol nepasiekia kompiuterio. Tad džiaukimės jais, kol jie dar vystykluose.
Bet gal jūsų žmona šiuolaikinė? Tai paprašykit, kad išvirtų šiuolaikinės sriubos. Pasrėbkit išmaniųjų burokėlių, ir tikiuosi jūsų nebesutikti šitam pasauly.
Mieli ponai! Jei menui reikia prierašo „šiuolaikinis“, vadinasi, tai dar ne menas.
Jei žmogus šiuolaikinis – tai jau nebe žmogus.
Jei laikai šiuolaikiniai – tai netinkami gyventi.
Eikit lauk.