Sutikau tą porą televizijoj – dėstė Lietuvos žmonėms savo gyvenimo būdą.
– Mes vargstam vargelį ir galo niėra-a... – gyrėsi moteris.
– Dirbam, oi dirbam, neturim nieka-a... – pūtėsi vyras.
– Kas jūs tokie? – paklausiau.
– Vargdieniai, – šypsojo moteris.
– Vargo gamintojai, – patikslino vyras. – Mes prigaminam tiek vargo, kad užtenka ne tik mums, bet ir mūsų vaikams.
– Aniems tai didelė paspirtis, – linktelėjau. – Bet kam to vargo reik?
– O tam, kad gražiai gyventume, – aiškino vyras. – Kai privargsti nuo aušros iki žemės graibymo, tai belieka jėgų tik artimoj aplinkoj pasmurtaut. O va kas nevargsta – kaipmat visokių karų prasimano.
– Vargšai nevargstantys, – dūsavo moteris. – Kaip jie ir ištveria?
– Niekšai! Vargo perdirbėjai! – grūmojo vyras. – Bet visi gaus pagal nuopelnus. Maršalo Olekos seniai nebematyti. Manding, jau nubaustas už nusikaltimus žmonijai.
– Kažin kas yra tie karo nusikaltimai? – smalsavo moteris.
– Tai, matyt, kai į žmogų nepataikai...
– Reiktų visus patikrint dar prieš karą ir neleist ten žlibų.
– Aš kariausiu tik tuomet, kai man leis kariaut, kada pats noriu ir su kuom noriu, – sakė vyras. – Štai su rusais aš nėmaž nenoriu kariaut. Noriu su anglais.
– O aš – su prancūzais, – pasvajojo moteris.
– Kodėl mums kiti nurodinėja? – piktinosi vyras. – Va, tuos tikrai reiktų išmušt.
Po šių žodžių televizijoj pasikeitė metų laikai – vietoj karingo badmečio buvo taikus bulviasodis.
– Einam vargo vargt, – atsiduso moteris.
– Gerbiu jūsų pasirinkimą, – nusilenkiau. – Bet ar niekad nebandėt turtingai gyventi?
Anie susižvalgė.
– Kažin ar bepriprastume.
– Galimas trijų pakopų turto kaupimas, – aiškinau. – Pradedat – vidurinėj klasėj. Tęsiat – aukštuomenėj. O pabaigiat – garsiausiose grankanarijose.
– Aš jau nemokėčiau gyventi be vargo! – purtėsi vyras.
– Vargo vis tiek būtų, – raminau. – Iš pradžių vargtum, kol turtus sukrautum, paskui – juos gausindamas ir saugodamas. O dar tos turčių ligos – korupcija, plėtra... O verslo centrus puolantys parazitai – barakudos, labdaros lupikai...
Mačiau, kaip sužibo ano akutės tiek vargo įsivaizdavus. Bet moteris tuoj šoko ginti tradicinių vertybių:
– Mes nieko neturim ir niekad neturėsim. Vargo tėvai ir vaikai mūsų vargs. Varguoliais esame mes gimę...
– Ot gerai! – džiaugėsi vyras.
– Tai duokim garo! – siūlė moteris.
Vyras, stvėręs pagalį, ėmė žmoną kult. Žmona – spygaut it armonika. Abu – taip smarkiai po Lietuvą suktis, kad purvai televizijos žiūrovams net ant akių tiško.
Ir man prašvito galva: ėgi šitų žmonių vargas yra natūralus, prigimtinis ir ekologiškas. O turtuolis lobdamas vargsta iškreiptu, genetiškai modifikuotu būdu – padoriam žmogui tai svetima.
Tai ar nebūtų galima lietuvišką vargą eksportuoti į kitus kraštus?
Taip, vargo yra visur, bet vargas vargui nelygus. Yra vargstančių dėl to, kad dirbt tingi. O va kai visą gyvenimą dirbi ir nieko neuždirbi... Toks vargas kai kuriose šalyse jau išnykęs. Toks vargas – mūsų tautinis paveldas – ten būtų egzotika.
Saugokim ir puoselėkim natūralų lietuvišką vargą.
Pasirūpinkim vargosklaida – Lietuvos vardą pasaulyje pagarsinsim.
Aukštuomenėj aukštumos nelygios
Iškilmingam priėmime vėl spindėjo geriausi.
– Aš krosoveriu važinėju, – gyrėsi bankininkas Bankuchenas.
– Aš kateriu plaukioju, – pūtėsi verslininkas Verslovas.
O kadenciją baigęs politikas Py tik šyptelėjo ir pasakė:
– O aš su kateteriu vaikštau.
Susižvelgėm. Nė vienas nežinojom, kas tai yra.
– Parodysi? – klausė Bankuchenas.
– Tokių dalykų nedera demonstruoti, – atsakė Py.
Gerbėm tokį požiūrį. Atotrūkis tarp elito ir varguomenės ir taip jau didžiulis. Prašmatnius daiktus verčiau kur Ispanijoj laikyti.
Ateisim naktį ir pavogsim.
Geri dalykai sunkiai skinasi kelią
Senelis Rėmelis vėl barė jaunimą:
– Pienburniai!.. Vos dvidešimties sulaukę jau viską išbandę, jau imat nuobodžiaut! O man devyniasdešimt ir viskas man dar įdomu. Taip yra todėl, kad aš dvasiškai turtingas. O kodėl aš toks? Ogi visą gyvenimą sėdėjau prie knygų, nieko neišbandžiau ir nieko nepamačiau. Jei būčiau bandęs ir matęs, aišku, ir man būtų viskas nusibodę.
Taip taręs senelis pirstelėjo – nuo foliantų pūkštelėjo auksinės dulkės ir saulės spinduly jos vaidenos it tolimas kelias į paslaptingą ir puikų, nuotykių sklidiną pasaulį.
Jaunimas lenkėsi ir dėkojo. Bet kai išėjo pro šventyklos duris, tai vėl ėmė gyventi senoviškai.
Nauji Kultūros pirmininko nuotykiai
– Aš sukrėstas, – tariau.
– Malonu girdėt, – šypsojo artistai. – Menas turi sukrėsti.
Žado netekęs ilgai tylėjau. Paskui kreipiaus į publiką:
– Keturias valandas pramurksojęs šitoj skylėj ne tik užuojautos nesulaukiau. Jiems dar malonu! Muškit juos!
Žiūrovai žengė priekin, o aš tariau artistams paskutinį žodį:
– Jūs, parazitai, daugiau nebekankinsit žmonių. Pasaulis ir taip pilnas sukrėtimų. Ir gatvės duobėtos. Ir šaltis krečia. Ir išvis...
Taip taręs nuplėšiau skraistę „Meno fortas“ ir pakabinau lentelę „Devintas fortas“. Atėję brigadininkai prikalė ant langų grotas...
Viskas dabar ten kitaip.
Pažaislyje pradėjau muzikos fiestą:
– Ramybė jums! Kad ir kaip zulintų muzikantai, kad ir kaip darkytųsi reguliuotojas, mes, garso dalyviai, visados laukiame, kad simfoninis kamštis praslinktų greičiau. Taigi tuos, kurie skundžiasi smurtu artimoj aplinkoj, aš noriu paguosti: muzikos mylėtojai nuolat kenčia smurtą simfoninėj aplinkoj, bet vėl ir vėl grįžta į salę, nes nebeįsivaizduoja, kad gali būt ir kitoks gyvenimas. Ko norėt, jei nuo mažens kalama į galvas, neva rimtoji muzika – tai gerai. O kas nuo rimtos surimtėjo? Parodykit man tokį, ir aš duosiu jums dešimt eurų.
Kai mergaitėms kalama į galvą, neva visi mes – žmonės, paaugusios jos atidarys duris net vyrui. Vienas neatsargus judesys – ir iš jaukaus kambario su gėlėm ir pagalvėlėm tu – jau artimoj aplinkoj.
Kitaip auklėkim nuo mažens. Paaiškinkim vaikui, kad simfonijų klausėsi kraugeriai leninai ir hitleriai.
Kad yra ir kitokia muzika. Kritiškai vertinkim viską, net ir „Duokim garo!“, bet pripažinkim: nė vienas dumplių mėgėjas dar nesukėlė pasaulinių karų.
Kitaip tariant, išaiškinkim jaunuoliui skirtumą tarp pustonio ir puslitrio.
Mergaitėms gi aiškinkim, kad vyras tinka prie alaus, politikos, prarūgusios naftos ir nešvarių pinigų. Bet tik ne prie to, kas gražu.
Kas turi ausis, teklauso. O kas turi kojas, tegu eina su manim.
Vilniuj vėl kėliau kultūros kartelę.
– Čia torsas? – klausiau. – O kur galva? Ak, šit kaip... Aš būtinai išreikščiau savo nuomonę, bet nematau šioj skulptūroj užpakalio, į kurį galėčiau spirt.
Jūs nuvažiuokit į Grūtą, pažiūrėkit ir padarysit. Galvos tebūnie kitos... Ak, jūs kuriat šiuolaikinį meną... Kam? Kur jūs matėt šiuolaikinį žmogų? Tu pats toks? Tai še tau! Ką darau? Į užpakalį spyriau. Nepatinka? Tai koks tu šiuolaikinis, jei senoviškai rėkauji? Eik šen!
Pripaišiau jam ūsus.
– Jūs kalat, malat, šokat, vaidinat... – tęsiau mintį. – Ir vis aiškinate, kad norite tuom kažką pasakyt. Bet ne sovietmetis! Ponai! Jei turit ką pasakyti – pirmyn! Tik trumpai. Aš viską, ką apie jus galvoju, galiu pasakyti trimis žodžiais.
Pasakiau.
– O jeigu, užuot pasakęs, pusvalandį prie stulpo raityčiaus ir po to dar aiškinčiau, kad šokiu bandau pasakyt, ką galvoju?
Žiūrėtumėt į mane kaip į nevisprotį. Tai kaip aš į jus turiu žiūrėt?
Kultūrininkai bandė kažką pasakyt, bet aš padegiau Menų spaustuvę, ir visi kaipmat išrūko...
