J. Baltušis dienoraštyje nudžiugo, kad Nobelio premiją pelnė ne V. Landsbergis

„Šviesi žinia: Michailui Gorbačiovui suteikta Nobelio Taikos premija. Jeigu kas iš tikrųjų nusipelnęs tos premijos, tai būtent M.Gorbačiovas... Nusišypsojau ir aš, prisiminęs, kad mūsiškiai parapijiniai patriotėliai-sąjūdistai šiai premijai buvo pristatę... Vytautą Landsbergį“, – iki šių metų nekelbtame dienoraštyje rašė Juozas Baltušis.  

Juozas Baltušis 1959 m. Vilniuje, savo darbo kambaryje. <br>„saltiniai.info“ nuotr.
Juozas Baltušis 1959 m. Vilniuje, savo darbo kambaryje. <br>„saltiniai.info“ nuotr.
Juozas Baltušis.<br>Lietuvos literatūros ir meno archyvo nuotr.
Juozas Baltušis.<br>Lietuvos literatūros ir meno archyvo nuotr.
Najasis „Metų“ numeris.
Najasis „Metų“ numeris.
Daugiau nuotraukų (3)

„Metai“

Dec 29, 2017, 5:02 PM, atnaujinta Jan 16, 2018, 5:38 PM

Ką tik pasirodžiusiame naujame žurnalo „Metai“ numeryje spausdinami iki šiol neskelbti rašytojo Juozo Baltušio (1909–1991) rankraščiai „Vietoj dienoraščio“. Šiuo fragmentu (1990 m. spalio užrašais) „Metai“ baigė rašytojo rankraščių publikavimą, kurį pradėjo 2016 m. lapkritį ir skelbė iki pat šių metų gruodžio numerio. 

Lrytas.lt skaitytojams pateikiame „Metų“ publikacijos fragmentą, kuriame J.Baltušis rašė apie 1990 metų Lietuvos kasdienybę – rašė atvirai, taip, kaip jam tuo metu atrodė. Tai antroji dienoraščio dalis. Pirmąją skaitykite štai čia.

Likusią paskutinę J.Baltušio dienoraščio publikacijos dalį paskelbsime artimiausiu metu.

* * *

Spalio 11. Ketvirtadienis

Atėjo nelinksma žinia: spalio 5 dieną bandyta susprogdinti skulptūrą „Kryžkalnio lietuvė“. Sprogdinimas nenusisekė, skulptūra, nors ir pasvirusi, bet liko stovėti. Sako, kad ieškoma vandalų, šito veiksmo autorių. Žiūrėsime, kaip jie bus surasti.

„Tiesoje“ – V.K.Jonyno pasisakymas „Žaizdas išgydys ne tiktai laikas“. Gana protingai pasisakyta, tolerantiškumas paraginamas, susiklausymas tarp žmonių. Stipriai užtariama Kazimiera Prunskienė. Viskas gerai. Susimąsčiau tiktai: kodėl gi jis, V.K.Jonynas, visą vasarą viešintis Lietuvoje, gyvenantis „Neringos“ viešbutyje, taip ir nerado nei reikalo, nei pareigos ar draugiško jausmo bent paskambinti man. Atsargus žmogus, taip aš jį supratau.

„Tiesoje“ dar rašoma, atsakant į skaitytojų klausimus: „Kas pasitraukė iš partijos...“ Išvardinami gana žinomi vardai, yra ir Aukšč. Tarybos deputatų, o būtent: J.Andrejevas, J.Jagminas, A.Jucys, A.Kiguolis, H.Kobeckaitė, Č.Kudaba, B.Kuzmickas, V.Martinkus, N.Oželytė, K.Prunskienė, L.Sabutis, V.Šereika, Z.Pečiulis, P.Vasiliauskas, I.Vasilevskis, A.Žalys. Ką gi, dezertyrų netrūko niekad, ir iš visur. Laimingo kelio!

Pasirodė naujas laikraštis, gavau 2 numerį, yra jame puslapiai lenkų ir rusų kalba, turinys, palyginti, gana rimtas. Girdėjau, kad pirmajame šio laikraščio numeryje pasisako Kazimiera Kymantaitė, pasakojanti, kaip ji „kentėjo“ prie bolševikų, nė iš tolo nežinodama, kad yra kokios nors privilegijos, mane sugretina su Zimanu. Taigi, pasirodo, galima ir šitaip, praradus sąžinę ir elementariausią padorumą.

Atėjo brolis Leonardas, visai nežinia ko atėjo, pranešė, kad uždarytas Vilniaus Rašytojų muziejus. Nepatikėjau, paskambinau į muziejų, atsiliepė Guščius, literatūros kritikas, pasisakė dabar einąs laikinai Muziejaus direktoriaus pareigas, pats direktorius metė darbą, išėjo dėstyti istoriją, o muziejų tikrai uždarė, dabar pridėjo dar 2 mėnesius laiko muziejuje talpinamų rašytojų giminėms atsiimti, kas gali, eksponatus. 

Daug sunkumų, verkia Albino Žukausko, Masionio, Broniaus Radzevičiaus ir kitų Vilniuje mirusių rašytojų šeimos: jų butai ankšti, nėra kur padėti suimtų iš muziejaus eksponatų, neranda išeities. Mano paklaustas, kodėl apskritai uždarė muziejų, Guščius papasakojo neįtikėtiną istoriją: muziejuje daug metų dirbo tūla nevykėlė Keršytė, atkakliai svajojusi tapti muziejaus direktore, o kad niekas jos neskyręs toms pareigoms, ėmėsi priemonių uždaryti patį muziejų, o paskui – pasižiūrėti. 

Šitai jai niekaip anksčiau nepavykdavo, bet dabar atėję „kiti laikai“: naujasis kultūros ir švietimo ministras, neūžauga vaikėzas, Kuolys atidžiai išklausė Keršytės įrodinėjimus, patikėjo ir, su niekuo nepasitaręs, uždarė jį. Dabar per 30 muziejaus darbuotojų atsiduria gatvėje, be darbo, be nieko. Guščius tarė, kad buvo kreiptasi tuo reikalu į Rašytojų sąjungą, deja, šios sąjungos vadovai tyliai nusileido, ir muziejus – mirė.

Išklausiau visa tai, ir tik dabar atsiminiau, kad nė karto nesu buvęs tame muziejuje, nemačiau nei man skirtų stendų, nors ir buvo man pasakyta, kad jie tikrai yra. Tikrąją priežastį uždaryti muziejų „kultūros“ ministras nurodęs jo perdėtą „raudonumą“. Jeigu tikrai taip, tai juk galima buvo muziejų nuraudoninti, bet ne uždaryti jį! Na, matyt, tikrai atėjo „nauji“ laikai mūsų kultūrai, lietuvių tautos istorijai, belieka tik laukti naujų staigmenų, žinoma, viena už kitą nuožmesnių, „vardan tos Lietuvos“...

Kalbėjausi telefonu su E.Mieželaičiu dėl muziejaus uždarymo. Pasirodo, jau seniai jis šitai žinojo, man kažkodėl nepasakė. Iš visko atrodo: labai ramiai ir šaltai priima tą faktą. Gerokai keista man.

Spalio 12. Penktadienis

Užvakar „Tiesoje“ atpyškintas rašytojo V.Petkevičiaus šauksmingas pasisakymas „Dieve, jums padėk!“, skirtas artėjančio žemdirbių suvažiavimo delegatams ir dalyviams-svečiams. Rašo karštai, emocionaliai, atrodo, iš širdies linki sėkmės rašytojas. 

Sėkmės žemdirbiams tikrai reikia, net ir ryšium su suvažiavimu, kuris turi įvykti spalio 12, taigi šiandien, ir rytoj. Pačiam suvažiavimui sušaukti daromos įvairios kliūtys, pradedant premjerės K.Prunskienės uždraudimu išnuomoti jo delegatams viešbučius Vilniuje (tegu susiranda nakvynę sau privačiai tie veik trys tūkstančiai žmonių!) ir baigiant nuodingais pasišaipymais iš Sąjūdžio „žemdirbių sąjungos“ ir dar vienos kažkokios sąjungos, irgi „žemdirbių“ pusės. 

Žemdirbiai dabar suskaldyti kaip niekad. Kaip ir visa, beje, „Lietuvos respublikos“ visuomenė. Šiandien „Lietuvos aidas“ atspausdino nei šiokį nei tokį tekstą, pavadinęs jį „Gesint tą gaisrą!“ Jau iš paties teksto matyti, kad tai vis to paties V.Petkevičiaus riksmas, išreikštas padrikai, daugeliu atvejų tiesiog nesuprantamai. Keikia Sąjūdį, Landsbergį, Terlecką, visą pasaulį, pats save pavadinęs „Juoduoju pranašu“, šaukia gesinti tą gaisrą, kuris dabar įsiliepsnojęs Lietuvoje ir kuris stumia Lietuvą į prapultį. 

Redakcijos prieraše sakoma, kad „nors gerbiamas rašytojas ir neprisistato, bet mes sužinojome, kad savo monologe jis daug kur citavo Šakių rajono laikraštyje „Draugas“ išspausdintą interviu su Vytautu Petkevičium. Citatos išskirtos, jų kalba netaisyta“. 

Pasirodo, vargšas V.Petkevičius įsiveržė į „Lietuvos aido“ redakciją ir vienas pats išrėkė visą monologą, o redaktoriai, nebūtų gudrūs žmoneliai, viską surašė ir paskelbė. Iš tikrųjų vargšas tas V.Petkevičius. Štai kas išeina, kai rašytojas įsikala sau į galvą mintį žūtbūt tapti „Lietuvos prezidentu“, o tai minčiai neišsipildžius – pameta galvą, pats nebesižino, ką darąs.

„Lietuvos rytas“ įsidėjo šiandien platoką filosofo A.Juozaičio pasisakymą „Demokratijos peizažas Lietuvoje“, išdėstydamas jau daug kartų dėstytas savo mintis apie Sąjūdį, Landsbergį, kitus dalykus, vis iš blogosios pusės. „Respublika“ šiandien, pamėgdžiodama Sąjūdžio nūdienį pasivadinimą „Sajūdis-2“, įsidėjo keturių puslapių įtarpą „Respublika-2“. Pliekia V. Landsbergį, pliekia daugelį „lyderių“, neaplenkdama nė Brazausko su Burokevičium, priskaitydama prie lyderių ir Aukštikalnienę su Baužyte, nebekalbant jau apie Čepaitį, kitus „laisvės kovotojus“. 

Puslapiuose gausu humoro, tarpais aštraus, tarpais gana sąmojingo, smagaus... Kuo tas baigsis? Juk netrukus sugrįžta ponas Landsbergis iš savo dar vienos didžiai pergalingos kelionės į Vakarus: Norvegiją, Islandiją, Prancūziją, ką jis užgiedos visa tai perskaitęs „Respublikoje-2“?

Šiandien prasidėjo Lietuvos žemdirbių suvažiavimas. Delegatų – apie 3000. Daug svečių. Truputį klausiausi jo per radiją. Kalba žemės artojai gana aštriai, pareikalavo žemės ūkio ministrą Knašį nedelsiant atsistatydinti, tokio pasiūlymo nepagailėjo ir kai kuriems kitiems žemės tvarkymo „specialistams“. 

Pagrindinė suvažiavimo tema: žemės reforma, kaip ji bus vykdoma, kam bus duodama žemės, kam ne; pareikalauta pašalinti žemės ūkio specialistus, įkorporuotus į kolūkius bei tarybinius ūkius, tenai nieko neveikiančius, tik komanduojančius ir gaunančius gerus atlyginimus, o jų, tokių „parazitų“, kaip buvo sakoma iš tribūnos, ant žmonių sprando susėdę virš 60.000 štukų. Tegu eina dabar patys dirbti, savo žemės ūkio mokslą betarpiškai įdiegti praktikoje, akivaizdžiai parodyti žmonėms. Nemažai kritikos išgirdo ir Ministrų Taryba. Pirmu smuiku čia grojo Velikonis.

Suvažiavime dalyvavo ministrė pirmininkė K.Prunskienė, pasakiusi ir kalbą, gana protingą, jos pavaduotojas A.Brazauskas, taip pat taręs žodį, suvažiavimo dalyvių šiltai sutiktas. Taigi. O iš Sąjūdžio nemačiau nė vieno žmogaus, išskyrus K.Motieką, kuris žada pasisakyti „rytoj“. Iš rašytojų – Joną Avyžių. Dairiausi V.Petkevičiaus televizijos ekrane, neradau. Matyt, žemdirbiai pakankamai apdairūs žmonės, neįsileido jo. Dėl visa ko?

„Sigutės“ parduotuvėje staiga pasirodė bananai. Norėjau stoti į eilę, gana ilgą, staiga pamačiau – visi bananai supuvę iki juodumo. Nusipirkau obuolių, raudonųjų pipirų Lietuvoj augintų, parsinešiau namo.

Beje, vakar vėl įvyko Maskvoje „Lietuvos respublikos“ ir sąjunginės delegacijų derybos, tiksliau, apsitarimai, kaip reikėtų ir kokia dienotvarke vesti derybas tarp Maskvos ir Lietuvos. Lietuvos delegacija su Ozolu priešakyje vakar vakare sugrįžo, Ozolas tuoj pasisakė viešai, prisigirdamas „naujų ir labai reikšmingų“ laimėjimų pasiekimu Maskvoje. 

Kokie tie laimėjimai – sunku dar pasakyti. Viena aišku: per visas derybas nė žodžiu nebuvo užsiminta apie... Lietuvos nepriklausomybės atstatymą!

Spalio 13. Šeštadienis

Pasibaigė Lietuvos žemdirbių suvažiavimas. Žodį tarė K.Motieka, patį kvailiausią, įrodinėdamas, kad visų mūsų šaknys ir syvai (?!) yra žemėje, neatskiriamai surišti, šitai įrodo faktas, kad savaitgaliais ištuštėja Vilnius ir kiti miestai, visi miestiečiai skuba į brangią tėvynės Lietuvos gamtą, prie jos žemelės! Kuo blogas argumentas?!

Kiek supratau, šis suvažiavimas labai nepatiko Lietuvoje įsitvirtinusiems reakcionieriams, besivadinantiems kovotojais už Lietuvos nepriklausomybę, žmonių gerovę. Suvažiavimo dalyvius jie iš anksto apšaukė veik stalinistais, biurokratais, „aparačikais“, svajojančiais atgauti anksčiau jų turėtas privilegijas, komandinius postus, užtat, girdi, jie taip priešinasi kolūkių išvaikymui, perėjimui į privatų ūkininkavimą. 

Ir nepajėgia suprasti šitie rėksniai, kad nėra didesnės kvailystės, tiesiog idiotizmo, kaip jų reikalavimas tučtuojau išvaikyti kolūkius, pereiti žemės ūkyje prie privačios nuosavybės. Šitas perėjimas jau pradėtas Lietuvoje, daugiau nei du tūkstančiai ūkininkų jau dirba nuosavą žemę, tačiau ir mažam vaikui aišku, jog šiuo metu išvaikius kolūkius, kurie, kokie jie bebūtų, yra pagrindiniai Lietuvos duondaviai, prieitumėm prie tikro bado. Gerai sako žmonės: jeigu kam dievulis proto nedavė, su lopeta neįdėsi!

Suvažiavimas praėjo, galima sakyti, sėkmingai, suorganizuota Lietuvos žemdirbių sąjunga, sudaryta jos valdyba, pirmininku išrinktas protingas vyras, mokslininkas, ilgametis Ramygalos kolūkio pirmininkas Virmantas Velikonis. Man atrodo, visa tai gerokai ataušins rėksnius, apsaugos Lietuvą nuo bado.

Spalio 14. Sekmadienis

Daug jau dienų negaliu nugalėti prastos nuotaikos, bent surasti jos priežastis. Tarpais susimąstau: gal nereikėjo man brautis į literatūrą, stengtis ką nors parašyti, žmonėms išsakyti? Gal reikėjo pasisaugoti ir pareigų, kurios sistemingai būdavo man primetamos pokario metais, ne tik prieš mano valią, bet ir man priešinantis, žinoma, kiek šitai būdavo įmanoma ano meto gyvenimo sąlygomis, kai viskas vyko pagal „komandą iš aukščiau“, kai niekam net į galvą neateidavo mintis, kad būtų atsižvelgta į žmogaus asmenišką pageidavimą, jo norus, jo valią? 

Gal kaltas ir mano nepajėgumas nugalėti įskaudinimus, pažeminimus, pasityčiojimus ir kaltinimus būtent už tas pareigas, kurias ėjau kaip mokėdamas, visą laiką stengdamasis pasaugoti žmones, pagelbėti jiems? Gal?.. 

Viena aišku: negera man, tiek negera, kad nebemiegu naktimis, vis mąstau, mąstau, mąstau. Gal iš tikrųjų turėčiau būti atlaidesnis tiems, kurie dabar ant manęs visus šunis karia, užmiršti, nekreipti dėmesio, kitaip tarus, katalikiškai mylėti ir gerbti savo priešus? 

Bet šitai tik pasakyti lengva. O kaip padaryti? Negi visiškai prarandant savo žmogiškąjį orumą? Nusižeminant... prieš ką? Atgailaujant... už ką? Išsakiau tiktai savo nuomonę, nieko daugiau. Tai negi dabar man barstyti galvą pelenais, maldauti dovanojimo? 

Negaliu aš šito, teatleidžia man dievas, jeigu tik jis yra kur nors. Ir teatleidžia man žmonės, kurie jaučiasi teisūs prieš mane. Esu toks, koks esu, neįmanau, kaip galėčiau persidirbinėti ant primesto kurpaliaus, giedoti „ne iš tų“ gaidų, kurių nepripažinau niekad. Nelaikau savęs kaltu, tiek žinau tvirtai. Nieku kaltu savęs nelaikau.

Netikėtai sutikau gatvėje seną savo pažįstamą Balį Fedaravičių, muzikantą, muzikos darbų vadovą, dirbusį Lietuvos TSR valstybės Filharmonijos direktorium ir meno vadovu 1949–1963 metais. Nemačiau jo tiek ilgai, jog buvau benutaręs jau mirus jį. Eina dabar sunkiai, lazda pasiremdamas, tiesiog nusibaigusios sveikatos, nors išorės solidžios. „Kaip gyveni?“ – paklausiau. „Kaip visi. Kaip visi“, – atsakė jis. Geras atsakymas. Gal reikės ir man šitaip. Iš karto viskas aišku.

„Pravda“ rašo šiandien, kad įžymiajam dailininkui-karikatūristui šiandien sukako... 90 metų. Įdėtas ir jo autošaržas. O juk ir apie jį maniau seniai benumirusį. Karo metais, dirbant man Visasąjunginio radijo komiteto lietuviškoje redakcijoje, ne kartą teko matyti jį. Neaukšto ūgio, aiškiai žydų tautybės, girdėjau jį esant rašytojo Samuelio Maršako broliu, nors kiek tai tikra, nežinojau ir dabar nežinau. 

Per pastaruosius kokius dvidešimt metų nebeteko matyti spaudoje jo karikatūrų, visuomet kėlusių man pasigerėjimą. Talentas! Ir štai – gyvas! Nežinia kodėl, o staiga prisiminiau gerą mano bičiulį kino dramaturgą Eugenijų Gabrilovičių, su kuriuo praėjome didžiulius sunkumus, rašydami kino scenarijų „Aušra prie Nemuno“, ir kuriam jau pernai sukako 90 metų. Paskambinau, deja, nesuradau namie: prie Maskvos jis, savo viloje. Mažai begyvas.  Taigi šitaip. 

Spalio 15. Pirmadienis

„Pravda“ nustebino šiandien savo informacija, kai Ukrainoj Ivano-Franko mieste ryšium su „Ukrainos sukilimo armijos“ susikūrimo 48 metinėmis įvyko didelės iškilmės ir pastatytas paminklas tos „armijos“ vadui, vienam nuožmiausių Ukrainos nacionalistinių žudikų Stepanui Banderai. 

Savo metu, pokaryje, lankantis man Lvove ir jo srities kolūkiuose, žmonės dar tebegyveno siaube nuo šito „didvyrio“ vykdytų masinių žudynių, kai nepagailėta nei moterų, nei senelių, nei vaikų. Taigi. O dabar? Negi ir ukrainiečių tautą bebus apėmusi masinė psichozė, kaip ir lietuvių, mūsiškių, ką?!

Šviesi žinia: Michailui Gorbačiovui suteikta Nobelio Taikos premija. Jeigu kas iš tikrųjų nusipelnęs tos premijos, tai būtent M.Gorbačiovas. Savo darbais, pertvarkos veikla, taikos stiprinimo visame pasaulyje siekimu. Atidžiai išklausiau jo interviu per televiziją šia proga. Ramiai, šypsodamasis pasisakė jis, kad ši premija ženklina jo pertvarkos teisingo kelio pripažinimą pasaulyje. Tas tiesa.

Nusišypsojau ir aš, prisiminęs, kad mūsiškiai parapijiniai patriotėliai-sąjūdistai šiai premijai buvo pristatę... Vytautą Landsbergį. Manau, kad būtent šituo tikslu jis lankėsi nūnai Norvegijoje, Oslo mieste, kur laikosi Nobelio premijų (taikos) komitetas. Ir še tau, kūma, užgavėnės! Norvegai žino, kas yra tikrai nusipelnęs. Taigi. 

Spalio 17. Trečiadienis

Vakar diena buvo veik tuščia. Tvarkiau laiškus archyvui, dar kartą įsitikindamas, kad negalima jų atiduoti. Ir vėl privargau šuniškai.

Šiandien kartu su Monika nukakome į Paalksnę. Radome sodybą visiškoj tvarkoj, o garaže – anūko Roko nupirktą burinę valtį, baltą, nepaprastai dailią. Pasižiūrėjome, vėl užrakinome. Ko gero, dar pavogs, laikai dabar tokie, kad iš po nosies viską plėšia. Na, gal duos dievas...

Pabarstėme pelėms nuodų, kurių pagaliau gavome Vilniuje, veterinarinėje vaistinėje, kuri kiek anksčiau buvo apiplėšta ir revizuojama. Davėme šitų „vaistų“ ir gerajai mūsų kaimynei Vincienei. Pasakojo ji mums, kad duonos dabar nebegalima nusipirkti daugiau nei 2 kilogramus iš karto. Degtukų parduodama tik 2 dėžutės į vienas rankas. Sviestas labai retai bepasirodo kaimo sąlygų parduotuvėse. Nėra druskos, mėsos, žuvies. Matyt, iš tikrųjų artėja Vytauto Landsbergio užplanuoti sunkumai Lietuvai.

„Vakarinėse naujienose“ – įžymiojo rašytojo Vinco Krėvės duktė Aldona Krėvaitė, pirmą kartą po emigracijos į JAV atvykusi į Lietuvą apsitarti su Rašytojų sąjunga bei Lietuvių kalbos ir literatūros institutu, kaip pergabenti jos tėvų palaikus ir memorialinį palikimą į gimtąją žemę. Palikimas gana gausus, turtingas: rankraščiai, paskaitų užrašai, nuotraukos, išsaugoti asmeniniai daiktai.

Aldona Krėvaitė gerokai susirūpinusi tais reikalais. „Tik nesusipeškit, – sako ji. – Nes ne lietuvių charakteriui – viens du padaryti. Lietuviai kaip niekas moka gražiai laidoti, bet po kelių mėnesių pradeda mirusį keikti. Iki šiol keikia ir Krėvę.“

Liūdna, nelinksma, kad šitaip. O juk ji teisi, Aldona Krėvaitė.

Spalio 18. Ketvirtadienis

„Gimtajame krašte“ A.Pociaus pasisakymas skyriuje „Savaitė“. Parašytas santūriai, kultūringai, įtikinamai parodant savo tikras pažiūras. Supratau: Algirdas Pocius, rašytojas, absoliučiai įsitikinęs teisinga ir garbinga Vytauto Landsbergio ir jo bendrininkų veikla, Lietuvos nepriklausomybės atgavimu ir jos tikimybe egzistuoti visiškai nepriklausant nuo bet kokių ryšių su Rusija. Tikrai man gaila. Ką gi, tokia A.Pociaus nuomonė ir aš nesiruošiu dėl jos teisingumo ginčytis.

„Literaturnaja gazeta“ šiandien paskelbė, atsiprašau, ne šiandien, o spalio 15 dienos numeryje, tiktai gavau tą numerį šiandien, gana rūsčią ataskaitą-stenogramą, pavadintą „Procedūrinis klausimas“ (A.I.Solženicyno pašalinimas iš Rašytojų sąjungos). 

Visiškai nepavydėtinai, jeigu nepasakyti daugiau, atrodo čionai kai kurie to meto Rašytojų sąjungos vadovai, sprendę ir nusprendę pašalinti A.I.Solženicyną, nepakviesdami jo į šį svarstymą: L.Soboliovas, G.Markovas, A.Barto, K.Voronkovas, V.Zakrutkinas, L.Tatjaničeva, kai kurie kiti. Padoriausiai laikėsi Danilas Graninas, net kelis kartus siūlęs atidėti svarstymą, iškviesti Solženicyną, išklausyti jį. Deja, jo niekas atvirai neparėmė, įžymusis rašytojas buvo pašalintas.

Taip buvo priimta tais laikais. Rašytojų sąjungos įstatuose įrašyta, kad kaltinamasis rašytojas „turi teisę dalyvauti, svarstant jo klausimą“, o kas tada žiūrėjo popieriuje įrašytų teisių? Ir buvo Rašytojų sąjungos vadovai, daugiausia, aklai paklusnūs „nurodymams iš viršaus“. 

Toks buvo net ir tuometinis RS valdybos pirmininkas Konstantinas Fedinas, kuris, beje, šiame posėdyje nedalyvavo, nors visa medžiaga buvo ruošiama su jo žinia. Taigi. Nemažai minėtų vadovų jau mirę, o kaip dabar jaustis tiems, kurie dar gyvi? Nepavydžiu šito nė vienam.

Spalio 15 dienos numeryje laikraštis „Litva sovietskaja“ atspausdino A.Bitutės platoką straipsnį „Eilinis naujausios valdžios triukas“, aštriai ir įtikinamai supliekdama nūdienių Lietuvos vadovų užmačią apžiūrinėti ir konfiskuoti privačius piliečių butus Čiurlionio ir Basanavičiaus gatvių rajonuose, tarp jų pirmiausia – individualiai statytus namus vienai šeimai, numatydami skirti juos būsimos „Nepriklausomos Lietuvos“ užsienio pasiuntinybėms bei pasiuntiniams apgyvendinti. 

Nurodoma, kad tokie prasimanymai neturi jokio teisėto pagrindo. Jie tiesiog juokingi turint galvoje, kad Lietuva, jeigu ir pasieks nepriklausomybės, tai, paties Ozolo prisipažinimu, ne anksčiau nei per penkerius metus. Taigi, taigi.

Anūkas Rokas buvo šiandien iškakęs pas draugą Seriožą, su kuriuo suartėjo tarnaudamas kartu kariuomenėje, pasisvečiavo ir vakare sugrįžo, labai pradžiugindamas mane: gavo tenai nusipirkti ir atvežė man 3 rašomosios mašinėlės juostas, ir dar popieriaus lapų klijavimo visą špulikę. Tai gerai. Didelė bėda nūnai Vilniuje, visoj Lietuvoj, su tais dalykais. 

Pasakojo, kad Baltarusijoje žmonės gyvena daug prasčiau už mus: net duoną perkasi pagal talonus, sviesto parduotuvėse nebeatsimena kada matę, dešros taipogi, mėsos jeigu ir išmetama, tai vienos kremzlės ir kaulai. Vien tiktai kavos galima tenai laisvai pirkti, žinoma, pagal talonus. Tiesiog keista. 

Mūsuose kava – didžiausias deficitas! Pasirodo, baltarusiai kavos negeria, nebent sostinėje Minske, ir labai stebisi, kad mes ją vartojame. Anūkas Rokas gavo, draugo padedamas, pastarojo talonais, nusipirkti šiek tiek cigarečių, kurių Vilniuje taipogi aštriai trūksta. Sugrįžo laimingai, kelyje niekas jo netikrino, o tai būtų viską atėmę. Tokia dabar ir tenai tvarka. Kaip mūsų šventos Lietuvėlės pasienyje.

Spalio 19. Penktadienis

Šiandien man šviesi diena, kokios seniai nebemačiau per ilgus savo gyvenimo metus: atidaręs siuntinį iš pašto, radau jame... „Sakmę apie Juzą“, išleistą Paryžiuje „Alinea“ leidyklos. Jau išleista! Ir dar kaip! Popierius – aukščiausios kokybės, kokio negavau jokiai savo knygai niekur kitur. Ir jo nepagailėta: kiekvienas knygos skyrelis pateikiamas atskirai, paliekant švarią vietą, kur puslapyje teksto nepriteko. 

Viršelio piešinys kiek keistokas, nutariau, kad prancūzai, matyt, šitaip įsivaizduoja mano Juzos sodybą Kairabalėje. Ką gi, dieve jiems padėk. Knygos pabaigoje pridėtas prancūzams sunkiau suprantamų lietuviškų žodžių žodynėlis. Knygos pradžioje įrašyta, kad versta „Sakmė“ iš lietuvių ir rusų kalbų. 

Ištryško man ašara, priglaudus knygą prie širdies ir pabučiavus ją, kaip mokė mane A.Vienuolis-Žukauskas. Jau nebekalbant apie jos pasirodymo svarbą prancūzų kalba, dar sujaudino toji aplinkybė, kad knyga išėjo būtent pačiu reikiamiausiu man laiku, kai tebesu kai kurių žmonių, pirmiausia Lietuvos rašytojų sąjungos vadovų, diskriminuojamas. 

Ir šovė šitaip apstulbusiam man, be žodžių stovinčiam su knyga rankose, mintis, kad, ko gero, vis dėlto esu aš... rašytojas. Pirmą kartą gyvenime tokia mintis man į galvą. Niekad anksčiau nedrįsau šitaip pagalvoti apie save. Ir tuo pat metu pajutau gėdą, kad tyliu jau tiek metų, ir, jeigu nenoriu gėdingai užbaigti tylėdamas savo gyvenimą, turiu tučtuojau imtis plunksnos! Taip ir darysiu. Kiek man tas bekaštuotų.

O džiaugsmą dar pašviesino geroji mano žmona Monika. Pasveikino švelniausiai, išbučiavo, apsiverkė pati, o vėliau padovanojo man nuostabiausią rožių puokštę. Gerai, kai šitaip. Labai laimingas buvau visą šią dieną. Žinau, būsiu laimingas dar daug dienų. Sulaukus Juzos iš laisvojo Paryžiaus, to paties Juzos mano mylimo, kuris šiandien pleška kai kurių lietuvių sukurtuose mano knygoms laužuose, po šito gėda ir nepadoru jaustis nelaimingu. Tebūnie laimingi ir jie, mano diskriminatoriai...

Pranešiau šią naujieną Lietuvos autorinių teisių agentūros vadovui Jonui Leikauskui, kuris tučtuojau atvyko, pasveikino mane, pasigrožėjo knyga, ir tuoj pat išsivežė fotografuoti, ruošti laikraščiams informaciją apie knygos pasirodymą. 

O neilgai trukus sugrįžo, jau sutvarkęs viską ir net pabuvojęs „Literatūros ir meno“ redakcijoje, bandęs susitarti su vyr. redaktoriaus pavaduotoju J.Liniausku dėl informacijos publikavimo laikraštyje, tačiau buvo tenai sutiktas daugiau nei vėsiai. 

Dabar ieškosiąs kito kurio laikraščio. Taigi. Mane stebina, kad Leikauskas bandė įpiršti informaciją būtent „Literatūrai ir menui“. Juk iš anksto aišku, kad čia nebus sutikta skelbti. Matyt, geras mano bičiulis Leikauskas turi savo išskaičiavimų, pirmiausia atsižvelgiant į tai, kad šiame laikraštyje jis pastoviai puolamas iš kai kurių rašytojų pusės. Žiūrėsim, žiūrėsim.

Ilgai kalbėjausi telefonu su E.Mieželaičiu. Pastaruoju metu vis dažniau mes pasikalbame. Kvietė jis ir užeiti pas jį į namus, deja, ne taip nūnai lengva man susiruošti. Džiaugiuosi, kai mes su juo vis labiau surandame bendrą kalbą, užmiršdami ankstesnius mūsų tarpusavio nesutarimus. Ne vaidams dabar metas. 

Papasakojo jis man apie Lietuvos PEN klubo organizacijos apgriuvimą. Klubo pirmininkas Romualdas Lankauskas gerokai susikompromitavo Amerikoje tarp lietuvių emigrantų, tie paprašė jį daugiau nesilankyti pas juos. Panašiai atsitiko ir VFR. 

Dabar, atėjus PEN klubo ataskaitiniam susirinkimui, Lankauskas, kaip pirmininkas, gavo tiktai 4 balsus iš 25. Beje, vienas balsas už jį buvo... jo paties, antras... jo žmonos. Įtūžęs dėl pralaimėjimo, R.Lankauskas trenkė durimis, išėjo, pažadėdamas dabar stoti į Dailininkų sąjungą. 

Jis, beje, reiškiasi ir kaip dailininkas, portretistas, deja, ne ryškiau nei literatūroje. O dar papasakojo man E.Mieželaitis, kad lankėsi pas jį žinomas, pasak Mieželaičio, slovakų rašytojas (jo pavardės reikiamai neišgirdau per savo prastą klausą), išreiškęs gana stiprų susižavėjimą mano „Sakme apie Juzą“, turėjęs labai didelį norą susitikti ir pasikalbėti su manim, bet, deja, Lietuvos rašytojų sąjungos vadovai neleidę jam šito, atkalbinėdami įvairiausiomis priežastimis. 

Taigi aišku: Rašytojų sąjungos vadovų suorganizuota manęs diskriminacija tebeveikia. Pažiūrėsim, pažiūrėsim.

Spalio 20. Šeštadienis

7 valandą ryto kalbėjau telefonu su dukterim Violeta Čikagoje. Girdimumas, aiškumas – stebėtinas. Apsidžiaugiau, kad ji, Violeta, ir abi jos dukros, mano anūkės Julytė ir Simona, gyvos sveikos, pastarosios mokosi, laisvalaikiu dirba privačiai, pelnosi dolerį kitą, Violeta dirba išsijuosusi, kelintą jau kartą prašo manęs tik nesijaudinti, ramiai gyventi. 

Prieš kurį laiką ji man parūpino nemažą sumą pinigų, gerokai apstulbindama mane savo gerumu. „Atsilyginu už Tavo gerą, padarytą man, naudokis viskuo ramiausiai, pinigai dorai uždirbti!“ Žinau, kad dorai, bet žinau, kad ir labai nelengvai, dieną naktį plūkiantis Čikagoje, kur atlyginimas jai, kaip ne JAV pilietei, mokamas gerokai mažesnis nei kitiems, JAV piliečiams. 

Apie gautus pinigus niekam neprasitariu: dėl visa ko. Padėjau Taupomosios knygutės sąskaiton, tegu stovi. Kai Violeta sugrįš, visko dar gali būti, kiekviena kapeika pravers. Ir nematau nieko blogo, kad nutyliu tuos pinigus net nuo savo šeimos narių: neprageriu gi aš jų, neeikvoju savo asmeniškiems reikalams, o saugau. 

Gali ir taip atsitikti, kad mirsiu anksčiau Monikos, tai ir tokiu atveju rubliai neprapuls, ji paveldės pirmiausia visų jų pusę. O kad pasklis kalbos apie juos žmonėse, taigi sukels dar mirtinesnį pavydą kai kuriems žmonėms. O man užtenka ir to jų pavydo, kokį jaučiu dabar. 

Pagaliau ir rublių ne milijonai, tiktai tūkstančiai, visai negausūs. Reikia laikyti juodai dienai. Juo labiau, kad visiškai neaiški visų mūsų rytdiena. Visai galimas dalykas, kad ir pensija bus iš manęs atimta. Taigi. Padėkojau dukrai Violetai iš visos širdies, pasakiau, kad saugosiu, nė rublio savo reikalams neišleisiu, ir paprašiau, kad daugiau neberūpintų man nieko, geriau težiūri savo vaikų, kad jie nematytų to vargo, kokį patyriau aš savo vaikystėje „laisvos ir nepriklausomos“ Lietuvos metais, kaip, beje, patyrė šito šimtai tūkstančių mano kartos Lietuvos vaikų, neturėjusių sotesnio duonos kąsnio, švelnesnio poilsio, nei jokios perspektyvos mokytis, išaugti kultūringais žmonėmis. Tebūnie bent dabar kitaip.

Parašiau ir išsiunčiau laišką, padėkos laišką, „Sakmės apie Juzą“ vertėjai į prancūzų kalbą ir leidyklai „ALINEA“, išleidusiai šitą sakmę Paryžiuje. Stengiausi kiek galima teisingiau ir šilčiau išreikšti savo mintis, o kaip pavyko – nežinau nė iš tolo. Tikriausiai nelabai kaip. Susijaudinęs rašiau.

Visi šios dienos laikraščiai, ypač „Literatūra ir menas“, išskirtinai nuobodūs, krinta iš rankų. Lauksime dabar naujienų iš Maskvos, kur paties Landsbergio vadovaujama „nepriklausomos“ Lietuvos delegacija tariasi su TSRS vyriausybine delegacija, vadovaujama TSRS Ministrų Tarybos pirmininko N. Ryžkovo, dėl... Lietuvos nepriklausomybės. 

Anūkas Rokas su savo drauge (ar mylima?) išskrido šiandien į Gruziją. Išbus tenai apie savaitę, tada sugrįš. Pastaruoju metu Rokas jau spėriau darbuojasi, pardavė kelis savo paveikslus, gavo šiek tiek rublių. Geriau jam, kai nebedirba Vilniaus rusų dramos teatre, kur gaudavo į rankas nepilną šimtą algos.

Vakare, po laidos „Vremia“, kalbėjo per televiziją TSRS Ministrų Tarybos pirmininkas N.Ryžkovas. Ramiai, santūriai, nuosekliai palietė ir derybų su Lietuvos delegacija klausimą, pasakė esąs nustebintas nelabai realistiniu mūsiškių delegacijos galvojimu, jų statomų reikalavimų nerealumu. 

Labai aiškiai ir be mažiausių svyravimų jis pasakęs Lietuvos delegacijai, kad Lietuva yra sudėtinė TSRS dalis, jos teritorijoje veikia TSRS Konstitucija, kurios privalo laikytis visi, taigi ir Lietuvos vyrai, sulaukę šaukiamojo amžiaus, privalo be jokių išlygų stoti tarnauti į kariuomenę. 

Kai dėl kai kurių išlygų – Lietuvos jaunuolių šaukiamųjų dalies atlikimo karinės prievolės pačioje Lietuvoje ar kuriose kitose vietose, kurios bus jiems pageidautinos, galima derėtis, tartis, o tarnauti kariuomenėje yra visų be išimties pareiga. Paklaustas, kaip jis vertina faktą, kad Lietuva jau pradėjo spausdinti savo pinigus ir paleis juos į apyvartą, N. Ryžkovas atsakė, kad tokiu atveju pasikeis visas reikalas, bus derybos ne dėl Lietuvos tolimesnio gyvenimo Tarybų Sąjungos respublikų tarpe, o dėl jos išėjimo, atsižvelgiant į visas iš to sekančias pasekmes. 

Pasakyta buvo labai tvirtai. Asmeniškai jis nemanąs, pasakė N.Ryžkovas, kad Lietuvos vadovai ryžtųsi išeiti į visiško atsiskyrimo nuo TSRS kelią, nes kiekvienas jų puikiai supranta, jog Lietuva bus bejėgė viena pati išsilaikyti. Nurodė N.Ryžkovas, kad Lietuvos delegacija kategoriškai nesutinka įsileisti į derybas kaip stebėtojus kitų Lietuvoje gyvenančių tautybių atstovus, kitų partijų stebėtojus. Šitai esąs visiškai nesuprantamas dalykas, nieko gero nežadantis niekam. 

Bet reikėsią dar pažiūrėti, kaip vyks toliau derybos, kurias nūnai, – pasakė N. Ryžkovas, – Lietuvos vadovai stengiasi atidėlioti, uždelsti, visiškai priešingai jų pačių netolimos praeities pozicijai, kai patys kategoriškai reikalavo pradėti ir užbaigti Lietuvos nepriklausomybės paskelbimu. 

Beje, pridūrė jis, toks išankstinis reikalavimas negali būti priimtas. Derybos yra derybos, o ne savo valios diktavimas vienų kitiems. Taigi šitaip. Mačiau televizijoje ir Landsbergį, tik ką išlipusį iš lėktuvo, sugrįžus į Vilnių. 

„Pasistūmėjom, pasistūmėjom!“ – tiek ir tepasakė jis, skubiai pasišalindamas nuo mikrofono. Pridūręs, beje, kad derybos su N.Ryžkovu buvo labai sunkios. Visa Landsbergio išvaizda liudijo apie visišką šito puspročio pralaimėjimą Maskvoje. 

Manau, reikia dar pažiūrėti, ką jis darys toliau. Esu beveik tikras, kad stengsis vaizduoti narsuolį. Šito reikia laukti. O iš tikrųjų? Na, manau, gyvenimas pats parodys.

Spalio 21. Sekmadienis

Po „Juzos“ atnešto jaudinimosi staigus nuovargis, suka visus kaulus, spaudžia po krūtine. Ir vis dėlto jaučiu džiaugsmą: šiaip ar taip, Juza vaikšto po Paryžių. Ir jaučiu taipogi: šis faktas gerokai padės man moraliai. Būtent šiuo metu padės. 

Per daug vilčių, žinoma, nereikia užkrauti Juzai, jis ir taip gerokai padėjo man, o vis dėlto... Ko gero, kai pasirodys spaudoje informacija apie jo išėjimą prancūziškai, tai, ko gero, nueisiu ir aš į rašytojų suvažiavimą, įvyksiantį apie lapkričio vidurį. Taigi.

Ir, nežiūrint viso kaulų sukimo, jaučiu širdyje tvaskant įsitikinimą, kad, ko gero, rašysiu. Ir ne „Druską“, o romaną apie Stanislovą Šilinį. Neiškęsiu nerašęs.

Skambinau Mindaugo Baryso, „Tiesos“ vyr. redaktoriaus, žmonai Rūtai Žičkytei, pasiteiravau, ar negalėtų ji pakalbėt su savo vyru dėl informacijos apie Juzos išėjimą paskelbimo „Tiesoje“. Tas geras vyras Jonas Leikauskas siūlė šią informaciją „Literatūros ir meno“ laikraščiui, bet aš nebetikiu, kad bus ji tenai paskelbta. 

Reikia ieškoti kitų būdų paskelbti platesnei visuomenei apie šį man svarbų ir brangų faktą (gal ir ne man vienam, o taipogi tiems doriems žmonėms, kurie nenusigręžė nuo manęs šituo negeru man laikotarpiu). Rūta mielai sutiko, bet ir prasitarė, kad M.Barysas šiuo metu ligoninėje tiek nusilpęs, jog rytoj, tikriausiai, nebeturės jėgų nuvykti į „Tiesos“ redakciją. 

Negera žinia. Labai negera. Ir ne todėl, kad ji liečia Juzą, o kad Mindaugas – šaunus vyras ir jo pasitraukimas sunkiai atsilieps „Tiesos“ laikraščio kokybei visokeriopa prasme. Būtinai reikia aplankyti jį ligoninėje. Negaliu sau atleisti, kad iki šiol nepadariau šito. Rytoj. Rytoj!..

Spalio 22. Pirmadienis

Jonas Leikauskas informavo mane telefonu: informaciją apie Juzą jis jau paruošė, knyga nufotografuota, tuoj pat veža viską į „Tiesos“ redakciją. Pridūrė susitaręs su „Knygnešio“ (buv. „Naujos knygos“) redaktorium dėl tos informacijos paskelbimo jų leidinyje. Tai gerai. Net labai.

Gerokai sugaišau specklinikoje, kurią sąjūdistai atkakliai reikalavo uždaryti, perduoti liaudžiai, panaikinant buvusiems „ponams“, taigi ir man, visas privilegijas. Bet jų protestai truko tiktai tol, kol jie pamatė iš arti, kiek tenai geresnės gydymosi sąlygos (ne gydymo, o gydymosi, nes gydytojai tenai visi parinkti pagal protekcijas, niekam tikę, išskyrus vieną kitą), tai sąjūdistai pasiskubino patys visi susirašyti į tą prakeiktą „spec.“, pirmiausia, žinoma, į specialų skyrių, išskirtinus baseinus, masažų kabinetus, į kuriuos nuo pat karo pabaigos taip ir nepatekau nė karto.

O šiandien tikrino man, sako, japoniškais aparatais, kepenis ir inkstus. Paklausiau, ar jau yra vėžys, atsakė, kad nė iš tolo, bet uždegimėlis „kažkur“ yra. O kad man neskauda, – pasakiau gydytojams. Tai reikia džiaugtis, – atsakė jie. Taip ir išėjau. Ir pagalvojau: o ką, jeigu uždegimas, jeigu net vėžys? Negulsiu juk po chirurgo peiliu: man jau 82-ji eina! Smagus iškeliavau namo.

O namie – telefono skambutis. Rusų kalba. Iš „Tarybų Lietuvos“ stoties. Girdi, sužinojome, kad viena jūsų knyga išeina prancūzų kalba, ar nesutiktumėte ta proga pasisakyti per mūsų radijo stotį, atsakiau, kad skubėti man nėra ko: kai jau iš tikrųjų išeis... Nesumojau pasakyti, kad informacija jau pateikta spaudai, negi užbėginėsiu jai dabar už akių? Ir iš kur jie, velniai, sužinojo naująjį mano telefono numerį?!

* * *

Šiuo fragmentu (1990 m. spalio užrašais) žurnalasMetai“ baigia rašytojo Juozo Baltušio (1909–1991) rankraščių  „Vietoj dienoraščio“ publikavimą, kurį pradėjo 2016 m. lapkritį ir spausdino iki pat šių metų gruodžio numerio (išimtis – 2017 m. Nr. 1).  

Kaskart rinkęsi vis kitų metų tekstus, tikimės, jog pavyko atskleisti bent dalį J.Baltušio užrašų tematinės įvairovės. Pradėjome publikacija iš to rašytojo gyvenimo tarpsnio, kai jis rengė spaudai savo geriausią romaną – „Sakmę apie Juzą“ (1978). Baigiame taip pat su šiuo kūriniu susijusia žinia, kurios autorius sulaukė dar gyvas būdamas, – „Sakmė apie Juzą“ pasirodė prancūzų kalba.  

Už galimybes rengti šias publikacijas nuoširdžiai dėkojame Ritai Baltušytei bei Lietuvos literatūros ir meno archyvui. 

Parengė Antanas Šimkus 

BUS DAUGIAU 

 * * *

Literatūros žurnalasMetai“: gruodžio numerio skaitymai

Pasirodė paskutinis (12-asis) 2017-ųjų žurnalasMetai“. Ką literatūros mėnraštis siūlo gruodžio numeryje? 

Naujieji „Metai“ pradedami rašytojos RENATOS ŠERELYTĖS vedamuoju, pavadintu „Kalbos normos ir kūrybinis darbas: dogmos ir erezijos“. Autorė rašo apie lietuvių kalbos likimą ir su tuo susijusias politines aistras, kviesdama visomis išgalėmis saugoti mums suteiktą paveldą: „Gyvename demokratinėje visuomenėje ir turime susitaikyti su daugumos pasirinkimu, netgi jei toji dauguma priima kvailiausius sprendimus. Tačiau nebūkime kvaili ir nesunaikinkime savo nedidelio, bet brangaus ir tauraus aristokratiško paveldo, kurį įkūnija lietuvių kalba ir jos kultūra.“

Žodžio meistrystę ir skirtingą tematinį spektrą šiame literatūros mėnraščio numeryje liudija ir poezija: klasikiniai, ramaus kalbėjimo JONO JUŠKAIČIO, KORNELIJAUS PLATELIO eilėraščiai kontrastuoja su jaunos poetės LINOS BUIVIDAVIČIŪTĖS publikacija, kurioje bandoma balansuoti tarp viešų ir slaptų, drastiškų ir intymių dalykų. 

Lietuvių prozos pagrindinė pozicija skirta dviem neseniai mus palikusio rašytojo KAZIO ALMENO (1935–2017) apsakymams („Zigmas apie Antaną (1938)“; „Saliamonas Veliuonoje“), kuriuos redakcijai maloniai atsiuntė jo bičiulis Virgilijus Čepaitis. O pernai „Metų“ žurnale savo romano „Azuritijos kardinolai“ ištrauką publikavusi rašytoja JURGA ŽĄSINAITĖ šiame gruodžio numeryje skaitytojams siūlo novelę „Kalifornietis“. 

Įdomi šiemet 70-metį švenčiančio baltarusių poeto ALESIO RAZANAU eilių publikacija „Lietuviški punktyrai“, o apie patį autorių rašo jo kūrybos tyrinėtoja ir žinovė ALMA LAPINSKIENĖ straipsnyje „Lietuvoje jaučiausi savimi“. 

Gruodžio „Metų“ vertimų prozos puslapiai šįsyk skirti vieno žymiausių britų rašytojų JULIANO BARNESO romano „Kalbant atvirai“ fragmentui (iš anglų k. vertė Nijolė Regina Chijenienė). Pirmąsyk žurnale pristatoma savita italų autorė NATALIA GINZBURG. 1962 m. ji publikavo esė „Jis ir aš“, kurį garsusis rašytojas Italo Calvino yra pavadinęs „puikiu autobiografiniu pasakojimu“. Šį tekstą iš italų k. išvertė ir skaitytojams komentarą apie prozininkę parengė vertėja Gitana Vanagaitė. 

Antrojoje 12-ojo numerio dalyje tęsiame istoriko MAHIRO GAMZAJEVO studijos „Vinco Krėvės politinis krikštatėvis“ publikavimą, skirtą šiemet minimoms rašytojo 135-osioms gimimo metinėms. Šioje dalyje daug kalbama apie galimą Mykolo Banevičiaus (Michailo Podšibiakino) ir jo aplinkos įtaką V. Krėvės gyvenimui Kaune.

Rubrikoje „Apie kūrybą ir save“ literatūros tyrinėtojas SAULIUS VASILIAUSKAS kalbina poetę, rašytoją AGNĘ ŽAGRAKALYTĘ. Visas interviu pavadintas – „Nenoriu, kad viskas taip – op, – ir pasibaigtų“. Šio pokalbio versiją anglų kalba galima perskaityti internetinio literatūros žurnalo „Vilnius Review“ svetainėje. 

Šiame mėnraštyje publikuojama ir žymaus mitologijos tyrinėtojo iš JAV JOSEPHO CAMPBELLO (1904–1987) knygos „Mitai mūsų gyvenimui“ ištrauka, pavadinta „Horizontų nebėra“ (iš anglų k. vertė Laimantas Jonušys). Pati knyga sudaryta iš autoriaus parengtų paskaitų. Tyrinėtojas, apžvelgdamas archetipinius mitų motyvus, pabrėžia, kad mitai iškeldavo idealus, kurie padėdavo visuomenėms darniai gyventi, ir klausia, kas tokią funkciją gali atlikti šiais netikėjimo laikais.

Beveik visus 2017-ųjų „Metus“ lydėjo JUOZO BALTUŠIO dienoraštinės publikacijos, kurias rengė Antanas Šimkus, padedamas Ritos Baltušytės ir Lietuvos literatūros ir meno archyvo. Šie tekstai sulaukė didelio skaitytojų susidomėjimo. 1990 m. spalio mėnesio užrašais, kuriuos pats autorius įvardino „Vietoj dienoraščio“, ir baigiame tų fragmentų spausdinimą. Nobelio literatūros premija šiemet atiteko japonų rašytojui KAZUO ISHIGURO. Būtent šio rašytojo ir britų prozininko NEILO GAIMANO pokalbį „Apie žanrinį snobizmą ir sumautą drakoną“ lietuvių kalba parengė „Metų“ bendradarbė Diana Gancevskaitė. Verta perskaityti.

Dar viena publikacija kalbos tematika – mokslininkas JONAS PALIONIS straipsnyje „Nihilistinis požiūris į lietuvių bendrinės kalbos kultūrą“ apžvelgia ir nevengdamas poleminių minčių komentuoja Loretos Vaicekauskienės ir Nerijaus Šepečio sudarytą knygą „Lietuvių kalbos ideologija“. 

Recenzijų skiltyje skaitytojas ras apžvelgtas dvi pirmąsias knygas: Dovydo Grajausko poezijos rinkinį „Apie reiškinius“ tekste „Reiškiasi, bet ar reiškia?“ apžvelgia ELŽBIETA BANYTĖ; Virginijos Rimkaitės prozos knygą „21 a“ recenzuoja RENATA ŠERELYTĖ. Na, o SAULIUS VASILIAUSKAS analizuoja naujausią Gintaro Bleizgio romaną „Karmelio kalno papėdėje“ – „Žvelgiant nuo asmeninio kalno“.

Gruodžio „Metų“ pabaigoje pateikiamas metinis turinys, padedantis patogiau susigaudyti, kas šiemet publikuota visuose žurnalo numeriuose.

Kitąmet planuojamos Valdo Daškevičiaus, Lenos Eltang, Jameso Tate‘o, Ievos Toleikytės ir kitų autorių įdomios publikacijos. 

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.
REPORTERIS: Rusija džiaugiasi sėkmingais pseudoreferendumų rezultatais