Yale'io universiteto (JAV) profesorius emeritas, kuriam rugsėjo 11-ąją suėjo 80 metų, šią savaitę dalyvauja jo jubiliejui skirtuose renginiuose: susitikęs su gausiomis auditorijomis nacionalinėje bibliotekoje pirmadienį ir Vilniaus rotušėje trečiadienį, šiandien pats noriai komentuoja mokslinius pranešimus, skirtus jo asmeniui ir kūrybai.
Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto tyrėjas Rimantas Kmita atkreipė dėmesį į tarsi visiems žinomą, bet per retai įvardijamą faktą: ir sovietmečiu buvo galima atvirai konfrontuoti su partija.
„Per dažnai girdime, kad politinė veikla sovietmečiu buvo neįmanoma. Tačiau galimybė veikti politiškai sovietmečiu buvo: galimybė nesutikti, galimybė pasitraukti. Tai paprastas dalykas, bet labai svarbus. Taigi, veikla buvo įmanoma, tik rašytojai jos nesirinko. Žinoma, mes nujaučiame ir suprantame, kokia buvo to pasirinkimo kaina“, – kalbėjo R.Kmita.
Primename, kad 1975 m. T. Venclova parašė atvirą laišką Lietuvos komunistų partijos Centro komitetui, kuriame pareiškė norą emigruoti ir išdėstė savo apsisprendimo priežastis. 1976 m. jis tapo vienu iš žmogaus teises ginančios, disidentinės Helsinkio grupės įkūrėjų. 1977 m. valdžia leido Venclovai išvykti iš Sovietų Sąjungos.
Kiti du reikšmingiausi T. Venclovos kartos poetai, Sigitas Geda ir ypač Justinas Marcinkevičius, anot literatūrologo, laikėsi pozicijos, kad pirmiausia reikia gelbėti tautinę kultūrą. „Tomo Venclovos laikysenai reikėjo nuostatų artikuliavimo, principingumo ir drąsos“, – pabrėžė R. Kmita.
Komentuodamas mokslininko pranešimą, pats T. Venclova paminėjo S. Gedą laikęs bičiuliu, o J. Marcinkevičiaus nelaikęs priešu. Pasak poeto, jis stengėsi prieš sovietų valdžią nekalbėti per daug saugodamas savo tėvo Antano Venclovos, įtakingo visuomenės veikėjo, sveikatą. Jis mirė 1971 metais.
„Tačiau mane iki šiol graužia sąžinė, kad sutrumpinau tėvo gyvenimą“, – Vilniaus universitete vykstančioje konferencijoje pripažino T. Venclova.
Savo ruožtu profesorius Egidijus Aleksandravičius, analizuodamas jubiliato politologinius tekstus, parašytus Šaltojo karo metais tiek okupuotoje Lietuvoje, tiek emigracijoje JAV, pastebėjo, kad sovietmečiu T. Venclova matė pavojų ne lietuvybei, o lietuvių žmogiškumui.
„Homo sovieticus asmens brutalumas, cinizmas, egoizmas, nejautrumas įsimaišė į laisvės erdvę ir tai buvo sunkiausiai suprantamas dalykas. Iki šiol be T. Venclovos tekstų neįmanoma suprasti dabartinių būsenų ir miglų, todėl taip verta prie jų grįžti“, – pabrėžė E. Aleksandravičius.
Ketvirtadienį mąstytojui ir kūrėjui T. Venclovai suteikiamas Vilniaus universiteto garbės daktaro vardas, pati mokslinė konferencija apie T. Venclovos kūrybos ženklus dar tęsis penktadienį.
