Naujame žurnalo „Metai“ numeryje spausdinami iki šiol neskelbti rašytojo Juozo Baltušio (1909–1991) rankraščiai „Vietoj dienoraščio“. Šiuo fragmentu (1990 m. spalio užrašais) „Metai“ baigė rašytojo rankraščių publikavimą, kurį pradėjo 2016 m. lapkritį ir skelbė iki pat šių metų gruodžio numerio.
Lrytas.lt skaitytojams pateikiame „Metų“ publikacijos fragmentą, kuriame J.Baltušis rašė apie 1990 metų Lietuvos kasdienybę – rašė atvirai, taip, kaip jam tuo metu atrodė. Tai trečioji dienoraščio dalis. Pirmąją skaitykite čia, o antrąją štai čia.
* * *
1990 m. spalio 23. Antradienis
Šiandien „Šiaurės Atėnų“ laikraštyje Vytauto Kubiliaus gana verksmingas straipsnis: „Ar išliks Rašytojų sąjunga?“ Rašo sujaudintai Vytautas, išvardina ta proga devynias galybes bolševikinių nusikaltimų, pridarytų tvarkant literatūrą, rašytojus, kultūrą.
Daug tiesos pasako, visa bėda, kad ta V.Kubiliaus tiesa seniai jau visiems žinoma iš mūsų pačių pasakymų dar brežnevinės stingties metais. Ir spėlioja, kokia gi bus, jeigu apskritai dar bus, Rašytojų sąjunga. Čia irgi nieko gero nepasiūlydamas, konkretesnių projektų nenušviesdamas.
Viena aišku: sunerimęs žmogus smarkiai. Kaip ir daugelis kitų. O ko? Aišku visiems, tokia Rašytojų sąjunga, kokia buvo – atgyveno beviltiškai, šalia kai kurių nuopelnų, tikrai ji tarnavo valdančiai Tarybų valdžios viršūnei, Komunistų partijai. O ateityje Rašytojų draugija (ne sąjunga, o būtent draugija!) turės būti tokia, kokios visame pasaulyje egzistuoja tos rūšies organizacijos. Štai ir viskas. Ir verkti nėra ko.
Tame pat „Š. A.“ numeryje laikraščio šito įsteigėjas ir redaktorius Saulius Šaltenis gerokai apibara Vytautą Petkevičių (jo vardo neištardamas) už pasisakymus Šakių rajono laikraštyje ir kitur kai kur. Teisingai pabara, bet irgi be jokių perspektyvų.
Po pietų aplankiau Santariškėse, ligoninėje, sunkiai sergantį „Tiesos“ vyriausiąjį redaktorių Mindaugą Barysą. Sunkiai serga vyras, geras ir puikus, kultūringas. Padovanojau „Sakmę apie Juzą“ V.K.Jonyno iliustruotą, gana gražiai išleistą, Lietuvos spaudos sutartinai nutylėtą.
Pridėjau ir Juzos prototipo Juozo Bukėno nuotrauką, užrašęs, kas čia toks toje nuotraukoje, parodžiau besigydančiam ir „Sakmę apie Juzą“, išleistą prancūzų kalba Paryžiuje. Buvo labai patenkintas, pasisakė gavęs informaciją „Tiesai“ apie knygos išėjimą, parašęs laišką redakcijai, kad būtinai atspausdintų neatidėliodami, o pats nebepajėgiąs nusidanginti iki redakcijos.
Ir tai tiesa: atėjęs į palatą, pamačiau med. sesutes, leidžiančias jam vaistus, ir kraują jam leidžia nebe pirmą kartą per „lašelinę“. Pašiurpau, bet pasakiau, kad viskas bus gerai, reikia tik neprarasti pasitikėjimo savo jėgomis.
Pirmiausia, žinoma, padėkojau už viską. Jo palatoje buvo ir jo žmona, ilgametė mano nuoširdi bičiulė Rūta Žičkytė, mokslininkė, universiteto dėstytoja. Pakalbėjau ir su jų sūnumi Dobilu, kurį pažinojau dar iš jo vaikystės, o nūnai pamačiau jau gydytoją, gydantį savo tėvą. Ir gera pasidarė man ant širdies: yra dar Lietuvoje tikrai kultūringų žmonių. Ir dieve padėk Mindaugui Barysui pasveikti!..
Eina kalbos (ir laikraščiai rašo), kad „nepriklausomos“ Lietuvos valdžios viršūnėse vis labiau smarkėja tarpusavio vaidai. Rašo apie tai „Lietuvos rytas“, dar smarkiau „Lietuvos aidas“. Taigi šitaip.
Perskaičiau šios dienos „Lietuvos aido“ puslapiuose „Kovo 11 dienos partijos“ kūrėjo, nūnai jau kuriančio „Nepriklausomybės partiją“ Virgilijaus Čepaičio pranešimą šios partijos steigiamajame suvažiavime. Daug šnekėta, o labai mažai tepasakyta, ir visiškai nieko, kas būtų nauja.
Neįsivaizduoju, kad į šitokio „vado“ kuriamą partiją susitelktų „trys ketvirtadaliai Lietuvos žmonių“, kaip to nori V.Čepaitis. Man tiesiog juokingas pats V.Čepaitis, ir juokingas jo užmojis. Pažįstu jį asmeniškai gana gerai. Niekados jis neraškė žvaigždžių nuo dangaus, kaip sako liaudis. Stebuklų nebūna niekur ir niekada. Gyvenimas labai realus.
Monika šiandien vaidina spektaklį „Tyli naktis“. Išėjo jaudindamasi, seniai bevaidinusi, tekstą, kaip ji sako, primiršusi. O aš manau ir žinau: viskas bus gerai. Ji tikra scenos menininkė, ir viskas jai, su labai mažomis išimtimis, išeina kuo geriausiai.
O kad jaudinasi prieš spektaklį, tai tik įrodo, jog ji iš tikrųjų tikra scenos menininkė. Grafomanai niekad nesijaudina, dažniausia tūžta, kai, jų manymu, kažkas „nesupranta“ jų kūrybos aukštumų. Taip buvo gyvenime, taip yra, taip, ko gero, bus ir toliau.
Spalio 25. Ketvirtadienis
Sugriebė radikulitas. Smarkiai. Privertė skubiai gulti į lovą, atsiprašau, ant kušetės (lovų namuose mes neturime, tik Paalksnėje yra jų dvi). Nemaloni tai liga, o ką padarysi? Laimė dar, kad turiu JAV pagamintą specialią juostą tokiems reikalams: padeda. O toliau reikia pasižiūrėti.
<...>
Gal ir negražu, o vis dar džiaugiuosi „Juzos“ išėjimu Paryžiuje su prancūzišku apdaru. Ir pajutau jam ne tiktai didžią padėką, bet ir pareigą. Būtina Vėlinių dieną aplankyti jo kapą Puponių kaimo kapinėlėse, padėti gėlę, uždegti žvakę.
Tai parašiau laišką savo vaikystės dienų draugui puponiečiui Jonui Bukėnui, reto taurumo paprastam žemdirbiui, nūnai pensininkui, paprašiau jį padaryti visa tai vietoje manęs. Radikulitas, nieko nepadarysi. Tikiu, viską jis padarys. O aš jam... matant ir nematant, kaip sako kupiškėnai.
Spalio 26. Penktadienis
Stebėjau televizoriuje, kaip Kaune, Aukštuosiuose Šančiuose perlaidojami keturių komunarų palaikai. Jau ketvirtą kartą jų kaulai, tiksliau, pelenai urnose, tampomi ir perkėlinėjami! Gėda žiūrėti, gėda dėl lietuvių tautos tokio bruožo, to nepasotinamo potraukio perkasinėti mirusiųjų kaulus, tiek tų, kurie naujai įkopusių į valdžią nekenčiami, tiek ir tų, kuriuos šitie naujieji valdžios užgrobėliai tariamai myli, gerbia, aukština.
Kitaip tariant, visų. <...> Kažkoks vandalizmas, jeigu nepavadinti savotišku... kanibalizmu. Šiurpu matyti visa tai. Ir labai keista, kad į ketvirtąjį keturių komunarų perlaidojimą atvyko dalyvauti Karolio Požėlos sūnus Juras Požėla, Lietuvos TSR Mokslų Akademijos prezidentas.
Slegia mane tie dalykai, kelia širdyje sunkų nujautimą, kad dabartinė lietuvių karta dar nė iš tolo neiškovos Lietuvai jos nepriklausomybės, apie kurią triūbija visomis dūdomis. Viduramžių dvasia stipriai dar gyva lietuvių sąmonėje, pasąmonėje ir visur kitur. Vargšė tauta!
Kalbėjau telefonu su žentu Antanu Puliku. Susitarėm, kada turės laiko, paskambins, susėsim prie vieno stalo. Nūdienis lietuvių tautos „vadas ir dvasios tėvas“ Vytautas Landsbergis, daug kartų prisiekinėjęs nė kojos nekelti į Maskvą, šiandien davė per Maskvos televiziją gana ilgą interviu.
Jis buvo visai landsbergiškas: į daugybę klausimų jis neatsakė, apie kitus šnekėjo tiek miglotai, jog nelabai ką tegalėjai ir suprasti, daug kartų melavo, ypač tvirtindamas, kai Lietuvoje nūnai jokios nacionalinės diskriminacijos nėra, pilna laisvė visiems, pilna demokratija, viešumas ir panašūs dalykai. Taigi!
Netikėtai atėjo fotografė Ona Pajėdaitė, pranešė labai nelinksmą žinią: spalio 26 dieną mirė mano pažįstama, labai simpatiška moteris Rasa Jablonskytė-Noreikienė. Turėjo 32 metus. Paliko vyrą, dukterį bene šešerių metukų. Sujaudintas buvau. Tvirta, stipri, graži moteris nė iš tolo nekėlė man minčių apie tokią netolimą jos mirtį.
Pastaruoju metu, paskendęs visokiuose savo rūpesčiuose, dažniausiai niekam nereikalinguose bei mažareikšmiuose, atitrūkau nuo Rasos, pasiunčiau tiktai Naujametinį pasveikinimą, o dabar štai – mirtis. Galėjau gi pasveikinti, paskambinti telefonu. Taigi.
Apie šią netikėtą mirtį kalbėjau su kai kuriais žmonėmis. Daugelis įsitikinę, kad tai Černobylio recidyvai. Pastaruoju metu itin padažnėjo žmonių, daugiausia paties geriausio amžiaus mirtingumas. Sako, kad tai sustiprėjusios Černobylio radiacijos poveikis. Atėjo ir tokios žinios, kad po tos avarijos, kai masiškai pradėjo kristi Baltarusijos miškuose briedžiai, stirnos, kiškiai, paukščiai, buvo į miškus pasiųsta kariniai daliniai: jie „šukavo“ kiekvieną krūmą, o ką suradę mirusį, čia pat užkasdavo į žemę ir žengdavo toliau.
Ką reiškia užkasti? Argi tai apsisaugojimas nuo radiacijos? Anaiptol! Kiekvienas grybas ar uoga, išaugusi kritusių žvėrių kapo kauburėlyje, juk bus pilna radiacijos, niekaip kitaip būti negali. Tad kas atsitiks žmonėms, pirmiausia vaikams, pasiuogavusiems ar pagrybavusiems tame masiniame kapinyne? Atsakymo aiškaus nėra, o pavojus gali būti itin grėsmingas. Neatleidžia radikulitas, kad jį kur perkūnai neštų!
Spalio 28. Sekmadienis
Vartinėjau bandomo parašyti savo romano juodraščius. Tarytum visai kitomis akimis pamačiau juos, aiškiai suvokiau, kur pakenčiamai parašyta, o kur – išmestinai. Oi reikia man imtis šio darbo visiškai rimtai. Kad tik tas radikulitas, kad jį kur galas!..
Kalbėjau telefonu su Dalia. Retkarčiais paskambinu jai. Pasakojo ji man, kad universiteto dėstytojas Eugenijus Meškauskas taręs apsupusiems jį kitiems dėstytojams, daugiausia, žinoma, sąjūdistinės mąstysenos, kad praėjus kokiems 50-čiai metų niekas net vardo neatsimins tų, kurie dabar kritikuoja ir keikia Baltušį, o Baltušis liks žinomas, jo raštai bus skaitomi. Taigi.
Kalbėjau telefonu su Rūta Žičkyte. Pasakojo ji man, kad jos vyro Mindaugo Baryso sveikata nesitaiso, kad pavargo jis nuo skausmų, jau prasitaręs, kad geriau būtų, jei greičiau ateitų pabaiga visko. Tai nieko nėra liūdnesnio, kai ligonis pasiduoda tokioms nuotaikoms.
Smerkti aš jo negaliu. Nė iš tolo. Bet liūdna man smarkiai. Žinau: jeigu ligonis nuleido rankas, tai jau šventė atėjo jo ligai – tikra šienapjūtė. Labai liūdna. Puikus vyras tas Mindaugas. Ir papasakojo dar Rūta Žičkytė, susitikusi ji vieną iš žinomų lietuvių rašytojų (pavardę atsisakė pasakyti), pasidžiaugusi jam „Sakmės apie Juzą“ išėjimu Paryžiuje prancūzų kalba, ir tuoj išgirdusi rūstų riktelėjimą: „Jau ištirpai? O užmiršai, ką tas Baltušis kalbėjo per Maskvos televiziją?“
Nieko jinai jam neatsakiusi. O man aišku, iki kokio laipsnio išsišakojusi tarp nūdienių lietuvių rašytojų neapykanta man. Plius – jų bejėgiškas įtūžis, kad ne kas nors iš jų, o vis tasai nekenčiamasis Baltušis pirmas „prasiskverbė“ su savo kūryba į Vakarų Europą. Dieve jiems padėk, šitiems žmogeliams.
Spalio 29. Pirmadienis
Sugrįžo anūkas Rokas iš Gruzijos, pavargęs, bet smagus. Pasakojo įspūdžius. Gruzinai labai svetingi. Mažai tepažįstamas jo draugas priėmė jį su drauge išskėstom rankom, paskyrė geriausią kambarį, vaišino visas dienas, vežiojo po Gruziją savo mašina, vedžiojo po sostinę Tbilisį, o atsisveikinant kategoriškai atsisakė priimti bent mažiausią atsilyginimą už visa tai, net įsižeidęs kalbėjo, kad šitaip nepriimta pas juos.
O Tbilisis esąs nelabai švarus (palyginus su Vilnium, kitais Lietuvos miestais). Tvarka irgi keistoka. Visi važiuoja kur nori ir kaip nori, jokių šviesoforų signalų nesilaiko, kas pirmas su savo mašina pralindo, tas ir lekia toliau, visi skuba, bėga, bet darbą dirbti niekas neskuba. Ypač vyrai ta prasme. Jų gyvenimo tikslas esąs toks: priiminėti svečius ir gyventi savo malonumui, visa kita niekai!
Parduotuvės tuščios labiau nei Vilniuje. Mėsos galima pamatyti ir pirkti tiktai turguje, už keleriopai aukštesnę kainą. Tas pat su dešra, sūriu, kitais produktais. Yra daržovių, vaisių, bet irgi tik turguose. Dauguma gruzinų, su kuriais teko Rokui susitikti, politika visiškai nesidomi, laisvu laiku neskubėdami traukia sausą vyną, traukia dainą, pasakojasi prisiminimus, istorijas visokias.
Tai šitaip iš arti. O iš toli – Gruzija tokia pat nerami, jeigu ne daugiau, už kitas visas respublikas. Žmonės pasiryžę atgauti Gruzijos nepriklausomybę, tačiau nelabai daug ką daro dėl šito. Būdingas jų bruožas – panieka kitoms tautoms, pirmiausia – rusams, kurių nekenčia tiesiog organiškai.
Gruzijoje veikia niekur nerašytas ir jokio parlamento nepriimtas įstatymas: vesti tiktai savo tautos merginas, tekėti gruzinei tiktai už gruzino. Nustebau, šitai išgirdęs. Gruzinai – aukštos kultūros tauta, ko jie spraudžiasi į savo provincialinį kiautą, juk šitaip galima prieiti ir iki tautos išsigimimo. Na, čia jų pačių valia. Kaip pasiklos, taip ir išmiegos.
Spalio 30. Antradienis
Nelauktai, netikėtai – laiškas iš Povilo Zulono. Perdėm seno turinio. Pasveikino mane su „Sakmės apie Juzą“ išėjimu Prancūzijoje, tiek ir naujo laiške. Parašiau ir jam laišką, daug neatidėliodamas, pasakiau, kad iš laiško matyti jį besilaikant senų pažiūrų, tas gerai, vadinasi, ir aš turiu teisę turėti savo nuomonę, o kai šitaip, tai nėra jokio būtinumo nagrinėti mūsų laiškuose politinius įvykius ir juos vertinti: pasilikim kiekvienas su savo nuomone, ir tuo viską baikim.
Žiūrėsiu, ar atsakys jis man dar.
Spalio 31. Trečiadienis
„Literaturnaja gazeta“ atspausdino naują akademiko A.Sacharovo atsiminimų pluoštą. Monika perskaitė, apsiverkė. Pašiurpau ir aš. Ypač nuo pasakojimo apie Beriją, Dekanozovą. Su pastaruoju buvau net pažįstamas, kai buvo jis TSRS pasiuntinys Lietuvoje, 1940 metų išvakarėse.
Ir, žinoma, apie Staliną. Niekad žmonija neužmirš šitų budelių, savo nuožmumu bei sadizmu toli pralenkusius pačius baisiausius žvėris. Ir kilo vėl man mintis: dabar, kai su kiekviena diena atsiveria nauji ir nauji Stalino ir stalinistų ilgai slėpti kruviniausi nusikaltimai, koks gi padorus žmogus gali pasilikti TSKP eilėse? Tik jau ne aš. Tikrai.
„Respublikos“ laikraštis šiandien išėjo vėl 32 puslapių. Vienintelis toks Lietuvoje. Medžiagą skelbia labai visokią: paliaupsina smetoninį generolą, geroką glušą, nuolat kartojusį, kad „žmogus be poterių ir karo mokslo – tai kiaulė“, V.Grigaliūną-Glovackį.
Yra ir paliaupsinimai Juozo Keliuočio adresu. Tiesiog pašlovinimai, iškeliant jo nesamus nuopelnus lietuvių tautos kultūrai, jo kančias nuo stalininių represijų, kažkam jį įskundus.
Represuoti Juozą Keliuotį, žinoma, nereikėjo. Kaip ir daugelio tūkstančių kitų lietuvių. Tačiau gal nereikėjo čia, „Respublikoje“, užmiršti Juozo Keliuočio parašo-skundo prieš poetą Aleksį Churginą, įteiktą vokiečių okupacijos metais Gestapui, pasirašius jį, beje, kartu su tūlu Dambrausku, Pulgiu Andriušiu ir poetu Jonu Graičiūnu. Nutylėjimas – melas.
Parengė Antanas Šimkus
Už galimybes rengti šias publikacijas nuoširdžiai dėkojame Ritai Baltušytei bei Lietuvos literatūros ir meno archyvui.
* * *
Literatūros žurnalas „Metai“: gruodžio numerio skaitymai
Pasirodė paskutinis (12-asis) 2017-ųjų žurnalas „Metai“. Ką literatūros mėnraštis siūlo gruodžio numeryje?
Naujieji „Metai“ pradedami rašytojos RENATOS ŠERELYTĖS vedamuoju, pavadintu „Kalbos normos ir kūrybinis darbas: dogmos ir erezijos“. Autorė rašo apie lietuvių kalbos likimą ir su tuo susijusias politines aistras, kviesdama visomis išgalėmis saugoti mums suteiktą paveldą: „Gyvename demokratinėje visuomenėje ir turime susitaikyti su daugumos pasirinkimu, netgi jei toji dauguma priima kvailiausius sprendimus. Tačiau nebūkime kvaili ir nesunaikinkime savo nedidelio, bet brangaus ir tauraus aristokratiško paveldo, kurį įkūnija lietuvių kalba ir jos kultūra.“
Žodžio meistrystę ir skirtingą tematinį spektrą šiame literatūros mėnraščio numeryje liudija ir poezija: klasikiniai, ramaus kalbėjimo JONO JUŠKAIČIO, KORNELIJAUS PLATELIO eilėraščiai kontrastuoja su jaunos poetės LINOS BUIVIDAVIČIŪTĖS publikacija, kurioje bandoma balansuoti tarp viešų ir slaptų, drastiškų ir intymių dalykų.
Lietuvių prozos pagrindinė pozicija skirta dviem neseniai mus palikusio rašytojo KAZIO ALMENO (1935–2017) apsakymams („Zigmas apie Antaną (1938)“; „Saliamonas Veliuonoje“), kuriuos redakcijai maloniai atsiuntė jo bičiulis Virgilijus Čepaitis. O pernai „Metų“ žurnale savo romano „Azuritijos kardinolai“ ištrauką publikavusi rašytoja JURGA ŽĄSINAITĖ šiame gruodžio numeryje skaitytojams siūlo novelę „Kalifornietis“.
Įdomi šiemet 70-metį švenčiančio baltarusių poeto ALESIO RAZANAU eilių publikacija „Lietuviški punktyrai“, o apie patį autorių rašo jo kūrybos tyrinėtoja ir žinovė ALMA LAPINSKIENĖ straipsnyje „Lietuvoje jaučiausi savimi“.
Gruodžio „Metų“ vertimų prozos puslapiai šįsyk skirti vieno žymiausių britų rašytojų JULIANO BARNESO romano „Kalbant atvirai“ fragmentui (iš anglų k. vertė Nijolė Regina Chijenienė). Pirmąsyk žurnale pristatoma savita italų autorė NATALIA GINZBURG. 1962 m. ji publikavo esė „Jis ir aš“, kurį garsusis rašytojas Italo Calvino yra pavadinęs „puikiu autobiografiniu pasakojimu“. Šį tekstą iš italų k. išvertė ir skaitytojams komentarą apie prozininkę parengė vertėja Gitana Vanagaitė.
Antrojoje 12-ojo numerio dalyje tęsiame istoriko MAHIRO GAMZAJEVO studijos „Vinco Krėvės politinis krikštatėvis“ publikavimą, skirtą šiemet minimoms rašytojo 135-osioms gimimo metinėms. Šioje dalyje daug kalbama apie galimą Mykolo Banevičiaus (Michailo Podšibiakino) ir jo aplinkos įtaką V. Krėvės gyvenimui Kaune.
Rubrikoje „Apie kūrybą ir save“ literatūros tyrinėtojas SAULIUS VASILIAUSKAS kalbina poetę, rašytoją AGNĘ ŽAGRAKALYTĘ. Visas interviu pavadintas – „Nenoriu, kad viskas taip – op, – ir pasibaigtų“. Šio pokalbio versiją anglų kalba galima perskaityti internetinio literatūros žurnalo „Vilnius Review“ svetainėje.
Šiame mėnraštyje publikuojama ir žymaus mitologijos tyrinėtojo iš JAV JOSEPHO CAMPBELLO (1904–1987) knygos „Mitai mūsų gyvenimui“ ištrauka, pavadinta „Horizontų nebėra“ (iš anglų k. vertė Laimantas Jonušys). Pati knyga sudaryta iš autoriaus parengtų paskaitų. Tyrinėtojas, apžvelgdamas archetipinius mitų motyvus, pabrėžia, kad mitai iškeldavo idealus, kurie padėdavo visuomenėms darniai gyventi, ir klausia, kas tokią funkciją gali atlikti šiais netikėjimo laikais.
Beveik visus 2017-ųjų „Metus“ lydėjo JUOZO BALTUŠIO dienoraštinės publikacijos, kurias rengė Antanas Šimkus, padedamas Ritos Baltušytės ir Lietuvos literatūros ir meno archyvo. Šie tekstai sulaukė didelio skaitytojų susidomėjimo. 1990 m. spalio mėnesio užrašais, kuriuos pats autorius įvardino „Vietoj dienoraščio“, ir baigiame tų fragmentų spausdinimą. Nobelio literatūros premija šiemet atiteko japonų rašytojui KAZUO ISHIGURO. Būtent šio rašytojo ir britų prozininko NEILO GAIMANO pokalbį „Apie žanrinį snobizmą ir sumautą drakoną“ lietuvių kalba parengė „Metų“ bendradarbė Diana Gancevskaitė. Verta perskaityti.
Dar viena publikacija kalbos tematika – mokslininkas JONAS PALIONIS straipsnyje „Nihilistinis požiūris į lietuvių bendrinės kalbos kultūrą“ apžvelgia ir nevengdamas poleminių minčių komentuoja Loretos Vaicekauskienės ir Nerijaus Šepečio sudarytą knygą „Lietuvių kalbos ideologija“.
Recenzijų skiltyje skaitytojas ras apžvelgtas dvi pirmąsias knygas: Dovydo Grajausko poezijos rinkinį „Apie reiškinius“ tekste „Reiškiasi, bet ar reiškia?“ apžvelgia ELŽBIETA BANYTĖ; Virginijos Rimkaitės prozos knygą „21 a“ recenzuoja RENATA ŠERELYTĖ. Na, o SAULIUS VASILIAUSKAS analizuoja naujausią Gintaro Bleizgio romaną „Karmelio kalno papėdėje“ – „Žvelgiant nuo asmeninio kalno“.
Gruodžio „Metų“ pabaigoje pateikiamas metinis turinys, padedantis patogiau susigaudyti, kas šiemet publikuota visuose žurnalo numeriuose.
Kitąmet planuojamos Valdo Daškevičiaus, Lenos Eltang, Jameso Tate‘o, Ievos Toleikytės ir kitų autorių įdomios publikacijos.
