„Tai juk grožinis kūrinys, nuaustas iš fakto ir vaizduotės, – ištarė M.Zingeris. – Gera literatūra, mano manymu, realius dalykus, tikras situacijas turi privesti iki kraštutinumo, grotesko, absurdo tam, kad išsemtų visa tai lyg šulinį.
Rašytojas atskleidė, kad būdamas šešerių pats save apstulbino prieš milžinišką auditoriją, švytinčią auksiniais antpečiais ir kvepiančią tuomečiais kvepalais, perskaitė atmintinai kelių šimtų eilučių Nikolajaus Nekrasovo poemą „Vaikiukas nykštukas“.
Toliau romane pabandžiau atskleisti šio fantastiško įvykio pasekmes žmogaus likimui ir pavaizduoti XX amžiaus antrosios pusės žmogaus gyvenimą istorijos verpetuose. Kitaip tariant, parašyti epinį kūrinį.
Man labiausiai rūpėjo du dalykai. Pirmasis – kaip istorija žaidžia žmogaus likimu jam pačiam to nežinant. Antra – aš esu pavėlavęs egzistencialistas, kuris, susidūręs su mirtimi, suvokia, kad gyvenimas yra spektaklis, laikinas šou.
Tačiau kad ir kiek ilgai kalbėtumėme apie šį Stalino ir berniuko epizodą, man romane svarbesnė buvo meilės linija. Juk išties nepaprasta vaizduoti paauglių meilę – reikia atsisakyti savęs ir įsijausti į personažų jausmus“, – kalbėjo M.Zingeris.
– Šiaip ar taip, metaforiškai galėtume pasakyti, kad ne tik romano personažas, bet ir visi mes, kurie gyvenome sovietiniais laikais, savotiškai sėdėjome Stalinui ant kelių, ar ne?
– Taip, juk net ir tie lakuoti mediniai suolai su spyruoklėmis, prie kurių mokykloje klausydavomės mokytojų propagandos, buvo tokie ankšti, kad jausdavaisi tarsi sėdėtum Stalinui ant kelių.
Be to, jaunystėje aš boksuodavausi. Buvau labai vikrus, tad specialiai pasirinkdavau keliolika kilogramų sunkesnius priešininkus. Jeigu man pavykdavo pataikyti kabliu iš dešinės, juos patiesdavau.
Romane yra ir daugiau metaforų – tarkime, atvira širdies operacija, kuri atliekama Jašai Bliuminui. Kai herojui atveriama krūtinės ląsta, ant operacinio stalo atsiduria visas XX amžius.
Jaša Bliuminas, paveiktas anestezės, tarsi sugrįžta į įvairias praeities datas ir su jomis susijusius įvykius. Tokiu būdu atsiveria ištisa margaspalvė epocha. Aš romaną net norėjau pavadinti „Bliumino kalendoriumi“.
– Kai prieš daug metų kalbėjome apie jūsų romaną „Grojimas dviese“, atskleidėte, kad to romano idėja kilo, kai kapinėse nusibrozdinote kelį į antkapį, ant kurio buvo būsimo kūrinio personažės pavardė. Koks randas privertė rašyti šį romaną?
– Jaučiau, kad turiu atsisveikinti su XX amžiumi. Aš negaliu kaltinti kitų, kad jie gyvena postkomunizme ir yra amžiams sąlygoti praeities, pats su tuo neatsisveikinęs. Tie ryškiausi epizodai, kurie man iškilo atmintyje, vienokiu ar kitokiu būdu atsidūrė knygoje.
Aišku, turėjo įtakos ir tai, kad pats buvau atsidūręs didžiulėse klinikose, kuriose patyriau mirties alsavimą. Tačiau toji akistata su mirtimi paskatino mąstyti apie akistatą su istorija.
Kai viskas yra taip trapu, kas lieka? Už ko užsikabinti? Kodėl apskritai viskas egzistuoja – menas, meilė, valdžios troškimas, režimai? Williamas Shakespeare'as sakė, kad dėl triukšmo ir įniršio. Vadinasi, šiaip, dėl nieko.
Taigi tie šaltiniai subėgo į vieną ir virto plačia pasakojimo upe.
– Atsisveikindamas su XX amžiumi kaip apibūdintumėte XXI-ąjį?
– Dabartinis laikas – tai XX amžius lėkštos komedijos drabužiais. XXI amžius – lyg pasityčiojimas iš žmonių lūkesčių.
Vien pažvelgus, kas atsidūrė valdžios viršūnėse pas mus, Rusijoje ar JAV, akivaizdu, kad pasaulis ir vėl lipa ant to paties grėblio.
– Esate sakęs, kad rašote, nes to įsakmiai reikalauja mirties baimė. Tačiau šis romanas vis dėlto labiau ne apie mirtį, o apie gyvenimą.
– Paradoksalu, bet kai supranti, kaip viskas yra trapu, kai pažvelgi iš anapus slenksčio, pasaulis ir gyvenimas nušvinta ypatinga šviesa. Tada atsiranda ir meilė viskam, kas pražuvo. Bet be širdies neparašysi romano, nepavaizduosi tos ypatingos šviesos. O širdis, kaip supranta romano personažas, yra tiksinti granata.
– „Geresnio ginklo už grožinę literatūrą nepažįstu“, – ištarėte tik išleidęs šią knygą. Gal šiuo ginklu ir kovojate prieš tą farsą?
– Kalbėjau metaforiškai ir turėjau mintyje tai, kad literatūra yra labiau toliašaudis prietaisas nei koks kalašnikovas ar Uzi.
Be to, aštri literatūra, turinti humoro užtaisą, veikia tarsi oro pagalvė automobilyje. Juk Lietuvoje žodis „ginklas“ apskritai daugiau reiškia gynybą nei puolimą.
Kai literatūra tampa tikru menu, kuris peržengia išpažintinę funkciją ir virsta savitos pasaulėžiūros išraiška, tiedu dalykai sutampa. Tada ji – ir ginklas tikrąja šio žodžio prasme, ir automobilio avarinė pagalvė.
* * *
Apie ką naujas M.Zingerio romanas?
Lietuvos teatrams skirtų amerikietiškų miuziklų vertėjui Jašai Bliuminui diagnozuojama širdies liga. Prieš guldamas ant operacinio stalo, jis mintimis grįžta į stulbinančią praeitį. Ir atveria ištisą margaspalvę epochą.
Vaikystėje jis buvo gabus berniukas, laimėjęs Maskvoje skaitovų konkursą. Todėl buvo pasodintas Stalinui ant kelių ir atsidūrė milžiniškais tiražais leidžiamų vaikų žurnalų viršeliuose. Sovietinės tikrovės paženklintoje paauglystėje suliepsnojo meile repatriantei brazilei, o galiausiai su tūkstantine minia lemtingą naktį stojo ginti Lietuvos.
Penktasis M.Zingerio romanas – epinis (nostalgiškas, bet su aštraus humoro adatėlėmis) pasakojimas apie senovinę „Kauno Lietuvos“ šeimą ir nenumaldomas aplinkybes, lemiančias žmogaus gyvenimo kelią.
Visą interviu skaitykite gegužės 11 d. dienraštyje "Lietuvos rytas".
