Progą pamėginti užčiuopti, iš detalių sulipdyti tikrąjį Japonijos paveikslą, pajusti jos dvasią šiemet suteikė leidyklos „Baltos lankos“ dvi lietuvių kalba išleistos pasaulyje pripažinimo jau spėjusios sulaukti knygos: „Man Booker“ premija apdovanota Richardo Flanagano „Siauras kelias į tolimąją šiaurę“ bei šiai premijai nominuota Ruth Ozeki „Knyga laiko būčiai“.
Abu romanai jau nuo pirmojo puslapio persmelkti šėlstančią audrą vandenyne primenančio nestabilumo. Skaitytoją jie sviedžia į tikrą laiko bei erdvės verpetą: persipina skirtingose šalyse, žemynuose, pasaulio kraštuose piešiamos istorijos, vienos jų – įvykusios tolimoje praeityje, kitos – dar tik numanomos ar vykstančios kaip tik šiuo metu. Norint prisitaikyti prie dinamiško knygų pasakojimo ritmo, tenka giliai įkvėpti ir stačia galva nerti į šiuos svaiginančiu greičiu besisukančius pasaulius.
R. Flanagano „Siauras kelias į tolimąją šiaurę“ – tai autoriaus tėvo, į japonų nelaisvę Antrojo pasaulinio karo metais patekusio ir Mirties geležinkelį tuometinės Birmos džiunglėse tiesusio australų kario, vieno iš nedaugelio šią tūkstančius gyvybių nusinešusią tragediją išgyvenusio liudininko prisiminimais pagrįstas romanas apie meilę, karą ir gyvenimą. Ši knyga – tai tarsi paminklas nesibaigiančioms gyvenimo prasmės paieškoms ir visa apimančiai, triuškinančiai beprasmybei.
Karo beprasmybė. Imperatoriui besąlygiškai tarnaujančių, nei sau, nei aplinkiniams bereikalingų klausimų neužduodančių japonų žiaurumas. Imperatorius – tai gražiausias eilėraštis poeziją labiau už viską mylinčiam japonų kariui. Geležinkelio linija, kurią jis privalo nutiesti, pasitelkdamas belaisvius, juos kankindamas, marindamas badu ir galiausiai pražudydamas, – vienintelis jo gyvenimo tikslas, vienintelė prasmė. Jo gyvybė skirta tik imperatoriui, neįvykdęs savo užduoties jis verčiau mirs nei pripažins nesėkmę. Ne tik jo, bet ir visų aplinkinių gyvybės yra nieko vertos, kai kalbama apie imperatoriaus valią ir jos konkretų pavidalą – Liniją.
Ši Birmą su Japonija jungusi Linija, nutiesta ant nesuskaičiuojamų tūkstančių ją stačiusių žmonių kaulų, veikė vos kelerius metus. Po karo nenaudojamas konstrukcijas pasiglemžė džiunglės, ilgainiui sunaikinusios visus žmonių veiklos pėdsakus. Kadaise buvusi visa apimanti japonų karių gyvenimo prasmė ir jų belaisvių mirties priežastis tiesiog išnyko nuo žemės paviršiaus.
Pralaimėję karą, praradę iki tol turėtą beatodairiškus jų žiaurumus pateisinantį tikslą, japonų kariai lieka vieni prieš skausmingai apnuogintą tiesą. Dezertyravę, besislapstantys, pakeitę tapatybes ar suimti, jie bando suprasti save ir pasaulį: nuo pirmosios dienos kariuomenėje mušti, patyrę patyčias ir žeminimus, mokyti patys mušti, tyčiotis ir žeminti, jie visgi bando atrasti pateisinimą savo gyvenimams, atrasti nors menkiausią patvirtinimą, kad yra geri ir elgėsi teisingai. Visą gyvenimą tikėję, jog žmogaus gyvybė – bevertė prieš tikslą, tik patys atsidūrę akistatoje su mirtimi, jie pirmąkart sugeba įvertinti tikrąją jos kainą.
Gyvenimo beprasmybė. Kankinimus, ligas, badą, nepakeliamą darbo krūvį kenčiantys belaisviai pasirengę viskam, kad išgyventų. Suprasdami, jog išlikti gali tik laikydamiesi kartu, jie stengiasi padėti vieni kitiems, išsaugoti menkiausius gyvenimą prieš karą primenančius įpročius, ritualus, žmogiškumo ir orumo likučius. Merdėdami, pūdami dar gyvi, šie žmonės svajoja tik apie tai, kas jų laukia, kai visa tai pasibaigs, – gyvenimą anapus. Maistą, miegą, meilę, namus.
Išgyvenę triuškinančius, knygoje sukrečiančiai atvirai aprašytus japonų ir negailestingos Pietryčių Azjos gamtos žiaurumus, palaidoję šimtus draugų ir tų, su kuriais taip ir nespėjo susidraugauti, tie iš jų, kuriems pavyko ištverti, yra pasmerkti dar vienam skaudžiam nusivylimui – gyvenimui po karo.
Sunku pasakyti, kas skaitytoją šioje knygoje gniuždo labiau – klaiki, iki smulkmenų atspindėta belaisvių kasdienė kova už išlikimą darbo stovykloje ar ta spengianti nuo tylos beprasmybė, į kurią jie sugrįžta po karo. Nelaimingi, nesuprasti, nesuprantantys, nutolę, vieniši ir nesugebantys. Nusivylę, nuviliantys ar dirbtinai besišypsantys labdaringose vakarienėse, šypsena maskuodami tuštumą, kurią jaučia viduje.
R. Flanaganas savo kūriniu sugebėjo įkūnyti visą karo suluošintos žmonijos esybę: abi barikadų puses, skriaudėjus ir skriaudžiamuosius, ištikusią tragediją.
R. Ozeki „Knyga laiko būčiai“ leidžia dar geriau suprasti japonų kario, prieš savo valią kariauti ir savižudžiu pilotu tapti pakviesto jauno, savo gyvenimą su literatūra ir poezija sieti ketinusio studento dalią. Jis – toli gražu ne pagrindinis šios knygos herojus, tačiau jo prieš mirtį pademonstruota drąsa, ramybė, meilė taikai ir gyvenimui taps įkvėpimu jo vaikaičiams, kurių likimai ir atsiduria istorijos epicentre.
Naoko – šešiolikmetė paauglė, užaugusi Amerikoje, tačiau priversta grįžti į Japoniją, nesuprantanti savo tėvynės ir joje nepritampanti, patirianti nesuvokiamai žiaurias patyčias mokykloje, mėginanti suprasti save ir ją supantį pasaulį. Beviltiškai besistengianti mylėti ir išgelbėti depresija sergantį savižudį tėvą. Ir atgaivą randanti tik slaptame dienoraštyje.
Būtent šis dienoraštis, mįslingai atsidūręs visai kitoje pasaulio pusėje, japonės, gyvenančios Kanadoje, rankose, ir pasakoja paauglės istoriją. Ruta – stebėtinai panaši į pačią knygos autorę Ruth Ozeki, – radusi vandenyno į krantą išplautą dienoraštį, akimirksniu pajunta nepaaiškinamą ryšį su kitoje pasaulio pusėje gyvenančia (o gal – gyvenusia?) mergina ir ima it pašėlusi ieškoti bet kokios informacijos apie ją bei jos šeimą.
Dviejų moterų gyvenimai persipina. Gyvendamos skirtingu laiku, skirtinguose žemynuose, jos tarsi kalbasi, atsiveria viena kitai padedant dienoraščiui. Pamažu paaiškėja vis daugiau jaunosios Nao gyvenimo detalių, jos gyvenimo akcentu tampa 104-erių sulaukusi prosenelė vienuolė, gyvenanti tolimoje šventykloje ir atskleidusi sudėtingoje situacijoje atsidūrusiai paauglei tikrąjį gyvenimą: senolė išmoko ją jausti, tikėti, mylėti, atleisti, dėkoti ir padeda pažinti save, atrasti savo superjėgą.
Pasakodama apie prosenelę, knygos autorė atskleidžia tikrąją budizmo, vienos iš dominuojančių Japonijos religijų, galią. Meilė ir atlaidumas, taikos ir ramybės siekis – visa tai sukuria milžinišką kontrastą tiek R. Flanagano, tiek R. Ozeki plačiai aprašytiems japonų žiaurumams Antrojo pasaulinio karo metais ir šių dienų pasaulyje.
R. Ozeki knygoje svarbiausia yra laikas: persipynę dviejų skirtingu, bet kartu ir tuo pačiu metu gyvenančių moterų likimai, jųdviejų gebėjimas nulemti viena kitos gyvenimus, pereinantis net į kvantinės fizikos lygmenį, mėginimas pagauti ir sustabdyti akimirką, pajusti dabartį, Naoko ir jos protėvių ryšys, nepavaldus laikui, – visa tai leidžia skaitytojui pasinerti į laiko bei erdvės nesuvaržytą istoriją apie kiekvieno iš mūsų būtį.
Šios dvi knygos tarsi papildo viena kitą, piešdamos japonų ir jų kultūros paveikslą – nuo senų laikų iki šių dienų, atskleisdamos tautos kultūros, žiaurumo, meilės ir tikėjimo gelmes, leisdamos skaitytojui pasijusti šiek tiek arčiau to tolimo ir mums menkai pažįstamo krašto, šiek tiek geriau suprasti svetimos kultūros paslaptis.
