Stalinui ant kelių sėdėjo ne Markas Zingeris, o jo sukurtas herojus

Ar jūs tikrai sėdėjote Stalinui ant kelių? Tokio klausimo pastaruoju  metu dažniausiai sulaukia Markas Zingeris. Mat su tuo susijęs jo naujausias kūrinys. „Aš sėdėjau Stalinui ant kelių“ – taip vadinasi 70 metų M.Zingerio  romanas, kurį išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla. Kadangi tai romanas, minėtas klausimas išties yra kvailokas, nes niekada negalima  painioti meninės ir gyvenimo tiesos.

M.Zingeris parašė naują romaną apie XX amžiaus antrąją pusę.<br>P.Račiūno nuotr.
M.Zingeris parašė naują romaną apie XX amžiaus antrąją pusę.<br>P.Račiūno nuotr.
Kaip ir visi diktatoriai, Stalinas mėgo fotografuotis su vaikais. Tokia situacija pavaizduota ir M.Zingerio romane. <br>Archyvo nuotr. 
Kaip ir visi diktatoriai, Stalinas mėgo fotografuotis su vaikais. Tokia situacija pavaizduota ir M.Zingerio romane. <br>Archyvo nuotr. 
M.Zingeris parašė naują romaną apie XX amžiaus antrąją pusę.<br>Archyvo nuotr. 
M.Zingeris parašė naują romaną apie XX amžiaus antrąją pusę.<br>Archyvo nuotr. 
M.Zingeris parašė naują romaną apie XX amžiaus antrąją pusę.<br>P.Račiūno nuotr. 
M.Zingeris parašė naują romaną apie XX amžiaus antrąją pusę.<br>P.Račiūno nuotr. 
Daugiau nuotraukų (4)

Lrytas.lt

May 10, 2017, 7:12 PM, atnaujinta May 15, 2017, 9:53 AM

„Tai juk grožinis kūrinys, nuaustas iš fakto ir vaizduotės, – ištarė  M.Zingeris. – Gera literatūra, mano manymu, realius dalykus, tikras  situacijas turi privesti iki kraštutinumo, grotesko, absurdo tam, kad  išsemtų visa tai lyg šulinį. 

Rašytojas atskleidė, kad būdamas šešerių pats save apstulbino prieš  milžinišką auditoriją, švytinčią auksiniais antpečiais ir kvepiančią  tuomečiais kvepalais, perskaitė atmintinai kelių šimtų eilučių Nikolajaus  Nekrasovo poemą „Vaikiukas nykštukas“. 

Toliau romane pabandžiau atskleisti šio fantastiško įvykio pasekmes  žmogaus likimui ir pavaizduoti XX amžiaus antrosios pusės žmogaus  gyvenimą istorijos verpetuose. Kitaip tariant, parašyti epinį kūrinį. 

Man labiausiai rūpėjo du dalykai. Pirmasis – kaip istorija žaidžia  žmogaus likimu jam pačiam to nežinant. Antra – aš esu pavėlavęs  egzistencialistas, kuris, susidūręs su mirtimi, suvokia, kad gyvenimas yra spektaklis, laikinas šou. 

Tačiau kad ir kiek ilgai kalbėtumėme apie šį Stalino ir berniuko epizodą,  man romane svarbesnė buvo meilės linija. Juk išties nepaprasta vaizduoti  paauglių meilę – reikia atsisakyti savęs ir įsijausti į personažų  jausmus“, – kalbėjo M.Zingeris.
 

 – Šiaip ar taip, metaforiškai galėtume pasakyti, kad ne tik romano  personažas, bet ir visi mes, kurie gyvenome sovietiniais laikais,  savotiškai sėdėjome Stalinui ant kelių, ar ne?

– Taip, juk net ir tie lakuoti mediniai suolai su spyruoklėmis, prie  kurių mokykloje klausydavomės mokytojų propagandos, buvo tokie ankšti,  kad jausdavaisi tarsi sėdėtum Stalinui ant kelių. 

Be to, jaunystėje aš boksuodavausi. Buvau labai vikrus, tad specialiai  pasirinkdavau keliolika kilogramų sunkesnius priešininkus. Jeigu man  pavykdavo pataikyti kabliu iš dešinės, juos patiesdavau. 

Romane yra ir daugiau metaforų – tarkime, atvira širdies operacija,  kuri atliekama Jašai Bliuminui. Kai herojui atveriama krūtinės ląsta, ant  operacinio stalo atsiduria visas XX amžius. 

Jaša Bliuminas, paveiktas anestezės, tarsi sugrįžta į įvairias praeities  datas ir su jomis susijusius įvykius. Tokiu būdu atsiveria ištisa  margaspalvė epocha. Aš romaną net norėjau pavadinti „Bliumino kalendoriumi“.

 – Kai prieš daug metų kalbėjome apie jūsų romaną „Grojimas dviese“,  atskleidėte, kad to romano idėja kilo, kai kapinėse nusibrozdinote kelį  į antkapį, ant kurio buvo būsimo kūrinio personažės pavardė. Koks randas privertė rašyti šį romaną?

– Jaučiau, kad turiu atsisveikinti su XX amžiumi. Aš negaliu kaltinti  kitų, kad jie gyvena postkomunizme ir yra amžiams sąlygoti praeities,  pats su tuo neatsisveikinęs. Tie ryškiausi epizodai, kurie man iškilo atmintyje, vienokiu ar kitokiu būdu atsidūrė knygoje. 

Aišku, turėjo įtakos ir tai, kad pats buvau atsidūręs didžiulėse klinikose, kuriose patyriau mirties alsavimą. Tačiau toji akistata su mirtimi  paskatino mąstyti apie akistatą su istorija. 

Kai viskas yra taip trapu, kas lieka? Už ko užsikabinti? Kodėl apskritai viskas egzistuoja – menas, meilė, valdžios troškimas, režimai? Williamas  Shakespeare'as sakė, kad dėl triukšmo ir įniršio. Vadinasi, šiaip, dėl  nieko. 

Taigi tie šaltiniai subėgo į vieną ir virto plačia pasakojimo upe.

 – Atsisveikindamas su XX amžiumi kaip apibūdintumėte XXI-ąjį?

– Dabartinis laikas – tai XX amžius lėkštos komedijos drabužiais.  XXI amžius – lyg pasityčiojimas iš žmonių lūkesčių. 

Vien pažvelgus, kas atsidūrė valdžios viršūnėse pas mus, Rusijoje ar JAV, akivaizdu, kad pasaulis ir vėl lipa ant to paties grėblio. 

 – Esate sakęs, kad rašote, nes to įsakmiai reikalauja mirties baimė.  Tačiau šis romanas vis dėlto labiau ne apie mirtį, o apie gyvenimą.

– Paradoksalu, bet kai supranti, kaip viskas yra trapu, kai pažvelgi iš  anapus slenksčio, pasaulis ir gyvenimas nušvinta ypatinga šviesa. Tada  atsiranda ir meilė viskam, kas pražuvo. Bet be širdies neparašysi romano,  nepavaizduosi tos ypatingos šviesos. O širdis, kaip supranta romano  personažas, yra tiksinti granata.

 – „Geresnio ginklo už grožinę literatūrą nepažįstu“, – ištarėte tik  išleidęs šią knygą. Gal šiuo ginklu ir kovojate prieš tą farsą?

– Kalbėjau metaforiškai ir turėjau mintyje tai, kad literatūra yra labiau  toliašaudis prietaisas nei koks kalašnikovas ar Uzi. 

Be to, aštri literatūra, turinti humoro užtaisą, veikia tarsi oro pagalvė  automobilyje. Juk Lietuvoje žodis „ginklas“ apskritai daugiau reiškia  gynybą nei puolimą. 

Kai literatūra tampa tikru menu, kuris peržengia išpažintinę funkciją ir virsta savitos pasaulėžiūros išraiška, tiedu dalykai sutampa. Tada ji – ir ginklas tikrąja šio žodžio prasme, ir automobilio avarinė pagalvė.

* * *

Apie ką naujas M.Zingerio romanas?

Lietuvos teatrams skirtų amerikietiškų miuziklų vertėjui Jašai Bliuminui  diagnozuojama širdies liga. Prieš guldamas ant operacinio stalo, jis  mintimis grįžta į stulbinančią praeitį. Ir atveria ištisą margaspalvę  epochą. 

Vaikystėje jis buvo gabus berniukas, laimėjęs Maskvoje skaitovų konkursą.  Todėl buvo pasodintas Stalinui ant kelių ir atsidūrė milžiniškais tiražais  leidžiamų vaikų žurnalų viršeliuose. Sovietinės tikrovės paženklintoje  paauglystėje suliepsnojo meile repatriantei brazilei, o galiausiai su  tūkstantine minia lemtingą naktį stojo ginti Lietuvos. 

Penktasis M.Zingerio romanas – epinis (nostalgiškas, bet su aštraus  humoro adatėlėmis) pasakojimas apie senovinę „Kauno Lietuvos“ šeimą ir  nenumaldomas aplinkybes, lemiančias žmogaus gyvenimo kelią.

Visą interviu skaitykite gegužės 11 d. dienraštyje "Lietuvos rytas".

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.