Į Lietuvą atvykstantis rašytojas: „Vertybės išvažiuoja šiukšlių mašinomis“

„Sykį mokytojas mano jaunėlio sūnaus pasiteiravo tėvo profesijos. Lenny atsakė, kad rašytojas, parašęs „Europos šlamštą“. Grįžęs iš mokyklos sūnus pareiškė, kad knygą pavadinau išties sumautai, nes mokytojas nusprendė, jog ta knyga apie šiukšlių rinkimą.

„Gyvenimas man visada buvo įdomesnis nei rašymas“, – sakė švedų rašytojas Ulfas Peteris Hallbergas.<br>G.Kadžiulytės nuotr.
„Gyvenimas man visada buvo įdomesnis nei rašymas“, – sakė švedų rašytojas Ulfas Peteris Hallbergas.<br>G.Kadžiulytės nuotr.
Daugiau nuotraukų (1)

Lrytas.lt

Dec 6, 2017, 2:52 PM, atnaujinta Dec 20, 2017, 4:46 PM

Turėjau sūnui pasakyti, kad mokytojas teisus, nes tokia šiandienos tikrovė. Mes prarandame vertybes – jos išvažiuoja didelėmis šiukšlių mašinomis. Lenny iki šiol purto galvą“, – „Lietuvos rytui“ kalbėjo švedų rašytojas Ulfas Peteris Hallbergas.

Gruodžio 14 d. 16.30 val. Vilniuje, Atviros Lietuvos fonde vyks diskusija su U.P.Hallbergu. Jos pavadinimas – „Skandinavų kosmopolitizmas: permąstant Europą iš Šiaurės šalių perspektyvos“. 

U.P.Hallbergas (g. 1953 Malmėje) nuo 1983-iųjų gyvena Berlyne. Svarbiausios U.P.Hallbergo knygos: „Bastūno žvilgsnis“ (1993 m.), „Didysis turas“ (2005 m.), „Legendos ir melai“ (2007 m.), „Gyvenimo prasmė ir kiti rūpesčiai“ (2010 m.), „Strindbergo šešėlis Šiaurės Paryžiuje“ (2012 m.), „Europos šlamštas. Šešiolika būdų prisiminti tėtį“.  Savo kūryboje švedų rašytojas suartina esė ir romano žanrą.  

Tai bus ne pirmoji U.P.Hallbergo viešnagė Lietuvoje. 203-aisiais rašytojas lankėsi festivalyje „Šiaurės vasara“, o 2014-aisiais – Vilniaus knygų mugėje. Tuomet jis davė interviu „Lietuvos rytui“, kurio aktualumas neišblėso iki šiol. Pateikiame šį interviu.

* * *

„Gyvenimas man visada buvo įdomesnis nei rašymas“, – sakė švedų rašytojas Ulfas Peteris Hallbergas. Jis įsitikinęs, kad tikras menas turi niekam nepataikauti.

Berlyne nuo 1983-iųjų gyvenantis U.P.Hallbergas pristato esė romaną „Europos šlamštas. 16 būdų prisiminti tėvą“ („Apostrofa“).

Šiame išties savitame ir stipriame kūrinyje veikia įvairiausios asmenybės – nuo poeto Charles’io Baudelaire’o iki aktorės Gretos Garbo. Visi jie priklauso Europos kultūros paveldui, kurį U.P.Hallbergas ironiškai vadina Europos šlamštu.

Rašytojo tėvas, niekada neturėjęs jokios tarnybos, gyvenimą paskyrė to „šlamšto“ apmąstymui, kolekcionavimui ir katalogavimui. Laikraščių iškarpų segtuvai, užrašų knygelės ir iš kuklių pajamų galerija paverstas šeimos butas – regimoji kolekcininko palikimo dalis.

Bet ne mažiau svarbi ir neregimoji – rinkos dėsniams ir pragmatizmui nepaklūstanti jo paties gyvenimo vizija, kuria jis užkrėtė savo sūnų, apie tai po tėvo mirties parašiusį knygą.

U.P.Hallbergo „Europos šlamštas“ jau sulaukė sėkmės tiek ne vienoje Europos šalyje, tiek užatlantėje. U.P.Hallbergas davė interviu „Lietuvos rytui“.

– Vengrų rašytojas, Nobelio premijos laureatas Imre Kerteszas neseniai pareiškė, kad literatūra jam visada buvo antraeilis dalykas: „Nenorėjau būti didžiu rašytoju, tik norėjau suprasti, kodėl žmonės yra tokie.“ Savo knygoje „Europos šlamštas“ daug svarstote tiek apie savo tikslus, tiek apie rašytojų vaidmenį šiuolaikiniame pasaulyje. Ar tas vaidmuo keičiasi pasaulyje, kuriame kone kiekvienas jaučiasi mokantis rašyti?

– Kartais susidaro įspūdis, kad dauguma šiuolaikinių rašytojų rašo apie tai, kaip jie visą gyvenimą troško tapti rašytojais. Šiandien patenkinti pirkėjų auditorijos įgeidžius galima tiesiog aukštinant save.

Tuo metu man tikrasis menas visada buvo sokratiškas, skeptiškas, nepataikaujantis rinkai ir net rašančiojo asmenybei – jis išties panašus į I.Kerteszo „norą suprasti“.

Tiesą sakant, man labiau patinka laikas, kurį leidžiu nerašydamas – rinkdamas medžiagą, lankydamasis naujose vietose ir stengdamasis perprasti reiškinius ir žmones. Tada jaučiuosi laimingiausias.

Dauguma mano knygų buvo rašomos kelyje. Labiausiai mėgstu rašyti įvairių viešbučių kambariuose, mažuose Neapolio ar Barselonos pensionuose, Niujorko viešojoje bibliotekoje 5-ojo aveniu ir 42-osios gatvės sankirtoje.

Berlyne gyvenu su šeima – Federico Fellini vaizduojama mūsų pasaulio beprotybė man patinka kur kas labiau nei literatūriniai sambūriai. Berlyne turiu draugą rašytoją Reinhardą Jirglą, kuris, kaip ir aš, yra vienišius. Manau, kad žmona ir sūnūs mano rašymą supranta kiek kitaip. Šeima mane vadina vargšu rašytoju, ir mes visi iš to juokiamės.

Apskritai manau, kad mano pareiga – ne būti rašytoju ar menininku, o stengtis būti žmogumi. Tačiau taip pat jaučiu, kad turiu rašyti – rašymas padeda neprarasti savasties ir pamatytos aplinkos.

– Europos kultūros paveldą kiek žaismingai ir gal ironiškai knygoje vadinate Europos šlamštu. Paradoksalu, bet tiek jūsų tėvo segtuvuose, tiek jūsų knygoje tas šlamštas virsta kone auksu. Šiuos laikus galima vadinti saviraiškos epocha – kartais net atrodo, kad tikri talentai pamažu nuleidžia rankas matydami milijonus mėgėjų. Jūsų manymu, ar dabar tonomis gaminamas Europos šlamštas turi galimybių ateityje virsti auksu?

– Pripažinkime, dauguma mano, kad tai yra šlamštas. Bet tikrasis menas visada virsta auksu, kurio meno nekentėjai nepajėgūs suprasti. 

Esu sutikęs daug turtingų žmonių, kurie pavydi tikriems menininkams jų energijos.

Tikras menas yra gryna energija, kuri atsispindi žmogaus akyse ir gyvenime. O tikri dalykai – tai patirtis, žmogiškumas, neatskleista meno paslaptis, gyvenimo lygtis.

Naudodamas tikro meno savybes – sąmojį, saviironiją ir įžvalgumą – šią paslaptį geriausiai atskleidė lenkų rašytojas Witoldas Gombrowiczius: „Viso meno pagrindas – vertybės. Štai kas yra menas: sugebėjimas pasirinkti tai, kas geriausia, ir atmesti mažiau gerus dalykus. Menas remiasi giliausia amžinųjų vertybių hierarchija.“ Man belieka paploti.

Muziejų ir knygų negalinčiam pakęsti turtingam amerikiečiui, kokį kartą buvau sutikęs Niujorko Centriniame parke, „Europos šlamštas“ gali būti susijęs tiek su Williamu Shakespeare’u, Charlesu Dickensu, impresionistais, tiek ir su Romos, Vilniaus ar Malmės valkatomis.

Tam amerikiečiui visa tai yra niekas. Šiukšlės. Todėl knygą ir pavadinau ironiškai. Juk aš stengiausi išgelbėti gausybę senų vertybių, menininkų ir rašytojų, kurie daugeliui jau nieko nereiškia. Kaip sakote, siekiau tai paversti auksu.

Kita vertus, sykį mokytojas mano jaunėlio sūnaus pasiteiravo tėvo profesijos. Lenny atsakė, kad rašytojas, parašęs „Europos šlamštą“. Grįžęs iš mokyklos sūnus pareiškė, kad knygą pavadinau išties sumautai, nes mokytojas nusprendė, jog ta knyga apie šiukšlių rinkimą.

Turėjau sūnui pasakyti, kad mokytojas teisus, nes tokia šiandienos tikrovė. Mes prarandame vertybes – jos išvažiuoja didelėmis šiukšlių mašinomis. Lenny iki šiol purto galvą.

– „Europos šlamšte“ aprašote savo tėvą, kuris, spjovęs į pragmatizmą ir rinkos dėsnius, kolekcionavo iš dalies nematomą gyvenimo pusę, susijusią su pamatiniais klausimais, menu, atmintimi. Šiais laikais viską už mus „kolekcionuoja“ – fiksuoja, įrašo ir saugo – tokie internetiniai monstrai kaip „Google“. Ar kolekcionavimas dar turi kokią nors prasmę?

– Mes visi esame šio laiko žmonės. Bet mano noras kolekcionuoti yra toks pat stiprus. Kolekcionavimas yra savitos tvarkos – mažesnės sistemos, kuri padeda išlikti, – kūrimas. Kad ir ką kolekcionuotum, tai reiškia grožio paieškas ir gelbėjimą.

Skaitmeninis pasaulis veikia kitaip. Jis atveria viską ir visiems – todėl galiausiai pasijunti atsidūręs visiškoje tuštumoje, juodojoje skylėje. 

Turėti viską reiškia neturėti nieko. Tai, kad gali bet kada pasiekti bet kokią informaciją, yra didžioji šiandienos iliuzija.

Dėl to savo sūnums sakau, kad pirmenybę teikiu žodynams ir tokioms asmeninėms sistemoms kaip dienoraščiai. Visko registravimas – nežmogiškas, kolekcionavimas – žmogiškas.

Šiaip jau turėtume iš dangaus išsikviesti Jeaną Paulį Sartre’ą, kuris savo esminiais egzistenciniais pasirinkimo ir pasekmių klausimais nubaustų turtinguosius skaitmeninio pasaulio valdovus – tuos besišypsančius milijardierius, kurie mus seka per savo rinkos sistemas.

– Esate sakęs, kad tėvas jus savotiškai užkrėtė savo nepraktiškumu. Ar iš tiesų esate nepraktiškas?

– Paradoksalu, bet turėjau tapti gana praktiškas. 

Žmogus, kuriuo labiausiai žavėjausi būdamas šešerių, buvo geriausias mano tėvo draugas stalius. Mat man ne itin patikdavo kai kurios situacijos, į kurias įstumdavo tėvas, kuris visada stengėsi išvengti bet kokio praktinio darbo.

Jo iliuzijos galėjo mane sužlugdyti, todėl kai ką turėjau išmokti savarankiškai: didžiuotis, kad esu praktiškas, o ne kaltinti nelemtas aplinkybes, kurias pats susikuri.

Bet svarbiausias dalykas, kurio išmokau iš savo tėvo, – smalsumas, dėmesys daiktams ir reiškiniams. 

Šias savybes stengiuosi perduoti ir savo vaikams, nes manau, kad jos padeda išsaugoti gyvenimą. Tai kilnesnės savybės nei buvimas kietu egoistu.

– Gal galėtumėte prisiminti savo, kaip rašytojo, karjeros pradžią? Kodėl nusprendėte pasirinkti rašytojo kelią?

– Dvidešimties supratau, kad noriu būti rašytojas. 

Mat man neužteko tik gyventi, norėjosi ir papasakoti apie tai. Bet staiga suvokiau, kad beveik nieko nežinau apie gyvenimą. Apie ką tada rašyti?

Daugelį metų dirbau įvairius darbus – uoste, spaustuvėje, kitose keistose vietose. Tuo pat metu studijavau ir rašiau, tačiau savo kūrinių neskelbiau.

Diplominį darbą rašiau apie Roberto Musilio „Žmogų be savybių“, nes pasaulyje buvau pasimetęs panašiai kaip ir šio kūrinio veikėjas Ulrichas. Ilgai maniau, kad dešimt vadinamosios rašytojo karjeros metų praradau norėdamas suprasti neapibrėžtus dalykus, kurie, regis, taip ir netapo aiškesni.

Interviu pradėjau nuo I.Kerteszo neatsitiktinai. Pastarąjį dešimtmetį šis vengrų rašytojas praleido Berlyne. Jūs gimėte Švedijoje, bet 1983 metais persikėlėte gyventi į Berlyną. Kodėl?

– Visada norėjau gyventi dideliame mieste, o Paryžius tam buvo per brangus – 1983-iaisiais jame praleidau pusmetį.

Man labai patinka vokiečių kalba, kurią moku nuo vaikystės. Berlynas praėjusio amžiaus 9-ajame dešimtmetyje buvo tarsi laboratorija, simbolizuojanti senąjį padalintą pasaulį.

Šiandien jame jaučiuosi kaip vienoje iš nedaugelio vietų, kuri dar nėra parduota – į jį vis atvyksta įvairių šalių žmonių ir randa savo vietą. Berlyne gyvenimo tempas lėtesnis nei kituose miestuose. Čia apstu svajoklių, panašių į mane.

Kai prieš porą dešimtmečių Budapešte pirmąsyk sutikau I.Kerteszą, jis man papasakojo, kad Aušvico gamta, saulėlydžiai, dangus padėjo žmonėms išlikti. 

Anot jo, geriausias laikas kaliniams būdavo kelionė iš darbo.

I.Kerteszo garsiausio romano „Be likimo“ veikėjas Bandis Citromas knygos pasakotojui kalba apie moteriškų aukštakulnių kaukšėjimą, neoninę lenkiško batų tepalo „Scholls“ reklamos iškabą ir žmonių balsus Budapešto gatvėse.

Bandis Citromas pasakotojui taip pat primena, kad jam reikia valytis dantis, nes koncentracijos stovykloje tai padeda išlikti civilizuotam ir galbūt gyvam. Aušvico kalinių atsiminimai apie Budapeštą romane virsta laisvės ženklais pragaro apsuptyje.

Aš vis dar jaučiu, kad dideli miestai simbolizuoja amžinąją laisvę. Pastatų šeimininkai anksčiau ar vėliau mirs, bet gatvės ir aikštės visada atsimins geriausius žmonijos atstovus, kurie jomis yra vaikščioję.

– Žinau, kad daug fotografuojate, net rengiate parodas. Kas jums yra fotografija?

– Fotografuodamas jaučiuosi tarsi kažką gelbėčiau – veidą, akimirką. Žiūriu į 1983 m. ant vieno Paryžiaus tilto nufotografuotą besibučiuojančią porą, ir man šie įsimylėjėliai iki šiol yra dvidešimtmečiai, artimi lyg geriausi draugai iš praeities.

Svajoju surengti didelę parodą, kurioje pristatyčiau savo darytas žmonių ir miestų fotografijas ir truputį „šlamšto“, kurį išsaugojau po tėvo mirties.

Ekspozicijos viduryje pastatyčiau vaškinę tėvo figūrą, kurią suptų segtuvai ir iškarpos. Mano draugai Belgrade primygtinai reikalauja nedelsti, o pažįstami jaunuoliai iš Švedijos siūlo savo pagalbą.

– Lankotės Vilniaus knygų mugėje. Tai jau antroji jūsų viešnagė Lietuvoje. Kaip atsimenate pirmąją kelionę į Lietuvą 2003-iaisiais?

– Vilnius mane tiesiog pribloškė. Daug vaikštinėjau po miestą, sėdėjau kavinėse, sutikau daugybę nuostabių žmonių.

Lankiausi ir Jurbarke, kur vyko literatūros festivalis „Šiaurės vasara“. Ten jaučiausi lyg Andrejaus Tarkovskio filme „Veidrodis“ – kai skaitėme savo kūrybą sename mediniame pastate, mus gaubė tikra šventumo aura.

Toje smagioje festivalio atmosferoje aš su savo kolegomis – suomiu Kjelu Westo, norvegu Kjartanu Flogstadu ir islandu Sjonu – atrodėme lyg labai nuobodžiai ir griežtai auklėti žmonės iš sekmadieninės bažnyčios mokyklos.

Apskritai, Vakarai yra treniruoklių salė, o Rytai – jaukus baras, kuriame žmonės rūko, kivirčijasi, gurkšnoja, pasakoja istorijas, padedančias priartėti prie tiesos. Bent jau tokie mano įspūdžiai.

Šiaip ar taip, nors neprastai žaidžiu tenisą, bet vis dėlto jaučiuosi priklausantis baro pasauliui. Kita vertus, ypatingą atmosferą sukuria žmonės. O tų meninių sielų, dvasios dvynių yra visur. Aišku, tai atskira mažuma, bet išties smagi.

Labai trokštu ir vėl apsilankyti Vilniuje. Šiuo metu rašau romano „Gyvenimo prasmė ir kitos bėdos“ tęsinį, kuriame tikiuosi šiek tiek nušviesti ir žydų istoriją.

Gal kas nors, perskaitęs šį interviu, pakvies mane pasivaikščioti po Vilnių ir papasakos istorijų apie žydų gyvenimą šiame mieste. Vilnius – kol kas neparašyta šio romano dalis.

– I.Kerteszas neseniai sugrįžo gyventi į Vengriją. Ar jūs neplanuojate sugrįžti į Švediją?

– Nuolat gyventi Švedijoje reikštų užsimaukšlinti per mažą dviratininko šalmą ir jo nenusiimti visą dieną. Į Švediją aš grįšiu numirti.

Išties norėčiau į tėvynę grįžti urnoje ir būti ten palaidotas. Švedijoje liko gražiausi mano vaikystės peizažai. Myliu šią šalį, joje praleidžiu daug laiko. Jos visada ilgiuosi.

Tačiau sugrįžti į ją visam laikui negalėčiau. Galbūt todėl, kad man mano šalis ir joje gyvenantys žmonės yra pernelyg rimti, naivūs ir patenkinti. Aš esu didmiesčio žmogus – mėgstu klausimus, sąmojį, ironiją ir nežinomybę, be to, noriu likti neatpažintas minioje.

Tikrai nemanau, kad rimtas savęs vertinimas yra gera savybė, tam tikra prasme to nekenčiu. Matot, mes, švedai, esame labai privilegijuoti. Tiek žmonių jaučia palankumą Švedijai ir jos žmonėms. Ir ką gi mes darome? Žudome vieni kitus!

Aišku, dažniausiai prastuose kriminaliniuose romanuose. Tai yra taip vienoda, taip nuobodu. Kodėl tiek žmonių visame pasaulyje skaito šiuos niekus? Galbūt todėl, kad jūs norite pajusti, jog geroji, idealizuojama, didžioji Švedija yra iki pašaknų bloga.

Tačiau Švedija ne tokia, kriminalinių romanų autoriai parduoda prastas klišes. 

Raymondas Chandleris ir Dashiellas Hammettas sukūrė ištisus pasaulius ir detektyvus, kurie sugeba atskleisti daiktų ir visuomenės esmę.

Švedija turi problemų, bet jos nesusijusios su populiariais kriminaliniais romanais. 

Be Kurto Wallanderio, mes neturime tikrų detektyvų rašytojų, keliančių esminius klausimus apie mūsų šalį.

Ar klestėjimas yra išeitis? Kas laukia po gerovės? Kokios yra tikrosios Švedijos savybės, kurias dauguma žmonių norėtų matyti sunaikintas – akimirksniu nužudytas ir palaidotas? Tam esu aš – naujasis detektyvas... Pažadu, vieną dieną parašysiu gerą kriminalinį romaną. Vien tam, kad nubausčiau šį žanrą.

Tiesa, prieš daugelį metų Niujorke sutikau moterį, kuri vadovavo nuosavai meno galerijai. Ji buvo kilusi iš Santa Barbaros, šaunios ir saulėtos vietos Pietų Kalifornijoje. Pasidomėjau, ką reiškia augti tokioje vietoje? Ji atsakė: „Lyg kiekvieną dieną pietums valgytum ledus. Galų gale užsimanai juos išmesti.“

Tad galbūt dėl to aš ir krapštausi po savo „šlamštą“ – Europos šiukšlių kolekciją. 

Esmė ta, kad turtingi žmonės dažniausiai yra nuobodūs ir nelaimingi. Tai verta atsiminti, kai pinigų vos pakanka pragyventi, bet vis tiek pasiutusiai myli gyvenimą. 

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2023 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.
„Nauja diena“: kaltinimai policijai – ką tai reiškia valstybei?